2004-01-09

Tiesą pasakius, mielai tarčiau gerbiamai publikai: pailsėkit kokią savaitę kitą nuo dėžės su judančiais paveiksliukais, o tai dar patys tapsit virtualiais jos vergais. Juolab kad ir filmų negausu, o geresnieji – kartoti iškartoti. Pareiga šaukia, bet būsime lakoniški…

Dėl vaizdajuosčių

Ar nebemoku ieškoti, ar čia kažkoks sąmokslas, bet iš lietuviškų licencinių vaizdajuosčių (šį kartą – DVD) atsirinkau nebent pakenčiamą naują Grahamo Greeno romano „Tylusis amerikietis“ (The Quiet American, 2002) ekranizaciją. Australų kilmės režisierius Phillipe’as Noyce’as neblogai perteikė 1952 metų Saigono, besivaduojančio iš prancūzų kolonijinės priespaudos atmosferą. Čia, kaip prisimename iš romano, susitinka dvi priešingybės: jaunas idealistas, amerikietis Oldenas, primenantis kone Kandidą (pasirodo, Brendanas Fraseris sugeba ne tik demonstruoti išorinius duomenis!), ir senas ciniškas vilkas, matęs šilto ir šalto „London Times“ korespondentas Tomas Fauleris (Michaelas Caine’as, kas gi dar?). O kai horizonte pasirodo dar ir vietinė gražuolė Fuong (Hai Yen), draugystę paįvairina kone trikampio intrigos.

Neskaitantiems knygų specialiai neišduosiu „Tyliojo amerikiečio“ nelaukto finalo: jame žmonių kaukės keistai kaitaliojasi.

Žinoma, rusiškai tu gali pamatyti ar įsigyti ir paskutinę Pietų Korėjos sensaciją „Oazė“ (Oasis, 2002), ir „Pekino dviračius“ (Shiqi sui de dan che, angl. Beijing Bicycle, 2001), pelniusius Berlyno „Aukso lokį“, ir gausybę nesenstančių Hitchocko trilerių. Arba firma „Tainent“, leidžianti vaizdajuostes Baltijos šalių ir rusų kalba, yra labai menkos nuomonės apie lietuvių žiūrovo mentalitetą, nes, įgarsindama savitesnes juostas latviškai ir estiškai, mus paprastai apeina, arba mūsų vaizdajuosčių platintojai tokios meninės kūrybos vengia ir neužsakinėja. Abu variantai liūdnoki.

Savaitgalis

Na, yra per televizijos kanalus savaitgalį tų įmanomų (o kartais ir neblogų) filmų, bėda, kad jie – ir aprašinėti, ir žiūrėti. Tarkim, kad ne visų.

Štai kabelinės televizijos neseniai atrado dar Australijoje dirbusio Peterio Weiro juodą, bet smagią juostą „Automobiliai, kurie suėdė Paryžių“ (The Cars That Ate Paris, 1974), o dabar ją kartoja. Natūralu, Paryžius čia – ne tas, su Eifelio bokštu, o buše pasiklydęs ir piktų kėslų žmogėnų apgyventas miesteliukas. Jau ne kartą buvo demonstruotos „Pašėlusios naktys“ (Boogie Nights, 1997) (originale – „Bugi stiliaus naktys“), dabar jas parodys LNK, o pats filmas, jei kas dar nežino, visai taktiškai ir net kažkaip oriai pasakoja apie… pornoverslą. Pasirodo, įmanoma. Pridursiu, kad nuo šio kūrinio prasidėjo didžioji platoniška mano meilė aktorei Juliane’ai Moore, gražius lūkesčius (kine) vėliau visiškai pateisinusiai.

Rečiau rodomos dvi įdomios šeštadienio juostos. Pirmąją sukūrė – nenustebkite – baltarusiai, ir tais jau tolimais 1979 metais „Laukinė karaliaus Stacho medžioklė“ buvo turbūt pirmasis, kad ir istorija pagrįstas sovietinis siaubo filmas. Gana tradiciško pavadinimo „Gimę žudyti“ amerikinis trileris – irgi retokas svečias TV ekranuose: turbūt kad čia ne vien trykšta kraujai, bet egzistuoja ir patyrusio Oliverio Stone’o „kliudanti“ grynam sadistiniam reginiui psichologinė analizė.

Sekmadienį – „Vilkas“ su Jacko Nicholsono vilkolakiu, tikrai labai baisiai ir noriai šiepiančiu iltis, taip pat nužiūrėta antipuritoniška „Raudonoji raidė“ su Demi Moore, o iš mažiau nuvalkiotų pavadinimų – „Meilė šokio ritmu“ (Salsa, 2000). Aišku, nekreipkit dėmesio, kad režisierės pavardė Joyce Bunuel: su didžiojo meistro idėjomis ši melodrama neturi nieko bendra. Tiesiog baltam jaunuoliui pianistui labai patinka Lotynų Amerikos ritmai, bet į tokius orkestrus jo neima, tad herojus pasiryžęs net odos spalvą paaukoti (tik į kitą pusę nei Michaelas Jacksonas).

Dienos, kur įsipainioja 13–ta

Sąžinė neleidžia rekomenduoti visokių pirmadienio trilerių, „siaubiakų“, juolab kad visi jie jau baisiai vidutiniškai sukurti. Per „TV1000“ kanalą, tiesa, galima išvysti šį tą įdomesnio, tik tiek, kad visai neseniai rodyto. Tarkim, jūs šventėt nesibaigiančias žiemos šventes ir neužkliuvot. Tai štai „Vaiduoklių pasaulis“ (Ghost World, 2001), nepaisant tokio „žadančio“ pavadinimo, visai nėra trileris, kaip jį vadina spauda, o tiesiog labai psichologiškai įžvalgus, su humoru bei tam tikra nostalgija Amerikos „nepriklausomųjų“ sukurtas filmas apie paauglių brendimo metą. Kreivadantis liūdnas Steve’as Buscemi tampa vienos tokių panelių patikėtiniu ir į jų keistuoliškus santykius tiesiog miela žiūrėti. Užtat britų „Krokodilų išmintis“ pateisina trilerio, net mistiško, etiketę, tik tiek, kad Judo Law vaidinamas elegantiškas vampyras geba filosofiškai pateisinti tą mažą savo keistenybę dar nesuėstai mielai kinei.

Šiek tiek per senas arklių išjodinėtojo vaidmeniui Robertas Redfordas jį vis dėlto gavo, nes pats ir režisavo „Arklių užkalbėtoją“. Žadėtos pavadinime mistikos – nė kvapelio, užtat politkorektiškumo – su kaupu. Labai juokina vertėjų išmonės: antradienį rodomoje biografinėje juostoje įžymiojo šachmatininko Kapablankos pavardė – „Kasablanka“, ir tiek; per šventes vieno rusų kanalo rodytą „Quo vadis“ net prestižinių leidinių vertėjai perrašė, galvos nelaužydami, iš senosios rusų kalbos varianto – „Kamo griadeši“. Tai bent…

„Elito kine“ trečiadienį – vokiečių juosta be stiliaus, užtat su elitiniais retro drabužiais – „Aimee ir Jaguaras“ (Aimée & Jaguar, 1999). Pipirų jai suteikia tik tas faktas, kad šnekama apie lesbietes, o jų aistrų fone siaučia fašistinis režimas. Kur kas raiškesnė, stilingesnė, nors ir painesnė amerikiečio Spike’o Jonse’o „Adaptacija“ (Adaptation, 2002) su Nicolasu Cage’u net dviejuose skirtingo temperamento brolių vaidmenyse, su Meryl Streep, kuri, atsiimdama už žurnalistės vaidmenį apdovanojimą, veidmainiškai paūbavo: kaip, nejaugi pasaulis dar mane prisimena?..

Ketvirtadienį siūlyčiau apskritai pailsėti nuo televizoriaus. Negi bandysi jums piršti 85 metų italų režisieriaus Luciano Emmero (kadaise, 1952–aisiais, matėme dar visai normalią neorealistinę jo juostą „Merginos iš Ispanijos aikštės“) naują filmą apie… emocijų audras – „Ilga ilga ilga meilės naktis“. Net pavadinimas – kaip parodija. Juk viskam – savo laikas.

Penktadienis santūriai imponuoja neseniai kažkur rodyta politine anksčiau minėto O. Stone’o drama apie Kennedy klaną „JFK“, gal kam patiks ir fiziologinių detalių kupinas erotinis ir dar feministinis prancūzų „Romansas“. O štai britui Tony Richardsonui, kadaise ekranizavusiam XVIII amžiaus (o siaube!) rašytojo Henry Fieldingo romaną atbaidančiu pavadinimu „Pamestinuko Tomo Džonso istorija“, trumpiau, tik „Tomu Džonsu“ (Tom Jones, 1963) pavadintame filme, visai nereikėjo kokių nors tamponų, kad kūrinys taptų labai erotiškas, dinamiškas, pritvinkęs gyvenimo džiaugsmo. Jei ką nors šią savaitę pakartotinai žiūrėsiu – tai nebent šią nuotaiką taisančią juostą.

Retrospektyva

Pagrindinis vaidybinis šį sekmadienį tęsiamos lietuvių kino Retrospektyvos filmas – 1960–aisiais plačiai skambėję „Gyvieji didvyriai“. Jie, beje, skambėjo ne vien Lietuvoje, o ir Karlovy Varų tarptautiniame kino festivalyje, iš kurio parsivežė net keletą – ir vieną pagrindinių – prizų. Dar turbūt prisimenate, kad tai – novelių almanachas, kuriame išsiskiria režisieriaus Arūno Žebriūno ir operatoriaus Jono Griciaus kurta trečioji novelė „Paskutinis šūvis“ – tragiška, poetiška, filosofiška.

Antradienį, kaip visuomet, LNK–2 rodo senosios dokumentikos programą. Šįkart – ir išsiskiriantis savitu stiliumi Roberto Verbos nostalgiškas kūrinys „Paskutinė vienkiemio vasara“, ir kino pasakojimas apie Donatą Banionį „Aš – vargšas karalius“, ir pirmieji Gedimino Skvarnavičiaus žingsniai („Penki Petrai ir televizorius“) nelengvu humoristo, kino feljetonininko keliu. Na, o ketvirtadienio Retrospektyvos rubrika „Iš LTV fondų“ žada kažkokią nemariosios „Petraičių šeimos“ atkarpą – štai tik ne visai aišku, kokią.