Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2004-06-26

Turiu atsiprašyti už rusų „1 Baltijos kanalą“, aną savaitę nelauktai pakeitusį mano aprašytą puikią futurologinę fantaziją „Sudie, patine“ nutrintu „Žaisliuku“. Žinoma, jeigu Maskvos scenarijai šiomis dienomis klestės per lietuviškus rinkimus, tokie pokštai netruks atrodyti tik labai nekalti. Šeštadienis Po panašių triukų baisoka siūlyti kad ir įdomius kanalo filmus: o gal kas specialiai susiplanuos dieną ir gaus kaip mazgote? Bet nelengva apsispręsti ir dėl lietuviškos kabelinės televizijos „Vinita“, kurios reklamos keičia viena kitą šauniai, o štai filmų kadrai nuolatos ima drebėti, gadindami regėjimą. Maloni šios įstaigos moteris, kurią painformavau, berods, prieš dvi savaites, atsiduso: „Jūs ne vienas skundžiatės...“ Bet situacija kol kas nekinta. Gal ji bus pakitusi bent šeštadienį, kai „Vinita“ rodys skandalingai pagarsėjusį Larry Clarko „Keną Parką“ (Ken Park, 2002). Ne, nesu koks pornografijos gerbėjas, nors dėl ...

2004-06-18

Šilta Turkija su jos (hipotetiniais) haremais ir (realia) tinginyste – kur kas geresnis pabėgimo nuo lietuviškų liūčių variantas negu namų kinas. Bet jeigu „Senukuose“ neišlošėte jokio kelialapio, teks žiūrėti filmus. Keli jų – netgi visai reikšmingi. Šeštadienis Nors mūsų kanalai šį šeštadienį žeria filmus vieną po kito, prisipažinsiu, net ir žiūrėjusiam ne vieną tūkstantį nelengva tarp jų susigaudyti ir ne dėl pavadinimų keitimo, o dėl aiškios B ir C klasės. Na, yra keli žinomi, bet geri prancūzų filmai: komedija su dar jaunu Jeanu–Pauliu Belmondo „Afrikietis“ ir Luco Bessono simpatiška ateities fantazija „Penktasis elementas“ (The Fifth Element, 1997), kurią po pertraukos ir vėl malonu pažiūrėti. Miela, kad, sukdamas juostą už amerikonų pinigus, anglų kalba, režisierius tuos pačius amerikoniškus štampus čia gražiai ir pašiepia. Ko verta įstabaus grožio Millos Jovovich ateivė, žemiškai mokanti ištarti tik vieną žodį: ...

2004-06-11

Žodis „gausa“ nebūtinai naudotinas vien tik teigiama prasme. Būna – na, dukart per metus – tokių dienų, kai įdomūs retoki filmai tiesiog braunasi viens per kitą, reikalauja dėmesio, o pagal laiką gali pasižiūrėti nebent jų fragmentus. Birželio 12–oji – ne visai tas atvejis. Filmų, ir tokių, kurie ne kas savaitę demonstruojami, tikrai apstu, žanrai kuo įvairiausi, bet ar yra tokių kūrinių, dėl kokių atsisakytum, pavyzdžiui, pasimatymo? Na, tokių primityvų, kaip TV serialo apie Olimpą išspaudos – „Jaunasis Heraklis“, irgi nedaug, bet likusieji vargiai peržengia tiesiog normalų profesinį lygį. Man, pavyzdžiui, patinka amerikiečių postmodernisto Timo Burtono nekasdieniška vaizduotė. Jo mažiukai piktdžiugiški marsiečiai, įvarę galvos skausmą prezidentui Jackui Nicholsonui, vis ieškančiam oficialiai, pagal Žemės tradicijas apiforminto kontakto, triukšmingai tyčiojasi iš mūsų, žemiečių, smagioje fantastinėje komedijoje „Marsas atakuoja“ ...

2004-06-04

Mieliesiems korespondentams Visada labai malonu, kai skaitytojai, laiko negailėdami, atsiliepia į apžvalgas (o ši, beje, jau 98–oji). Nesvarbu, sutinka ar ginčijasi su Stepoku – svarbu, kad užkliuvo, mąsto. Susirašinėjimo pradėti nežadu – ne „meilės paštas“. Bet išimties tvarka atsakysiu poniai (ar panelei?) Vijai. Mat miela korespondentė stebisi, „kaip galima žmogui aiškinti, kaip reaguoti į vieną ar kitą filmą“. Matyt, ji bus negirdėjusi apie tokią kino kritiko profesiją, kuri, specialiomis žiniomis besiremdama, drįsta piršti savą seniai susiformavusį skonį (apie tai, kad apžvalgos bus subjektyvios, perspėjau dar pačiame pirmajame rašinyje). Jeigu skoniai nesutampa – tiesiog neskaitykite, argi problema? Norinčiam save apgaudinėti spaudoje apstu apžvalgėlių, kur kiekvienas filmas – šedevras, „nuostabiausias“. Dar įdomesnis p. Vijos pareiškimas–klausimas: „kodėl vienas žmogus turi teisę spręsti, kas yra gražu ir kas ne“. Ši abejonė, ...