2004-06-11
Žodis „gausa“ nebūtinai naudotinas vien tik teigiama prasme. Būna – na, dukart per metus – tokių dienų, kai įdomūs retoki filmai tiesiog braunasi viens per kitą, reikalauja dėmesio, o pagal laiką gali pasižiūrėti nebent jų fragmentus.
Birželio 12–oji – ne visai tas atvejis. Filmų, ir tokių, kurie ne kas savaitę demonstruojami, tikrai apstu, žanrai kuo įvairiausi, bet ar yra tokių kūrinių, dėl kokių atsisakytum, pavyzdžiui, pasimatymo? Na, tokių primityvų, kaip TV serialo apie Olimpą išspaudos – „Jaunasis Heraklis“, irgi nedaug, bet likusieji vargiai peržengia tiesiog normalų profesinį lygį.
Man, pavyzdžiui, patinka amerikiečių postmodernisto Timo Burtono nekasdieniška vaizduotė. Jo mažiukai piktdžiugiški marsiečiai, įvarę galvos skausmą prezidentui Jackui Nicholsonui, vis ieškančiam oficialiai, pagal Žemės tradicijas apiforminto kontakto, triukšmingai tyčiojasi iš mūsų, žemiečių, smagioje fantastinėje komedijoje „Marsas atakuoja“ (Mars Attacks!, 1996). Ryškiausios anilininės spalvos šį kartą neerzina, nes šmaikščiai parodijuoja žemiškąjį dizainą, žaidimus, reklamą. O štai Timo Robinso režisuota ir suvaidinta komedija „Bobas Robertsas“ (Bob Roberts, 1992) kaip tik imituoja kvazidokumentinį politinio rinkiminio (ak, kaip aktualu Lietuvai!) filmo stilių; į piktoką žaidimą įsitraukia netgi – o maniau, kad neturi perdaug humoro – žinomas politinis amerikiečių rašytojas Gore’as Vidalas, trumpam pakeitęs profesiją ir šmaikščiai vaidinantis senatorių. Rusų „Nacionalinės politikos ypatumai“ tuoj primena kultinį ciklą, glostantį ausį pavadinimų akcentais „žvejybos“, „medžioklės“; bet, viena, politika – mažiau patrauklus objektas, antra, šį filmą su tais pačiais aktoriais statė ne nuolatinis ciklo režisierius Aleksandras Rogožkinas, o du kiti ir, deja, mažiau gabūs.
Greičiausiai bus patenkintų, kad TV4 vėl kartoja senokai žiūrėtą l.llfo ir J.Petrovo „Dvylikos kėdžių“ ekranizaciją. Man ji atrodo, pirma, labai neskoninga, ir čia visai ne tas autoriaus sumanytas ir tiksliai veikiantis neskoningumo efektas, kaip minėtoje juostoje „Marsas atakuoja“, o atsiradęs tiesiog, nes režisierius Leonidas Gaidajus kitaip nemokėjo. Antra, Ostapas Benderis – vis dėlto sukčius intelektualas, toks, kokį ir vaidino „Aukso veršyje“ nepamirštamas Sergejus Jurskis, o čia debiutuojantis (ir vėliau beveik pradingęs iš ekrano) Arčilas Gomiašvilis – tiesiog apykvailis bernas, kokių sutiksi kiekviename žingsnyje.
Štai kiek vien tiktai komedijų! Neišlendant iš rusiškojo kino, neblogą įspūdį daro naujas analitinis dinamiškas kūrinys „Oligarchas“, tiesa, Piotro Lungino kurtas už prancūzų pinigus – gal per tai ten ir atsirado tam tikros tiesos apie įtartinus kelius, kuriais į dienos šviesą išlindo subjektyviai netgi simpatiški (Vladimiras Maškovas) nuvorišai.
Senąjį reprezentacinį politizuotą biografinį žanrą šiandien atstovauja buvusios Demokratinės (gerai skamba, ar ne?) Vokietijos „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“ (Goya – oder Der arge Weg der Erkenntnis, 1971). Donatą Banionį įsimeni amžinai nusiplūkusį, apiplaukusį vašku nuo ant skrybėlės atbrailų sustatytų žvakių. Neblogas radinys. Goja – hercogienės Albos (Olivera Vučo–Katarina) meilužis – kur kas mažiau įspūdingas vaizdelis…
Repertuare yra ir anglų gana naujas kriminalas „Visi mėgsta saulėtas dienas“ (Everybody Loves Sunshine, 1999). Sąmojingai paskirstyti vaidmenys: filmo režisierius Andrew Gothas pats vaidina į šouverslą linkusį londonietį, o jo pusbrolį, kaip tik linkusį į nusikaltimą, kuria populiarus šoumenas Goldie. Na, ir kaip čia apsieisi be Davido Bowie, galinčio vienodai įtikinančiai tapyti ir tokią, ir kitokią žmogaus pusę, pasirodymo?
Yra net katastrofų filmas, keista, rusiškas. Prireikė 12–kos metų ir „perestroikos“, kad būtų prabilta apie realią stambią Leningrado metro statybos avariją. Filmas „Prasiveržimas“ visai profesionaliai pašiurpina.
Sekmadienio keistybės
Jūs nespėjote nubėgti į kokį multipleksą, kad jau už 18 litų (mat, gyvenimo lygis gerėja valandomis) išvysti didžiojo Franciso Fordo Coppolos dukters Sofios „Pasiklydusių vertime“ (Lost in Translation, 2003)? Nenusiminkite: filmas dar rodomas kinuose, o „TV1000“ jį siūlo jau jūsų namams. Po „keistybių“ rubrika filmas telpa todėl, kad jis prisimena tokį nemadingą dalyką kaip – fe! – platoniška meilė. Bet kažkas panašaus rutuliojama ir Bernardo Bertolucci 1998 metų dramoje „Apgultieji“ (Besieged, 1998): jauna juodaodė, kurios vyrą įkalino kažkokios Afrikos valstybėlės diktatorius, įsitaisė namų darbininke Romos muziko bute. Ji valo, jis muzikuoja… Mezgasi nesuinteresuotos simpatijos ryšys – ar ilgam?
Stilistiškai labai keistas naujas prancūzų „Finalas“ – mat senovinis sentimentalus Fredo Astaire’o stilius čia bandomas sieti su technomuzika. Kokteilis – ne itin…
„Vyriško“, vadinasi, žiauraus kino adepto Walterio Hillo užpernykštis „Nenugalėtasis“ (Undisputed, 2002) kartais pavadinamas apskritai geriausiu filmu apie boksą. Mano žinios šioje sferoje, prisipažinsiu, taip toli nesiekia. Sudomino artimesnis Lietuvai motyvas: kokia jau čia demokratiška ta Amerika, jeigu sportininkas, pakliuvęs už išprievartavimą, sportu begali užsiiminėti vien už grotų? Ar sunku susituokti ir tęsti čempiono karjerą laisvėje?
Nesiūlyčiau tikėti tais, kurie lygina naują kostiuminį filmą „Deimantų vėrinio paslaptis“ (The Affair of the Necklace, 2001) net su „Pavojingais ryšiais“. Aktoriai, žinoma, geri (Hilary Swank, Jonathanas Pryce’as, Adrienas Brody, Christopheris Walkenas), bet iš TV filmų bei rimeikų težinomas režisierius Charlesas Shyeris gana menkai įsivaizduoja ikirevoliucinės (XVIII a.) Prancūzijos atmosferą, ekrane apstu eklektikos.
Panašu, kad nacionalinei televizijai visai atsisakius kino (per savaitę – du pakartojimai), lieka LTV–2 Retrospektyva su jos senais naujais filmais. Naujais – visai žiūrovų kartai, kuri, aišku, niekada anksčiau nematė Raimondo Vabalo ekspresyvaus filmo apie baudžiavos gadynę „Akmuo ant akmens“ (1971). Ak, kaip koketiškai atmeta padurkus Eugenijos Pleškytės našlelė, kad viešai gautų rykščių, – gal tai pirmoji ir vienintelė sadomazochistinė lietuvių kino scena? Didžiausia keistybė – kad tai ne ekranizacija, bet originalūs scenaristo Prano Morkaus (ir R. Vabalo taip pat) 1971 metų išmistai, – kad tik nereikėtų lįsti į supančią tikrovę, už baudžiavą niūresnę.
Pirmadienis. Keistybės tęsiasi
Viens už kitą keistesnių filmų rinkinukas.
Prisimenat, neseniai TV1 kanalas demonstravo „Praktinę magiją“, teikiančią gana aptakias užuominas, esą kiekvienoje moteryje slypi ragana. Tai štai „RenTV“ rodo „Burtus“ (, jau rimtu veidu pratęsiančius mielą temą, herojes pajauninančius iki paauglių ir už išdavystę žadančius – nei daugiau, nei mažiau – mirties kerštą.
Kraupus pavadinimo kryptingumas, kone praktinės pamokos pažadas – „Kaip užmušti kaimyno šunį“ (How to Kill Your Neighbor’s Dog, 2000) – daugeliui kates mylinčių žiūrovų maloniai suspurdins širdį: juk apie tokią operaciją tiek daug, kad ir slapta, galvota. Bet debiutuojantis režisierius Michaelio Kalesniko (maniau, koks užsieniuose pritapęs baltarusis, pasirodo – gimė Kanadoje) linkęs žvelgti į problemų problemą pro pirštus, su humoru.
Mįslinga drama „Raudonasis smuikas“ (Le violon rouge, 1998) vedžios žiūrovą iš XVII amžiaus Italijos, kur ir gimė pavadinimo tvarinys, į austrų vienuolyną, į XIX amžiaus Oksfordą, net kultūrinės revoliucijos laikų Kiniją, o bus įrėminta šiuolaikiniu Monrealio aukcionu – taip, matyt, motyvuojamas Kanados dalyvavimas šiame tarptautiniame (dar – italų ir anglų) filme. Tačiau verta nusiteikti ne vien kultūringai turistinei kelionei, o ir paslaptims, išsaugančioms žiūrovo interesą iki pačių paskutinių kadrų.
Tačiau bene keisčiausias (kartais – nemalonus, kartais – tiesiog kvailas) dienos filmas – sunkiai apibūdinamo žanro „Lėlė“ (Dummy, 2002), kurios herojus, 30–metis Styvenas Šoichetas bendrauja su supančiu pasauliu per… lėlę. Jeigu ne žavi žydų muzika, taip pat Adrieno Brody (vakarykštėje „Deimantų vėrinio paslaptyje“ jis buvo patvirkęs grafas Nikola, čia – švelniai tariant, keistuolis herojus) vaidyba, žodį „keistybės“, matyt, tektų keisti mažiau palankiu. Styvenas – pramanytas personažas, o tokia keista meksikiečių dailininkė Frida Kahlo egzistavo iš tikrųjų. Keista buvo jau realioji jos biografija (pavyzdžiui: invalidė, bet aistringa žymių epochos vyrų meilužė), o jau naujo filmo „Frida“ (Frida, 2002) kūrėjai su aktore ir prodiusere Salma Hayek priešakyje dar pasistengė, kiek įmanoma. Šiek tiek susipažinusį su Kahlo biografija bei kūryba žmogų šis audringų spalvų bei aistrų filmas gali truputį ir juokinti, bet kad jis gerai žiūrimas – irgi faktas.
Antradienio atokvėpis
Šiandien įmanoma pasižiūrėti respektabilią, realiais įvykiais paremtą amerikiečių teisminę dramą, visu režisieriaus Robo Reinerio sausoku stiliumi gerokai prieštaraujančią avantiūriniam pavadinimui „Misisipės vaiduokliai“ (Ghosts of Mississippi, 1996).
Originalesnė – rusų socarto atstovo Ivano Dychovično pagal skandalingo rašytojo Vladimiro Sorokino scenarijų pastatyta „Kapeika“ (Kopeika, 2002). Iš pirmo žvilgsnio – neįmantri, menkai organizuota istorijų pynė, kurią sieja tik automobilis „Žiguli“, liaudyje niekinamai vadintas „kapeika“. Bet įsižiūrėjus, visai prasmingos paniekos ekrane apstu ir senajam sovietiniam gyvenimo būdui, ir neva tviskančiai „naujųjų rusų“ dabarčiai, kurios kaina ta pati – kapeika. Tiesa, dar vienas „organizuojantis elementas“ – tipiškai rusiškas „auksinių rankų“ alkoholikas, kūju užtvojantis aplamdytam „žiguliukui“, o tas vėl atrodo kaip naujas. Šią dramblotą beveik tragišką figūrą vaidina ne profesionalas, o roko dainininkas Sergejus Mazajevas.
Kadangi vaidybinių filmų šiandien atseikėta šykščiai, tenka vėl patraukti į dokumentines LTV–2 Retrospektyvos erdves. Pastaruoju metu ten viešpatavo Petro Abukevičiaus numylėtinė meškutė Nida, o šiandien vėl prisiminti kai kurie įdomūs filmai apie žmones: Eduardo Zubavičiaus „Istorija be pagražinimų“, o ypač įdomus – pagal menotyrininkės Irenos Kostkevičiūtės scenarijų statytas Rimtauto Šilinio ir Andriaus Šiušos 1981 metų „Paveikslas“, atkuriantis koloritingą tapytojo Antano Gudaičio figūrą.
Trečiadienis tarp ispanų ir tigrų
Kas pražiopsojo, šiandien dar gali pasižiūrėti „naujųjų rusų“ rizikingo gyvenimo epopėją „Oligarchas“. Taip pat drauge su Raimondu Vabalu bei jo filmu „Akmuo ant akmens“. įsitikinti, kad baudžiavos epocha Lietuvoje nebuvo jau tokia nuobodybė, kaip ją šiandien daug kas įsivaizduoja.
Nauja, kad ir spėjusi pabūti teleekrane, amerikiečių melodrama „Toli nuo rojaus“ (Far from Heaven, 2002) rimtu veidu sprendžia: kas blogiau – vyras homoseksualistas, ar balta žmona, draugaujanti su tamsiaodžiu? Nors ekrane – visai neliberali JAV 1950 metų provincija, nors abu variantai atrodo vienodai tolimi nuo Rojaus, vis dėlto žmona (Julianne Moore) – blogesnė. Ne, juokauju, šiame rudeninių spalvų filme viskas anaiptol ne taip primityvu, ir jo konfliktai labiau tarnauja stilistiniams prisiekusio esteto režisieriaus Toddo Hayneso eksperimentams.
Blogiau su lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussi karjera. Buvo kadaise jaunas fizikas, nėrė į kino pasaulį, atvedė į jį nematytų – diskusinių, intelektualių – personažų, statė žiūrovą prieš skaudžias dilemas. Šiandien Zanussi kuria juostą pavadinimu „Gyvenimas – tai mirtina liga, plintanti lytiniu būdu“ (Życie jako śmiertelna choroba przenoszona drogą płciową, 2000), kuris yra tiesmukas kaip stulpas, atmeta bet kokią diskusijos galimybę. O dar laviruoja tarp socializmo liekanų (būtent Maskvos festivalyje filmas gavo Didįjį prizą) ir Vatikano, kurio garbei ekrane prisimenamas Šventasis Bernardas. Įdomūs vingiai, ar ne?
Tiesą pasakius, trečiadienis – ispanų diena. Du naujitelaičiai filmai – iš tokių, kur primena Goya „Capriccios“ ciklą. Negirdėto režisieriaus Xaviero Villaverde „Kai laikrodis muša tryliktą“ (Trece campanadas, 2002) – gryna mistika su tėvų šmėklomis, juodžiausiais herojų pasąmonės labirintais. O ispanė režisierė Maria Ripoll savojoje „Utopijoje“ (Utopía, 2003) mistinį aiškiaregystės motyvą dar susieja su politinių ekstremistų veikla. Beveik lietuviškai gruziniška istorija su ponia Lolišvili arba bent tai, į ką ji galėjo išsirutulioti.
Pasiilgusiems juoko, drįstu pasiūlyti seną primirštą rusų komediją „Dryžuotasis reisas“ (Polosatyj reis, 1961). Gaila, cirkininkė dresuotoja Margarita Nazarova vaidinti nemoka, užtat aktorius Jevgenijus Leonovas vaidina kone už du. Įdomu, ar jo, ir dar nuogo, pabendravimai viename kadre su Usurijos tigrais bent buvo apdrausti? Manau, vargu: anais laikais Sovietijoje už tokį koloritingą vaidmenį aktoriai meno vardan būtų leidęsi gyvi suryjami…
Ketvirtadienio tuštuma
Turbūt būtų negražu tiesiai šviesiai pasakyti: et, pamirškit jūs šiandien tą televizorių, argi jau nebeturit, kuo kitu užsiimti?
Kita vertus, o ką gi man veikti? Juk neimsiu meluoti, kad nauja juosta „Trigubas apiplėšimas“ (Scorched, 2003), nepaisant nenuvalkiotos idėjos (banko apiplėšimo planas ateina į galvą skirtingiems, nesusitarusiems žmonėms) ir gerų aktorių (Alicia Silverstein, Woody Harrelsonas), susiklostė į vieningą kūrinį – ne, ir liko tiesiog skečų rinkinėliu.
Tai – pagal intencijas – gana rimtas filmas, o štai „Komiksų medžiotojai“ – nelinksma komedija. Be to, komiksai Lietuvoje nėra prigiję, mums sunku įsivaizduoti kitakraščių maniją, o kartais – net atpažinti ekrane naudojamus įvairių komiksų motyvus. Vienu žodžiu, filmas ne pagal adresą. Na, tegul rusų komedijos „Tram tararam, arba Buchty barachty“ realijos kiek ir artimesnės, – kas iš to, kad pagrindinio kvailelio kelias daugiau primena ne kiną, bet prastą estradą.
Būtų labai malonu, jeigu, skelbdami savo programas, mūsų telekanalai pažymėtų, kuris iš šių filmų – televizinis. Juk „Derou“ (Darrow, 1991) – tipiška televizinė nuobodybė apie žymų advokatą, ir Kevinas Spacey, tapęs kino ekrano žvaigžde, nuo tokių vaidmenų seniai atsiribojo.
Penktadienis išvairavo
Šį penktadienį įmanoma pakartotinai pasižiūrėti tąjį spalvingąjį filmą apie aistringąją ir talentingąją meksikietę vardu Frida. Jei iš rimtųjų nežiūrėsit, tarkim, į Fridos Kahlo meilės romaną su pačiu Levu Trockiu, gali ir patikti.
Apie realius įvykius – demonstruojama „Kruvina Semo vasara“ (Summer of Sam, 1999) (originalo pavadinimas – tiesiog „Semo vasara“, bet kaip niežti distributorių rankas prikergti dar ir tą „kruviną“!). Tai vieno gabiausių ir žinomiausių afroamerikiečių režisierių Spike’o Lee darbas. Kaip visuomet, profesionaliai ir negailestingai Lee pasakoja apie tą tvankią Niujorko vasarą, kai mieste siautė maniakas. Jis buvo baltasis, ir ponui Spike’ui, kurio ir ankstesniuose kūriniuose pasireikšdavo juodasis šovinizmas, tai – esminis momentas. Filmui tai suteikia nemalonų prieskonį; reikėjo tragiškųjų rugsėjo 11–os įvykių, kad menininkas imtų traktuoti ir baltuosius, ir savo rasės brolius lygiai, kaip jis tai padarė puikioje „25–oje valandoje“ (25th Hour, 2002), kažkodėl vis dar ignoruojamoje televizijų.
Per gegužės mėnesį Vilniuje vykusį „Kino pavasarį ’04“ buvo demonstruojami net keli dokumentiniai amerikiečių kino režisieriaus Oliverio Stone’o esė, populiariausias – apie Fidelį Castro. O dabar galime prisiminti Stone’ą vaidybininką, irgi besidomėjusį nedidelių šalių politiniais procesais ir sukūrusį „Salvadorą“ (Salvador, 1986) su dideliu temperamentu ir šiek tiek kairuoliška aistra.
Visi minimi filmai – rimti, išraiškingi. O norintiems šį vakarą pasijuokti – išradinga komedija „Apsišaukėliai“ (The Impostors, 1998), neužgauliai pasakojanti apie nepripažintų, neprivalgančių, vaidmenų negaunančių aktorių gyvenimą. Čia epizoduose pasirodo nemažai iš tikrųjų žinomų artistų (pavyzdžiui, Isabella Rossellinni), o mano mėgiamas kreivadantis Steve’as Buscemi kuria depresyvų, net linkusį žudytis dainininką pseudonimu Laimingasis Frenkas. Jau šis kontrastas byloja apie autoriaus Stanley Tucci polinkį į linksmus paradoksus.