Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2004-07-31

Natūralu, kad pasaulio kine keičiasi sargyba. Anksčiau buvo tiesiog nepadoru nežinoti amerikiečio Johno Fordo pavardės, šiandien – Quentino Tarantino, legendinį japonų metrą Akirą Kurosawą iš atminties ima išstumti Takashi Miike. Pastarojo minifestivalis – šią televizinę savaitę, tad ir nuotraukos – iš vieno madingiausių dabarties japonų meistrų juostų. Šeštadienis Keista, bet, televizijos ekranuose klestint ir tikrajam sportui, ši diena irgi atneša net kelis vaidybinius filmus apie sportą – legalųjį ir ne visai. Clintas Eastwoodas filmo „Sukis, kaip išmanai“ (Any Which Way You Can, 1980) kūrimo metais (1980) dar nebuvo ta tarptautinė žvaigždė, kurią vėliau pažinome. Ir jo herojus uždarbiauja ne vien automobilių remontu, bet ir draudžiamomis kautynėmis baruose. Juosta vadinama komedija, bet Eastwoodas – ne Carrey, akmeninis veidas, neką linksmam žanrui tinkantis (nesijuokiantis komikas Busteris Keatonas toks buvo vienas), – tikrasis jo įvaizdis. „Svajonių ...

2004-07-23

Vos pasibaigė kelis mėnesius trukęs balandis, – žiūrėk, jau ir liepos pabaiga. Gal ir televizijos kokiais nelauktumais nustebins? Na, nebent tuo, kad LNK kanale aną savaitę ne šiaip šmėkštelėjo „Maltos sakalas“: čia pradėta demonstruoti pati tikriausia kino klasika. Tik ar tai taps tradicija – neaišku. Šeštadienis „Katastrofų kino“ klasika, siekianti 1974 metus, – šiandien demonstruojamas Johno Guillermino „Liepsnojantis pragaras“ (The Towering Inferno, 1974). Žinoma, šių dienų technologijas pasitelkus, gaisras dangoraižyje atrodytų dar įtikinamiau, pats jaustumeis jo sūkuryje. Bet neatimkime pramoginiams žanrams teisės irgi turėti klasikinį kampelį. Juolab kad “...pragare“ dar ir vaidina būrys tuomet jaunų ir energingų Holivudo žvaigždžių: Faye Dunaway, Paulas Newmanas, jau palikusieji mus Fredas Astaire'as, Steve'as McQueenas, Jennifer Jones. Prasmės nedaug, bet nostalgija veikia. Beveik toks ir visas namų kino šeštadienis: kažko ypatingo ...

2004-07-16

Cha cha! 1 Baltijos kanalas pagaliau, ilgai kvailinęs, parodė, kad ir kupiūruotą, Marco Ferreri įžymųjį filmą „Sudie, patine“. Pasitvirtino vienas manųjų spėliojimų. Sprendžiant iš įžanginio televizijos titro, gąsdinančio žiaurumu bei erotika, Maskva pasidarė labai padori. Tiesa, rusiški kanalai tyli, rodydami kito italo Tinto Brasso „pornuchas“, jų pačių reklama dažnai net stebina brutaliausiu „liaudišku“ chamizmu, o Ferreri, liūdnai ir sarkastiškai aptaręs ateities moteriškos visuomenės pavojus, pasirodė pavojingas. Mat žiūrint reklamą reikia žvengti ir tikėti, o klasiko antiutopija skatina dar ir mąstyti. Vėl totalitarėjančiose platumose tai aiškiai nepageidautina. Šeštadienis Pilkųjų ląstelių darbo reikalaujančių filmų šį šeštadienį – mažiau, negu įprasta. Patikėkit, ne iš gero gyvenimo tenka jums priminti žiūrėtą nužiūrėtą 1985 metų erotinę juostą „9 1/2 savaitės“ (Nine 1/2 Weeks, 1986) ar kiek vėlesnį trilerį ...

2004-07-10

Kadaise šios apžvalgos aprėpdavo ir lietuviškas licencines vaizdajuostes: irgi – namų kinas. Deja, į rinką įsibrovus svetimšaliams, anonsuotinų filmų kaip ir nebeliko. Vaizdajuostė Tarp B ir C klasės ešelono juostų malonu pastebėti išimtį: platinimo firma „Melofanas“ pati išleido vokiečių metro Wimo Wenderso „Dangaus virš Berlyno“ (Der Himmel über Berlin, 1987) lietuvišką vaizdajuostės variantą. Net neįtikėtina – Wendersas... Kūrinys – 1987 metų, bet šiandien jau vadinamas klasikiniu. Iš tikrųjų, XX amžiaus pabaigos kine jis labai išsiskiria dokumentalumo ir lengvos fantastikos sąsajomis, modernios pasakos (ne puolusių, o tiesiog nusileidusių angelų motyvas) ir konkrečios politinės nuojautos dėl netrukus griūsiančios Berlyno sienos blyksniais. Miesto tragiško likimo apmąstymai ir išmintingas paraginimas vertinti kiekvieną mūsų būties egzistavimo akimirką, kokia nereikšminga (dešrelė, suvalgyta gatvėje) ji mums beatrodytų. Šio ...

2004-07-02

| Ir vėl: programos žadėjo, Stepokas užkibo, perdavė jums, o lietuviškų „Vyrų“ praėjusį pirmadienį per LTV nebeliko. Aišku, tuo metu atsiradusi kultūringa politinė laida, aptarianti rinkimų rezultatus, buvo įdomi ir aktuali, viltinga. Bet tuoj po jos iššoko ne linksmi „Vyrai“, o serialas apie Tvin Pyksą – amžiną, beviltišką, nenuspėjamą ir baisią periferiją. Sandūra suskambėjo labai dviprasmiškai. Gal ir TV programų tinklelio sudarinėtojams pravartu žinoti, ką reiškia montažo terminas. Šeštadienis Baltarusija švenčia išvadavimą per II pasaulinį karą, tad jos televizijos ekranuose – du labiausiai nuskambėję iš naujų savų filmų. „44–ųjų metų rugpjūtį...“ – „normali“ karinė juosta, tiek tik, kad neapsakomais herojais apšaukianti liūdnai pagarsėjusios rusų karinės žvalgybos (SMERŠ) žmones. Užtat antrasis filmas „Anastasija Slucka“, neprofesionaliai pasakojantis, kokia supervalstybė Baltarusija buvo XVI amžiuje, susilaukė ...