2004-07-10
Kadaise šios apžvalgos aprėpdavo ir lietuviškas licencines vaizdajuostes: irgi – namų kinas. Deja, į rinką įsibrovus svetimšaliams, anonsuotinų filmų kaip ir nebeliko.
Vaizdajuostė
Tarp B ir C klasės ešelono juostų malonu pastebėti išimtį: platinimo firma „Melofanas“ pati išleido vokiečių metro Wimo Wenderso „Dangaus virš Berlyno“ (Der Himmel über Berlin, 1987) lietuvišką vaizdajuostės variantą.
Net neįtikėtina – Wendersas…
Kūrinys – 1987 metų, bet šiandien jau vadinamas klasikiniu. Iš tikrųjų, XX amžiaus pabaigos kine jis labai išsiskiria dokumentalumo ir lengvos fantastikos sąsajomis, modernios pasakos (ne puolusių, o tiesiog nusileidusių angelų motyvas) ir konkrečios politinės nuojautos dėl netrukus griūsiančios Berlyno sienos blyksniais. Miesto tragiško likimo apmąstymai ir išmintingas paraginimas vertinti kiekvieną mūsų būties egzistavimo akimirką, kokia nereikšminga (dešrelė, suvalgyta gatvėje) ji mums beatrodytų.
Šio poetinio, pagal Peterio Handkės scenarijų sukurto filmo kažkodėl nemėgsta televizijos, tad, ko gero, vienintelė atsiradusi pažinties galimybė – išsinuomoti arba įsigyti vaizdajuostę.
Šeštadienis
Šiai dienai diriguoja TV1 kanalas. Aišku, visi jūs girdėjote Michaelo Moore’o pavardę. Šiemet tapęs Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laimėtoju už aršų antibušišką dokumentinį filmą „Farenheitas, 9/11“ (Fahrenheit 9/11, 2004) jis jau susilaukė tėvynėje ir knygos apie savąjį antipatriotizmą („Michaelas Moore’as neapkenčia Amerikos“). Prieš porą metų pasaulyje plačiai skambėjo lietuvių platintojų ilgai žadėtas, bet taip Lietuvoje ir neparodytas Moore’o filmas „Kolambinos boulingas“ (Bowling for Columbine, 2002), kuriame storulis humoristas režisierius pats pasirodo ekrane ir diskutuoja su žinomais amerikiečiais (pavyzdžiui, garsiu aktoriumi ir „vanagu“ Charltonu Hestonu) apie tai, kodėl amerikiečiai taip patologiškai myli ginklą.
Skanaus „Kanadietiško bekono“ kūrėjas M. Moore’as tik šiemet pelnė Kanų „Auksinę palmės šakelę“.
Dar kiek anksčiau pastatytas „Kanadietiškas bekonas“ (Canadian Bacon, 1995) – „gryno“ vaidybinio žanro kūrinys. Tai satyrinė komedija. Ir kokia komedija!
Uždarius stambią korporaciją gaminančią ginklus, prasidėjo masiniai savižudžių šuoliavimai į didįjį Niagaros krioklį. Pasirašiusiems, kad nesižudys, išmokami 25 doleriai, o lavonų iškėlinėtojams – visi 50. Bet ilgai taip tęstis negali. CŽV, FTB, pats ponas prezidentas (Alanas Alda) suka galvas, iš kur paimti dėmesį atitrauksiantį ir viską stabilizuosiantį naują „šaltąjį karą“. Gal rusai dar kartą sutiktų? Bet šie, kaip laukiniai stikliukais, žaidžia naujais neregėtais objektais – mobiliais telefonais ir mersedesais. O greta tėra viena stambi šalis – Kanada. Gal sužaisti jos korta?
Maža to, kad TV1 kanalas supažindina su kino pasaulyje šiandien populiariausia asmenybe, jis nepamiršta ir kitokio, europinio humoro, rodydamas naują prancūzų komediją „Amazonė“ (Amazone, 2000). Pagyvenęs, bet vis toks pat mielas Jeanas–Paulis Belmondo nutaria atsisakyti civilizacijos gėrybių. Bet ar ilgam užteks to pasišventimo? Jau žymiai senesnė prancūzų komedija „Užsikabarojus ant medžio“ (Sur un arbre perché, 1971) ironizuoja perdėm optimistines nūdienos „atviraširdžių“ teorijas, pasitelkusi Louis de Funesą jo, deja, negabų sūnų Olivier de Funesą ir Geraldine Chaplin.
Visi kiti šeštadienio filmai – žemesnio rango. Tiesa, yra žiūrovų, manančių, kad Aleksejaus Balabanovo, iš tikrųjų gero profesionalo, kūrinys apibendrintu pavadinimu „Karas“ yra labai reikšmingas. Man jis atrodo tik tiesmuku Kremliaus pozicijos Čečėnijos kare teisinimu, už kurį autorius gal gavo pinigų kokiam kitam, jau savo, projektui, o nuogos ir liesos it po Osvencimo Ingeborgos Dapkūnaitės pasirodymas, be šių antiestetinių momentų turi dar ir politinę potekstę: drebėk, „pagrobtoji Europa“! Ir anglė Ingeborga dreba, stengiasi – ką darys.
Sekmadienis
Labai meistrišką, žmogišką, kadaise (1981) dar gyvos sovietų spaudos revanšistiniu vadintą režisieriaus Wolfgango Peterseno („Begalinė istorija“, „Nepriklausomybės diena“) legendinį karinį filmą „Laivas“ (Das Boot, 1981) šiandien rodo LTV. Autorius, kaip matyti ir iš suminėtų jo kūrinių, vėliau iš gimtosios Vokietijos persikėlė į Holivudą, bet vokiškas „Laivas“ buvo ir lieka jo autentiškiausiu filmu, vienu apskritai stipriausių antikarinių filmų. Povandeninio laivo klaustrofobinėje erdvėje susitiko daug įvairių charakterių bei politinių nuostatų kareivių, bet visus juos ir dar tuos, kurie – priešiškoje pusėje, sieja viena detalė: jie – aukos. Kare kitaip nebūna, teisuolius ir bloguosius karius išgalvojo patys žmonės, kokie nors politikų patarėjai.
Vokišką šio filmo dvasią keičia, kaip reta, gerai perteikta rusiškoji: tai vidutinio metražo linksma Jurijaus Mamino juosta „Neptūno šventė“ (Prazdnik Neptuna, 1986), kurioje gerai sumanytas pagrindinis konfliktas – priverstinės netikrų „ruonių“ maudynės per baisų Sibiro šaltį, kad užsieniečiai pasidžiaugtų. Tad kodėl gi, kai turistų seniai nebėra, visą kaimą apima blaivi (!) beprotybė, į eketes, niekeno neberaginami, lenda ir senas, ir mažas? Argi tai savaip nesprendžia „mįslingos rusiškos sielos“ paradoksų?
Tie patys baltarusiai dar rodo pirmąją italo Sergio Leonės garsiosios Laukinių Vakarų trilogijos dalį „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari, 1964). Spageti–vestemas padarė tarptautine žvaigžde nedaugiakalbį Clintą Eastwoodą, meistriškai suvaidinusį kovotoją už tiesą, Žmogų be vardo. Na, ir kompozitorių Ennio Morricone ėmė kviestis kitų šalių kino meistrai.
Kito italų meistro Marco Ferreri klasikinę antiutopiją „Sudie, patine“ (Ciao maschio, 1978) vėl žada 1 Baltijos kanalas. Akcentuoju „vėl“, nes šis kūrinys neseniai jau buvo anonsuotas, bet pakeistas kitu. Kas žino, ar kopijos nespėjo parengti rodymui, ar kanalo administracija apskritai ginčijosi tarpusavyje dėl „nepadoraus“ (kitokių Ferreri nekurdavo) filmo rodymo. Tikėsimės, bent šį kartą išvysime garsų kūrinį, sutaurintą ne tik Gerard’o Depardieu ir Marcello Mastroianni vaidybos, bet ir gigantiško King Kongo muliažo, ir mažiuko gyvo beždžioniuko, kurį tarsi „pagimdė“ anas monstras.
Fantastiniai „Sudie, patine“ motyvai – perdėm niūrūs. To nepasakysi apie „fantasy“ žanro juostą „Vilou“ (Willow, 1988), kurioje veikia nykštukai ir drakonai, o pagrindinis mažius, nepaisant piktų burtų, vis dėlto išaugs į nenugalimąjį Valą Kilmerį. Filmas – tarsi dabarties harių poterių ar žiedų valdovų pirmtakas.
Per LTV–2 Retrospektyvą – tik poetiniai burtai, jokių monstrų, nors Arūno Žebriūno 1973 metų filmo „Naktibalda“ pavadinimas ir verčia įsivaizduoti įsilinksminusį, galbūt nesiskutusį vidutinio amžiaus pilietį. Nieko panašaus: naktibalda filme – pirmokėlis Domas.
Maždaug tokio amžiaus būdamas, kadaise išgarsėjo simpatiškas amerikoniukas Macaulay Culkinas. Pernykščiame filme „Klubinė magija“ (Party Monster, 2003) jis – jau nebe vaikas, o jaunuolis Maiklas, noriai organizuojantis visokiausius klubinius vakarėlius. Bet tai nėra pernelyg nuotaikinga juosta. Mat herojus turi realų prototipą, tikrą amerikinio klubų judėjimo legendą, o ta legenda šiuo metu tupi kalėjime ir geriausiu atveju išeis į laisvę 2009–aisiais.
Pirmadienis
Priminsiu, kad šiandien kartojama vieno „aktualiausių“ mūsų dienų režisierių, šiemečio Kanų triumfatoriaus Michaelo Moore’o ankstesnė komedija „Kanadietiškas bekonas“. Humoras aktualus, piktas, sarkastiškas, nepaliekantis abejingų.
Jei ne minėta juosta, dienos filmu turbūt būtų galima paskelbti amerikiečio Marko Forsterio „Monstrų puotą“ (Monster’s Ball, 2001). Siužetas atrodo pramanytas ir melodramiškas: įsivaizduokit tik, kad aukos našlę (nesibijokit – jauną) ir budelį nelauktai suvestų švelnūs jausmai. Nepaisant to scenarijaus netikrumo, filmas žiūrimas visai ne kaip Pietų Amerikos serialas. Režisierius ieško realistinių detalių (žiūrėkit, kaip įkvepia kalėjimo prižiūrėtojų profesija, vienoje šeimoje tradiciškai žengianti iš kartos į kartą), o tokie aktoriai kaip Billy Bobas Thorntonas ir Hale Berry (pelniusi už šį nelengvai motyvuojamą vaidmenį aibę premijų) patraukia savuoju psichologiškumu. Sunkus filmas, ilgai nepaliekantis ramybėje.
Pats lengviausias nėra ir „Maksas“ (Max, 2002). Ir šio kūrinio situacija nėra kasdieniška. Atrodytų, kas čia ypatinga, kad talentų ieškotojas Maksas Rotmanas (Johnas Cusackas) po Pirmojo pasaulinio karo ima globoti jauną varganą piešiantį kapralą. Reikalas tik tas, kad kapralo vardas – Adolfas Hitleris (Noah Tayloras). Kaip ten bežiūrėtum, „Maksas“ atrodo šiek tiek ir mūsų sensacijų alkiui patenkinti skirtas…
Ieškantiems lengvesnės pramogos – aišku, prancūzų komedijos. „Miurielės vestuvės“ neblogai piešia svajotojos, truputį avantiūristės (Toni Colette) charakterį. Kiek kitokia „Paleistuvio“ (Le libertin, 2000) situacija: mat, čia veiksmas rutuliojasi spalvingame XVIII amžiuje, o pagrindinis „paleistuvis“ (originale – „Libertinas“, tai visai kitoks niuansas) – žymusis filosofas ir rašytojas Denis Diderot (Vincent’as Perezas). Vaidina visas prancūzų dabarties kino aktorių žiedas, bet šie vaidmenys jiems prizų neatnešė ir neatneš. Su nuomone, esą tai „prancūzų kino gėda“, nesutinku, bet didelio džiaugsmo, išskyrus dailių kostiumų stebėjimą, irgi nejuntu.
Antradienis
Net neįsivaizduoju, ką iškelti į šios dienos galimus meninius lyderius.
Gal naują „Deivido Geilo gyvenimą“ (The Life of David Gale, 2003), užmenantį rimtą mįslę: ar filosofijos dėstytojas, mirties bausmės priešininkas, profesorius Deividas Geilas iš tikrųjų yra humanistas, ar jis tikrai išprievartavo ir nužudė merginą, o dėl to pats atsiranda ant mirties slenksčio? Mįslės, kaip atrodo, neįminė teisėsauga, tad ją bando išspręsti jauna įžūli žurnalistė. Gaila, filmo kūrėjai neapsisprendžia, ar jie kuria kutenantį detektyvą, ar rimtesnę juostą. Lieka labai tiksliai parinktų aktorių duetas: visi žino, kad Kevinas Spacey – ir gyvenime ganėtinai mįslingas žmogus, o jau iš Kate WinsIet irgi neatimsi įžūlumo. Tas personažų ir aktorių atitikimas neleidžia bent jau nuobodžiauti, nors kūrinys nėra labai įsidėmėtinas.
Paviršutiniški „Niujorko klystkelių“ meilės kontaktai ar šiaip pasimylėjimai irgi, panašu, menkina kanalo rubriką „Kino gurmanai“.
Nepaisant skeptiškų atsiliepimų man gana įspūdingas vienintelis, atrodo, Roberto De Niro režisūrinis darbas (nepaisant to, kad jis čia, suprantama, pats dar ir vaidina) „Bronkso istorija“ (A Bronx Tale, 1993). Kritika visuomet gana atsainiai – ir dažniausiai ne be pagrindo – žvelgia į režisūrinius žymių aktorių „ekzersizus“. Bet šiuo atveju režisūra, ritmas, prasmė, bendra konstrukcija, Bronkso kvartalo, kuriame prabėgo ir paties autoriaus jaunystė, faktūra ekrane vis dėlto yra. Yra ir skaudus klausimas: kodėl bręstančiam žmogui tokį įspūdį daro paviršutiniškas gangsterių pasaulio blizgesys? Ne, šedevru „Bronkso istorijos“ nepavadinsi, o vis dėlto jos ironizavimas, nutylėjimas kadaise padarė autoriui prastą paslaugą, įvarė kone į kūrybinę krizę ir esminėje jo profesijoje – aktorystėje.
Trečiadienis
Šiandien kartojama linksma Arūno Žebriūno juosta „Naktibalda“, o taip pat ir aną savaitę per LTV rodytas dokumentininko Audriaus Stonio vaidybinis debiutas, kino novelė „Paskutinis vagonas“. Negalėjusiems pamatyti – kaip tik.
„Namų kine“ jau esu minėjęs naują ir gerą prancūzų režisieriaus Jeano Beckero dramą, ne, greičiau tragikomediją „Keisti sodai“ (Effroyables jardins, 2003). Karas, fašistai, pagyvenusiems draugužiams irgi norisi kovoti, pasižymėti. Tyliai įvykdę diversiją, jie patenka į šachmatų pato situaciją, kai dėl jų kaltės – heroizmo gali būti mirtimi nubausti visai niekuo dėti broliai prancūzai. Pagrindinį gerai sumanytą konfliktą prasmingai papildo vokiečių kareivio – buvusio cirkininko – tema. Ji – kaip pasaulio be karų ilgesys, idėja, kuri niekada nebus realizuota, bet vis tiek traukia ir masina.
Ne kartą, pamenu, minėjau ir našlaičio epopėją, supamą obelų sodų amerikietiškame švedo Lassės Hallströmo filme „Sidro namų taisyklės“ (The Cider House Rules, 1999). Kūrinys ne tik plastiškas, jis patrauklus ir subtiliai, europietiškai nagrinėjamomis moralinėmis dilemomis. Galėjo būti kiek trumpesnis…
Dar vieną šiandienos filmą miniu daugiau kaip kuriozą. „Legendą apie Sirjotai“ (Suriyothai, angl. The Legend of Suriyothai, 2001), nukeliančią į XVI amžiaus Tailandą (tada – Siamą), kūrė, neribotas lėšas pasitelkęs, ne profesionalus režisierius, o kažkoks princo kraujų turintis vietinis, vardu Chatrichalermas Yukolas. Atrodo, suvokė, kad tikrais brangakmeniais žėruojanti istorinė melodrama jam ne visiškai pavyko, tuomet kreipėsi ne į bet ką, o Francisą Fordą Coppolą, žinomą beje, ir sava meile visokiausiai egzotikai, ir šis apkarpė padriką gausiai prifilmuotą medžiagą, suteikė jai šiokią tokią montažinę formą. Jo didenybė Yukolas greičiausiai neliko skolingas.
Ketvirtadienis
Dienos filmas – „Sunkios dienos, sunkios naktys“ (A Hard Day’s Night, 1964), kuriame legendiniai „bytlai“ vaidina patys save. 1964–ieji metai, pats ansamblio „The Beatles“ fanų apgulties apogėjus. Graži idėja – sukurti filmą, originale vadinamą vienos dainos vardu „Hard Day’s Night“, – apie muzikantus ir su jais. Režisierius Richardas Lesteris tą idėją pakartos dar vienoje juostoje „Help!“, kupinoje nenusakomo angliško absurdo, o animatoriai įgyvendins ją „Geltonojoje submarinoje“, kurią galiu žiūrėti be galo ir be krašto.
Šiandieninė juosta – išradingas miksas iš dokumentinių ir surežisuotų epizodų. Vadinti ją „muzikine komedija“ tarsi ir nederėtų.
Lygiai taip pat anglų filmas „Pirmyn, Kolumbai!“ (Carry on Columbus, 1992) – jokia ne „istorinė drama“ – kas kad dalyvauja neva istoriniai personažai, – o pati tikriausia parodijinė komedija, ir versti ją reikėtų „Laikykis, Kolumbai!“. Mat režisierius Geraldas Thomas per gyvenimą sukūrė gal daugiausia filmų, prasidedančių tuo pačiu paskatinimu: „laikykis“. Viena juosta – 1959–ųjų „Laikykis, sesele!“ parodyta ir sovietų Lietuvoje, dar buvo „Laikykis, konstebli!“, „Laikykis, mokytojau!“, „Laikykis, kaubojau!“ ir t.t., ir t.t. Jaunystėje G.Thomaso humoras buvo pagavus, o kad Kolumbo nuotykiai bei Amerikos indėnų triukai jo sugalvoti prieš pačią mirtį, jaučiasi, netgi ir nežinant pono režisieriaus biografijos. (Mirė – tik nufilmavęs.)
Kai nebėra apie ką rašyti, dažniausiai čiumpi rusų filmus, kurių apstu. „Užgėrimo teoriją“ minėjau anksčiau, priminsiu, kad teorijos ten vis dėlto nesuieškosit, užtat juodo gėrimo scenų bus gausu. „Žmogus amfibija“ – kadaise beprotišką pasisekimą Sovietijoje, išvargusioje net nuo kino „gamybinių temų“, turėjusi ne itin skoninga fantastika.
Penktadienis
Na, pagaliau! Rinkimų aistrų bangavimas, kaip skiedrą, nusinešė ant uodegos žadėtą linksmą ir prasmingą lietuvišką kino novelę „Vyrai“, bet dabar, bangoms kiek nuslūgus, vėl išnyra ir „Vyrai“, ir naujesnis tos pačios režisierės Inesos Kurklietytės darbas – poetinė dokumentika apie netradicinį gimdymą „Lengvas raganavimas“, ir net rubrika „Naujasis lietuvių kinas“.
Pažiūrėkite „Vyrus“, nenusivilsite, jei nematėte. Rodyta per festivalį „Trispalvis kinas“, ši neilga komedija apie priverstinių dykaduonių kartą visur rinko pilnas sales bei retai girdimo nuoširdaus juoko papliūpas. O greta „moteriškų“ problemų dokumentikos gal tai dar geriau skambės?
„Moteriška“ ir amerikinės komedijos „Partnerė“ (The Associate, 1996) problematika. Gal geriau pasakius feministinė, nes Woopie Goldberg savo herojės, finansų analitikės nesėkmes, kylančias tik dėl „ne tos“ lyties, vaidina ne tik juokingai, bet ir piktai. Ak, tie prakeikti vyrai! – girdima potekstėje.
Bet režisierius Brianas De Palma, visą gyvenimą analizavęs vyrų žiaurokus žaidimus (pavyzdžiui, „Karlito kelyje“), nebeištvėrė ir naujausiąjį filmą paskyrė „Lemtingajai moteriai“ (Femme Fatale, 2002). Na, ir paaiškėjo: žavingiausia herojė – irgi, žinote, to–o–oks padarėlis…
Rodomos dvi klasikinės juostos. „Čiočiarėje“ (La ciociara, 1960) triumfuoja Sophia Loren – dar pačiame sodrume, atnešusiame jai „Oskarą“. Pats filmas antikarinis, kaip ir labai ilga, bet neprarandanti komizmo prancūzų žanro specialisto Gerard’o Oury 1966 metų komedija „Didysis pasivaikščiojimas“ (La grande vadrouille, 1966), kurioje demokratiškas Bourvilis ir „aristokratiškas“ Louis de Funesas keliauja, besislapstydami, po fašistų okupuotą Prancūziją. Ech, kokių komikų būta senais gerais laikais! Bet negi už juos prastesnis mūsų „Vyrų“, tarkim, Kosto Smorigino komizmas? Tikrai ne, mes gi Europos centre ne šiaip gyvename.