2004-09-10

Šioji savaitė rutuliojasi po kelių populiarių aktorių žvaigždėmis. Po keletą filmų namų kine atitenka prancūzui Jeanui Reno, amerikietei Kirsten Dunst, na, o jau kinų numylėtinis Jackie Chanas per „RenTV“ pelno visą retrospektyvą. Yra ir pora kino filmų – grynuolių, nuo žvaigždžių nebepriklausančių. Visai nieko.

Šeštadienis

Vienas tokių grynuolių – klasikinė australų režisieriaus Peterio Weiro, vėliau persivilioto į Holivudą juosta „Piknikas prie kybančios uolos“ (Picnic at Hanging Rock, 1975). Tai jokia premjera, „Namų kine“ jau teko rašyti apie šią dramatišką XIX amžiaus pensiono mergaičių iškylą į laukinę Australijos gamtą, iš kurios kelios nebegrįžo, kelios – pasikeitė, grįžo visai kitokios. Poetiškas realaus įvykio atkūrimas ekrane tiek žavi impresionistinėmis nuotaikų spalvomis bei lengva mistikos miglele, kad neturi pretenzijų autoriui, filmą užbaigusiam paslaptimi, neuždėjusiam jokio prasminio taško. Juk ne detektyvą žiūrime, mielieji.

Nors „Pikniko…“ pagrindinės herojės – dar beveik paauglės, subtilus erotinės iniciacijos motyvas skiria filmą labiau suaugusiam žiūrovui. Nenuskriausti ir vaikai: jiems šeštadienį – pusiau vaidybinis, pusiau animacinis „Knygų valdovas“, gal paskatinsiąs mūsų mažuosius daugiau skaityti. „Eisas Ventura, naminių gyvulėlių detektyvas“, nepaisant kai kurių damų numylėtinio, komiko Jimo Carrey grimasų, – tikras vaikučių penas. Pagaliau Kevino Costnerio pagarsėjęs ir net 7 „Oskarus“ 1990–aisiais pelnęs epinis vesternas „Šokiai su vilkais“ savo moraline ištarme – žmogaus santykiai su gamta, su kitomis nacijomis – irgi nepakenks augančiojo žmogaus sąmonei.

Negirdėta prancūzų komedija „Mano penkios žmonos“ eksponuoja kažkokią keistą – kad nepasakius kvailą – sektą: nerūkyti, negerti, bet užsiiminėti bigamija – prašom. Kur kas šaunesnė žinoma amerikiečių veiksmo komedija „Vyrai juodais drabužiais“, tik kodėl reikia šitaip neapkęsti kitų planetų ateivių, filmas nepaaiškino man nei premjeros metais, nepaaiškins ir dabar. Jau vien tik veiksmas karaliauja Jano de Bonto garsioje juostoje, taip lakoniškai ir pavadintoje „Greitis“, o į tą katastrofinę atmosferą gerai įsitraukia Keanu Reevesas ir Sandra Bullock.

Rimtą, bet kiek sausokai pastatytą vokiečių dramą „Tunelis“, besiremiančią tikrais 1961 metų įvykiais, kai iš tuometinio VDR „rojaus“, dar nestūksant garsiajai Berlyno sienai, į Vakarus stengėsi pabėgti ne vienas žinomas pilietis, TV3 rodo kiek vėliau. Viena po kitos – dvi įtemptos juostos.

O bet kokia prancūzų juostos „Nelaimėliai“ įtampa – daugiau tariama, iš esmės skirta mums palinksminti. Mat juostos žanras – kriminalinė komedija, o pagrindinius „nelaimėlius“, kurių idėjoms neskirta triumfuoti, vaidina šauni populiarių ir gana skirtingo aktorinio braižo kūrėjų pora: Gerard’as Depardieu ir minėtasis Jeanas Reno.

Sekmadienis

TV4 kanalas vis primena Peterio Weiro australietiškajį kūrybos periodą: po vakarykščio „Pikniko prie kybančios uolos“ šiandien rodoma „Paskutinė banga“ (The Last Wave, 1977), kurios mistiškumas atviresnis, tiesiogiai siejamas su čiabuvių maorių tikėjimais ir ritualais.

Sekmadienį nemažai įvairaus pobūdžio bei lygio komedijų. Televizinis filmukas „Mokyklos direktoriaus atostogos“ gali pažerti mažiesiems lietuvių žiūrovams gana rizikingų idėjų – pavyzdžiui, kaip atsikratyti nemėgstamo pedagogo. „Vienos bėdos“ – juodoji komedija ta prasme, kad jos herojai – juodaodžiai: deja, nors konfliktas dėl sukeisto paso ir užsuktas, Grahamo Greeno romano, pagal kurį juosta pastatyta, lygio ji vis dėlto nepasiekia. Na, o Roberto Rodriguezo „Šnipų vaikučiai“ (Spy Kids, 2001) – tokie dinamiški ir smagūs, taip verčia įsijausti į entuziazmą vaikų, žengiančių rizikingais tėvelių keliais, kad jos plačiau pristatinėti turbūt ir nereikia: ne veltui filmui prireikė net tęsinių.

Komedija nepavadinsi seno lietuvių telefilmo pagal Jacko Londono užrašytą aukso ieškotojų folklorą „Smokas ir Mažylis“. Tačiau Raimondo Vabalo kūrinys persmelktas ne tik herojinėmis gaidomis, bet ir visa apimančia ironija.

Apstu neblogų melodramų. Romano Polanskio ašaringa „Tesė“ su Nastassja Kinski leis jums pajusti režisieriaus chameleono bruožus, nes ką tik regėjome visai kitokį „Pianistą“. „Princesė ir karžygys“, nepaisant gal kiek klaidinančio „pasakiško“ pavadinimo, – įdomi Tomo Tykwerio („Bėk, Lola, bėk“) šiuolaikinė vokiečių istorija apie meilės ilgesį, apie gyvenimo ir mirties santykius. Nauja amerikiečių buitinio režisieriaus Roberto Bentono melodrama „Suteršta garbė“ (The Human Stain, 2003) tarsi ir galėtų imponuoti žymiais aktoriais. Bet jeigu Nicole Kidman – valytoja, tai aš – boksininkas. Žiūrėdamas į valytojos gyvenimo meilę profesorių, kažkaip nedorai pasidžiaugi, kad neišrankaus sero Anthony Hopkinso herojai, pasirodo, turi ne tik lietuviško, kaip žmogėdra Hanibalas, bet ir afrikietiško, kaip šiame filme, kraujo. O pasižiūri į poną profesorių – jau toks baltas, kaip iš pieno plaukęs…

Labai mėgstu prancūzų aktorių (pagal išsilavinimą visai ne aktorių, o inžinierių) Liną Venturą. Bet tik ne tokiuose filmuose, kaip naiviais šnipinėjimo konfliktais pagrįstame „Tylenyje“. Nemanau ir kad „Šeimos portretas interjere“ (Gruppo di famiglia in un interno, 1974) – iš pačių geriausių filmų, sukurtų italų aristokrato, kadaise atsistojusio už kino kameros, režisieriaus Luchino Visconti, kuris tą aristokratiją pažinojo ne iš nuogirdų ir liūdėjo dėl jos degradavimo, . Bet reikalas susijęs su vertybių sistema, kontekstu: kitam amatininkui „Šeimos portretas…“ galėtų būti nepasiekiama viršukalnė, o Visconti kūryboje – tik nevisiška sėkmė.

Žinomas Irano režisierius Amiras Nadaris, daug juostų sukūręs tėvynėje, atrodo, galutinai liks gyventi ir dirbti geresnes sąlygas suteikiančioje Amerikoje. Bene pirmasis amerikinis jo kūrinys „Manhetenas nuo A iki Z“ (A, B, C… Manhattan, 1997) neįmantriai, savotiška maniera, kurią kritikai lygina su Jimu Jarmuschu („Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ ir kt), pasakoja trijų moterų, savaip siekiančių savarankiškumo, istorijas. Atrodo, amerikiečių „nepriklausomieji“ bus gavę iš Irano rimtą paspirtį.

Pirmadienis

Ir vėl namų ekranuose – prancūzų „kietas bičas“ Jeanas Reno. Žinoma, pervardyti Danielės Thompson filmą, visame pasaulyje žinomą pavadinimu „Lėktuvai vėluoja“ (Décalage horaire, 2002), į superbanaliausią „Meilės istoriją“ (1 Baltijos kanalas) – tą reikia sugebėti. Juolab kad prancūzų oro uosto streikų (tą prancūzai mėgsta, patikėkite) suartinti, priversti drauge tempti laiką žmonės – tokie skirtingi. Jis (Reno) – tylenis, Ji (Juliette Binoche) – ekstravertė. Jis virėjas, Ji kosmetologe: ar rasi „prancūziškesnių“ profesijų? Jis pasiryžęs vytis jį palikusią moterį, o Ji kaip tik bėga nuo savojo vyriškio.

O štai ir pirmoji savaitės juosta su žadėta Kirsten Dunst: „Meilės virusas“ (Get Over It, 2001). Įdomu, kiek milijonų filmų rastum, paskaičiavęs pavadinimus, kuriuose figūruoja tas įsipykęs, subanalintas žodis „meilė“? Čia – paprasta koledžo istorija su „neišskiriama“ bendramokslių pora. Bet vieną mielą dieną herojus pamato, kad jo geriausio draugo „mažiukė“ sesuo visai nebeatrodo tokia maža. Atrodo – na, kaip Kirsten Dunst.

Minimos prancūzų ir amerikiečių juostos gali – santūriau ar efektyviau – taisyti nuotaiką. Kitas reikalas – pagarsėjęs Eriko Skjoldbjerdo kūrinys „Prozako karta“ (Prozac Nation, 2001). Prozakas – tai žinomi stiprūs antidepresantai. O filme sukurtas išraiškingas studentės (Christina Ricci), kuriai nuo ankstyvų depresijų nebepadeda nei alkoholis, nei narkotikai, nei prozakas, paveikslas. To paties pavadinimo knygos autorė Elizabeth Wurtsel gerai žinojo, apie ką rašė, nes pati buvo praėjusi šio jaunuoliško pragaro ratus.

Kitokio pobūdžio niūrios emocijos dominuoja kriminale „Spąstai“, nes vaikų grobimas iš tikrųjų nėra labai linksmas dalykas. Šiame naujame filme vaidina pastarojo meto populiarios aktorės: Charlize Theron (skriaudžiama geroji) ir Courtney Love (blogiukė).

„RenTV“ kanalas pradeda simpatiškojo kino Jackie Chano maratoną, beje, nechronologinį. 1992 metų „Miesto medžiotojas“ – tradiciškas Chanui: komedija plius koviniai veiksmai.

Antradienis

Jeano Reno gerbėjams – dar vienas vaidmuo naujoje nuotykių komedijoje „Vasabi“ (Wasabi, 2001). Čia jis policininkas Juberas, kurio darbo metodai drastiški, nepatinka vadovybei. Bet štai Juberas sužino, kad Tekančios saulės šalyje gyvena jau suaugusi jo tikra duktė, pusiau japonė. Atrodanti kaip kukli paauglė, dukrytė, pasirodo, yra įsipainiojusi į jakudzos paslaptis, tad tėvelio atvykimas ir subtiliesiems prancūzams nepriimtini jo metodai čia – labai vietoje. Keista, kad japonai ir prancūzai, kuriam laikui prabėgus, vis sukuria po kokį bendros gamybos, kad ir menkai motyvuotos, filmą Iš kur toji abipusė meilė? Ar tai tik garantuoti pinigai dviejose kiną tebemėgstančiose šalyse?

Prancūzas J. Reno su egzotiška dukra japone („Vasabi“)

Keistą filmą apie brolius piromanus (ne, atrodo, vis dėlto „pirokinetikus“: mat piromanai tik mėgsta bet kaip viską padeginėti, o pastarieji gali tai padaryti ir be degtukų) rodo TV1 kanalas. Vadinasi „Vailderis „napalmas“ (Wilder Napalm, 1993), nes tokia vieno pavojingųjų broliukų pravardė. Tiesą pasakius, visa situacija gerokai primena Stepheno Kingo „Padegančiąją žvilgsniu“, tik Kingas, aišku, negali mūsų negąsdinti, o minimo filmo fejerverkai yra greičiau nuspalvinti humoru.

Žiaurią, beveik meksikietiškų aistrų vertą melodramą „Kritimas aukštyn“ pastatė šiuolaikiniai rusai, matyt, turtingųjų tautiečių užsakymu. Dabar Rusijoje nemažai tokių filmų, kuriuose mėgaujamasi prašmatniu gyvenimu, įrodinėjama, koks jis sudėtingas (ak!), nuobodus (ak!) ir net pavojingas. Keliaukite tuomet į „bomžus“, nuvorišai. Arba nerkit, kaip šio filmo nelaiminga (ak!) herojė į aistras – bet tik ne teisėtam vyrui.

Ten buvo „kritimas aukštyn“. Atvirkščiai, žemyn nuo daugiaaukščio namo krinta moksleivė, visiškai atsitiktinai įsipainiojusi į Vadimo Abdrašitovo filmo „Pliumbumas, arba Pavojingas žaidimas“ (Pliumbum, ili opasnaja igra, 1987) negeras aistras. Reikia turėti sąžinės ir bent jau nevadinti šio kūrinio, kaip dabar daroma, „nuotykių juosta“. Kokie ten, po velnių, nuotykiai, kai rimtas menininkas 1986–aisiais analizuoja, kaip, tėvams inteligentams nepastebint, iš antipatiško paauglio Ruslano formuojasi kryptingai žeminantis kitus silpnesnius (nors jie ir suaugę) žmones pabaisa, kurio svajonių svajonė – tapti operatyvininku, kėgėbistu. Jauna, o jau luoša siela. Baisus kinas.

Ir vėl grįžtame prie melodramos, bet šioji, pavadinta herojaus – fizinio luošio vardu – „Itanas Fromas“ (Ethan Frome, 1993), nors ir turi specifinių melodramos bruožų, tarkim, neišvengiamą meilės trikampį, tačiau atrodo šiek tiek sutaurinta. Sėkmė – dėl stipriai piešiamų charakterių: Fromo (Liamas Neesonas), jo nemylimos žmonos (Joan Allen) ir žavios tarnaitės (Patricia Arquette), dėl britų režisieriaus Johno Maddeno, puikios istorinės „Misis Braun“ kūrėjo nuosekliai išstudijuotų konfliktų.

Per Jackie Chano minifestivalį – „Dievo šarvai“, matyt, turintys apeliuoti ne tik į istorinę, kone mitologinę vertybę, o ir į herojaus nenugalimumą. Iš tikrųjų, avantiūristas, pramintas „Azijos sakalu“ (oho!) iš visų rizikingų situacijų išeina tarsi šarvuotas.

Trečiadienis

Iš kukliųjų namų kino dienų. Tiesa, yra fantastikos, o tai ne taip jau dažna. Abu filmai – Azijos. „Nemirtinguosius karius“ (Shu shan zheng zhuan, angl. The Legend of Zu, 2001) pastatė plačiai žinomas kinų režisierius Tsui Harkas, jis turi ir ekrano plastikos jausmą ir yra įsigilinęs į rytietiškai suvokiamą Gėrį ir Blogį, jų dvikovą. Vis dėlto šis jo naujas filmas truputėlį artėja vien prie pasakos – rafinuotos, bauginančios, bet…

Savo ruožtu „Avataras“ (Avatar, 2004), kuris kai kur vadinamas JAV fantastiniu filmu, bet dažniausiai – Singapūro (?), nors jo veiksmas ir rutuliojasi kažkokiame ateities Azijos mieste, sava fabula labiau primena vakarietiškas antiutopijas. Visuotinis kompiuterių tinklas neleidžia menkiausios laisvės miesto gyventojams, o trokštančių jos, kaip mano filmo kūrėjai, bus visais laikais. Ne itin originaliame savo pagrindine idėja, bet profesionaliame ir įdomiai žiūrimame kūrinyje išsiskiria tarptautinė kinų žvaigždė Joan Chen (čia ji – madam Ong), atmintina dar nuo „Tvin Pykso miestelio“ laikų.

Nieko šiltesnio neįmanoma pasakyti apie buitinę, triukšmingą italų komediją „Kietas kiaušinis“ (Ovosodo, 1997). Tokių keistų, gausių itališkų šeimų ekranuose yra buvę ana tiek ir šioji atrodo kažkokia jau matyta. Tiesa, 1997 metų „Kietame kiaušinyje“ vaidina Nicholetta Braschi, kuri tuo pačiu metu filmavosi ir Roberto Benigni juostoje „Gyvenimas yra gražus“. Nebūtų pastarojo, niekas tokios Braschi ir nežinotų… Esu tikras, kad niekas plačiau nežino ir amerikinio telefilmo (įdomu, kodėl mūsų kanalai niekuomet neatskiria kino filmo ir telefilmo, o privalėtų) „Kai tave mačiau paskutinį kartą…“, nors nuo didžiojo ekrano nuvaryta Linda Hamilton ir labai stengiasi, dykumoje ieškodama mergaitės.

Gal kiek geresnis dialoginis rusų „Pabaigos žodis“ – žinoma, jeigu jūs nesibijote veiksmo, prilyginto nesibaigiančiam jaunesnės (Andrejus Miagkovas) ir vyresniosios (Rostislavas Pliatas) kartų atstovų pokalbiui. Aišku, kartoms yra apie ką pasikalbėti. Bet iki geriausių įdomaus režisieriaus šešiasdešimtininko Marleno Chucijevo kūrinių („Man 20 metų“, „Liepos lietus“) šis filmas vis dėlto nepakyla.

Ketvirtadienis

Ir vėl kukloka diena. Tiesa, su apžvalgos pradžioje žadėta Kirsten Dunst susitiksite dar vieną kartą. Šį kartą, pasiduodamas rusų madai, italų kilmės režisierius Reverge Anselmo Didžiojoje Britanijoje pastatė filmą „Įsimylėjėlių malda“ (All Forgotten, 2001), panaudodamas scenarijui Ivano Turgenevo „Pirmosios meilės“ ir Antono Čechovo „Valstietės“ motyvus. Panelei Kirsten atiteko pagrindinis jaunos rusų aristokratės Zinaidos vaidmuo: jai peršasi gausybė subrendusių vyrų, bet jos širdis priklauso tik šešiolikmečiam Vladimirui… Kažkada apie Sovietų Sąjungą skaičiau ironišką frazę, esą tokį „bordelį“ galėjusios sukurti tik daugelio nacijų pastangos, taigi ši frazė atrodo visai artima ir „Įsimylėjusių maldai“ – pavadinimui, dėl kurio santūrusis Čechovas turbūt užspringtų…

Tiesa, Kirsten Dunst yra jauna, žavi, nuoširdi, jai tinka net ir senųjų laikų rusės Zinaidos kostiumai. Be ironijos.

„Svajonių Argentiną“ (Imagening Argentina, 2003) irgi kūrė net keturių šalių Anglijos, JAV, Argentinos bei Ispanijos žmonės bei kapitalai. Bet rezultatas įdomesnis. Britų režisierius Christopheris Hamptonas sugebėjo susieti į keistoką vienumą nesenos Argentinos istorijos kone dokumentalias detales ir mistiką, gaubiančią Antonio Banderaso personažą. Jis čia – persekiojamas teatro režisierius, kuris aptinka turįs pačiam sau nesuvokiamų galių. Ar padės tos galios susigrąžinti dramatiškai pradingusią herojaus žmoną (Emma Thompson)?

„Svajonių Argentinoje“ nemažai baisokų – ir realių, ir mistinių – detalių. Ką tuomet tarti apie jau rodytą filmą „Aš – Dina“ (Jeg er Dina, 2002), sukurtą pagal ir Lietuvoje išleistą rašytojos Herbjorg Wassmø populiarią knygą, prasidedantį kadrais, kai mažytė Dina mirtinai aptvilko savo motiną? Mergaitė ir lieka su tuo kaltės, vienišumo jausmu, kuris, Dinai išaugant į prancūzų aktorės Marie Bonnevie piešiamą personažą, transformuojasi į tikrą geismą žudyti. Beje, irgi tarptautinis filmas knygos lygio vis dėlto nepasiekia.

TV1 kanalas iš kitų, vyresnių, išmoko maskuodamas keisti pavadinimus ir visų jau rodytą nurodytą biografinę fantaziją „Kalas amžinai“ kukliai pavadino tiesiog „Marija Kalas“. O Jackie Chanas pasirodo nuotaikingoje savo jaunystės klasikoje „Užkandinė ant ratų“, kurios titulo nereikia kaitalioti, kuri ir šiaip visuomet ras savų žiūrovų.

Penktadienis

Jaunųjų čekų švelnumas M. Formano „Blondinės meilėje“

Mėgstu australų kiną, jis mano silpnybė. Bet tiesa aukščiau. Šiandien demonstruojamas australų „Švyturio šokis“ (Under the Lighthouse Dancing, 1997) – gražus, imponuojantis egzotiškų paplūdimių vaizdais, bet anaiptol ne salą lankančių draugų paveikslais. Dailu, bet tuštoka. Nebent pasidomi, kaip karjerą pradėjo aktorė Naomi Watts, šiemet už puikų, tragišką paveikslą filme „21 gramas“ jau nominuota ir „Oskarui“.

Nieko originalesnio ir kruviname trileryje, priešinančiame dvi gangsterių grupuotes, – „Romeo turi mirti“. Tiesiog geras lenkų operatorius Andrzejus Bartkowiakas, darąs karjerą Holivude, tapo tik vidutiniu režisieriumi. Kur kas savitesnis to paties žanro pavyzdys – „Ženklas“ (The Badge, 2002). Ir reikalas čia ne tas, kad nužudytoji mergina Mona, pasirodo, buvo transvestitė. Periferijos šerifo Darlo paveikslas labai praturtina šį kartais neišvengiantį ir schemų filmą, kadangi aktorius Billy BobasThorntonas prastai, neoriginaliai vaidinti tiesiog nesugeba. O kartoti geriausius kitų savo filmų radinius, kaip neretai daro Holivudo žvaigždės, jam tikriausiai tiesiog būtų neįdomu.

Apie šauniąją pirmąją „Matricą“ reikėtų arba rašyti visą studiją, arba tik ištarti tą pavadinimą – ir viskas bus aišku. Apsiribosiu antruoju, informaciniu variantu.

Ir dar vienas šios namų kino savaitės grynuolis. Prieš savaitę matėme jaunojo čeko Milošo Formano „Juodąjį Peterį“, šį penktadienį – jo po to pastatytą ir nepaprastą populiarumą išsikovojusį filmą „Blondinės meilė“ (Lásky jedné plavovlásky, 1965). Periferijos gamyklėlės darbininkė ir užklydęs muzikantas iš Prahos – jo pagrindiniai herojai. Jauni, žavingi, naivūs, truputėlį komiški. Tikras Prahos pavasaris. Įsimyli tuos nepretenzingus personažus, nors jie ir nesielgia taip, kaip derėtų elgtis pagal kokį tuomet privalomą „jaunųjų komunizmo statytojų kodeksą“. Jiems nusispjauti, jie turi savo vidines nuostatas, tegul kiek ir lengvapėdiškas, bet tokias žavingas – juk žmogaus pavasaris būna tik vienąsyk.

Čia tik vienas „bet“. Mūsų TV kanalų, dažniausiai ignoruojančių klasiką (jiems verčiau visiškas, bet naujesnis mėšlas) fone esu pasidžiaugęs kaimynų lenkų nacionalinio kanalo išties kultūrine funkcija. Štai sekmadienio vakarais (ir naktimis) jie siūlo rubriką „Kinomano puota“, formuojamą iš senesnių bei naujesnių „arthauzinių“ kino kūrinių. Tačiau kam skirta penktadieniais, per pietus, įsitvirtinusi reikšminga „Kinomano abėcėlė“, kurios erdvėje šįsyk rodoma ir „Blondinės meilė“? Adresatas – nelabai aiškus. Juk tuo metu laisviems pensininkams lyg ir jau vėloka mokytis abėcėlės.

Bet su kultūriniais televizijų puslapiais, kaip žinome, visur savos bėdos. Dar gerai, kai juos apskritai įmanoma pavadinti kultūra. Manau, supratot, apie ką čia prasižiojau…