2004-09-17

Asmeniniai mano planai šią televizinę savaitę – minimalūs: pažiūrėsiu dar vieną puikų ankstyvą Milošo Formano filmą, ir pakaks. Deja, priedermė verčia šlaistytis po visų dienų programas, nors naujų atradimų jos nepadovanos nei autoriui, nei, manau, jums.

Šeštadienis

Panašu, kad LNK perėmė estafetę iš „RenTV“ kanalo, aną savaitę rengusio Jackie Chano festivalį. Šiandien LNK rodo net du – senesnį ir naujesnį – filmus su mikliuoju honkongiečiu. „Girtas meistras“ – jau beveik klasika, tačiau šis mūsų dienomis mėgstamas valkioti žodis nereiškia universaliosios kino klasikos, ji neperžengia Jackie ir jo galimybių ribų. „Kas aš esu?“ naudoja vis dar madingą atminties praradimo temą. Aišku, Jackie Chano herojus ją praranda ne dėl bendro fizinio neįgalumo, ne dėl senatvės (žvaigždė negali senti, tai būtų tiesiog šventvagystė!), o dėl visokius pavojus žadančių slaptosios tarnybos veiksmų.

Gerą naują dramą „21 gramas“ apie širdies transplantaciją – tik ne iš medicininio, o iš dvasinio taško, – apie kurią ką tik rašiau, vėl rodo ir, matyt, artimiausius mėnesius rodys iki šleikštulio „TV1000“ kanalas: toks jau jo principas – išsunkti tą patį filmą kaip skudurą.

Už ko dar užkliūva akis? Už irgi kartojamos pusiau dokumentinės, pusiau vaidybinės britų juostos „Hard Day’s Night“ (TV1 kanalas vadina filmą „Sunkios dienos, sunkios naktys“). Kadaise tai buvo „The Beatles“ ansamblio firminė daina. Apie Liverpulio muzikų šlovės įtampą juosta, pristatinėdama juos pačius, šmaikščiai ir pasakoja.

Rusų „Daun Hauzas“ – žiaurų skandalą tėvynėje sukėlusi linksma postmodernistinė improvizacija Dostojevskio „Idioto“ temomis. Beveik tuo pačiu metu Rusijoje buvo rodomas TV pedantiškas ir pagarbus serialas pagal tą patį „Idiotą“, o „Daun Hauze“ – jokios pagarbos nei rašytojui, turinčiam kone „šventosios karvės“ statusą, nei personažų aistroms, nei „mįslingai rusų sielai“. Galima piktintis, bet galima ir pasijuokti.

Sekmadienis

Svarbiausias šiandienos filmas – turbūt TV3 siūlomas „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge!, 2001). Viskas savo vietoje: beprotiškas australų režisieriaus Bazo Luhrmanno („Tik šokių salėje“ ir kt.) temperamentas, ironiškas postmodernistinis senojo Paryžiaus glaistas, Nicole Kidman ir Ewanas McGregoras, nors jiems patiems ne tik vaidinti įsimylėjėlius, bet dar ir dainuoti turbūt nevertėjo. Prisimenu pirmąjį šio „Mulen Ružo“ įspūdį: pusę filmo žiūrėjau iš laimės išsižiojęs, bet paskui pasiutusi, be pauzių, dinamika ir išraiškos priemonių kartojimas ėmė po truputį varginti.

Meilė iki mirties (N. Kidman ir E. McGregoras „Mulen Ruže“)!

Vis tiek neblogai. Žinoma, jeigu kas juostą žiūrės per TV pirmą kartą, gali ir pasiklysti spalvingo rekvizito, kankanų, romantiškų sūpuoklių ir panašių grožybių persodrintame kadre, gerai atrodančiame tik dideliuose kino teatrų ekranuose.

Pasitaiko kažkokių ta ar kita prasme keistų filmų. Prancūzas Jeanas Beckeras kitokių ir nekuria: šįkart „Elizoje“ jis rodo keršto tėvui manija apsėstą jauną merginą (Vanessa Paradis). Jauno žadančio italų režisieriaus Matteo Garrone „Taksidermiste“ (L’imbalsamatore, 2002) keisti ir personažai (pagrindinis – senyvas liliputas, darantis gyvulių iškamšas), ir jų santykiai: pas herojų įsidarbinęs jaunas gražuolis nesuvokia, ar jaustis sūnumi, ar tarnu, o čia dar santykius visai sukomplikuoja atsiradusi moteris, su ja – pavydo pavojai. Amerikiečiai išdrįso sukurti naują kostiuminę „Anželikos“ stiliaus juostą apie ikirevoliucinę XVIII amžiaus Prancūziją „Deimantų vėrinio paslaptis“ (The Affair of the Necklace, 2001), kurioje net Adrienas Brody, neseniai matytas Polanskio „Pianiste“, savo ilga nosimi apdovanoja kažkokį grafą Nikolia; prancūzų žiūrovai, aišku, piktinasi. Ko norėti, juk ir lietuviai kadaise rodė Aliaskos „aukso karštligę“: šiandien Retrospektyvoje rodoma baigiamoji trečioji „Smoko ir Mažylio“ dalis.

Puikus aktorius Billy Bobas Thorntonas, retsykiais parežisuojantis (ir žiauria drama „Išgaląstos ašmenys“ įrodęs tam teisę) šiek tiek nuvilia „Tėčiu ir jais“, kur – nei jau tokia komedija, nei tokia juoda, kaip teigia reklama. Ne visi žanrai, matyt, kūrėjui pavaldūs.

O australų meistrui Phillipui Noyce’ui, matyt, taip įgriso jo holivudinė karjera ir buki scenarijai, kad jis grįžo – tegul vienam darbui – į tėvynę, vėl ten atsišviežino vietinių maorių genocido problematikos juosta „Tvora triušiams“ (Rabbit–Proof Fence, 2002). Ekrane – tik bušas ir dvi nuo civilizacijos bėgančios maišyto kraujo mergaitės, bet filmas neleidžia atsitraukti dėl – nepagalvokite, visai nesentimentalaus ekrano.

Pirmadienis

Dėmesio, lietuvių nekrofilai! Jums šiandien – reta šventė. Rodoma kanadiečių kriminalinė drama „Post Mortem“ (1999), kurios herojus, lavoninės darbuotojas, įsimyli moters avantiūristės kūną. Ne taip svarbu, ar herojė iš tikrųjų negyva, ar tai tik vienas jos triukų, bet pats kinematografui gana retas faktas užfiksuotas…

Tradicinės seksualinės orientacijos žmonėms šiandien – rusų persekiota melodrama „Ruduo“. Nors laiko prabėgo ne taip jau daug, kažkaip net sunku įtikėti, jog buvo tokia šalis, tvirtai įsitikinusi, kad „u nas seksa net“, kad subtilų minorinį Andrejaus Smirnovo „Rudenį“ draudė vien dėl to, jog herojai – vyras ir moteris, seniai vienas kitą mylėję, nepabuvo populiariai „zagsu“ vadintoje įstaigoje, kad jie – baisu ištarti – meilužiai, o dar parodyti ne amoralūs, bet visiškai simpatiški.

Vyrų ir moterų santykius savaip, ironiškai traktuoja ne sykį matyta pikantiškojo prancūzo François Ozono juosta „8 moterys“ (8 femmes, 2002). Tie santykiai specialiai vienapusiški: vyrijai ekrane atstovauja vien tik namo šeimininko lavonas, užtat įvairaus amžiaus damų, čia susirenkančių, kolektyvinis portretas – gyvybingas kaip reta. Vokiečiai Berlyno festivalyje, neturėdami prancūziško pikantiškumo pojūčio, iš rimtųjų traktavo žodį „kolektyvinis“, suteikdami visoms pagrindinių intrigančių atlikėjoms vieną bendrą prizą. Natūralu, atsiimti jo iš Paryžiaus neatvyko nė viena.

Atvirkščiai, grynai „vyriškas“ filmas – amerikiečių „Geri vyrukai“ (A Few Good Men, 1992), gana santūriai kritikuojantys JAV armijos negeroves, bet į gryną publicistiką nenusiritantys: ne veltui pagrindinius herojus kuria psichologinio plano aktoriai Jackas Nicholsonas ir Tomas Cruise’as, kuriam tokie rimtesni, ne vien „gražuolėlių“ vaidmenys atitenka retai. Vis dėlto „Gerų vyrukų“ situacijas dažniausiai nuspėji, o štai norvegų nauja drama „Elingas“ (Elling, 2001) verčia įtemptai sekti dviejų jaunuolių, paleistų iš psichiatrijos klinikos ir bandančių įsilieti į normalų gyvenimą, likimų peripetijas.

Antradienis

Amerikiečių antrojo ešelono (didžiausio) režisūra neretai neturi galimybių rinktis kažką sau artimesnio. Štai ir Betty Thomas, pastačiusi šiomis savaitėmis žiūrėtą sentimentalų „Daktarą Dolitlį“, yra ir filmo „Intymios kūno dalys“ (Private Parts, 1997) autorė. Ne, nesitikėkite kažko labai jau skandalingo. B. Thomas ilgai dirbo televizijoje, ji pažįsta radijo ir TV abejotiną žvaigždę Howardą Sterną ir tiesiog kuria biografinį filmą, kuriame vulgarus aktoriukas vaidina pats save. Sako, tai juosta vien tik specifiniams Sterno gerbėjams.

Iš to paties antrojo ešelono – ir Jamesas Fooley, kurio kūrybos viršūnė buvo nufilmuota pjesė „Glengary Glenn Ross“ (dar verčiama „Amerikiečiais“), nes pavyko angažuoti patį Jacką Lemmoną. Šį kartą naujoje „Aferoje“ (Confidence, 2003) irgi pavyko prisikalbinti Alą Pacino, bet tik nedideliam mafijos tėvo vaidmenukui. Šiaip kriminalinis filmas apie sukčius žiūrimas neblogai, bet pasmerktas greitai užmiršti.

1987–aisiais didelį populiarumą buvo išsikovojusi su „fantasy“ dvasia draugaujanti komedija „Ystviko raganos“ (The Witches of Eastwick, 1987). Kadangi ji, man regis, ilgokai nerodyta, gal kas antradienį ir pirmąsyk pasidžiaugs pirmiausia tobulai nušlifuotu aktorių ansambliu (apie blyksintį tobulumu Jacką Nicholsoną raganų kadrilius čia šoka Cher, Susan Sarandon, Michelle Pfeiffer), antra – tikrai išraiškinga dramaturgo bei režisieriaus, Australijoje kūrusio „Pašėlusio Makso“ ciklą George’o Millerio išmone. Juosta apie tai, ką fantazuoja mielos mūsų moterys ir kas iš to kartais išeina.

Trečiadienis

Ši televizinė savaitės diena klostosi daugiausiai po banalybės ženklu. Banalios neva romantinės komedijos: rusų „Vestuvių dovana“, kuria pasirodo visiems priklausančio buto raktas, amerikiečių „Lemtingas susitikimas“, kuriame vaikinas sutinka merginą, pameta ją kaip tą raktą ir vėliau ieško. Ar suras – visai neįdomu.

Banalokas ir naujas fantastinis trileris „Svajonių karys“. Kiek jau buvo tokių vidutinio lygio trilerių apie nuskurdusios žmonijos ateitį, apie žūtbūtinius Gėrio ir Blogio susirėmimus, apie būtinai atsirasiantį kažkokį „svajonių karį“, kuris vėl atstatysiąs žmonijos pusiausvyrą!

Gal 1970 metais vesternas „Makmastersai“ ir atrodė savo vietoje, bet šiandien jis – kažkoks moraliai pasenęs. Kalba apie epochą po JAV pilietinio karo, kai namo grįžęs juodaodis karys jaučiasi nebe vergu, nors už tai jam dar reikia pakovoti ir taikos sąlygomis. Yra šiame vesterne demokratų, yra niekšų, bet nėra vieno – originalumo.

Negaliu vertinti rusų filmo „Budos sugrįžimas“ (Vozvraščenije Budy, 1994), nes tais metais Lietuva anų juostų nebepirko, televizijos iki šiol jo irgi nerodė, o režisieriaus debiutanto Aleksandro Brunkovskio pavardė po šio kūrinio apskritai išnyko. Galiu tik tarti keletą žodžių apie, panašu, gana įdomiai suregztą siužetą. Rytų tyrinėtojas turi kadaise dykumoje rastą Budos statulą, bet sovietų valdžia nutaria grąžinti ją į Mongoliją mainais į galvijus: reikia pamaitinti sušalusį ir alkaną 1918 metų Petrogradą. Gali būti nuotykiai, gali – ir filosofija, nes mokslininkui kartkartėmis rodosi gyvasis Buda. Gali būti tiesiog kičas, ko visai nesinorėtų.

Ketvirtadienis

TV3 vėl kartoja puošnųjį „Mulen Ružą“ – šįkart gal nesimokantiems vaikučiams, nes laikas – 11.55 vai. – kaip tik jų.

Apie kitą melodramą „Veidrodyje du veidai“ (The Mirror Has Two Faces, 1996) amerikiečių spauda ironizavo, esą tai amžinų specifinės išvaizdos aktorės ir dainininkės Barbros Streisand neurozių („Ar aš graži?“) rezultatas. Mat ponia Barbra pati režisavo šią absoliučiai neįtikėtino scenarijaus juostą – gal kad galėtų darsyk įrodyti savo aktorinę amplitudę ir iš Pelenės (kuklios vienišos dėstytojos) virsti kone seksbomba, kurios jau reikia ne tik irgi kukliam Jeffui Bridgesui, bet ir supervyrui Pierce’ui Brosnanui, kaip prisimename, keletą kartų vaidinusiam patį Džeimsą Bondą.

Dar vienas filmas „Melas Amerikoje“ (Telling Lies in America, 1997) – lyg biografinis, lyg autobiografinis. Vengrų kilmės Holivudo dramaturgas Joe Esterhazy, rašęs garsių filmų „Muzikinė dėžutė“, „Esminis instinktas“ bei kitų scenarijus, panoro įsiamžinti, parašė dar vieną scenarijų apie savo – tiesa, pakeistu vardu – įsitvirtinimą amerikiniame pramogų versle. Deja, filme–paminkle ryškesnis ne pagrindinis herojus, o Kevino Bacono vaidinamas diskžokėjas, iš kurio jaunasis emigrantas ir mokėsi.

Erotiška, dinamiška ir šmaikšti meksikiečių drama „Ir tavo mamą taip pat“ (Y tu mama tambien, 2001) nemačiusiems įdomi jau savaime. Vieno iš dviejų nuotykių ieškotojų atlikėjas, jaunutis Gabrielis Garcia Bernalis, mūsų matytas dar kino teatruose „Kunigo Amaro nuodėmėje“, tiesiog akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, dėl kurios plėšosi Amerikos bei Europos studijos. O filmo režisierių Alfonso Cuaróną irgi ne veltui pakvietė, nušalinę patyrusį Chrisą Columbusą, statyti trečią (ir, kaip man atrodo, geriausią) populiaraus filmo apie Harį Poterį dalį.

Imu visiškai nesuprasti TV4 kanalo ciklo „Naujasis rusų kinas“ principų – jei jie, žinoma, yra apskritai. Jau nebekartosiu, kad į ciklą tolydžio patenka baltarusių juostos, kad filmai visai nenauji. Svarbu, kad pastaruoju metu Rusijoje padidėjus gamybai, pasitaiko jau ir tikrai reikšmingų juostų, kaip koks tarptautinę šlovę pelnęs, su Andrejaus Tarkovskio kūryba lyginamas „Sugrįžimas“. O TV4 tebesuka 1989 metų neprofesionalius trilerius kaip šiandieninį „Atspindį“. Viso ciklo programa – absoliučiai atsitiktinė.

Penktadienis

Šios dienos lauksiu kaip išganymo. Mat TVP1 kanalas, tegul nepatogiu laiku (13.45 val.), demonstruos paskutinį tėvynėje Čekoslovakijoje sukurtą, spėtą parodyti prieš pat atidundant sovietų tankams Milošo Formano kūrinį „Dega, mano panele“ (Horí, má panenko, 1967 – dar žinomą pavadinimu „Ugniagesių puota“ pagal angliškąjį The Firemen’s Ball).

Ir ugniagesiams reikia grožio (M. Formano filmo „Dega, mano panele“ plakatas).

„Oskarui“ nominuotas filmas atvėrė Formanui Holivudo duris; čia jis, neišduodamas savo principų, sukūrė „Amadėjų“ ir „Regtaimą“, „Valmoną“, „Plaukus“ bei savąjį amerikietišką šedevrą „Skrydis virš gegutės lizdo“, į JAV „psichuškės“ praktiką aiškiai perkeldamas savo neseną socialistinio egzistavimo patirtį.

Bet grįžkime į 1967–uosius. Ekrane švęsti kažkokių savo kone šimtamečio sergančio kolegos nuopelnų gausiai susirenka ugniagesiai. Paraleliai vyksta periferinis grožio konkursas, kuriame dažniausiai neprofesionalų vaidinami personažai irgi aktyviai, smalsiai dalyvauja. Viskas, žinoma, baigiasi realiu gaisru, kuriam ugniagesiai moraliai visai nėra pasiruošę. Sako, po filmo premjeros 40 tūkst. čekų ugniagesių ėmę streikuoti ir sutikę grįžti į darbą tik tuomet, kai Formanas viešai paaiškinęs: čia ne konkrečiai apie jus, čia – metafora. Žinoma, kad metafora – prabylanti apie socializmo idėjos ydingumą, apkrečiantį net ir mielus, simpatingus, kaip tie gaisrininkai, žmones.

Po tokio prasmingo kūrinio, kupino ir pikto, ir atlaidaus humoro, kažkaip nė nebesinori liesti Jimo Carrey maivymųsi („Aš, kitas aš ir Irena“). Nei absurdiškų „Trijų karalių“, kuriuose George’as Clooney su kompanija ieško Saddamo Husseino pagrobto Kuveito aukso. Nei paspekuliavimo Marie Trintignant atminimu – blankioje italų veterano Luciano Emmero melodramoje „Ilga ilga meilės naktis“. Netgi Jackie Chano – šį kartą naujesnėje juostoje „Policijos istorija III: superpolicininkas“.

Aukštesnio rango juostų šiandien dar irgi yra. Neseniai visi rodė „Magnoliją“, o dabar štai sugrįžtama prie savotiškos pirmosios to paties režisieriaus Paulo Thomaso Andersono juostos „Pašėlusios naktys“ (Boogie Nights, 1997). Net keista, kaip santūriai ir palankiai autorius prabyla apie pornografinių filmų kūrėjus, ir juose regėdamas žmones, pasirinkusius savąjį, tegul ir retam žiūrovui priimtiną kelią. Stilingas britų nuotykių filmas „Planketas ir Makleinas“. Na, o prancūzų metras Claude’as Chabrolis, įstrigęs detektyvo žanre, likęs vienas iš labai nedaugelio pasaulyje tikrų jo puoselėtojų, kiekvieną kartą mėgsta analizuoti smulkiosios buržuazijos, provincijos aplinką, filmuoti savo žmoną, savitąją Stephane Audran, bet kiekvienąsyk geba nekartoti to paties, nustebinti nelaukta atomazga – kaip ir dera tikram detektyvui, kaip bus ir filme „Įpykęs policininkas“ (Poulet au vinaigre, 1985). Žanras – jo meistriškai nugludintu pavidalu.