2004-10-29
Atleiskite laikinai pradingusiam Stepokui: juk ateina metas, kai, prisiklaidžiojus iki valiai kino labirintais, irgi reikia bent kiek pailsėti. Juolab kad ši savaitė atneš jums, manau, tikrai malonių staigmenų. Šeštadienis Kartais labai norisi vėl pabūti vaiku. Tokiais atvejais nusiimu nuo lentynos vaizdajuostę su žaviu, išradingu ir, laimė, nenusaldintu vokiečių meistro Wolfgango Peterseno „amžinu“ filmu „Begalinė istorija“ (Die unendliche Geschichte, 1984). Kokia puiki spalvinga fantazija – ir vaikams, ir suaugusiems. Kalbant kanceliarine kalba, kūrinys – apie tai, kaip mažieji piliečiai gali įveikti savo neryžtingumą, sunkumų baimę. Bet taip galima suformuoti ir kokio seno sovietų filmo moralę, o „Begalinė istorija“ ir išsiskiria tuo žavesiu, kai niekas čia iš anksto nenuspėjama: nei pažintys su keisčiausiais personažais – mieliausiu, kokį tegalima įsivaizduoti, Akmengraužiu, su lipšniuoju šelmiu Drakonu, nei skrydžiai ant jo gauruotos kupros ...