2004-12-03
Šią savaitę žadu pakartotinai pasižiūrėti vieną seną Federico Fellini filmą. Žinoma, tai nėra kategoriška rekomendacija jums: gal ir tapau neįdėmiu ieškovu. Bet tos pusiau profesionalios, amžinai kartojamos juostos jau taip nusibodo…
Šeštadienis
Amerikiečių režisieriaus Alano J. Pakulos „Velnio nuosavybę“ (The Devil’s Own, 1997) LNK, matyt, specialiai pervardijo „Velnio sėkla“, kad publika lauktų seniai jos pamėgtų Kosto Smorigino ir Eugenijos Pleškytės. Kam tie žiūrovų painiojimai? Gal Harrisono Fordo, vaidinančio padorų airių kilmės policininką gyvenantį Niujorke, ir Brado Pitto, pasirodančio šventa neapykanta liepsnojančiu IRA teroristu, pora nėra tokia jau prastesnė?
Kita žvaigždė Michaelas Douglasas dar nebūdamas Catherine’os Zeta–Jones vyru, o todėl gal labiau besirūpinąs profesija, puikiai atlieka neurotiško šiuolaikinio piliečio, kurį gali išvesti iš pusiausvyros menkiausia smulkmena, paveikslą filme „Man jau gana!“ (It’s My Turn, 1980). Manau, kad paveikslas – labai aktualus ir mūsų krašte.
Bet labiausiai šiandien pavyko nemirtingajam Švarcui: TV3 vieną po kito rodo net du jo filmus. Žvelgti į… nėščią Schwarzeneggerį komedijoje „Jaunėlis“ nėra labai malonu, juolab kad filmui aiškiai stinga skonio. Gal tada jau geriau grįžti prie ištakų ir prisiminti ankstyvą Švarco šlovę, kurią jam atnešė urzgiantis raumenų kalnas kultinę šlovę tarp paauglių išsikovojusiame „Konane barbare“.
Tie, kurie praėjusią savaitę pamatė lenkų „Žvairą laimę“, greičiausiai norės išvysti ir tolesnius chrestomatinio oportunisto Jano Piščiko nuotykius filme „Pilietis Piščikas“ (Obywatel Piszczyk, 1988). Deja, režisierius nebe tas, aktorius, nors ir geras (Jerzy’s Stuhras), bet ne Bogumilas Kobiela, taigi bandymas pratęsti epopėją, ironiškai parodyti personažą 1952–1960 metų fone, nelabai pavyko.
Sekmadienis
Karinė epopėja su būtinai įsipainiojusia meilės istorijėle – tai prieš kelerius metus pribloškęs krintančios ir persmeigiančios vertikaliai bombonešį kadru (be specialiųjų efektų neapsieita), bet jau spėjęs pasimiršti populiarus filmas „Perl Harboras“ (Pearl Harbor, 2001). Vargšai amerikiečiai, ko gi jie buvo tokie neatsargūs prieš japonams užpuolant… Gal ir Antrasis pasaulinis karas būtų kaip kitaip pasibaigęs, gal po jo Šaltojo nebūtų buvę.
Karo laikus melodraminiu tonu prisimena ir lietuvių retrospektyvos puslapis – Algirdo Dausos 1979 metų „Markizas ir piemenaitė“. Gaila, čia nerasi ne vien specialiųjų efektų, bet ir gilesnių aistrų. Nukrito prancūzų pilotas į lietuvių kaimą – tiek ir tos bėdos. Kadrus, tiesa, dar gražiai įrėmina lauko gėlių vainikėliai, kokių Perl Harbore ant Kate’s Beckingsale galvelės kažkodėl nematyti.
Priraizgytą visokių neįtikėtinų paslapčių (kas patikės, kad Anthony’s Hopkinsas – juodaodžių kraujo?) melodramą „Suteršta reputacija“ (The Human Stain, 2003) šiek tiek gelbsti artistų trijulė – minėtasis Hopkinsas, Nicole Kidman, Eddas Harrisas, kuris čia – bene ryškiausias personažas, Vietnamo kare pasimaišęs.
Mėgstantys Lotynų Amerikos muzikos ritmus, pasidžiaugs ir gal net pakrutės prie ekrano, kai bus demonstruojama dar viena melodrama, apie kurią daugiau pasakyti nėra ką – „Pašok su manimi“.
Per arthauzinę „RenTV“ naktį šįkart demonstruojamas, mano manymu, visų šiek tiek pergirtas fragmentiškas palestiniečio Elia Suleimano „Dieviškas įsikišimas“ (Yadon ilaheyya, angl. Divine Intervention, 2002). Net Kanai jo neapėjo – tegul ir ne su pačiu svarbiausiu prizu. Kartais naivu, kartais gražu – kaip tas oro balionėlis su Y. Arafato portretu. Kartais stebina, kad apie žydų ir palestiniečių santykius įmanoma prabilti ir su humoru, kartais teprimena studentišką eskizą. Vis geriau negu nušiuręs populiariausių filmų cementas.
„Dieviškajame įsikišime“ vaidina ir pats režisierius.
Pirmadienis
Prastokų komedijų diena. Amerikinis „Mano geriausias draugas“, nors ten kalbama apie vaikų darymą, antrąsyk demonstruojamas visai „vaikišku“ laiku. Ir teisingai. Nes iš esmės tai jokia komedija, o pasaka. Štai jums gėjus Rupertas Everettas (beje, jis taip orientuotas ir gyvenime, o pasiskelbęs apie savą homoseksualizmą tuoj tapo kur kas populiaresniu nei iki tol aktoriumi; dėmesio, lietuvių įžymybės, gal jūs, tardami tiesą, sugriautumėt neperžengiamą, kaip senieji miškai, tautiečių homofobiją?). Padauginęs su drauguže Madonna alkoholio, jis ne tik sugeba ją apvaisinti, tačiau – atsiprašau dėl vulgarumo, bet jam įkvepia pats filmas – net glaudžių šiam žygdarbiui nenusimauna.
Kaip gaila puikaus (kažkada) britų režisieriaus Johno Schlesingerio, stačiusio analitinius filmus „Darling“, „Bilį melagį“, jau Holivude – „oskarinį“ skaudų „Pusiaunakčio kaubojų“, o dabar štai tegaunančio tokius kaip „Mano geriausio draugo“ scenarijus. Vadinti filmą romantine komedija – tiesiog patyčia.
Anekdotiškai tarp charakterių ir ne visai įtikinamų įvykių šuoliuoja prancūzų komedija nepaprastai rimtu pavadinimu „Gyvenimo kaina“. Gal tik „Barnis ir jo maži nesklandumai“ (Barnie et ses petites contrariétés, 2001) dar šiek tiek reabilituoja prancūzų situacinės komedijos reputaciją. Mat plačios širdies Barniui nepakanka žmonos, ir nors ją vaidina mieloji Nathalie Baye, jis dar painiojasi ir su jauna meiluže ir su vyru. Papasakojus, atrodo – irgi tik anekdotas, bet nacionalinio pikantiškumo jame yra, kaip ir išmonės, gero ritmo.
Rusai komiškiems meilės nesusipratimams pasitelkia, aišku, lyriką ir net Dangaus atstovą – dabar jau galima. Vidutiniškas naujas filmas vadinasi „Angelo pokštas“.
Bene rimčiausią – pagal intencijas – dienos filmą 5 kanalas pavadino „Gyvenimas kaip sapnas“ (Dream with the Fishes, 1997), nors originalus „Sapnas tarp žuvų“ skamba daug labiau intriguojamai. Gretinami personažai, vienas kurių greitai natūraliai mirs, o kitas nori nusižudyti. Populiarių artisčių Rosannos ir Patricijos brolis Davidas Arquette’as pasirodo tuo antruoju. Apskritai šią savaitę mūsų kanalai surengė tikrą šio aktoriaus festivalį: penktadienį bus dar du jo filmai.
Antradienis
Šiandien kur kas daugiau gerų, originalių filmų – ir jau matytų, ir niekada Lietuvoje nerodytų.
Žinoma, dramą su nepakartojamu Seanu Pennu, už šį vaidmenį ne kartą premijuotu, „Ji tokia miela“ (She’s So Lovely, 1997) esame namų ekranuose matę jau ne vieną kartą. Šeimos negandos, kad ir labai drastiškos, čia perteikiamos su Holivudui nebūdingu psichologiniu įžvalgumu. Problemos rimtos: ar galima laiką pasukti atgal, viską pradėti iš pradžių? Geras ir kultinės „Adaptacijos“ autoriaus, keistuolių režisieriaus Spike’o Jonze’o kiek ankstesnis, be to, linksmesnis kūrinys „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich, 1999) – bandymas įsiskverbti į aktorystės pasaulio prigimtį, pamąstyti apie šlovės kainą, pamatyti ir patrauklų, ir šiek tiek baisoką garsiojo Johno Malkovichiaus atvaizdą, dauginamą gyvais pakartojimais. Gerai, kad puikiajam aktoriui pakako drąsos sutikti suvaidinti patį save. Išeiti į sceną ar atsistoti prieš kamerą mūsų komunikacijų laikais gali kone kiekvienas, o įsileisti į laboratoriją, į vidinį savo pasaulį baisu dar ir šiandien.
Nebloga drama atėjo iš Australijos. Režisierius Maurice’as Murphy’s „Itališkoje meilėje“ (15 Amore, 1998) prabyla ne apie erotinių pozų įvairovę, o apie menkai pažįstamą istorijos atkarpą, kai australų vyrai kaunasi Antrojo pasaulinio frontuose kur nors Europoje, o jų žmonoms kaip darbo jėga pasiunčiami Mussolini italų armijos belaisviai, patys keikiantys fašizmą ir besistengiantys atstoti vienišoms australietėms ne vien prarastą fizinę pagalbą.
Italijoje dar 1953–aisiais gimė jauno Federico Fellini kūrinys „I Vitelloni“, kurį verčia „Dykaduoniais“, kurio pavadinimas tiesiogiai reikštų „Veršiukus“, o TV11 kanalas, kaip ir daug kas iki jų, pavadino „Mamyčių sūneliais“ (I vitelloni, 1953). Būtinai reikės dar sykį pasižiūrėti.
A Sordi „Mamyčių sūneliuose“ – liūdna Fellini „commedia dell’arte“.
Tuo metu Fellini jau buvo sukūręs keletą juostų, tačiau būtent „Mamyčių sūneliais“, premijuotais Venecijos festivalyje, jo vardas suskambo tarptautinėje erdvėje. Keistokas reginys. Iki garsiųjų dekoratyviųjų meistro freskų – dar labai toli, filmą lygino su Čechovo motyvais, tačiau karnavalinis Fellini genijus ir čia kartais jau prasiveržia. Moteriškais rūbais šventei dėl juoko apsitaisęs žymusis komikas Alberto Sordi, įkaušęs, visur su savimi tampantis didžiulę butaforinės lėlės galvą, atrodo atžengęs iš vėlyvesniųjų režisieriaus filmų.
Kūrinys švelnus, tačiau ir dramatiškas: nėra nieko baisiau, kaip matyti nieko negeidžiančių, net klestinčioje jaunystėje neturinčių gyvybinių jėgų personažų akis. Ir tik vienas – Morandis (Franco Interlenghi) ištrūksta iš provincijos klampynės, ankstyvą rytą traukiniu pabėga į Romą, o Fellini parodytos nutolstančios panoramos nuo herojaus tebemiegančių draugų guolių, visuomet, kiek prisimenu, sukeldavo aplodismentus žiūrovų salėse. Gal tai ir leido istorikams vadinti „Mamyčių sūnelius“ autobiografiniais: juk iš gimtojo, mylimo, neveiklumui įkvepiančio Riminio miesčioko kažkada, taip pat kentėdamas, neįsivaizduodamas jokių konkrečių perspektyvų, pasitraukė ir pats jaunasis Federico.
Trečiadienis
Šią dieną namuose galite išvysti galybę pakartojimų ir kelis retesnius filmus. Tarp jų – prasta 1990–ųjų amerikiečių fantastika „Singenoras“, kurios autorių išmonės pakanka tik dirbtiniams kovotojams, jau ne kartą matytiems ir prieš šį filmą, atkartoti. Tas pats rusų kanalas demonstruoja ir niūrią „Dvidešimt ketvirtąją dieną“: gėjai, AIDS, prievarta, kerštas. Labai niūrus ir lenkų senesnis filmas „Mirusių žmonių bazė“, kurtas pagal „liaudies Lenkijoje“ persekioto rašytojo Mareko Hlasko novelę: medžių transporto bazė, kalnai žiemą, žadantys ne turistinius džiaugsmus, o žiaurią žūtį dėl pasenusios technikos, byrančių sunkvežimių.
Nors nuotykių juostoje „Baltasis škvalas“ – irgi nemažai pavojų (šįkart – tolimojo plaukiojimo), bendra Ridley Scotto kūrinio intonacija – nepalyginamai šviesesnė, patrauklesnė už anksčiau suminėtų. O jau nepamirštama prancūzų komedija „Atidarykite, policija“ (Les ripoux, 1984) taip patraukliai rodo seno (Philippe’as Noiret) ir jauno (Thierry Lhermitte’as) policininkų draugystę, kad užmerki akis į herojų pokštus, reiškiančius pačią tikriausią korupciją.
Vis dėlto bene įdomiausias dienos filmas – „Elito kine“ rodoma Roberto Altmano pagyvenusi juosta „Lošėjas“ (The Player, 1992). Ne, tai ne Dostojevskio ekranizacija, tai su geliančia ironija pamatyti Holivudo papročiai, tarp kurių nusikaltimas – ne pirmiena. Kaip danguje, taip ir žemėje. Scenaristai grasina prodiuseriams susidoroti, jei nepaims jų scenarijaus, prodiuseriai peržengia būtinosios gynybos ribas, visi keičia lovas, maloniai miega vieni su kitais. Pagrindinį fiktyvų personažą čia vaidina Timas Robbinsas, bet daug garsenybių pasirodo tiesiog savo pavardėmis: Bruce’as Willisas, Nickas Nolte, Cher, Andie MacDowell, Susan Sarandon, Malcolmas McDowelIas. Pramanyta kriminalinė istorija gražiai įsikomponuoja į jų tveriamą kone dokumentinį foną.
Ketvirtadienis
Išsiskiria gana naujas mistinis trileris – pastaruoju metu labai išpopuliarėjusio žanro neblogas pavyzdys „Susirinkimas“ (The Gathering, 2003). Režisierius Brianas Gilbertas rizikingai sieja pirmuosius krikščionybės metus, jų ir dabarties tragedijas. Buvo ar pasivaideno? Ar tie patys žmonės – ir Kristaus mirties liudininkai, ir šiuolaikinės Anglijos gyventojai? Į tokius klausimus atsako mistikai it gimusi specialiai mistikai vaidinti Christina Ricci, kurios pristatinėti nė nereikia, ir naujazelandietė, puiki aktorė Kerry Fox, kurią matėme „Intymume“ (rež. Patrice’as Chéreau)
Daugiau šiandien sunkoka ką nors surasti repertuaruose, na, nebent du neblogus rusų filmus – Piotro Todorovskio tragikomediją „Koks keistas žaidimas“, jautriai atkuriančią dar tuos budrumo laikus, kai nekaltos studentiškos išdaigos galėjo turėti labai dramatiškų padarinių.
Iljos Averbacho dviejų serijų, tačiau visai nenusibostantis „Meilės prisipažinimas“ rodo intymią dviejų žmonių (Jurijus Bogatyriovas ir lenkų aktorė Ewa Szykulska) istoriją, trunkančią kone visą amžių. „Bet Filipoko ji nemylėjo…“ – ši leitmotyvu skambanti užkadrinė frazė įstringa atmintin tikru skauduliu, rakštimi, priminimu, kad viskas nebūtinai turi baigtis „kaip kine“.
Penktadienis
Du ano dešimtmečio garsūs filmai pirmiausia akcentuoja dinamišką veiksmą. Tai „Tekanti saulė“ (Rising Sun, 1993), gero, bet kažkodėl retokai dirbančio režisieriaus Philo Kaufmano kriminalinė juosta, rodanti, kad mįslės šifravimas gali būti sufabrikuotas; na, bet tokie šaunūs detektyvai kaip Seanas Connery ir Wesley Snipesas anksčiau ar vėliau grąžins tiesą. Kito įdomaus režisieriaus australo Philippo Noyce’o „Akivaizdus ir tikras pavojus“ (Clear and Present Danger: Behind the Danger, 2002) gana sėkmingai konkuruoja su tuo pačiu metu rodoma „Tekančia saule“, kurio argumentas yra, žinia, niekada neįveikiamas Harrisonas Fordas. Jo herojus šį kartą ne tik atlikinėja pavojingas vyriausybės užduotis, bet dar ir savarankiškai, patyliukais kovoja su Kolumbijos narkomafija. Pabrėžtina, kad “…pavojus“ sukurtas pagal bestselerių rašytojo Tomo Clancy, jau užtikrinusio didžiulį populiarumą „Raudonojo Spalio“ medžioklei“, „Patriotų žaidimams“ ir kitoms ekranizacijoms, romaną.
Nemažai veiksmo ir pirmadienį jau matyto Davido Arquette („Gyvenimas kaip sapnas“) dviejose šiandieninėse juostose. Bet jos abi nuspalvintos humoru – išrankesniu ir ne visai skaniu: „Pavojaus specialiste“ aktorius kuria apsaugininką, motyvuotai suabejojusį dėl savo darbdavių sąžiningumo; neskoningame filme „Žmona iš užsienio“ jo herojus drauge su broliu nutaria įsitaisyti vieną žmoną abiems. Aišku, tokią beprotę įmanoma surasti, kaip mano filmo autoriai, vien tik Rusijoje.
Tiesą pasakius, ir pripažindamas kai kuriuos minėtų penktadienio filmų privalumus, lieku jiems abejingas. Tokių daug. Užtat vienintelis – toks originalus kūrinys, kaip Ettore Scolos „Balius“ (Le bal, 1983), kuriame nėra teksto, nėra žvaigždžių, o vien tik per retro muziką perteikiama didžiulė Prancūzijos naujausiosios istorijos – maždaug nuo 1930 metų iki 1980–ųjų – atkarpa. Filmas rodytas mūsų kino ekranuose, jūs gal prisimenate šokių salę, tai apskurusią, tai tampančia slėptuve nuo fašistų bombų, tai vėl švytinčia dirbtinėmis pokarinio neono šviesomis. Prisimenat populiarių įvairiais metais filmų ironiškas reminiscencijas. O jeigu ne – siūlau pamatyti, nes teksto nebuvimas nekliudys pasidžiaugti „Baliumi“ netgi tuo atveju, jeigu jūs nemokate lenkų kalbos. Muzikos ir vaizdo kalba suprantama visiems.