Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2005-01-28

Po daugelio „nederliaus“ savaičių darosi net keista, kai tinklą užmetęs tarp gausių televizinių pakartojimų ar banalybių mailiaus nelauktai turi galimybę ištraukti, anot Timo Burtono, tą „didžiąją žuvį“. O tokių šią savaitę – net kelios. Mūsų sąlygomis – daug. Šeštadienis Sausio 25–oji buvo Vladimiro Vysockio gimtadienis. Aną savaitę prisiminę keletą jo kinematografinių vaidmenų, šiandien susitiksime gal net su įdomesne idėja – dokumentinio filmo „Vysockis ir kinas. Sava vaga“ premjera. Įdomu, kaip autoriai išspręs problemą – juk, išskyrus keletą baltųjų karininkų paveikslų, priešingai tradicijai, – taurių, sovietų kinas neką tepanaudojo savitąjį bardą. Iš anos praeities – ir latvių TV filmo „Teatras“ (Teatris, 1978) pagal Saumersettą Maughamą prisiminimas. Galėsime džiaugtis ironiška Vijos Artmanės meistryste, lyginti su lietuviškais užsienio temos telefilmais, kurie turbūt netruks pasipilti LTV2 Retrospektyvoje. ...

2005-01-14

Panašu, šiek tiek įvairesnė kino per TV savaitė. Bent jau nebe tie patys pavadinimai sukasi ratu, yra ir nematytų juostų, taip pat gal kada matytų, bet visai nepelnytai užmirštų. Šeštadienis Prieš dvi savaites per rusų kanalą jau buvo rodoma pacifistinė garsi Terence'o Malicko „Plonytė raudona linija“, tad dabar, nors ji ir galėtų pretenduoti į dienos filmus, kartoti tą patį kažkaip nepatogu. Gal kas, užmiršęs rusų kalbą arba apskritai nematąs ano kanalo, ir norės išvysti jos lietuvišką variantą. Mat pasakojimas apie amerikiečių karo veiksmus prieš japonus Antrojo pasaulinio karo dienomis neerzina Holivudui tradiciniu nacionalinių vėliavų plaikstymusi, jis – apie jaunus žmones, beprasmiškai įveltus į mėsmalę. Meniškai silpnesnis, bet iš esmės artimas T. Malicko juostai australų „Maištininkas“, kurio herojus amerikiečių jūreivis bando visomis išgalėmis bėgti iš karo pragaro. Ne karinės, bet irgi gana beprasmiškos situacijos lydi dvi ...

2005-01-07

Graudoka, kai tavo aštresnis žodis užgauna jautrų skaitytoją (tarkim, ponią Kristiną). Bet apžvalgą rašo ne politkorektiška mašina, o gyvas, nuo poetinio stiliaus regresavęs į nervingesnį žmogelis. Patikėkit, jei dėl „Skardinio būgnelio“ būčiau nekėlęs skandalo, tik padūsavęs, žiūrovams ir būtų telikusi filmo nuotrupa, o juk „Vinita“ pakartojo visą kūrinį, niekur nesidėjo. Įsiaudrinus dėl panašių aplinkybių – savojo darbo neatlikimo, išsisukinėjimų, dažnai pasitaikančių siaubingų vertimų, publikos maitinimo vienais subproduktais, – kartais rikošetu kliūva ir kitiems objektams. Aišku, apie televizinį „Daktarą Živago“ galėjau atsiliepti mandagiau. Bet ir pirmoji klasikinė romano kino versija nebuvo geniali (tik dantis sukandęs galėjai arabų aktorių Omarą Sharifą įsivaizduoti rusų inteligentu), o šioji tik melodramiškai perpasakoja Boriso Pasternako situacijas, iki romano nesuvokiamos jėgos niekaip nepakildama. Bet už dėmesį ...