2005-03-25

Ridensime margučius ar žiūrėsime per dėžę filmus? O gal užteks laiko suderinti ir vienam, ir kitam? Su Velykom!

Šeštadienis

Keistai besigretinančių filmų diena. Antai nacionalinė televizija tarsi savo malonumui demonstruoja televizinę komediją „Mano siaubingi metai“ (My Horrible Year!, 2001), kurioje paauglė, klaidingai pagalvojusi, kad tėveliai žada skirtis, daro viską, kad šeima tos ir nenumanomos bėdos išvengtų. O „kad reikia“, tai tas kanalas rodo „Mariją, Jėzaus motiną“, ir dar tokiu laiku, kai nei filmo, nei Pernillos August, Mariją vaidinančios, vis tiek nežiūrės net patys dievobaimingiausieji.

Kaip šiandien paaiškėja, visiems baisiai reikia Rembrandto paveikslų. „Spąstuose“ (Entrapment, 1999) jo drobę nori pavogti ir šarmingas, artistiškas vagis džentelmenas Seanas Connery’s, ir efektinga draudimo agentė Catherine Zeta–Jones. Nors režisierius Jonas Amielis – toks pat senas lapinas, kaip ir Connery herojus, statęs Shakespeare’o žaidimus dar jaunystėje, britų scenose, čia pakanka ir modernių detalių, visokių lazerinių labirintų ir panašiai. O kitame dienos filme „Nakties sargyba“ – nepainiokit jo su populiariausiu šiandien rusų to paties pavadinimo hitu apie vampyrus Maskvoje! – garsųjį Rembrandto paveikslą „Nakties sargyba“ nuo piktų kėslų kaip tik saugo agentai Pierce’as Brosnanas ir Alexandra Paul.

„Spąstai teroristams“ vien Chucko Norriso pavarde rodo, ko iš šio veiksmo filmo maždaug galima laukti. Gaila, ir kitas tarptautinis filmas (Kanada, Bulgarija, JAV), ilgu beprasmiu pavadinimu „Rytų ekspresas: mirtis, išdavystė ir likimas“ nėra geresnis, nors austrų aktorius Christophas Waltzas jame ir vaidina „teroristų teroristą“ Osamą bn Ladeną. Tokiais menko biudžeto filmeliais reali figūra tik reklamuojama ir kvailokai demonizuojama. Tiesa, LNK avansu išperka nuodėmę, anksčiau parodydamas Roberto Rodriguezo spalvingą kino pasišaudymą „Desperado“, kurį pradėjo kiti, bet kurį labai artistiškai pratęsia Antonio Banderas.

Ko gero, su niekuo nesigretina skandalingas „Glaso saulėlydis“ (Shattered Glass, 2003), sukurtas pagal nemažiau skandalingą realią istoriją: karjeros trokštantis gabus vaikinas žurnalistas išgalvoja visas savo aprašomas istorijas, sugebėdamas šitaip mulkinti skaitančiąja publiką net per trejus metus. Vienas tų negausių kino istorijoje filmų, kurie be baimės stato riebų klaustuką virš viso reiškinio, vadinamo žiniasklaida.

Sekmadienis

Gal mieliausias filmas Velykoms – per LTV2 Retrospektyvą demonstruojama Algimanto Puipos 1984 metų juosta „Moteris ir keturi jos vyrai“. Liūdnai, net tragiškai prasidedantis filmas rutuliojasi kylančia linija. Aktorė Jūratė Onaitytė talentingai piešia kone mitologinę Moterį, net vardo neturinčią – žmoną, motiną, seserį, globėją. Taigi tie „keturi vyrai“ anaiptol nežada kūrinio apie moralinį palaidumą. Puipos sakmė ne sakmė – žavinga, belaikė, nors formaliai veiksmas ir rutuliojasi Mažojoje Lietuvoje gal XIX amžiuje. Dar nuostabus Kosto Smorigino Valkatos epizodas – kaip likimo piršto simbolis, kaip tolimas nuskurdusių Kurosawos samurajų atspindys. Grakštus, išmoningas filmas, turbūt apskritai vienas geriausių Lietuvoje.

Iš naujesnių filmų per lietuvių kanalus šiandien – pernykštė prancūzų komedija „Kas pralošia, tas laimi“, bandanti įkvėpti tikėjimo loterijų laime, gal kam ir pasirodys pranašinga, bet kadangi esu niūrus tipas, pasitikiu tik tuo, ką savo rankomis uždirbau, o ne visokiomis „likimo šypsenomis“, „aukso puodais“, filmas man pasirodė iš tų, kur tuoj pasimiršta. Net nepaisant to, kad vaidina simpatiškasis – deja, smarkiai senstantis Thierry Lhermitte’as. Sensta ir Jackie Chanas, tą įrodo 2002–ųjų „Smokingas“, o 2003–ųjų „Bendrabutis aukštyn kojom“ apskritai primena mėgėjiškus pirmakursių pakvailiojimus – ne vien siužeto, o ir padarymo prasme. Į Holivudą trumpam užsukęs prancūzų antraplanių juostų kūrėjas François WelIe ten irgi nesukėlė revoliucijos, nors jo 2002–ųjų „Naujuose drabužiuose“ (New Suit, 2002) gal ir pasitaiko pašalaičio žvilgsnio į „sapnų fabriką“ šviežumo. Beje, pagrindinį šios komedijos herojų kuria aktoriaus Beau Bridgeso sūnus ir dar garsesnio Jeffo Bridgeso sūnėnas Jordanas Bridgesas, bet ar jis pasieks vyresniųjų giminaičių šlovę, šiandien dar nepasakysi.

Mėgstantieji žiūrėti lenkų TV kanalus šiandien turi pasirinkimą. Per „TV Polonia“ demonstruojama Elizos Orzeszkowos apysakos „Prie Nemuno“ lyriška ekranizacija, tai pat smagus dviejų dalių farsas „Dezertyrai“, gabaus kaimynų režisieriaus Januszo Majewskio kurtas drauge su vengrų kolegomis, kupinas aliuzijų į „Šaunųjį kareivį Šveiką“, pacifizmo nuotaikų, raiškių Austrijos–Vengrijos monarchijos žlugimo vaizdų. O TVP1 demonstruoja populiarų prancūzų „Roniną“, veiksmo juostą su akmeninio veido Roberto De Niro bei prancūzu Jeanu Reno, įsipainiojusius į IRA, KGB, naujosios rusų mafijos ir dar nežinia kokių formuočių pinkles.

Rusų kanalas „RenTV“ šiandien rodo net tris dėmesio vertas juostas. Klasikinis „Kartušas“ su jaunais Jeanu–Pauliu Belmondo ir Claudia Cardinale – tiems, kurie mėgsta linksmus „kalavijo ir apsiausto“ dvasios nuotykių filmus. Dar naujas Takeshi Kitano „Zatoiči“ – vaizdinga aklo samurajaus epopėja, pastaruoju metu šmėkščiojusi jau daug kur.

Negaliu nepasidžiaugti, kad pagaliau kažkas prisiminė klasikinę juostą pagal klasikinį Agathos Christie detektyvą „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (Murder on the Orient Express, 1974). Amerikiečių režisieriaus Sidney Lumeto labai kruopščiai atkurta 4–ojo dešimtmečio epocha, išsaugotas retro stilius, surinkta apie 20 pirmojo ryškumo anglų bei amerikiečių žvaigždžių, kurie nesipeša dėl to pirmumo, o tolerantiškai atvaidina savus charakterinius epizodus, užleisdami – siužete – dirigento postą britui Albertui Finney, briliantinuotų ūsų ponui, kuriame išsyk atpažįsti ekscentriškąjį Erkiulį Puaro. Viskas žinoma iš anksto, bet vis tiek labai miela.

Ką bendro turi laimingoji grafų Andrenių pora (J.Bisset ir M.Yorkas) su „Žmogžudyste Rytų eksprese“?

Pirmadienis

Šiandien visuose kanaluose lyg savotiškas atokvėpis. Panašu, jog televizijų vadai bendrame pasitarime nutarė išleisti į savus ekranus gerokai pagyvenusius, bet kadaise turėjusius komercinį pasisekimą filmus, kurių žiūrėjimas nereikalauja jokio pilkųjų ląstelių darbo. Žodžiu, repertuaras „pagirioms“.

Čia turiu galvoje ir du filmus su Sylvesteriu Stallone („Stok! Arba mano mama šaus“; komiška savo baisumu „Kobra“). Ir, aišku, „Godzilos“ keliamą triukšmą. Ir Whoopi Goldberg pasilakstymus „Netikroje vienuolėje“. Ir neįtikėtinus raumeningųjų Dolpho Lundgreno („Taikdarys“) ar Rutgerio Hauerio („Pristatyti gyvą ar mirusį“) žygdarbius. Ir taip toliau… sąrašą galite tęsti patys.

Tiesa, „Vinita“ prisiminė datą, rodys „Kristaus kančią“.

Naują ir neva smagią Nikolajaus Gogolio „Soročinsko mugės“ ekranizaciją, ukrainiečių paverstą popsinio stiliaus miuziklu – net su Verka Serdiučka! – demonstruoja BTV kanalas. Labai mėgstu Gogolio humoro specifiką, tad patylėsiu.

Per 5 kanalą – nebe visai naujas (2001), bet, regis, Lietuvoje nematytas dviejų novelių rusų debiutantų filmas „Du popieriniai kareivėliai“. Karininkėlį paliko mergina, nes kitas turtingesnis, o dvasinės seminarijos auklėtinį jo panelė visai peržegnojo. Abu ieško išrinktųjų atšiaurioje, kartais – netgi fantasmagoriškoje Maskvoje. Ne kažkas ypatinga, bet gana šviežia.

Antradienis

Labai pralinksmino pasklaidytos programos, kuriose „Nazariečio byla“ (L’inchiesta, 1986) vadinama „istoriniu detektyvu“. Ir turėk gi tu man tokios keistos išmonės… Tiesą pasakius, šis kadaise garsėjusio italų režisieriaus Damiano Damiani 1987 metų kūrinys iš tikrųjų vadinasi „Tyrimu“, ir jame gana provokacinėmis meninėmis priemonėmis svarstoma, kurgi dingo nukryžiuotojo Kristaus kūnas. Cinišką Pontijų Pilotą kuria Harvey Keitelis, jau tada buvęs neprilygstamas aktorius.

Visai neseniai, prisimenu, minėjau sarkastišką Roberto Altmano kriminalą „Gosfordo parkas“: jei kas nepamatė, stilingą juostą, atkuriančią 1932 metų britų aukštuomenės papročius, vėl rodo „RenTV“.

Franciso Fordo Coppolos „Takerio svajonė“ (Tucker: The Man and His Dream, 1988) – puiki galimybė pačiam sulyginti du panašių žanrų bei intencijų filmus: šį, kurtą 1988–aisiais, ir dabar kinuose teberodomą naują Martino Scorsese „Aviatorių“ (The Aviator, 2004). Abiejų herojais pasirinkti realūs neeilinės prigimties žmonės, tik Howardas Hughesas buvo pamišęs dėl aviacijos, kino ir dailių aktoriukių, o Prestonas Tuckeris siekė įvykdyti perversmą automobilių pramonėje, kūrė naujus fantastiškus modelius. Palyginsite ir Leonardo DiCaprio (aviatorius) bei Jeffo Bridgeso (autoinžinierius) vaidybos pobūdį, per kurį matosi (arba nesimato) asmenybės mastas, žodžiu, bus, apie ką pagalvoti.

Šiaipjau šios dienos filmai kažkaip nesiderina į – tegul kontrastingą – programą. Prie ko, pavyzdžiui, priderinti pilnametražę animaciją „Gyvulių ferma“ – visai neaišku. Rodymo laikas tartum sako, kad filmas suaugusiems, ir tikrai, jis gi statytas pagal prasmingą politinę George’o Orwello alegoriją. Bet „disnėjiškas“ stilius, deja, visiškai neatitinka rašytojo ironijos, skirtos pažįstamoms visuomeninėms sanklodoms.

Trečiadienis

Vienų pakartojimų diena. Neseniai rodyta romantinė komedija „Noting Hilas“ – vėl kur buvus, kur nebuvus. Na, bet Julios Roberts ir Hugh Granto duetas – labai malonus, galima ir dar pasižiūrėti.

Tiesą pasakius, ne iš gero gyvenimo, o vien dėl tos tuštumos prisiminsiu du anų laikų rusų filmus. Konstantino Voinovo „Vasarnamis“, tada, 1973–aisiais, buvo vadinamas satyrine komedija, tad galima įsitikinti, kokia bedantė – net iki Eldaro Riazanovo „Garažo“ toli – būdavo ta vadinamoji satyra. 1977–ųjų „Inkasatoriaus krepšys“ – gana tipiškas anų laikų detektyvas. Mums gali būti įdomus ne vien tuo, kad vaidina Donatas Banionis ir Vytautas Tomkus – ar maža kur jie vaidino? – bet kad filmą režisavo Augustas Baltrušaitis, apie kurio dramatišką likimą Audrius Stonys neseniai susuko dokumentinę juostą „Tas, kurio nėra“.

„Elito kine“ – ispanų aktorės ir režisierės Lauros Mana „Žmogžudžio žodžiai“ (Palabras encadenadas, 2003). Ispanų kinui šiomis dienomis Lietuvoje sekasi. Ką tik praėjo senesnių garsių juostų savaitė, o rytoj, ketvirtadienį, Vilniaus „Lietuvos“ kino teatre festivalis „Kino pavasaris 2005“ irgi prasideda naujausia būtent ispanų autoriaus Alejandro Amenabaro tarptautine sėkme „Jūros gelmėse“.

Auka užrišta burna – G.Toledo „Žmogžudžio žodžiuose“.

Režisierės L. Mana mistinis 2003–ųjų trileris turbūt nepasiekia šitokio lygio, bet savaip yra įdomus. Žudiko maniako, „oficialiame“ gyvenime – filosofijos profesoriaus Ramono (Dario Grandinetti) ir jo aukos, psichiatrės Lauros (Goya Toledo) situacija – keista, nenuspėjama. Tai tarsi „žaidimas žodžiais“, kuriame didžiausias laimėjimas – pati gyvybė. Autorė visą laiką stebina kažkokiais labai nelauktais fabulos posūkiais, kurių išduoti, suprantama, negaliu, prasitarsiu tik, kad šį kartą budelis ir auka – buvę sutuoktiniai. Spėlioti, kuo baigsis visi siurprizai, įdomu, analizuoti iškreipto proto paradoksus – irgi. Bet visa tai skiriama, pageidautina, daugiau stiprių nervų žiūrovui.

Ketvirtadienis

Po vakarykščių „Žmogžudžio žodžių“ šiandieninis „Buñuelis ir karaliaus Saliamono stalas“ (Buñuel y la mesa del rey Salomón, 2001) rodo vėl visai kitokį – siurrealistinį ispanų kino veidą. Nors geriausių, dar cenzūros kankintų režisieriaus Carloso Sauros juostų lygio ši ir nepasiekia, vis dėlto trijų realių Ispanijos kultūros meistrų – kino režisieriaus Luiso Bunuelio, dailininko Salvadoro Dali, poeto Garcia Lorca – įkomponavimas į fantastinę aplinką, personažų ėjimas per įvairias epochas daro neblogą patrauklų įspūdį.

Keista, kodėl 5 kanalas mano, kad „nostalgiškas kinas“ visada buvo VDR pusiau profesionalūs filmukai apie indėnus, jų „kovas už savo teises“, kaip šiandieninis „Tekumzė“ su sovietų moterų mylėtu jugoslavu Gojko Mitičium. Ne, visai nekeista, tikriausiai gavo už centus anų filmų paketą ir mes štai vėl esame priversti „nostalgintis“, nors jokios meninės vertės visi tie čingačgukai neturi.

Bet gal įdomiausia dienos juosta pavadinčiau žinomo britų režisieriaus Mike’o Figgiso juodąją komediją „Viešbutis“ (Hotel, 2001), modernia šiuolaikine maniera sukurtą pagal populiarią Johno Websterio pjesę „Hercogienė Amalfi“. Naudodamas skaitmeninę kamerą, senovinį ištaigingą Venecijos Lido salos viešbutį autorius pateikia tarsi juodraštine danų „Dogmos“ maniera, dalija ekraną į kelias dalis, žodžiu, eksperimentuoja į valias.

Už solidaus viešbučio fasado, pasirodo, slypi visokios tamsiosios jėgos, o įstaigos personalas – vieni kanibalai bei vampyrai. Kankinimai, iškrypimai, erotika – bet viskas ne per rimčiausia. Filme, panašiai kaip sekmadienį rodomoje „Žmogžudystėje Rytų eksprese“, vaidina beveik vienos žvaigždės, ir ne praeities, o šių dienų: Johnas Malkovichius, Salma Hayek, Burtas Reynoldsas, Julianas Sandsas, Lucy Liu, Valeria Golino, Ornella Mutti, Laura Morante, Chiara Mastroianni, daugybė kitų. Sako, visi jie entuziastingai atsiliepę į paprastą Figgiso klausimą: ar norit pagyventi Venecijoje ir pakvailioti? Nenorinčių neatsirado.

Penktadienis

Balandžio1–ajai lietuvių telekanalai ištraukė „Mumiją“, Švarco klasiką „Prisiminti viską“, Sandrą Bullock „Mis slaptojoje agentėje“ ir dar kažką panašaus. Tiesiog graudina filmo „Negyvėlis studentų miestelyje“, skirto stipendijos praradimo problematikai, pavadinimas arba indų kino bandymas susieti kriminalinę istoriją su miuziklu, kuriame mergina yra paprašoma „netyčia nužudyti“ mylimąjį, ir taip ir padaro. Tas siaubelis vadinasi „Garbės skola“.

Maskvoje yra toks kino veikėjas, pravarde Goblinas. Šiaip jis vertėjas, bet išpopuliarėjo tuo, kad žymiausius ir kvailiausius komercinius filmus verčia savaip, sukurdamas savą tekstą, įdėdamas į konkrečią (kartais netgi rusišką) juostą visai kitą prasmę, į dienos šviesą iškeldamas visą filmo paikybę. Štai kad ir į mūsų kino teatrus bei televizijas – tokį Gobliną!

Pradėjom nuo Velykų, baigiam balandžio 1–ąja. Įdomi savaitė.