2005-07-18

Galima žiūrėti. Galima tinginiauti. Galima tinginiauti žiūrint – o tai, kiek man žinoma, – daugelio idealas.

Šeštadienis

Tiesą pasakius, būtų galima įdėti per visą puslapį vulkaniškojo būtųjų laikų prancūzų komiko Louiso de Funeso portretą ir tuo šią apžvalgą užbaigti. Mat šiandien rodoma komedija „Žandaras pramogauja“ (Le gendarme en balade, 1970) nėra vienintelis Funeso pasirodymas šią savaitę, jo bus ir kituose kanaluose. Gal ir prasminga: dinamiško komiko ir mūsų, tingiai susmukusių prie TV, kontrastas. Juk de Funesas toks – jis suvaidins už save, mane ir dar tris.

Amerikiečiai juokauja kiek kitaip, be to pamišusio žydiškai prancūziško tempo. Johnas Travolta nori praturtėti (ar bent jau išvengti bankroto) „Laiminguose skaičiuose“ per loterijas, o Adamas Baldwinas – trokšdamas Vašingtone įkurti savą taksi firmą. Tai gana koloritingas – tiesa, labiau antraplaniais personažais – filmas „Kolumbijos apygardos taksi“, irgi išsaugantis šventąją „amerikietiškos svajos“ idėją.

Kaip ir dera savaitgaliui, yra gražaus žanrų pasirinkimo. Du katastrofų filmai pasakoja ir apie „Uraganą“, tiesa, net naudojamą kariniams tikslams, ir apie „Laviną“ – čia iš tos skurdokos kanadietiškos „Gamtos šėlsmo“ serijos. Būtų galima net peršokti iš vienos katastrofos į kitą, štai tik bėda, kad uraganas pirmajame filme atsiaučia į pabaigą…

Kostiuminio žanro mėgėjus tikrai patrauks jau ne kartą žavėję XVIII amžiaus prancūzų karališkosios diduomenės kostiumai „Vatelyje“, neblogai gulantys ne tik ant Umos Thurman, bet netgi ant netradicinės Gerarde’o Depardieu figūros. Žinoma, kad ta „istorinė drama“ – tik graži fantazija.

Melodramos mėgėjams – kadaise beprotiškai populiari latvių „Sonata prie ežero“ (Ezera Sonate, 1976). Ją pats sau pasistatė latvių kino gražuolis Gunaras Cilinskis, kad ir turėdamas menką suvokimą apie kino režisūrą. Bet aistringa meilė, kurios atsisakoma vardan kilnesnių (ar tokių būna?) tikslų, virkdė žiūroves ir labai atitiko sovietinę (1976–ieji!) moralę.

Žinoma, neabejotinai geriausias dienos filmas – ne kartą demonstruota Stepheno Kingo prozos ekranizacija „Žalioji mylia“ (The Green Mile, 1999). Gigantiško juodaodžio Džono Kofio (Michaelas Clarke’as Duncanas), turinčio nesuvokiamų magiškų galių, fone, tiesiog šešėlyje lieka baltosios žvaigždės – ir mano nemėgstamas Tomas Hanksas, ir mėgstamas Davidas Morse’as, čia, kaip įprasta, vaidinantys kalėjimo prižiūrėtojus. O jam Kofiui už vargu bau įvykdytus nusikaltimus atiteko „žalioji mylia“ – mirtininkų koridorius. Trys valandos prie ekrano prabėga nepastebimai.

Sekmadienis

5 kanalas berods jau rodė „Kamčiatką“ (Kamchatka, 2002), su tikruoju rusų pusiasaliu neturinčią nieko bendra. Tai iškilus Argentinos filmas, pasakojąs apie šeimą, 1976–aisiais kažkur bėgančią nuo karinės chuntos. Bet – ne politika, greičiau magiškasis realizmas, kuris ir daro juostą mįslingą, gerai žiūrimą. Į tą patį, šiandien kine madingą dešimtmetį perkelia ir amerikiečių drama „Mėnesienos mylia“. Jaunasis Džo (Jake’as Gyllenhalas), ką tik netekęs moters, netikėtai susitiko kitą, bet, gyvendamas su žuvusiosios (nužudytos?) tėvais (į tėvų vaidmenis jau perėjo Dustinas Hoffmannas ir Susan Sarandon), nenori jų skaudinti. Gana subtilu.

Žmona kitame pasaulyje atsiduria tik po 15 bendro gyvenimo metų rusų juostoje „Jis neužsirišdavo raištelių“. Bet tik dabar našliui (Sergejus Makoveckis) paaiškėja, kad tie metai, švelniai tariant, buvo gana prėski. Dar jaunas vyriškis, atrodo, vėl atsiskleis, bet žmona (Tatjana Jakovenko), kad ir tūnodama anapus, jam šito neleis, oi, neleis…

Filmai apie nestandartinius moterų charakterius – ir šis, ir prancūzų „Tik ne į lūpas“ su nepamirštama Amelija – Audrey Tautou, ir „Sisi. Maištingoji imperatorė“ (Sissi, l’impératrice rebelle, 2004), gaila, jau pavadinimu daug ką iššifruojanti. 6–ame dešimtmetyje buvo visas austriškas filmų ciklas apie dievinamą savąją imperatorę, kurios idealizuotu vaidmeniu debiutavo jaunutė Romy Schneider. Šįkart legenda, atrodo, išsklaidoma, Ariele Dombasle kuria visiškai kitokią, emancipuotą moterį, kuriai kiekviena diena rūmuose, nuolat konfliktuojant su vyro Franco Juozapo motina (puiki Stephane Audran), – išbandymas. Tarp vienų išbandymų gyvena Algimanto Puipos 1989 metų juostos „Žuvies diena“ herojė, užsispyrusi tapti rašytoja, bet visai nežinanti, ar nori tekėti, ar nori nešiojamo vaiko, ar gal tiesiog imti ir pasiskandinti, žodžiu, kaip ir dera lietuvių kinui, didžiai sudėtinga asmenybė Veronika (Daiva Stubraitė).

Filmas, kurį rodo LTV2 Retrospektyva, jau pasirodymo metais kėlė aršių diskusijų. Lygiai kaip diskutuota „Lėlė“ (Dummy, 2002), kurios herojui, šį kartą vyriškos giminės, nemažas išbandymas – gyventi su savo ortodoksaliais tėvais žydais. „Pianisto“ žvaigždė Adrianas Brody čia gražiai tęsia etninę tradiciją o linksmiausios filmo scenos – tos, kuriose roko grupė mokosi dainuoti jidiš.

Kitas, nepramanytas roko ansamblis atėjo į britų sero Alano Parkerio filmo pavadinimą, o antroji jo dalis reiškia garsiausią, kultinį grupės albumą. „Pink Floyd. Siena“ (Pink Floyd The Wall, 1982) – daug ginčų sukėlęs filmas, kuris, kaip šiandien jau visiškai aišku, išjudino kine netradiciškai suvoktą roko operos žanrą. Gryna nesąmonė, kad tai, kaip teigė filmo priešininkai, – vien tik ištęstas klipas.

Vienas skandalingesnių filmo „Pink Floyd. Siena“ plakatų.

Na, ir tegul čia nėra siužeto, vien į depresiją puolusio muzikanto Pinko sąmonės srautas. Tame sraute, padedama grupės muzikos, nuostabių Geraldo Scarfe’o animacijų, atsiskleidžia nelinksma visos kartos biografija. Gimę per karą ar tuoj po jo, patyrę betėvystės kartėlį, mokyklinės sistemos žiaurumą, buržuazijos veidmainystę, vaikinai išrėkė nepriimą šios, tik iš išorės blizgančios sistemos, jie šaukėsi bendraminčių, skatino griauti sienas – bet kokias. Jų kvietimą išgirdo. Bet Parkerio filmas nebūtų toks dinamiškas, nevienaprasmis, jeigu jis neparodytų individualizmo chaosą galintį dialektiškai išvirsti naujomis, gal net baisesnėmis sienomis. Ar ne apie tai prabyla finalinis vaiko tarp griuvėsių kadras?

Pirmadienis

Mažiau turtinga diena, kategoriškai pasidalijusi į mistinių motyvų kiną ir nelemtą realybę.

Tiesą pasakius, nors „Praktinė magija“ (Practical Magic, 1998) pretenduoja į stilingą romantinę dramą, autorių nenumatyto humoro čia irgi apsčiai pasitaiko. Kai stebi seseris raganaites – Sandrą Bullock ir Nicole Kidman, prakeiktas tokiu rafinuotu būdu, kad kiekvienas, kuris jas pamils, yra pasmerktas, – kartais nejučia nusišypsai nuo baisybių, vabalų laidotojų, nunuodytų ir vėl atgaivintų vyrukų šiokio tokio pertekliaus.

Šia prasme gal kiek stilingesnė yra „Žmogaus drugio pranašystė“ (The Mothman Prophecies, 2002) – bent jau tuo, kad mirusi žurnalisto Džono (Richardas Gere’as) žmona matė ne vilkolakį ar ne vabalą, o tiesiog kažkokį nesukonkretintą „sparnuotą daiktą“. Nieko, su Merės mirtimi viskas čia nesibaigs, o „daiktas“ ims pernelyg dažnai skrajoti virš vieno mažo miestelio…

Užtat labai jau realistinis – Nicolaso Cage’o režisūrinis debiutas „Sonis“ (Sonny, 2002). Pats jis tokio demobilizuoto kareivuko vaidinti, aišku, nenorėtų, įteikė tą dovanėlę Jamesui Franco. Mat darbo nėra ir Soniui tenka nori nenori tapti žigolo, uždirbinėti jaunu kūnu – juolab kad tam visaip pritaria brangi mamytė sąvadautoja (britė Brenda Blethyn puikiai moka vaidinti tokias pusiau kvaišas, pusiau raganas). Ne pačią prasčiausią sovietų realistinę melodramą „Dailininko žmonos portretas“ rodo ukrainiečių STB. Čia lengvas flirtas tik įtikina jauną šeimą, kad jų santuoka stipri.

O štai dabartinio rusų arthauzinio kino šviesulio Aleksejaus Učitelio „Jo žmonos dienoraštis“ (Dnevnik evo ženy, 2000) sunkiai priskirtinas žanrams. Keista, ekrane – Nobelio premijos laureato, rašytojo Ivano Bunino gyvenimas emigracijoje, bet filmas tiek dekadentiškai stilizuotas, kad apie kokį biografinį žanrą negali būti nė kalbos. Apie Buniną (jį vaidina kino režisierius Andrejus Smirnovas) – ir ne dėl jo talento, ne dėl jo sparčiai garuojančių pinigų, bet, matyt, dėl kažkokios nenusakomos erotinės auros, visą laiką sukasi įvairiausios moterys. Yra oficiali žmona, bet ji, kad neprarastų vyro, net įsileidžia gyventi į namus jauną jo meilužę. O meilužę staiga ima ir pakeri žavinga lesbietė Margo, prieš kurią Buninas protestuoja, o paskui susitaiko. Taip visi prancūzų Žydrajame krante kaip komuna ir gyvena.

Dekadentiška juosta „Jo žmonos dienoraštis“ – apie I.Buniną ir jo aplinką.

Nemanykite, kad mano vos ironiška intonacija nuteikinėja jus prieš filmą. Priešingai, tai labai žavus kūrinys, rafinuotas ir netradicinių žmonių santykių sferoje, ir rusų emigracijos, praradusios žemę po kojomis, jaučiančios pasaulį skylant ir byrant, įtikinamas vaizdas. Filmas nieko nekaltina, nieko neironizuoja, jis rodo savaip gražius, kad ir keistus žmones, o po šio seanso kažkaip truputį kitaip skverbiesi ir į pačią Bunino prozą.

Antradienis

Į savaitės vidurį įdomesnių filmų srautas mūsų televizijose paprastai ima sekti. Ne išimtis ir šios dienos.

Šiandien – vėl šmėkšteli pastaraisiais mėnesiais jau išrodyta amerikiečių drama iš 6–ojo gerovės dešimtmečio, kur vyras – homoseksualas, o žmona pasirenka platonišku draugu juodaodį sodininką. „Toli nuo rojaus“ – geras filmas, tik kasdien jo, kaip maldelei, aišku, neimsi žiūrėti. Lygiai kaip ir praėjusią savaitę rodytos „Edo televizijos“. Kaip čigoniško siautulio „Taboras žengia į dangų“, kiekvieną savaitę pamaloninančio kokį nors rusų kanalą.

Retesnė ispanų „Moteris lietuje“ (Una mujer bajo la lluvia, 1992), bet, nors joje ir įmanoma pamatyti dar jaunus Angelą Moliną bei Antonio Banderasą, visas tas jos meilės komizmas – labai jau tradiciškas, ne Almodovaro lygio.

Verta pagirti TV3 kanalą – už siekimą ir kino repertuare gaudyti aktualumą. Visi dar prisimena, kad šiemet „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį pelnė Hillary Swank, sukūrusi moterį boksininkę Clinto Eastwoodo juostoje „Mergina, verta milijono“. O TV3 šiandien primena pirmąjį Swank „Oskarą“ – filme „Vaikinai neverkia“ (Boys Don’t Cry, 1999). Čia papasakota reali istorija apie vyruką, gamtos įkalintą merginos kūne, bet besistengiantį atstatyti neteisybę – kol tai nesibaigia visai nelinksmai… Kad per kelerius metus gautum du prizus už pagrindinius vaidmenis – to „Oskaro“ istorijoje dar nebuvo. Ką, ji tokia jau beprotiškai talentinga, ta Swank? Žinoma, ne be to. Tačiau šiuo metu Holivude tiesiog pasidarė madingas moters androginės (o juk tokia kadaise buvo ir Greta Garbo) tipas, kuriam Hillary tobulai atliepia. Prisiminkite Charlize Theron su jos puikiai suvaidintu „Monstru“. Bet Swank tarsi ir nevaidina, ji tiesiog yra androginiška ir tokios dvilypės prigimties egzistavimo sunkumai, nepaisant visų prizų, verčia susimąstyti…

Trečiadienis

Ką tik kalbėjom apie moteris androgines, o šiandien 1 Baltijos kanalas paslaugiai praplečia panašių temų ratą, siūlydamas naują trilerį „Žymė“, kurio kadruose žūva transseksuali būtybė, o šerifas (Billy Bobas Thorntonas) lyg tyčia yra homofobas, tad tiriant nusikaltimą jam teks įveikti ir savo paties ribotumus. Jaunas daunas žiaurokame anglų filme „Visi maži žvėreliai“ pateikiamas su nemeluota simpatija, ir apskritai tokie filmai – įtraukiant vakarykštį „Vaikinai neverkia“ – skatina kiek aptramdyti savas antipatijas, nekalbėti už visą visuomenę: jeigu kažkas įžiebia tokias kreivokas žvaigždes, vadinasi, jų kažkam reikia…

Dainininkas transvestitas veikia ir detektyvo „Ekspresas į Veneciją“ (Night Train to Venice, 1996) periferijose, nors pagrindiniai personažai – ne vien Hugh Granto žurnalistas, bet ir jauni neonacistai, čia – dailūs ir visiškai „normalūs“. Kas, kad jų idėjos nenormalios: vis dar nepakančioje kitoniškumui Lietuvoje tai, žinoma, kur kas menkesnė nuodėmė.

Šiandien vėl išnyra Louis de Funesas, nuo kurio šias pastabas ir pradėjome: jis vėl – tas dinamiškas policininkas Kriušo, tik šįkart ciklo komedija vadinasi „Žandaras Niujorke“. Prancūzų meistras garantuoja lygį. O štai sovietinės buitinės komedijos metrui Leonidui Gaidajui tikrai nevertėjo statyti klasikos, ekranizuoti N. Gogolio „Revizoriaus“, pervardyto „Inkognito iš Peterburgo“: nei Sergejaus Migicko Chlestakovas, nei pati to paties sovietinio farso dvasia realizuota juosta nė iš tolo nepriartėja prie genialaus originalo.

Ketvirtadienis

Taip tuščia, kad net keista. Kadangi esu dar jaunyvas dinozauras, prisimenantis ir lietuvių „klojimų teatrus“, kaip tik su jais įmanoma sulyginti skurdžiai kostiumuotą kvailą ir rėksmingą prancūzų „Blanšą“, kur toji herojė – toks keršytojas Zoro, tik sijonuotas, o Gerard’as Depardieu pasirodo nusenusio d’Artanjano epizode.

Neblogai žiūrima, bet tuoj pamirštama amerikiečių komedija „Trigubas apiplėšimas“, kurioje, kaip ir sako pavadinimas, trys piliečiai nesusitarę nutarė apiplėšti tą patį bankelį. Gal kiek įdomesnė vienišo milijonieriaus, irgi tampančio objektu, linija, o gal man taip tik atrodo, nes šį personažą vaidina mėgstamas britų „Monty Pythono“ grupės aktorius Johnas Cleeze’as.

Žinoma, geras, tiesiog puikus fantastinio trilerio klasikinis atvejis – Johno Carpenterio „Kristina“, taip švelniai vadinantis ryškiai raudoną automobilį, dar parodysiantį filme savo nagus ir dantis. Tačiau kelintą savaitę vėl smulkiai aprašinėti vis rodomą ir rodomą „Kristiną“ – neįdomu nei jums, nei man.

Penktadienis

1981 metais visiems patiko Joe G. Avildseno komedija „Kaimynai“ (Neighbors, 1981). Greta priemiestyje gyvenančio ramaus žmogučio įsikrausto nuostabus (aiškiai išprotėjęs) kaimynas su savo erotiškai galinga žmona. Natūralu, kuo pavirsta ramiųjų gyvenimas… Bėda, kad nuo anų metų šis motyvas jau eksploatuotas ne vieną ir ne dešimtis kartų, taigi už efektą sunku garantuoti. Žinoma, filmą verta pažiūrėti, vien jau pagerbiant gabųjį Johną Belushį, kuriam tai buvo paskutinis vaidmuo, o netrukus nuo perdozavimo jis mus paliko.

Juk neimsi rekomenduoti menkai profesionalios veiksmo juostos „Griaustinis dykumoje“, sukurtos pagal politinį užsakymą, bet net nesugebėjusios bent kiek įtikimiau motyvuoti to nelemto karo Irake. Arba fantastinės „Raudonosios planetos“, negrabiai bandančios ieškoti išsigelbėjimo Marse, – nebent vien dėl to, kad čia vaidina retai pasirodanti „Matricos“ Triniti – Carrie–Anne Moss. Arba italų neva komedijos „Šventojo liežuvis“, vien tik primenančios, kiek senų laikų Italijoje buvo puikiausių komikų (Aldo Fabrizi, Toto, Ninetto Davoli, Alberto Sordi ir t.t., ir t.t.), o dabar regime dviejų pagyvenusių televizininkų porą, tik bandančią juokinti. Ir pati istorija apie buvusį regbininką ir bankrutavusį prekybininką nei kelia užuojautą, nei bent kiek skaidrina nuotaiką.

Štai ir tenka baigti ištįsusiu it tas „šventojo liežuvis“ daugtaškiu…….