2005-08-19

Šįkart mūsų skaitiniai bus trumpoki. Televizijos kanalai šykščiai taupo naujam sezonui ne tik naujas laidas, bet ir labiau pažiūrimus filmus.

Šeštadienis

Vokiečių senokai lauktas „Oskaras“ 2003–aisiais atiteko šiandien rodomai epinei apysakaitei „Niekur Afrikoje“ (Nirgendwo in Afrika, 2001). Čia yra vietos viskam, kas graudina JAV kino akademiją: egzotikai (veiksmas – Kenijoje), holokaustui (į Afriką 1938 metais, pačiu laiku, sprunka Vokietijos žydų šeima), politiniam korektiškumui (čiabuviai pasirodo mieli). Meno ne taip jau daug.

Nepasakysiu naujienos tardamas, kad „Vyrai juodais drabužiais“ (Men in Black, 1997) – gera fantastinė veiksmo komedija. Mirtis ateiviams, kad ir kokiomis kaukėmis jie dangstytųsi! Iš tiesų, Barry Sonnenfeldo juosta – gražiai stilizuota, vien privilegijuotų policininkų juodi kostiumai ir akiniai ko verti, – o to jau nebepasakysi apie dengiamas uniformas, kurios (o ne gyvi žmonės) veikia Irako auksui, o visai ne religinei legendai skirtuose „Trijuose karaliuose“.

„Inspektorius Lavardenas“ – gal kiek silpnesnis už kitas detektyvo žanrą pamilusio prancūzo Claude’o Chabrolio juostas, bet irgi profesionalus, gaila tik, kad vasarą rodytas ir rodytas. Jei kas domisi prancūzų Žydrojoje pakrantėje kasmet vykstančiu Kanų tarptautiniu kino festivaliu, gali išvysti apibendrinančią dokumentinę juostą, skirtą šiam kartais reikšmingam, o kartais tik skandalingam kino renginiui.

Sekmadienis

„Mažoji žvaigždė: Shirley Temple istorija“ – jau nebe dokumentika, o televizijos bandymas atkurti realią biografiją. Kaip tai būdinga ir suaugusių žvaigždžių kino biografijoms, rasti gyvą atitikmenį – praktiškai neįmanoma. Irgi televizinė, perdėm spalvinga „Alisa stebuklų šalyje“, nepaisant gerų aktorių gvardijos (Robbie Coltraine’as, Peteris Ustinovas, Whoopi Goldberg ir kt.), aišku, irgi toloka nuo linksmos Lewiso Carrollo knygos išminties, jos prasmingo absurdėlio. Amerikoje jau turbūt visi seniai pamiršo ir komediją apie neapsiplunksnavusį provincialą, didmiestyje darantį karjerą, „Mano sėkmės paslaptis“: nuo 1987 metų tokių prikepta daug ir šmaikštesnių.

Bet šiandien dar pasitaiko ir retesnių, ir įdomesnių juostų. Jei kas moka lenkų kalbą, gali susipažinti su klasikiniu Johno Sturgeso („Šauniosios septyniukės“ kūrėjo) vesternu „Valdezo arkliai“ (Valdez, il mezzosangue, 1973), kuriame pagrindinį arklių augintoją kuria tikras lietuvis, deja, mus jau palikęs – prieš dvejus metus, kaip tik rugpjūčio 30–ąją – Charlesas Bronsonas. O per „TVNsiedem“ – jau antrasis garsaus jūrų romano „Maištas „Baunti“ laive“ (Mutiny on the Bounty, 1962) kino variantas su Taičio egzotika, stipriais charakteriais – vieną jų kuria dar jaunas Marlonas Brando, – patraukliais nuotykiais ir netgi pamąstymais apie humanizmą.

LTV2 lietuvių filmų retrospektyva pasiekė 1990 metus ir rodo Jono Vaitkaus užfiksuotą savo spektaklį „Strazdas – žalias paukštis“ pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“. Visus jaudinęs maištingas nacionalinio teatro kūrinys ekrane, tiesa, nebeperteikia gyvo auditorijos alsavimo, bet kad spektaklis buvo kultūringai išsaugotas – nemažas privalumas.

Iš „grynųjų“ kino kūrinių šiandien negalima nepaminėti vokiečių režisieriaus Wolfgango Peterseno garsiojo „Povandeninio laivo“ (Das Boot, 1981), kurį daugelis mano esant vienu sąžiningiausių antikarinių filmų.

Vokiečių karininkų poilsis prieš lendant į „Povandeninį laivą“.

1942 metai, povandeninis vokiečių laivas Atlanto vandenyne stengiasi gaudyti britų karinį konvojų. Bet gaunamas savižudiškas įsakymas – per Gibraltarą išplaukti į Viduržemio jūrą. Kūrinys labai autentiškas anaiptol ne vien kruopščiu senosios karinės technikos atkūrimu, bet pirmiausia psichologiškais žmonių, tūnančių po vandeniu, paveikslais. Jie jaučia savo pasmerktumą, tačiau neturi menkiausios galimybės protestuoti.

„Povandeninis laivas“ nėra politinis kūrinys. Tokios pat potencialios aukos – ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje. Nors po W. Peterseno juostos filmų apie povandeninius laivus pasirodė begalės (čia ir neblogas amerikiečių „U–571“, „K–19“ ir naujas rusų hitas „72 metrai“, atrodo, įkvėptas „Kursko“ katastrofos), vis dėlto tarp panašios medžiagos filmų šįvakar žiūrima juosta liko nepralenkta. Režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Jurgenas Prochnowas po tarptautinės „Das Boot“ sėkmės persikėlė į Holivudą; gal jiems ten ir geriau gyvenasi, tačiau iki būtojo meninio lygio pakilti kažkaip nesiseka.

1997 metais W. Petersenas parodė naują montažinę savo 1981 metų šedevro versiją. Įdomu, kurią matysime per LTV.

Pirmadienis

Mažytis įspėjimas: jeigu kas aną mėnesį per kitą kanalą žiūrėjo trilerį apie vengriškai–čigoniškai–rusiškas mafijas „Liūto guolyje“, galit savęs pagailėti ir šiandien nebežiūrėti „Liūtų narvo“, nes tai tas pats. Jau ir vienas pamatymas reiškė nemažą išbandymą, o žiūrėti dusyk…

Įdomesnis Franciso Fordo Coppolos prodiusuotas filmas (deja, režisierius Jeremy Levenas karjeros vėliau nepadarė, tuo vienu filmu ir apsiribojo, dabar rašo scenarijus kitiems) „Don Žuanas iš Marko“ (Don Juan DeMarco, 1994). Ar Johnny Deppo herojus tikrai yra pacientas, absoliutinantis savą meilužio galią ar, kaip mano gydytojas – Marlonas Brando, jis – paskutinis romantikas, negalintis taikstytis su realybe ir tebeieškantis savosios vienintelės Donos Anos? Juk nesuras dabarties epochoje…

Apie netradicinį jausmą – ir rusų drama „Šuns metai“ (God Sobaki, 1994). Igoris Skliaras, iki tol ekrane buvęs tik gražuoliukas, šįkart vaidina buvusį ir tikriausiai būsimąjį zeką. Radiacijos apkrėstoje zonoje jis bendrauja su kita vieniša esybe, kurią, laimė, vaidina Ina Čiurikova, įnešanti į juostą ne galimo melodramatizmo („auksinės širdies rusų moteris“), bet sveikos ekscentrikos. Filmą premijavo Berlyno festivalis.

Antradienis

Ilgai sukęs galvą, net prisiminęs vienos korespondentės pastabą apie mūsų televizijų nuosmukį (na, gal sezoninį, pakentėkit!), šiai dienai galiu pasiūlyti nebent naują ispanų komediją „Šalčiau!“ (Descongélate!, 2003). Na, ne Almodovaras, bet vis dėlto kai karštuoliai ispanai patys sau sako: „Šalčiau!“, nusišypsoti įmanoma.

„Šalčiau!“ – kartais sau pasako patys ispanai.

Veiksmas rutuliojasi tarp bohemos. Herojus – sako, genialus, bet kaip tik neturintis gero darbo aktorius Hustas (Peponas Nieto). Žmona Airis – kulinarė. Už šį vaidmenį jauna, bet jau sparčiai kylanti ispanų žvaigždutė Candela Pena buvo tėvynėje premijuota, o prieš tai ji šmėkščiojo Pedro Almodovaro „Visoje teisybėje apie mano motiną“, pasirodė ir Iciair Bollain garsiame filme „Pasiimk mano akis“, kurį tai žada išleisti lietuvių kino teatruose mūsų nuostabieji platintojai, tai vėl kažko aptyla. Dviejų režisierių, pastačiusių „Šalčiau!“, pavardės kol kas man, deja, nieko nesako.

Kabarė programoje Hustą pamatė žinomas režisierius, siūlo karjerą, bet lyg tyčia ima ir perdozuoja narkotikų. Kaip pasirašyti kontraktą, jeigu porelės vonioje, ledu apdėta, guli pagrindinė viltis? Taigi komiškoji painiava turi ir juodojo humoro bruožų, o svarbiausia – geliančio kandumo, kurį pasitelkę ispanai šį kartą traktuoja nacionalinį mentalitetą ir papročius. Juk pasijuokti iš savęs – visuomet sveika.

Trečiadienis

Vis pasidžiaugiu, kad per TV5 kanalą pasirodo naujų Lotynų Amerikos filmų, lyg ir liudijančių šio kino renesansą. O jeigu norit prisiminti verksmingą tradiciją galit pasižiūrėti pseudoromantinę Argentinos „Pelenės istoriją“. Kadangi ji statyta tik pernai, matyti, kad ir senoji melodrama tuose kraštuose taip lengvai nepasiduoda.

TV1 kanalas vėl rodo režisūrinę klasikinės antikarinės Franciso Fordo Coppolos dramos „Šių dienų Apokalipsė“ versiją. Filmas su šią savaitę jau trečią sykį pasirodančiu Marlonu Brando, tikrai stiprus, bet „autorinė versija“ ne taip jau labai skiriasi nuo pradinės. Tiesiog atėjo metas, kai Holivudas iš senų gerų filmų, pridėjęs epizodą kitą spaudžia pinigus iš naujo.

Nauja japonų „Ateivė iš ateities“ (Ritana, angl. Returner, 2002) rodo mergaitės kelionę iš 2084 metų į 2002 metų spalio mėnesį. Kodėl laiko mašina pasirinko šį metą? Mat dar yra laiko užkirsti kelią žiauriems ateiviams, grasinantiems sunaikinti visą žmoniją. Mergaitė veiks ne viena, jai padės gerai ginklus įvaldęs suaugęs pilietis (Taivano aktorius Takeshi Kaneshiro, kurį jau esame matę „Skraidančiuose durkluose“). Bet šiaip jau su logika ir išmone šiame fantastiniame koviniame filme – ne viskas gerai.

Ketvirtadienis

Vieni pakartojimai, nors tarp jų – ir mielas rusų filmas apie lakūną „Mimino“, ir dar praėjusią savaitę rodytos juostos. Ne itin įtikinama drama „Suteršta garbė“, kurioje Anthony Hopkinso profesorius, metęs neatsargų žodį, rizikuoja karjera, o to daryti jam negalima, nes lengvai gali tapti neorasistų auka. Rytietiškas veiksmo reginys „Bišunmo, skraidantis karys“, galintis patenkinti ir egzotikos gerbėjus, ir susidomėjusius tais labai senais laikais, kai mongolai diktuodavo kinams.

Originalią naują japonų režisieriaus Shinya Tsukamoto juostą „Birželio aitvaras“ (Rokugatsu no hebi, angl. A Snake of June, 2002) galės pamatyti tik tie, kuriems prieinamas „RenTV“ kanalas. Žinoma, tai arthauzas, susirinkęs premijų ir Venecijoje, ir specializuotuose „fantasy“ žanro festivaliuose. Nors viskas prasideda tarsi gana buitiškai – jauną moterį, kalbančią „karštais“ telefonais, ima šantažuoti vienas jos klientų, – autorius ne veltui nešiojo šį sumanymą daugiau kaip 10 metų. Pastaruoju metu japonų kinas vis labiau nardo po savotiškos šiuolaikinės mistikos vandenis, ir „Birželio aitvaras“ – vienas jos gražių, mūsų akiai keistų, bet kažkodėl ir imponuojančių pavyzdžių.

Penktadienis

Tarsi melodramų diena. Tokioms priskirtina ir Roberto Redfordo „Bagerio Vanso legenda“ (The Legend of Bagger Vance, 2000), prasidedanti panardinimu dar į 1928 metų Amerikos retro atmosferą. Prieš jaunųjų personažų akis – ir Pirmasis pasaulinis karas, ir Didžioji depresija, ir jausmai, ir šeimyninės dramos, o šviesiausias filmo svajas įkūnija aistra paprastam golfo kamuoliukui.

Motinos (Susan Sarandon) ir dukters (Natalie Portman) nesutampančios ateities vizijos – pagrindinė konfliktinė gerai suvaidintos melodramos „Ten, kur svajonės nuves…“ varomoji jėga. Aiškiausia melodrama man atrodo ir jos autorių kažkodėl komedija vadinama juosta „Rašinys Pergalės dienai“. Nors filmas 1994 metų, trijų buvusių fronto draugų (Michailas Uljanovas, Olegas Jefremovas, Viačeslavas Tichonovas) susitikime girdimi aiškūs sovietinio humanizmo atgarsiai. O dar sakoma – visiška nesąmonė! – kad tai E. M. Remarque’o „Trys draugai“, tik perkelti į rusišką dirvą.

Žinoma, gal jau ir ne sykį matėte fantastinę juostą „Džonis Mnemonikas“ (Johnny Mnemonic, 1995) – apie Keanu Reeveso vaikiną, kurio galvelė prismaigstyta informacijos nešiklių. Nieko sau kurjeris! Nebeprisimenu, kiek gigabaitų jis dar gali ištverti, tačiau tvirtai įsitikinau, kad be šio filmo – ir visai ne vien tik dėl to paties aktoriaus – niekada nebūtų užgimusi ir kultinė „Matrica“. Įsitikinkite, jei nematėte, ir jūs.