2005-09-02

Prasidėjo taip reklamuotas naujasis TV rudens sezonas. Bet naujesnio požiūrio į kiną dar nematai: ta pati komercija, tie patys nesibaigiantys kartojimai, vis taip pat dominuoja amerikiečių ir rusų antrasis ešelonas.

Šeštadienis

Iš dienos metu šiandien rodomų filmų savaip išsiskiria komedija „Misteris Beisbolas“ (Mr. Baseball, 1992). Nepagalvokit, kad Stepokas pakeitė orientaciją ir tapo sportinių filmų gerbėjas. Bet šią juostą – tegul Holivude – pastatė besidomintis nacionalinėmis mąstysenomis gabus australietis Fredas Schepisi. Prieš tai „Rusų namuose“ pasidomėjęs slavų siela, šįkart jis nusiunčia amerikiečių trenerį (Tomas Selleckas) į Japoniją. Atvykėlis spjaudosi viešose vietose, o vietiniai pripažįsta discipliną ir sensėjaus autoritetą. Juokinga sandūra.

Keletas visai naujų filmų turbūt greitai ir pasimirš. Ukrainiečiai, atrodo, pirmieji per TV demonstruoja be galo puošnų miuziklą ne miuziklą „Operos vaiduoklis“. „Biografas“ – dar viena, jau antrą savaitę iš eilės televizinė melodrama apie princesę Dianą: įdomu, ar čia koks jubiliejus, ar BTV kanale atsirado slaptų jos mylėtojų? „Van Helsingas“ – dar viena ir turbūt ne pati geriausia Transilvanijos grafo, vampyro Drakulos istorija, tiek, kad labai dosniai atausta visokiais įmanomais specialiaisiais efektais.

Galybė spec. efektų, triukų, veiksmo ir kiek ankstesnėje juostoje „Laukiniai Laukiniai Vakarai“ (Wild Wild West, 1999), bet čia yra ir tikro humoro – pavyzdžiui, ko vertas vien tik nusikaltėlis išradėjas (Kennethas Branagh), dėl savo impotencijos apsupęs save tikru gražuolių haremu, – matyt, kad neapykanta žmonijai neblėstų. Veiksmas rutuliojasi XIX amžiaus pabaigoje, gražūs ir tuomet atsiradę visi techniniai žaisliukai.

Jei kas dar nematė gana realistinės kriminalinio rusų kino sėkmės „Bumeris“, gali tai kompensuoti. Irgi rusų – mažiau matytas „Juodasis kvadratas“ – ne dailininko Kazimiro Malevičiaus gyvenimo aprašymas, o detektyvas, kurio veiksmas rutuliojasi tuoj po Leonido Brežnevo mirties.

Pagyvenusieji žiūrovai, žinoma, prisimins, ką reiškia dokumentinio filmo pavadinime „Žeraras Filipas“ (Gérard Philipe, 1966) skambanti pavardė. Tiek sykių kartojama ne veltui. Romantiško plano aktorius Gerard’as Philippe’as buvo, gaila, trumpai žibėjusi (mirė 37 metų) garsiojo „Comedie Francaise“ teatro žvaigždė, o kiek jis nuveikė pokario prancūzų kinui, pradedant pirmuoju Fanfanu–Tulpe, kunigaikščiu Myškinu (prancūzų „Idiotas“) ir baigiant Žiuljenu Soreliu iš Stendahlio „Raudona ir juoda“ ekranizacijos geriau – nes vaizdais – jums papasakos pats filmas.

Sekmadienis

Mažai ką įmanoma rekomenduoti šiandien – nebent informuoti.

Kad šiemetis amerikiečių filmas apie degalų krizę „Sandoris“, taip pat ir su ja susijusią mafiją (rusų, aišku) mirga marga banalybių – atsivertęs bet kokio laikraščio puslapį šiomis temomis tikrai rasi pasiskaityti šį tą įdomesnio.

Kad vakarykštis „Operos vaiduoklis“, būdamas anaiptol ne šedevras, ima tokiu atrodyti, kai jį lygini su kiek ankstesniu to paties režisieriaus Joelo Schumacherio detektyvu „8 mm“, o Nicolaso Cage’o kūryboje seklys, reikia nereikia varvinantis glicerininę ašarą, ko gero, yra pats silpniausias gabaus aktoriaus vaidmuo.

Pora pasakų – viena tikra, pagal M. Maeterlincko „Mėlynąją paukštę“ (The Blue Bird, 1976), kur vaidina būrys rusų ir amerikiečių žvaigždžių, o filmuoja Jonas Gricius – mat 1975–aisiais tai buvo pirmoji JAV ir SSRS kino koprodukcija. O kita pasaka – iš tų, kurias mėgsta prancūzas Claude’as Lelouchas ir pavargę žiūrovai: „O dabar… ponios ir ponai“ – daug egzotikos, meilės seilės, daug mirtinų ligų, iš kurių stebuklingai išsigydoma.

LTV2 Retrospektyva, atrodo, jau žengia į pergalingą pabaigą: pradedamas demonstruoti 1990–1991 metų lietuviškas serialas „Marius“. Pagal Kazio Almeno dinamišką, kaip tik kinematografiškai vaizdingą nuotykių romaną „Šienapjūtė“, bet kai filmuojant keitėsi režisieriai, tai vieningo filmo ir negali tikėtis. Galiausiai režisieriumi tapo operatorius…

Pirmadienis

Kažkaip nebeprisimenu, ar jau per kokį kanalą buvo ištapnojęs Guso Van Santo „Dramblys“ (Elephant, 2003), ar kabelinės televizijos čia žada jo premjerą. Tai 2003 metų juosta, su zoologija neturinti nieko bendra, bet su prievarta amerikiečių mokyklose, kur moksleiviams nelauktai užeina ūpas pašaudyti į kitus bendramokslius, – dar ir kaip. Labai gilios šio reiškinio analizės nelaukite, nors šiaip filmas sukurtas profesionaliai, kultūringai, tvirtina, kad kitus žudyti yra negerai, o kai kurios kilometrinės mokyklų erdviais holais panoramos „Dramblį“ netgi priartina prie meno (tiesa, didžiausių pagyrų čia pelno operatorius).

Bet filmą pravartu pasižiūrėti jau vien dėl to, kad jis įsipainiojęs į vieną triukšmingiausių pastarojo meto kinematografinių skandalų. Kanų festivalyje – vien tam, kad nepremijavus kur kas meniškai stipresnio, prasmingesnio Larso von Triero „Dogvilio“, šiam dideliam gyvuliukui ir buvo atiduota „Auksinė palmės šakelė“, kurios net režisierius ėjo atsiimti su aiškia nuostabos išraiška veide. Pažiūrėję „Dramblį“ ir prisiminę „Dogvilį“, suvoksite, kas tai yra intriga, be kurios nūdienis kino pasaulis – nė iš vietos.

Kitos dienos juostos – geriausiu atveju vidutinės. „Piniguočiuose“ gerai vaidina Peteris Falkas, tačiau šis apie lošimo aistras pasakojantis kriminalas buvo kurtas ne kino teatrams, o vien tik videoformatui. „Žmogus, kuris suėmė Eichmaną“ (The Man Who Captured Eichmann, 1996) įdomus pačiais faktais: pasirodo, vienas išlikusių didžiausių Trečiojo Reicho nusikaltėlių Adolfas Eichmannas (geras amerikiečių aktorius, iš „Krikštatėvio“, „Mūsų laikų Apokalipsės“ bei kitos klasikos atmintinas Robertas Duvallis) ilgokai slapstėsi svetima pavarde Argentinoje, kol jį ten 1960–aisiais pagaliau užtiko Izraelio žvalgybos ranka. Bet įtampos ekrane galėjo būti ir daugiau.

Antradienis

Mėgstu ankstyvuosius anglų manieristo ir Vilnių spėjusio aplankyti Peterio Greenaway filmus, nebelabai džiaugdamasis dėl naujesniųjų, suvokiamų gal tik pačiam autoriui, pakvaišusiam dėl simetrijos, dalybos, daugybos ir panašių aritmetinių, bet ne tokių jau meniškų funkcijų. 1989 metų „Virėją, vagį, jo žmoną ir jos meilužį“ (The Cook the Thief His Wife & Her Lover, 1989), pasistengus, dar galima suprasti, juo pasidžiaugti.

Erotiniai bei gastronominiai ritualai – P.Greenaway filme „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“.

Veiksmas rutuliojasi keistame, bloga lemiančiame restorane, kurio savininkas ir jo draugai – tikri banditai. Užjausti galima nebent jo žmoną (Hellen Mirren), dar – o, siaube! – pamilusią kitą. Ekrane rutuliojasi žiaurus žaidimas – ir siurrealistinis, ir postmodernistinis, ir kulinarinis, ir seksualinis, ir koloristinis, nes žaidimas su spalvomis autoriui irgi yra labai reikšmingas, ne veltui jis kadaise studijavo tapybą. Pamažu, nevengiant obsceniškų kontroversinių scenų (pavyzdžiui, kanibalizmo grožio), žaidimas virsta tikra ne pačių šviesiausių, bet vis dėlto jausmų – godumo, geismo, prievartos ir keršto – drama.

Galbūt ir klystu, bet man atrodo, kad kokiuose naujuose Greenaway „Talso Luperio lagaminuose“ drama kaip ir išnyko, liko vien tik tas įdomus, bet drauge ir tuštokas žaidimas. Iš anksto atsiprašau menininko gerbėjų, kurių Lietuvoje – ne taip jau maža.

Visi labai gerai žino, kas yra „Velnio sėkla“ – ne lietuvių, amerikiečių, su Bradu Pittu ir Harissonu Fordu, taip pat ir tai, kad Briano De Palmos meistriškai sugiedotame kino himne CŽV garbei „Misija neįmanoma“ pasirodo ne tik superžvaigždė, nenugalimasis Tomas Cruise’as, bet ir Ingeborga Dapkūnaitė, tiesa, epizodiniame rusų prostitutės vaidmenuke. Labai jau žinomi tie filmai, ką čia apie juos dar kartą burną aušinti…

Užtat turkų režisieriaus, Italijoje įsitvirtinusio Ferzano Ozpeteko „Langas priešais“ (La finestra di fronte, 2003) gal per tą savo naujumą yra kiek mažiau žinomas, nors tai nereiškia – prastas. Gavo krūvą garbingų Italijos, Europos apdovanojimų, prizą už geriausią režisūrą Karlovy Varų festivalyje. Galų gale ne tiek tos premijos svarbios (prisiminkite „Dramblio“ atvejį), bet tai, kad senuko (paskutinis italų žvaigždės Massimo Girotti vaidmuo prieš mirtį), pamiršusio, kas jis toks, pamažu atkuriama istorija keistai paveikia jauną moterį ir ji pati lyg darosi kita. Psichologiškai tikslu ir įdomu.

Trečiadienis

Tarp vienadienių, kad ir naujų, trilerių tikru ateiviu iš kitos epochos šiandien atrodo meno subtilumu, intelektu, savitu psichologizmu išsiskiriantis klasikinis prancūzų režisieriaus Erico Rohmero 1969 metų filmas „Naktis su Mod“ (Ma nuit chez Maud, 1969).

Jaunas, asmeninių tragedijų dar nepatyręs J.L.Trintignant’as ir F.Fabian juostoje „Naktis su Mod“.

Kaip tik prieš pradedant demonstruoti filmą – laida „25 kadras“, anksčiau pasirodydavusi kas mėnesį, o per tokį tarpą žiūrovas apskritai pamiršdavo, kad ji egzistuoja. Dabar kinui skirta laida bus savaitinė, bet trumputė. Įdomu, ar „Elito kinui“ (o „Naktis su Mod“, be jokios abejonės, priklauso būtent šiai kategorijai) pristatyti dar liks minutė ar dvi? Kol nesu tuo įsitikinęs, tarsiu, jog E. Rohmeras – vienas savičiausių prancūzų menininkų, pradėjęs drauge su „naująja banga“, dirbantis ir dabar. Jis paprastai kuria filmus ciklais. Sekdamas literatūrine prancūzų tradicija, jis, pavyzdžiui, sukūrė visą šūsnį „Komedijų ir priežodžių“, yra jo keturios kino „pasakos“, suskirstytos metų laikais, o „Naktis su Mod“ – iš ankstesnio Rohmero ciklo „Moralizuojančios apysakaitės“.

Žinoma, tai tik pokštas: moralizuojančio kino šiandien niekas apskritai nežiūrėtų. Kino apysaka rodo mums jauną žmogų, ieškantį idealios moters (tą herojų vaidina jaunas, nepatyręs dukters praradimo mūsų nuostabiame Vilniuje, Jeanas–Louis Trintignant’as, – tada Marie turėjo vos septynerius metus). Filmo herojus, nešiojantis tą patį, kaip ir aktorius, Žano Luji vardą – idealistas. Susitikęs, atrodo, jo lūkesčius atitinkančią moterį Mod (Françoise Fabian), jis nepasiduoda gundymui. Net lietuvių amerikietis Philipe’as Bonoskis tuomet susižavėjęs rašė apie „platonišką naktį su Mod“.

Personažai tiki konkrečia moraline vertybių sistema, nors kartais nuo jos ir nuklysta. Bet moterų pasaulyje – viskas itin supainiota. Vedęs visai kitą (Marie–Christine Barrault), herojus sužino, kad jo iliuzijos dėl žmonos tyrumo buvusios – na, kaip čia pasakius – perdėtos. Ir vėl iškyla primirštas Mod šešėlis…

Iki šio lygio, aišku, nepakyla dvi rusų irgi jausmus bandančios nagrinėti juostos. Viena nauja – „Du popieriniai kareivėliai“ – dvi panašios temos novelės apie bandančius susigrąžinti buvusį jausmą vaikinus. Geresnė rusų klasiko Josifo Cheifico melodrama „Pirmąkart ištekėjusi“, kur Jevgenija Glušenko kuria įsimintiną nedailios išvaizdos, bet šviesios sielos moters paveikslą.

Taigi dieną galima santykinai pavadinti antrąja Valentino diena.

Ketvirtadienis

Prancūziška (arba belgiška kaip šiuo atveju – seklys Puaro labai įsižeistų) autoriaus kilmė dar automatiškai negarantuoja jausmų subtilumo. Štai belgo Jeano–Claude’o Tramont’o Amerikoje statytą komediją „Kiaurą naktį“ (All Night Long, 1981) visai galėjo pasirašyti ir koks savas amatininkas. Vis dėlto atleisim režisieriui daug ką, nes jis sugebėjo šiai neteisėtos meilės istorijai angažuoti ne bet ką, o pačią Barbrą Streisand ir Gene’ą Hackmaną, į kuriuos žiūrėti visad malonu ir atskirai, o jau poroje…

Dar įspūdingesnė tautybių maišatis davė įdomesnį rezultatą „Retuose paukščiuose“ (Rare Birds, 2001). Islandas Sturla Gunnarssonas Kanadoje pastatė šią dramą, kurios pagrindiniam vaidmeniui pakvietė puikų amerikiečių aktorių Williamą Hurtą. Jis vaidina po truputį degraduojantį personažą, bet palieka ir tam tikrų vilčių. Keistas filmas, tai vienas didesnių jo privalumų. Veiksmas rutuliojasi keistokame Niufaundlendo peizaže, o kad jis labai nestandartinis, kinematografiškas, galėjome įsitikinti kad ir iš „Uosto kronikų“.

Jei kas dar sugebėjo iki šiol nepamatyti „Intymumo“, pelniusio 2002–ųjų Berlyno „Aukso lokį“, šiandien vėl yra toji galimybė. Prancūzo režisieriaus Patrice’o Chereaut jausmų drama, apgyvendinta niūrioje Londono aplinkoje, nepalieka ir metams prabėgus.

Penktadienis

O šiandien pagal TV repertuarą – tarsi kita Moters diena. Jos – daugumos demonstruojamų filmų herojės, o kartais net ir autorės.

Štai televizinį detektyvą „Merės Higins Klark paslaptys. Laiminga diena“ ir parašė moteris, ir režisavo – kita, ir pagrindinė herojė, tirianti savo draugo nužudymą – tai tokia šiuolaikinė mis Marpl, tik jauna ir graži Amanda Donohue.

Gary Marshallo komedijoje „Princesės dienoraštis“ moteris (viena) parašė knygą, kita – scenarijų, o karalienę Klarisę suvaidino dar tebesilaikanti ekrano veteranė (prisimenat „Muzikos garsus“?) Julie Andrews. Žinoma, čia pati svarbiausia – 15–metė mergaitė Mija (Anne Hathaway), savo ir aplinkinių nuostabai sužinanti, kad yra pati tikriausia nedidelės Europos valstybėlės princesė. Žinoma, filmo naivumas – net pabrėžtinis, ir ne veltui kažkas kaltino autorius nukopijavus kitą panašų „šedevrą“ „Niekada nebučiuota“.

Realesnis „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (Bridget Jones’s Diary, 2001), nors filmo tęsinio tai ir neliečia. Užtat šiame, pirmajame, paprastą Londono merginą su jos ir naiviais, ir geros aktorės Renee Zellweger pašiepiamais romantiškais padūsavimais, galima pažinti ir net pamilti.

Tiesiog įdomu, kas tai per filmas, kurį rodo 5 kanalas, pavadinęs „Amadėjum Mocartu“. Ar nebus tai tiesiog šaunusis, šmaikštusis Milošo Formano „Amadeus“ (Amadeus, 1984)? O kanalas, labai nelepinantis mūsų reklama (gal nenori, kad žiūrėtume), bijosi, kad be pavardės nieko nesuprasime? Jei spėlioju teisingai, tai reikėjo kaip vadovėlyje ir pirmąjį kompozitoriaus vardą pridėti. Jeigu jūs, 5 kanalo darbuotojai, nežinote, tai jis – Wolfgangas.