2005-09-30

Keli tikrai geri filmai per savaitę – jau šis tas. Ypač jeigu dar ir niekad nematyti.

Šeštadienis

Esminis dienos repertuaro bruožas, kurio neįmanoma nepastebėti – tai, kad kanalas TV1000 siūlo paeiliui net tris pseudoindiškus filmus. „Tikrą“ indų kiną, graudulingą melodramą „Lemties valia“, rodomą su rubrika „Meilė ir alyvos“ (kodėl? Ar Indijoje auga lietuviškos alyvos?), galite sulyginti su pašaipesniu žvilgsniu į šią produkciją. Tai komedijos „Bolivudo karalienė“, kurios šiuolaikinė herojė tik svajoja apie kino štampus, o pati lanko modernaus verslo kursus, parodija „Bolivudas–Holivudas“. Ją pastatė Kanadoje įsitvirtinusi talentinga indė Mehta Deepa, nuo kurios tragiško „Vandens“ šiemet prasidėjo mano šiek tiek čia aprašinėtas Toronto 30–asis tarptautinis kino festivalis. Na, o linksmą pasakojimą apie „Vestuves liūčių sezono metu“, aišku, prisimenate patys.

Kodėl visokie neaiškūs kanalai gali sau leisti paieškoti ir ciklų galimybės, o Lietuvos televizijos, pradedant nuo nacionalinės, kinui tik sako „fe“, tarsi tai būtų protingiausia? Klausimas, kurio galima ir neklausti – vis tiek ištirps tyruose.

Yra šiandien ir kitokių retesnių, įdomesnių juostų. Du TV filmai (matote, kaip augu, nebeignoruoju nė jų, išskyrus tuos atvejus, kai serialas gimsta už kapeikas per mėnesį) imponuoja naujais aktoriais. Jenna Elfman naujame trileryje „Apsėstoji“ (Obsessed, 2002) originaliai piešia lyg ir patologišką melagę, lyg ir iš tiesų ambivalentišką (o gal kiek ir trenktą) merginą. Serialai apie Romos imperatorių Neroną manęs iš principo nedomina, bet čia įmanoma sulyginti vulgarųjį lenkų Neroną iš „Quo vadis?“ (Michalas Bajoras) ir gana rafinuotą Hanso Mathesono paveikslą. Kodėl šio perspektyvaus 30–mečio britų aktoriaus vardas toks vokiškas, negirdėjau, bet visi jį turbūt prisimena iš filmo „Aš – Dina“, o dabar gali matyti dar ir Jurijaus Živago vaidmenyje TV seriale „Daktaras Živago“, rodomame per LTV. Pasirodo, aktorius ne tik vaidina kine ir TV, bet ir teatre (klasiką), o dar groja (gitara ir smuiku), pats rašo dainas. Ar išaugs iš H. Mathesono žvaigždė – kas žino?

Klasikinis kostiuminis filmas pagal sero Walterio Scotto avantiūrinį „Aivenhą“ (Ivanhoe, 1952) (tiems, kurie žiūri lenkų kanalą TVNsiedem) įdomus žydaitės Rebekos paveikslu, kurį nupiešė dar jauna Elizabeth Taylor. Ukrainiečiai nepasibodėjo derybomis su kazachais, kurių kinas šiandien išties labai įdomus, premijuojamas užsieniuose, ir demonstruoja talentingo Seriko Aprymovo dramą „Trys broliai“, skaudžiai svarstančią dabarties karų epochos pamokas. Iš SSRS išvyto, kažin ar ką menkesnio rango už Tarkovskį režisieriaus Michailo Kaliko kino memuarai „Ir sugrįžta vėjas…“ – jaudinančiomis ir natūraliomis vaidybinio kino ir dokumento samplaikomis ekrane perteikia tarsi Amžinojo Žydo dalią.

Dažniau mažuosiuose ekranuose pasirodo du „siaubiakai“. Bet jie irgi – ne iš elementariųjų. „Kaulų kolekcionierius“ (The Bone Collector, 1999) pasakoja apie ne primityvius žudikus, o „nusikaltimų poetus“ (sugalvok tu man, pavyzdžiui, garuose ištirpinti moterį!), supriešindamas pagrindinį maniaką su seno doro dedukcinio metodo šalininku, kuris dėl traumos tapo invalidu (garsusis juodaodis aktorius Denzelis Washingtonas). O nuo senyvo, baisaus ir sykiu linksmo filmo „Amerikietiškas vilkolakis Londone“ (An American Werewolf in London, 1981) prasidėjo visas toks ciklas.

Sekmadienis

Tuštoka diena. Prancūziškus „Mūsų draugus farus“ visi negailestingai kritikuoja, be to, stebisi, kaip Danielis Auteuilis (čia jis – mafijozas) galėjo nusifilmuoti tokioje nevykusioje policinėje komedijoje. Bet kadangi šį puikų aktorių pastaruoju metu tiesiog plėšo į gabalus, visi vaidmenys tiesiog negali būti vienodai puikūs. Apie Oliverio Stone’o „The Doors“ išsamiau rašiau praėjusią savaitę ar dar truputėlį anksčiau. Geras muzikinis biografinis (daugiausia apie Jimį Morrisoną – Valą Kilmerį) filmas.

Retro juosta „Apgaulė“ (The Sting, 1973), dažniau verčiama „Afera“, kurioje du linksmi sukčiai (dar jauni Paulas Newmanas ir Robertas Redfordas) apsuka tikrą niūrų ryklį (Robertas Shaw) šiandien jau, ko gero, vadintina kriminalinės komedijos žanro klasika.

Šiek tiek išsiskiria australų kilmės režisieriaus Bruce’o Beresfordo „Pakartotinė žmogžudystė“ (Double Jeopardy, 1999), tikinanti, kad meilės nesusipratimai gali nuvesti ir į nusikaltimą. Supainiotame kūrinyje, kuriame apstu žvaigždžių (Tommy Lee Jonesas, Ashley Judd), bandoma įteigti gana problemiška mintis – ar žmogžudystė taip jau visuomet reiškia nusikaltimą?

Pirmadienis

O šiandien, išskyrus vieną kitą – kaip tik gerų, bet mintinai išmoktų filmų metas.

Iš tokių šiuose puslapiuose net recenzuotas šmaikštus, vienas geriausių pastarojo meto vokiečių filmų „Sudie, Leninai!“, išradingai sprendžiąs nekasdienę situaciją – kaip susirgusiai mamytei įrodyti, kad ji tebegyvenanti VDR, o ne naujoje vieningoje Vokietijoje. Visai neseniai per kažkokį lietuvių kanalą rodytas ir meistriškas prancūzo Gerard’o Depardieu, amerikietės Andie MacDowell ir australo režisieriaus Peterio Weiro trio „Žalioji korta“, pasišypsantis iš skirtingų tautybių piliečių požiūrių į pasaulio skirtybes, o paskui vis dėlto suvedantis visus mielai, natūraliai, neerzinančiai, kaip dažniausiai būna, laimingai pabaigai. Ispano Pedro Almodovaro kiek ironiškas himnas moteriai, kuri, pasirodo, tokia galinga, kad gali eiti prieš bulių matadoru ir net būdama komos būklės lemti vyrų likimus, irgi galėtų pakentėti pauzės etape; atkreipsiu dėmesį, kad šio filmo – „Pasikalbėk su ja“ (Hable con ella, angl. Talk to Her, 2002) pavadinimas tiek panašus į „Papasakok man apie save“, kad nesinorėtų painiavos: antroji juosta – vien tipiška sovietinė melodrama, susieta su karu ir vadinamąja „vėlyva meile“.

Pradėjus apie melodramą, negali nepasijuokti, kad BTV kanalas, atrodo, išsėmė „Rozamundos Pilcher kolekciją“, tapusią anekdotų objektu, užtat pradeda naują – „Iš Ingos Lindstrom kolekcijos“. Reikės bent akį užmesti į šiandieninę, aišku, vėl vokišką melodramą „Susitikimas prie jūros“, kad nepamiršus, su kuo tai valgoma.

Kanados kriminalas apie banko apiplėšimą „Paskutinis tunelis“, regis, yra pagrįstas realiu įvykiu, tačiau autentiškesnio jo šis faktas tikrai nepadaro.

Įdomesnis ir visai naujas artisto George’o Clooney režisuotas neaiškaus žanro neaiškus filmas „Pavojingo žmogaus išpažintys“ (Confessions of a Dangerous Mind, 2002) (ją, jeigu laiku gaus, neprisigers ar nepamirš įdėti juostą, žada parodyti kabelinės televizijos). Buvo kadaise Amerikoje toks realus Siauras, na, populiarių TV laidų veikėjas. Paskui populiarumas praslinko, tada ponas Chuckas Barris parašė autobiografiją, apie kurią iki šiol spėliojama, ar tai grynas blefas, ar turįs šiek tiek ir tiesos. Pagal knygą Barris ne vien „televizinosi“, bet ir dirbo CŽV agentu, pats buvo nupylęs net 33 Amerikai nereikalingus piliečius. Didvyris, žudikas ar tiesiog avantiūristas? Man viskas atrodo paprasčiau: sėkmė išblėso, reikėjo kažkaip priminti save, štai ir atsirado visos agentūros, atgijo laikraščių pirmųjų puslapių antraštės. Dviguba nauda: Barrio populiarumas vėl šoktelėjo, o filme jį suvaidinęs aktorius Samas Rockwellas net pelnė Berlyno 2003 metų kino festivalio prizą.

Žinoma, tikras amerikietis šią istoriją galbūt jums papasakotų visiškai atvirkščiai, teigdamas, kad nė vienu rytdienos oro skelbėju iš mažojo ekrano pasitikėti jokiu būdu negalima, visi, kurie susieti su TV, – kokie nors agentai ir dviveidžiai. Slapta jums prisipažinsiu, kad asmeniškai labai norėčiau už kuklią sumelę padirbėti CŽV, betgi nesiūlo, gyvatės!..

Antradienis

TV3 kanalas vadina dienos filmą „21 gramas“ (21 Grams, 2003) kriminaliniu trileriu, bet aš, nusižengdamas visoms reklamos (nes, laimė, nesu nė vieno kanalo reklamininkas, išsakau tik savą nuomonę) taisyklėms, imsiu ir pavadinsiu jį reitingą tuoj sumažinsiančiu filosofinio kūrinio vardu. Norisi būti sąžiningam – bent jau su tikrais meno kūriniais, kuriems „21 gramas“, be abejonės, priklauso.

S.Pennas ir N.Wats filosofinėje juostoje „21 gramas“.

Kas gi ten tokio „trilerinio“? Na, taip, chaotiška pradžia, žadanti kažkokius stiprius išgyvenimus, tačiau nebūtinai nusikaltimą. Pažadas išpildomas, įvyksta autokatastrofa, kuri vienaip ar kitaip paliečia kiekvieno iš trijų pagrindinių personažų gyvenimus. Pasirodo, bent du iš tų personažų praeityje (tačiau praeityje, o ne ekrane) anaiptol nebuvo šventieji, tačiau dabar, kai susiėmė į rankas, išpirko kaltes, Aukščiausiasis, regis, negalėjo to nepamatyti, bet kaip tik tada ir įvyko nelaimė, vėl sujaukusi jų gyvenimus ir išgelbėsianti gal tik vieną – bet kokia baisia kaina…

Filme yra atsivertusių nusikaltėlių (Benicio Del Toro), buvusių narkomanių (Naomi Watts), be jokių kalčių merdinčių piliečių (Seanas Pennas). Kūrinio audinys tamprus ir niekada vienas kito nepažinojusius personažus dramaturgija suveda valingai bei dramatiškai. Ir net perša ne visai dievobaimingą mintį – negi visos tos bažnytininkų kalbos apie atlygį už gerus darbus dar šiame pasaulyje tėra absoliuti demagogija, o pasauliui kaip dirigavo, taip ir diriguoja ne moralinės vertybės, o paprasčiausias ponas atsitiktinumas?

Su mintimi galima nesutikti, bet kad šiuolaikinis kino kūrinys apskritai ją budina – jau retas reiškinys. O dar „21 gramas“ – tiek, sako, apčiuopiamai sverianti siela – patvirtina mano ne kartą apžvalgoje suoktą tikėjimą jaunaisiais Lotynų Amerikos kino talentais. Tiesa, šis filmas – amerikiečių, tačiau jį režisavo pasaulyje nepaprastą pasisekimą turėjusios „Meilės kalės“ statytojas Alejandro Gonzalezas Inarritu, scenarijų kūrė irgi meksikietis, o Holivudo kapitalas, vien tik pasiūlęs savus (nors puertorikietis Del Toro – irgi ne „šimtaprocentinis“ jankis) gerus aktorius, irgi nesikišo.

Kitos dienos juostos, nors kiek kitokiomis aplinkybėmis gal išplauktų net į pirmaujančias, lieka aiškiame meksikiečio nepamirštamo filmo šešėlyje. Na, paminėsim nebent lietuvišką premjerą – kaip be jų? Gabus režisierius Justinas Lingys kadaise pastatė nuostabią videonovelę apie jokių kompleksų neišgyvenantį liliputą „Alponinas“. Ten buvo labai intymus kūrinėlis, užtat prieš šiandieninę jo filmo „Anapus ir šiapus. Lietuva“, kurio pamatyti, prisipažinsiu, dar neteko, rodymą šiek tiek baugina jos užsakomasis – ne amžinybei, o tik Europos paveldo dienoms – pobūdis.

Trečiadienis

Neturiu supratimo, ar iš ateities perspektyvos „21 gramą“ kada nors vadins šedevru. Bet kad šedevru šiandien tikrai vadintina 1937 metų prancūzų „Keista drama“ (Drôle de drame ou L’étrange aventure du Docteur Molyneux, 1937), tuomet kurta dar jauno režisieriaus Marcelio Carne ir jo nuolatinio dramaturgo, labiau žinomo kaip poeto Jacqueso Prevert’o, būsimųjų „poetinio realizmo“ mokyklos tėvų, – faktas.

Dailės kūrinyje pakartotas „Keistos dramos“ kadras su M.Simonu ir L.Jouvet.

Su poetiniu realizmu filmas dar nieko bendra neturi, o su anglų (sic!) juoduoju humoru – dar ir kaip. Nepaprastai keistas ir smagus atvejis, kurio nesuvokė net 1937–ųjų prancūzai, nes susižavėjimas, pripažinimas augo dešimtmečiais. Jeigu kokia lietuvių panelė (profesija: blondinė, šatenė ir t.t.) mano anąsyk palaidotoje laidelėje „25 kadras“ prieš tai sugiedos „Keistos dramos“ siužetą, mirtinai juokingi netikėtumai dings ir jūs tik pagūžčiosite pečiais. Jau pats „Keistos dramos“ pervardijimas „juokinga“ kelia abejonių, nes šedevrų geriau neliesti, palikti juos pirmapradės būsenos. Kiek ta drama juokinga, spręsti ne lietuvių redaktoriams.

Todėl tik painformuosiu, kad ekrane – visas to meto prancūzų aktorystės bomondas, Juozo Miltinio truputį vyresni kolegos. Kažkaip nevalyvai barzdotas Michelis Simonas, Louiso Jouvet veidmainiškasis moralistas, prancūzų aktorystės to meto „didžioji dama“ Françoise Rosay, būsimasis kino donžuanas, čia – dar tik pienininkas Jeanas–Pierre’as Aumont’as, net visai jaunas ir netikėtai paklaikusių akių (paskui, jei prisimenate, visuomet būdavo tik romios romios…) mimas Jenas–Louis Barrault yra statomi į neįtikėtinas, nors, kaip vėliau paaiškėja, elementarias, tik žaviai supainiotas, užmaskuotas situacijas. Kai tos fabulos „dėžutės“ atsirakina visai paprastai, plyšti juoku, nes tau pūtė dūmus su visokių nusikaltimų nuojauta, o tu, kaip paskutinis kvailys, tikėjai, regėdamas, kad personažai kažko iki galo vis dėlto nepasako. Ak, koks malonumas stebėti tą nė kiek nepasenusį, įžūliai ir smagiai mulkinantį artistiškumą!

Užtat šiek tiek irgi įžūliai prasilenkdami su tikrove, pavadinsime šią televizinę dieną prancūziškąja – mat LTV2 dar demonstruoja ir vėlesnės kartos, „naujosios bangos“ meistro Claude’o Chabrolio kūrybinį portretą.

Ketvirtadienis

Nors žodis „perdirbinys“ (remake) niekada nekelia manojo perdėto entuziazmo, šios dienos repertuarą žiūrinėdamas, pamaniau, kad amerikonai bent jau turi ką perdirbinėti. O rusai – tik įsivaizduokit – ėmė ir perdirbo jau tokią nykią 1963 metų komedijėlę „Benzino kolonėlės karalienė“, kad brrr… Ims ir perdirbs dar šiurpesnę „Juodjūrietę“, kurią mes anuomet, liežuvį rusiškai laužydami, vadindavome ne „Černomoročka“, o „Černomordočka“. Ir nė nenujautėm, kad į politiką ims ir ateis toks Černomyrdinas–Černomordinas…

Kažkaip nerimtai su jumis šiandien bendraujame. Pavyzdžiui, norisi paskelbti konkursą (tik gal atsilieptų tie, kas sveiku protu ir savo valia premijas finansuos?) – kuris filmas neprofesionalesnis: kino teatrų ekranuose rodomi lietuvių „Paskutiniai Bremeno muzikantai“ ar Aleksandro Abdulovo (irgi mat, įsigeidė) neva režisuoti tiesiog „Bremeno muzikantai“. Ir kuo saviveikliniam kinui neįtiko šauniųjų brolių Grimmų atminimas?

Pusėtini du amerikiečių filmai, nors „Emė“ apie pasiaukojančią kurčnebyliams vaikučiams moteriškę (Jenny Agutter) šiek tiek pernelyg jau spaudžia ašaras, užtat „Cikadose“ (The Locusts, 1997) gerų nūdienos aktorių pateikta provincijos miestelio keistuolių galerija (Kate Capshaw, Jeremy Davies, Ashley Judd ir kiti) traukia akį neįprastais charakterių bruožais ir jų lemtais įvykiais. Reikia kažkokio katalizatoriaus ir toks atsiranda – gana mįslingas klajūnas (Vince’as Vaughnas).

O dėl šiandieninės „Lolitos“ (Lolita, 1997), nepaisant Jeremy Ironso, nusileidusio iki pasifilmavimo Lietuvoje, inteligentiškumo, tai ji vis dėlto artimesnė pedofilijai nei skandalingasis Vladimiro Nabokovo romanas ir pirmoji, analitinė ekranizacija, realizuota genialiojo Stanley Kubricko. Bet apie šį perdirbinį (štai ir sugrįžome į pradžią), man regis, jau viską esame iškalbėję.

Penktadienis

Anąsyk spėliojau, ar TV3 šį penktadienį parodys labai juokingos šeimyninės komedijos „Sunkus vaikas“ tęsinį (Problem Child 2, 1991). Jis yra ir neapvilia norinčiųjų tiesiog atsipūsti drauge su mažuoju išdaigininku, šįkart negailestingai naikinančiu visus matrimonialinius suaugusiųjų personažų planus, lūkesčių. Ši juosta – be pretenzijų, o, gaila, kita amerikiečių komedija „Čempionų pusryčiai“ (Breakfast of Champions, 1999), nepaisant nė ją prodiusavusio Bruce’o Williso – o dar čia susirinko Nicko Nolte, Alberto Finney, Barbaros Hershey visai gerbtina kompanija – pastangų, pasirodė kur kas menkesnė už literatūros kūrinį, akmens ant akmens nepaliekantį iš 8–ojo dešimtmečio Amerikos miesto papročių. Mat Kurto Vonneguto satyra – labai specifinė, sarkastiška ne mažiau už „Dievų mišką“ (nors medžiaga ir visai kita), o jei nori pastatyti ką nors adekvataus, turėk, mielasis, ir adekvatų galbūt visai ir neekranizuotino rašytojo mastui talentą! Čia aš, baisus patriotas būdamas, aišku, taikau ne lietuviui, o režisieriui Alanui Rudolphui.

Liko dienos trileriai, neleisiantys nė ramiai išsimiegoti prieš laisvadienį. Ne, būkite ramūs, po TV filmo „Šnipų draugijoje“ (In the Company of Spies, 1999) sveikai sau knarksit: čia vėl ČŽV su visais jos štampais, tačiau be trupinėlio to netikrumo, kuris būdingas pirmadienį rodomoms „Pavojingo žmogaus išpažintims“. Vienintelė įdomybė – kąsnelis ekranuose labai jau retai pamatomos Šiaurės Korėjos, bet tik taip, kaip ją įsivaizduoja televizijoms vergaujantis antraklasis Holivudas.

Užtat „Tamsos princas“ (Prince of Darkness, 1987) su „beketiško“ absurdiško sukirpimo britų aktoriumi Donaldu Pleasence’u pagrindiniame šventiko vaidmenyje – tokia mistika, dėl kurios jau įmanoma ir ginčytis. Ar egzistuoja ponas Šėtonas? Jeigu taip – kodėl jis žada grįžti į šią žemę ne kaip nors efektingai kaip „Paskutinieji Bremeno muzikantai“, o per kažkokią nešvaraus skysčio skardinę? Filmą režisavo ir scenarijų Martino Quatermano pseudonimu parašė, o dar ir įtemptą muziką sukūrė ne bet kas, o režisierius Johnas Carpenteris, visai neseniai namuose mus džiuginęs ir bauginęs „Kristina“, kiek anksčiau – „Migla“, „Pabėgimu iš Niujorko“, nesuskaičiuojamais „Helovynais“.

Manau, kad Johno Carpenterio siaubų gerbėjams turėtų patikti ir šis kiek retesnis jo 1987 metų filmas.