2005-10-14
Televizijos lyg įsivažiuoja. Matyt, joms irgi buvo užtrukusi tingi vasaros nuotaika.
Šeštadienis
Tiesa, šiandien dieną demonstruojami filmai optimizmo lyg ir nepatvirtina. „Broliai Bliuzai 2000“ – linksmi, nutrūktgalviški ir muzikalūs, bet jau rodyti šitiek kartų. Na, o kaip tik mažai žinoma komedija „Paskutinis tėvo išbandymas“ (Folks!, 1992), originale besivadinanti „Folks!“ („Protėviai!“), gana buitine dvasia bandanti juokinti kartų neatitikimais, tik į pabaigą įgauna universalesnio, juodesnio humoro pagreitį. O gal taip tik atrodo, kai žinai, jog tėvo vaidmuo 4–ojo dešimtmečio Holivudo gražuoliui Donui Ameche buvo bene paskutinis prieš mirtį.
Į pavakarę atsiranda įvairesnių juostų. Biografinė lenkų režisieriaus Jerzy Antczako drama „Šopenas. Meilės geismas“ (Chopin. Pragnienie milosci, 2002) visai kultūringai, kad ir kiek senamadiškai pasakoja apie legendinį Chopino ir George Sand meilės romaną.
Tuoj po to tas pats kanalas demonstruoja nuotykių epą „Niujorko gaujos“ (Gangs of New York, 2002), į kurį asmeniškai žvelgiu kaip ne į patį stipriausią žymiojo Martino Scorsese kūrinį, tačiau įtampa čia yra, miesto formavimosi skausmingas procesas kartais įtikina, o Leonardo Di Caprio – be abejo, daugeliui svarbus magnetas, kad pažiūrėtum filmą gal ir nebe pirmąjį kartą.
Apskritai šiandien – nuotykinių epų diena, nes „Keturios plunksnos“ (The Four Feathers, 2002) atstovauja tam pačiam pramoginiam žanrui. Nors šįkart veiksmas rutuliojasi irgi praeityje – XIX amžiaus pabaigoje – filmui svarbesnis ne Scorsese siekiamas istoriškumas, o egzotika. Britų kolonijinės kovos Maroko dykumose, Sudane – labai vaizdingas fonas asmeninei jauno karininko (Heathas Ledgeris, kurį šiuo metu galima matyti ir kino teatruose – jis vaidina jaunėlį brolį pasakininką „Broliuose Grimuose“) dramai. Juk keturios plunksnos – gėdos, bailumo ženklas ir personažui tenka smarkiai pasistengti, atsikratant tokios įtartinos reputacijos.
Ukrainiečiai rodo visai naują prancūzų ir ispanų dramą „Natali“ (Nathalie…, 2003), kurioje Fanny Ardant ir Gerard’as Depardieu meistriškai kuria po trisdešimties bendro gyvenimo pabodusią vienas kitam buržuazinę porą. Reikia katalizatoriaus ir ja tampa gatvės mergina Natali (Emmanuelle Beart), ne šiaip sau pasipainiojusi poros kelyje. Kaip manot, kieno tai buvo idėja?
Naujas ir rusų „Kidnepingas“, bet milijonieriaus dukros grobimas už išpirką galėjo būti pateiktas ekrane ir įdomiau. Kaip ir siaubo filmas „Skambutis“ – puikaus japoniško kūrinio perdirbinys, Amerikoje praradęs savo savitumą ir koloritą.
Yra šiandien ir klasikos. Kažkodėl prisimintas ir šiandien tebeįspūdingas (kokia plastika, kokie aktoriai, koks sumanus ir daug sakantis termino „Eurazija“ traktavimas, kokia Sergejaus Prokofjevo muzika!) Sergejaus Eizenšteino „Ivanas Rūstusis“ (Ivan Groznyj), kurio pirmoji serija (1944) kadaise apmovė sovietų cenzorius ir net atnešė talentingam kūrėjui stalininę premiją, o su antrąja (1945) valdžia susizgribo, uždraudė ir taip numarino vos 50–metį genijų. Prie klasikos – tegul ne pasaulinės, o vien britų – priskirčiau ir labai pavykusią Grahamo Greeno „Mūsų žmogaus Havanoje“ (Our Man in Havana, 1959) ekranizaciją, sarkastiškai išsityčiojančią iš šnipinėjimo kaip institucijos. Kodėl nusipelniusiu šnipu netapus, pavyzdžiui, dulkių siurblių pardavėjui (Alecas Guinnessas)?
Sekmadienis
Keistoka mintis kyla po amerikiečių juostos „Kitoks Henris“ (Regarding Henry, 1991): kad gyvenimas pasikeistų į šviesiąją pusę, kad pats žmogus taptų geresnis, įvertintų tikrąsias vertybes, neblogai jam gerai užvožus per galvą… Ne, ne, aš – ne Erlickas, aš čia tik taip nevykusiai juokauju, nors filmo situacija ir stumia į tą pusę: Henris (Harrisonas Fordas) nebeturėjo laiko nei žaviai žmonai (Annette Bening), nei šeimai, o kai jį pašovė, Henris, iš komos išropojęs, pamiršo savo pinigines nuostatas ir įsimylėjo iš naujo. Tie, kurie mėgsta truputį teatrališkai išbaigtą dramaturgiją (mat Mike’as Nicholsas režisuoja ir kine, ir Brodvėjuje), bus patenkinti. Na, o komedija „Garbanė Sjū“, herojais pristatančią auksinės širdies aferistą (Jamesas Belushi) ir jo vertą našlaitę, galės džiaugtis tie, kurie mėgsta nusaldintą kiną.
Baigiu įsitikinti daugiau negu draugiškais LNK kanalo ir mūsų kino monopolistų kontaktais. Mat kino teatrų ekranuose greitai pasirodys jaunatviška neįmantri komedija „Europudingas 2“, o LNK aiškiai ta proga primena tarsi už ES agitavusią pirmąją „Europudingo“ (L’auberge espagnole, 2002) dalį. Tiesa, prancūzų režisierius Cedricas Klapischas vadino „Ispaniška užeiga“ tą istoriją apie įvairiausius jaunus europiečius, susitinkančius Barselonoje, o gastronominis pavadinimas gimė jau Lietuvoje. Kažkodėl visi traukia į Ispaniją kaip „Ispaniškos muselės“ herojė reporterė. Tik ji naiviai manė ramiai pagyvensianti Madride. Naivuolę vaidina filmo režisierė izraelietė Daphna Kastner.
Kažkaip įtartinai daug moterų režisierių – irgi būdingas savaitės bruožas. Rusų filmą „Laimingų Kalėdų Paryžiuje“ „kooperatinio kino“, Rusijoje pamiršto, o į Lietuvą vėl grįžtančio, laikais pastatė kažkokia po to nebegirdėta Olga Žukova. Įdomu, kodėl kanalas ignoravo pirmąjį filmo pavadinimą „Lesbiečių gauja“ – pasidrovėjo, ar ką? Čia pagrindinė lesbietė – dainininkė Alika Smechova, jos vadovaujamos kitos herojės apiplėšinėja vargšę „stipriąją lytį“.
LTV2 (o gal jį geriau vadinti Antruoju kanalu?), pasirodo, tebetęsia savą Retrospektyvą ir demonstruoja Arūno Žebriūno tikrai neblogo serialo „Turtuolis, vargšas“ 3–ą ir 4–ą dalis (joms ypač pavyko: rodoma ne tik šiandien, bet ir trečiadienį, ir dar penktadienį). Matyt, kas nors iškėlė lozungą: nė vieno lietuvio, nemačiusio „Turtuolio, vargšo“!
Režisierius Mario Azzoperdi gimė Maltoje, bet kadangi savo kino ten nėra, tenka ieškoti laimės svetur. Kanadoje pastatytas jo „Laukinis Mesijas“ (Savage Messiah, 2002) nėra koks šedevras, bet medžiagą pasirinko originalią ir ją perteikė gana profesionaliai: kažkokiame Kanados užkampyje su savo šiuolaikiniu haremu gyvena apsišaukėlis pranašas, kurį įdomiai kuria populiarus Kvebeko aktorius Lucas Picard’as.
Pirmadienis
Pasitaiko tikrai gerų ar bent pripažintų tokiais filmų.
Kanų festivalio ir „Oskaro“ laureatas Romano Polanskio „Pianistas“ (The Pianist, 2002) per mūsų televizijas rodomas jau nebe pirmą kartą, bet vis tiek pasitaikys nemačiusių. Ganėtinai ginčytinas kūrinys apie Varšuvos getą, apie žydų pianistą individualistą (puikus Adrienas Brody), visų velnių pykčiui išsislapsčiusį iki pačios karo pabaigos. Geriausios dramatiškos scenos – prieš pabaigą, bet jų ir tenka gerokai palaukti.
Gana įvairiai atsiliepė kritika ir apie Johno Duigano pernykštę juostą „Virš debesų“ (Head in the Clouds, 2004). Žinoma, tai gal ir ne tokio lygio kinas, kaip Australijoje Duigano kadaise kurta ir, keista, lietuvių netgi matyta didžiuosiuose ekranuose „Mūsų nerimo žiema“. Šįsyk, pasakodamas apie 4–ąjį dešimtmetį, patyręs režisierius neapsiriboja vien tik madingomis retro paieškomis. Vyksta pilietinis karas Ispanijoje, sugebama išskelti ir artėjančio pasaulinio nuojauta. O „internacionalinis“ butas Paryžiuje, kuriame bohemos malonumais mėgaujasi tokio lygio aktoriai kaip amerikietė Charlize Theron, ispanė Penelope Cruz, airis Stuartas Townsendas, – truputį platesnių aliuzijų kelianti erdvė negu vakarykštė „Ispaniška užeiga“.
Vienu geriausių brolių Coenų filmu man atrodo pagal 6–ojo dešimtmečio „juodąjį kiną“ stilizuotas – ir turbūt todėl nespalvotas „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn’t There, 2001). Provincijos kirpėjas (Billy Bobas Thorntonas) nori kiek prasimušti, bet pataiko į supainiotą ir niūrią detektyvinę istoriją. Labai keista, bet šios juostos, skirtos būtent kino žinovams, galintiems apčiuopti visus estetinius bei prasminius naujo filmo ryšius su praeitimi, vieta – atrodytų, tiktai „Elito kine“. O jį staiga nelauktai demonstruoja vaidybinių filmų anksčiau nerodęs nacionalinis Antrasis kanalas – negi įsidėmėtina rubrika persikėlė ten? Juolab kad trečiadienį per LTV, kai visuomet laukdavome kažko originalesnio, pamatysite… na, vėliau perskaitysit ką.
Pernai antrąjį pagal svarbą Kanų festivalio prizą laimėjo Pietų Korėjos režisieriaus Chan–wook Parko „Senis“ (Oldeuboi, angl. Oldboy, 2003). Man regis, tai televizinė šios šokiruojančių detalių (gyvo aštuonkojo valgymas!) ir sąmoningai supainioto siužeto (15 metų privačiame kalėjime – už ką?) kūrinio lietuviška premjera, nors nepigių bilietų Lietuvos kino teatruose jis ir pabuvo.
Keršto ištroškęs korėjiečių herojus – ne toks jau „Senis“.
Nors „Senis“ („Oldboy“) čia visiškai nereiškia herojaus sukriošusio amžiaus, tenka sutikti, kad koks nors „Pasendintas“ irgi neišspręstų problemos. Bet ne pavadinime esmė. „Senis“ – labai įdomus filmas, painiojantis kortas, vedantis mus klaidingais keliais, nes tiesą žinoti visada pavojinga. O herojų stimuliuoja ir tiesos troškulys, ir baisus, kone patologiškas noras atkeršyti pagrobėjui, atėmusiam iš jo esmingą gyvenimo dalį. Garbės žodis, tik rytiečiai gali sumanyti ką nors panašaus ir taip teigiu ne todėl, kad, pavyzdžiui, turėčiau totoriškų ar tibetietiškų šaknų – patys įsitikinsite, pamatę šiurpoką, intriguojantį, nelengvai kramtomą, bet tikrai ilgai įsiminsiantį kūrinį.
Antradienis
Į Holivudo senbuvį Joelą Schumacherį visuomet žiūrėjau su tam tikru įtarimu. Bet šiandien rodomame jo trileryje „Klientas“ (The Client, 1994) režisieriui į rankas pateko bestselerių rašytojo, „Firmos“, „Pelikanų bylos“ autoriaus Johno Grishamo knyga, taigi bent jau viskas užsukta – okay. Berniūkštis ekrane tampa medžioklės objektu – dėl jo sužinotų dalykų jį gainiojasi ir mafija, ir FTB. O jis, gudruolis, nusisamdo advokatę (Susan Sarandon) – todėl ir pavadinimas ne koks „Bėglys“, o padorus „Klientas“. Kita Quentino Tarantino juostos „Nužudyti Bilą“ dalis – gal kiek ir kitokia negu pradinė. Mačiusiems pradžią bus smalsu, nors tie amžini amerikiečių tęsiniai kartais tiesiog varo iš proto.
Kiti dienos filmai įvairesni bent geografiškai. Iš Prancūzijos ateina šiame kine tradiciškas komikų (arba: dramos aktorių, trumpam tapusių komikais) duetas, gero komediografo Franciso Vebero „Užsičiaupk“ (Tais–toi!, 2003). Du vakarykščiai kaliniai, kuriuos vaidina Gerard’as Depardieu ir Jeanas Reno, priversti būti drauge, nors skiriasi temperamentais kaip ugnis ir vanduo. Kuris tas piktasis tylenis, o kuris – geraširdis plepys, perskaitę aktorių pavardes, turbūt jau įspėjote?
Vėl moteris režisierė, brite Samantha Lang, tarptautinė Australijos, Kanados ir Prancūzijos koprodukcija, vėl kriminalai, ir dar didesnis negu minėtame rusų filme lesbietinių potraukių vaidmuo. Tai filmas „Beždžionės kaukė“ (The Monkey’s Mask, 2000). Japonai, daug ką matantys kitaip nei mes, tiesa, pervadino juostą: „Poezija ir seksas“. Bet kas iš to? Gal jau įdomiau pažiūrėti dar vieną anglišką modernizuotą Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portreto“ ekranizaciją, pavadintą „Dorianas“; bent jau už įsikūnijusį gundytoją, gal velnią – Henrį (Malcolmas McDowellas) įmanoma garantuoti.
Vokiečiai šiandien rodo „kino kine“ principu, paprastai imponuojančiu, susuktą komediją „Kajus Rabė prieš Vatikano žudikus“. Tačiau, prisiminus, kad režisierius Thomas Jahnas prieš tai pastatė nuostabią tragikomediją apie mirtininkus „Beldžiant į dangaus vartus“, darosi ne tiek linksma, kiek liūdnoka.
Trečiadienis
Na, štai ateina trečiadienio vakaras, kai laukiame „Elito kino“. Ir ką gi? Tuo metu LTV demonstruoja prancūzų komediją „Diletantė“ (La dilettante, 1999), kurios pavadinimas neprastai tiktų ir filmo autorių pastangoms apibūdinti. Jūs girdėjot apie tokią „žvaigždę“ Catherine Frot? Aš irgi ne. Jos vaidinamos herojės bandymai vis jaustis laiminga – nors jai keturiasdešimt, o viską reikia vėl nuo nieko pradėti – primena nebent garsaus lietuvių filosofo samprotavimus, kad jis yra laimingas priešgyniavimo principu, kadangi visi aplinkui tik inkščia. Ar nelogiškiau būtų ne kurti dirbtinų „laimingo“, „nelaimingo“ modelių, o realistiškai žvelgti į save ir į gyvenimą.
Bet mane čia nunešė kažkur į šoną. 60–mečio prancūzų režisieriaus Pascalio Thomas, sukūrusio 16 niekam nežinomų filmų, „Diletantė“ tokių minčių visai neprovokuoja… Gal tikrai „Elito kinas“ perkeliamas į Antrąjį kanalą, tik mes apie tai išgirsim… na, po pusmečio.
Antrajame kanale – ne tik „Turtuolio, vargšo“ pakartojimas, o ir Jeanas Reno, kurį vakar matėme vaidinantį, o šiandien – kaip dokumentinės juostos herojų.
Amerikiečių „Vaiduoklis ir Tamsa“ (The Ghost and the Darkness, 1996) linksmina jau tuomet, kai sužinai, kad pavadinimo daiktavardžiai – tai, pasirodo, liūtų žmogėdrų vardai. Nors vaidina asai Michaelas Douglas, Valas Kilmeris, paviršutiniškos afrikiečių egzotikos ir paikos mistikos neišvengta. Rusų filme „Bremeno muzikantai“ (nepainioti su dar prastesniais lietuvių „Paskutiniais Bremeno muzikantais“!), Aleksandras Abdulovas, kuriam pasirodė maža vien aktoriaus šlovės, ėmėsi ir režisūros, susikvietęs visą draugų – tikrai šaunių aktorių būrį. Deja, ekrane juos visus nustelbė tikri gyvuliukai, dideli ir maži – pitonas, asiliukas, kupranugaris, begemotas.
Vienintelis realus šiandienos spindulėlis – kino almanachas, pasirašytas tokių dabarties pasaulio režisūros žvaigždžių kaip Wimas Wendersas, Jimas Jarmuschas, Chenas Kaige, Aki Kaurismaki ir kitų. Septynių novelių juostą „Dešimčia minučių vyresni: triūba“ (Ten Minutes Older: The Trumpet, 2002) į vienumą sieja skirtingai filosofiškai traktuojamo Laiko pojūtis, taip pat džiazo muzikantas su triūba (kai kuriuose Lietuvos leidiniuose ta „triūba“ verčiama kaip „vamzdis“, tai jūs netikėkite). Sako, kanalas „RenTV“ iš tik palydovinio vėl taps kabeliniu. Ar tai atsitiks iki trečiadienio, spręsti nesiimu, bet keistąją novelių juostą pažiūrėti tikrai verta.
Ketvirtadienis
Ak, tie filmų pavadinimų keitėjai! Kiek laiko sugaišau, kol išsiaiškinau, kas iš tikrųjų tas rusų „Bulvarinis romanas“, nes buvo tokia pilka istorinė juosta pagal Vladimiro Pikulio romaną, bet ji visai neatitinka nei rubrikos „Naujasis rusų kinas“, nei 2003 metų. Pasirodo – ne ką geresnis detektyvas „Bulvarinė painiava“ (nes „perepliot“ reiškia ne tik knygos įrišimą, o ir sumaištį, painiavą). Vaidina neseniai Lietuvoje viešėjęs Aleksandras Kaliaginas, bet režisavo labai jau vidutiniškas režisierius Aleksandras Muratovas, o dar kai rusai vaidina užsieniečius (anksčiau bent lietuvius pasikviesdavo)…
Gana juokinga amerikinė Lawrence’o Kasdano komedija pašaipiai patetišku pavadinimu „Tik mirtis mus išskirs“ (I Love You to Death, 1990) – apie itališkos vendetos paprotį, bandomą įdiegti JAV dirvoje. Ir dar smagu, kad šįsyk dėl vendetos pakvaišo ne vyrai, o neištikimo vyro žmonelė.
Vis tiek džiugu, kad šįkart netenka 154–ąjį kartą rašyti apie kokį kas savaitę rodomą filmą. Turbūt pastebėjot, kad ir tarp silpnesnių, ir tarp gerų juostų – daugiau negirdėtų pavadinimų. Tai teikia viltį.
Įdomus ir negirdėtas Lietuvoje FIPRESCI prizą Lokarno festivalyje pelnęs dramatiškas Bolivijos (!) filmas „Seksualinė priklausomybė“ (Dependencia sexual, 2003). Ten, realių jaunuolių, o ne profesionalių aktorių, vaidinami pasirodo 5 jaunučiai personažai, bandantys rasti savąjį identitetą, susigrąžinti dėl neseniai atrasto sekso gal kiek sutrikusią psichologinę pusiausvyrą. Įdomu: šią savaitę – bent kelios juostos su lesbietėmis, tai šis „kompensuoja“ ir nemažai vietos skiria jaunam gėjui. O viską viską kompensuos – pamatysite! – premjerinis dokumentinis filmas sensacingu pavadinimu „Nikitos Michalkovo moterys“. Už tos neva sensacijos – mamytė ir dukrytės, juk ponas Nikita su jo „rusų idėja“ – tyras, doras kaip ašara.
Penktadienis
Džeikobas Singeris – amerikiečių režisieriaus, skandalingų juostų „9 1/2 savaitės“, „Lemtingas potraukis“ statytojo Adriane’o Lynne filmo herojus. Bet filmas vis dėlto vadinasi ne „Džeikobo“, o „Jokūbo kopėčiomis“ (Jacob’s Ladder, 1990), nes čia aiškiausia aliuzija į biblinį išgyvenimą. (Net juokingas sutapimas: kinų ekranuose rodomuose „Broliuose Grimuose“ irgi realus vokietis Jacobas Grimmas virto Džeikobu.)
„Jokūbo kopėčiomis“ žengiama į košmarą.
Šis kūrinys – iš rimčiausių Lynne’o darbų. Herojus kariavo Vietname ir nepamirštami jo įvykiai vis labiau transformuojasi Singerio (Timas Robbinsas) sąmonėje, po truputį tapdami viena kankinančia fantasmagorija. Be to, kai kurie filmo įvykiai bei vizijos – tik hipotetiniai; atskleisti juos, papasakoti finalą reikštų atimti žiūrovui tokį retą šiandien sukrėtimą, tarsi galimybę pačiam pajusti užribį.
Žinoma, „Jokūbo kopėčios“ – stipriausias dienos filmas per TV, nors ir nežadantis lengvos pramogos. Kaip tik turintis sugestyvios niūrios jėgos, kuri gal ir sutrikdys kieno nors miegą.
Verti dėmesio ir du naujitėlaičiai prancūzų darbai. Detektyvas „Orfevrų krantinė, 36“ (36 Quai des Orfèvres, 2004) pirmiausia žavi labai tvirtai sukaltu siužetu: tarp dviejų policininkų vyksta kova dėl to, kuris taps pačiu Paryžiaus policijos šefu. Puikūs aktorių darbai: vėl Gerard’as Depardieu, šįkart, tiesa, duete su Danieliu Auteuil’u. Be to, filmas perauga žanrinio kino ribas, keldamas moralines problemas, svarbias kiekvienam, bet tarp tvarkos ir moralės saugotojų – ypač. Kitas prancūzų filmas – nustebinanti šviežumu negirdėtų jaunų autorių komedija „Melagystės ir išdavystės“ (Mensonges et trahisons et plus si affinités…, 2004), pasirinkusi lyg banalią rašytojo ir futbolininko konkurencijos dėl moters medžiagą, bet iš jos nemažai išspaudusi. Futbolininko Kevino atlikėjas Clovis Cornillacas jau pelnė už šį vaidmenį „Cezario“ apdovanojimą.
Geri tie šiuolaikiniai aktoriai, bet tokių dievaičių, kokia buvo Greta Garbo (rugsėjo mėnesį pasaulis minėjo jos šimtmetį), kažin ar bepasitaiko. Užtat ir baigsiu informacija apie laidą „Greta Garbo – Holivudo gundytoja“. Nors laidelė trumpa, o jos pavadinimas vulgarus – vis geriau negu nieko.