2005-11-04

Saulė dar vis triumfuoja. Kino teatruose apstu premjerų ir įdomių renginių. Namų kino reikalai – ne tokie saulėti, bet dar ne beviltiški.

Šeštadienis

Tenka pradėti nuo komplekso „be kaltės kaltas“. Mat aną sykį, kiek nustebęs, kad ukrainiečiai ištraukė iš skrynios italų klasiką „Trys broliai“, dar pasitikrinau STB svetainėje: taip, Francesco Rosi, tas pats filmas, kurį norėjau prisiminti darsyk. Deja, 1 valandą nakties per STB prasidėjo „Trys broliai“, bet visai kiti – naujesnė, tik visiškai paika prancūzų komedija. Išvada, kad ne vien Lietuvoje stinga profesionalumo ir kairė ne visuomet žino, ką veikia dešinė, – ne tokia jau džiuginanti. Viliuosi, kad buvau vienas toks pelėdžiukas, o kiti žiūrovai tuo nakties metu gal užsiiminėjo malonesniais dalykais, pavyzdžiui, saldžiai knarkė.

Šis šeštadienis irgi daug džiaugsmo nežada. Tiesą pasakius, visai nesinori darsyk prisiminti kvailoką komediją „Paukšteli, spruk“, kur dar gana jaunas Melas Gibsonas vaidina teigiamą „stukačių“. Jei kas mėgsta garsių seselių Patricijos ir Rosannos Arquette jaunylį brolį Davidą, gali šiandien džiūgauti: filme „Paukšteli, spruk“ jis dar tik antrame plane, užtat kitoje komedijoje „Žmona iš užsienio“ yra vienas pagrindinių broliukų, kurie dalykiškai Peterburge ieško vienos žmonos abiem. Pagrindinė situacija – labai jau iš piršto laužta.

Nelabai knieti žiūrėti „Mirusiųjų namus“, kur paaugliai (vaidinami daug vyresnių už personažus aktorių) kaunasi prieš zombius, ar vokiečių TV trilerį „Ledo gniaužtuose“, kur nusikaltėlis gainiojamas kalnų fone. Geriausio tarp šių visų filmų „Plėšrūno“ (Ravenous, 1999) veiksmas irgi iš dalies rutuliojasi kalnuose per JAV ir Meksikos karą; situacija pastūmėja gamtos įkaitus, tarp jų – mano mėgstamą anglų ilganosį aktorių Robertą Carlyle’ą (prisimenat „Striptizo erelius“?), į ekstremalius sprendimus, net į kanibalizmą, vietinių indėnų, beje, visai gerbiamą. Gera britų režisierė Antonija Bird visuomet mėgsta drastišką medžiagą („Kunigas“, „Veidas“), bet šįsyk ji turbūt irgi kiek perlenkė lazdą.

Dar tik įspėsiu, kad „Vaikinai neverkia“ (Chlopaki nie placza, 2000) – visai ne Holivudo 1999 metų filmas, atnešęs Hilary Swank jos pirmąjį „Oskarą“, o lygiai tais pačiais metais Lenkijoje susukta kriminalinė komedija apie meno žmones, įsipainiojusius į aferą. Pakenčiama. Vieno „kvadratinių vaikinų“ vaidmenį kuria, panašu, jau ir Lietuvoje gana populiarus Cezary Pazura.

Sekmadienis

Keisti laikai. Tikrai nesitikėjau, kad „TangoTV“ kanalas kada nors pasiūlys kažką klasikinio – tegul ir trilerio žanro. O, žiūrėk, rodo vieną garsiausių paties metro Alfredo Hitchcocko kūrinių „Psichozė“ (Psycho, 1960). Tiesa, pirmąją klaidą, savame pavadinime nurodydami lytį ir taip išduodami atsaką į sakramentalųjį klausimą: kas nužudė? – jie jau padarė. Jeigu dar ims leisti bėgti eilutei su visokiais nevisaverčių piliečių pasisiūlymais, dėmesys bus išblaškytas ir tada Hitchcocko šedevrą, pasižymintį nepaprasta koncentracija ir „saspensu“, geriau apskritai išjungti.

Janetei Leigh „Hičo“ klasikoje „Psichozė“ yra dėl ko šaukti.

Lieka viltis, kad parodys pagarbiai. Iš „Psichozės“ (originale – „Psycho“) mokosi visi būsimieji kinematografininkai, tie, kurie vėliau bandys jus gąsdinti. O juk lyg „nieko tokio“ nėra: tik bėganti vagilė, tik atkampus motelis, tik nervingas jo savininkas (Anthony Perkinsas) su mama. Nei tau zombių, nei elektroninių siaubų, bet tiesiog ima už gerklės – net ir mačiusius.

Kitas geras vakaro filmas, deja, laiko prasme besikryžiuojantis su „Psichoze“, – tai būdinga Amerikos nepriklausomųjų drama „Talis“ (Tully, 2002). Režisierė debiutantė Hillary Birmingham drauge su nežinomais aktoriais už nediduką biudžetą sugeba sukurti imponuojančią ir jaudinančią keturių personažų, gyvenančių mažame Nebraskos miestelyje, istoriją. Talis – tai ne garsus šachmatininkas, bet irgi pavardė: tėvo, jo dviejų skirtingo temperamento bei skirtingų nuostatų sūnų. Ketvirtoji šioje istorijoje – jaunutė veterinarė Ela. Visi turi savų paslapčių, kurių kraštelį autorė praskleidžia labai subtiliai – net nesitiki, kad „Talis“ gimė Holivudo užkeiktoje šalyje.

Likę dienos filmai tarsi stojasi poromis. Dvi romantinės komedijos: tradiciškesnės „Gamtos jėgos“ su Benu Afflecku ir Sandra Bullock. Originalesnė – „Mylėk ir tikėk“ (Keeping the Faith, 2000), tapusi režisūriniu puikaus aktoriaus Edwardo Nortono debiutu (antrą režisūrinį darbą šiuo metu jis tik baigia kurti). Du vaikystės draugai išaugę myli tą pačią merginą, bet vienas negali jos vesti, kadangi yra katalikų kunigas, o kitas, būdamas rabinas, irgi negali, nes ji nėra žydė…

Du filmai apie diktatorius. „Mano mažoji žudikė“ – apie Fidelio Castro dar brandų amžių, ne senatvę kaip dabar. „Noriega, Dievo numylėtinis“ – apie Panamos diktatorių Manuelį Noriega (Bobas Hoskinsas) – primena daugiau juodąją komediją. Tiek daug čia sarkazmo, skirto ne tik vienai personai, bet pačiai diktatoriaus institucijai.

Du lietuviški filmai. TV1 kanalas (dėmesio, anos savaitės korespondente: tai iš tiesų lietuvių kanalas, besivadinantis „tavojo miesto televizija“) pirmasis demonstruoja įvairių nuomonių susilaukusią Vytauto V. Landsbergio pernykštę pasaką „Jonukas ir Grytutė“. Kad ir kokios būtų tos nuomonės, visi sutinka, kad Algimanto Masiulio sukurtas Senelis – tiesiog nuostabus. Per 2–ą kanalą tiek ilgai transliuota Retrospektyva peržengė Nepriklausomybės ribą ir šiandien galime žiūrėti mažai kieno 1991–aisiais pamatytą Algimanto Puipos filmą Juozo Apučio apsakymų motyvais „Ir ten krantai smėlėti“. Diskusinį, kaip naujas „Dievų miškas“, kaip ir visa Puipos kūryba.

Pirmadienis

Tarsi atsvarai ši diena – rusų bei Europos kino diena, bet geriausias filmas vis dėlto amerikiečių, kad ir išeivio iš Rytų Europos kurtas.

Tiek to, pradėsim nuo artimesnių kaimynų. Gero, bet kažkodėl vis nutylimo rusų režisieriaus Nikolajaus Dostalio tragikomedija „Debesis–rojus“ (Oblako – raj, 1990) paliesta naujų vėjų, nes rodo keistuolį, iš minios išsiskiriantį vaikiną, palankiai jį traktuodama. Dar prieš kokį penkmetį toks herojus būtų apšaukiamas individualistu, o dabar, žiūrėk, į jį žvelgdami, kažkaip kitaip save vertinti ima ir „minios žmonės“.

Trankaus pavadinimo „Stalino testamentas“ – jokia epika, joks „istorinis“ detektyvas. Tai niūrus farsas apie advokatą (Aleksandras Žarkovas), prasigėrusį sukčių, bandantį sukurti naują, sau naudingą mitą. Aktoriai puikūs, režisūra, deja, netempia. Tragiškas „Damų siuvėjas“ rodo Kijevo žydų šeimos baisų likimą, į pirmą planą iškeldamas Inokentijaus Smoktunovskio herojų. Tiesa, mūsų Nelė Savičenko–Klimienė irgi nelieka nuskriausta.

„Pažiūrėk į mane“ – tai ne Almodovaro „Pasikalbėk su ja“, nesupainiokit. Šįkart – tai tik Prancūzijoje plačiau žinomos, kad ir nemažai filmų sukūrusios Agnes Jaoui buitinis, šiek tiek komiškas darbelis apie keistoką šeimą. Šeimos problemas narplioja ir italų režisieriaus Silvio Soldini „Duona ir tulpės“ (Pane e tulipani, angl. Bread and Tulips, 2000), kuriame nepasibodėjo nusifilmuoti pats Bruno Ganzas. Pavadinimas kiek tiesmukai apeliuoja į pagrindinės herojės, namų šeimininkės problemas: reikia duonos, bet reikia kažko ir sielai. Tų „tulpių“ beieškodama subrendusi herojė pabėga į Veneciją.

Minėdamas geriausią dienos filmą, turėjau galvoje, žinoma, čeko Milošo Formano Holivude sukurtą „Žmogų Mėnulyje“ (Man on the Moon, 1999). Pasirinkdamas komiko Endžio Kaufmano vaidmeniui panašų amerikiečių „priekvailį“ komiką Jimą Carrey, autorius bando analizuoti amerikiečių humoro, mums dažnai nesuvokiamo, genezę. Šauniojo kareivio Šveiko tėvynainiui tai turėjo būti itin įdomu.

Jimas Carrey su kordebaletu – tikras „Žmogus Mėnulyje“.

Nacionalinė humoro specifika, komiko individualybė, kaukė bei mitas, sukuriamas komedianto, – labai sudėtingos problemos, tačiau jas svarstyti imi tik pasižiūrėjęs filmą. O per filmą – tiesiog juokiesi, nors jauti, kad viskas čia ne taip paprasta, kad nežinia iš kur – iš oro? – prie to juoko kimba nepaaiškinamas kartėlis. Gal ir ne pats geriausias Formano kūrinys, bet savitas, nes autorius kitoks tiesiog nemoka būti.

Antradienis

Kriminalistas Džimis Tulpė (beveik kaip „Fanfanas Tulpė“) nutarė mesti savo audringą profesiją. Matyti Bruce’ą WiIlisą su šlepetėmis, tarp jo auginamų viščiukų – ypač linksma. Bet mes įsitikinę, ir ne veltui, – toks kaip jis ilgai neištvers ramaus gyvenimo, pati realybė neleis. Aišku, Holivudas patenkina šiuos žiūrovo lūkesčius, leidžia jam akimirkai pasijusti protingesniam už autorius, – tai Holivudas moka.

Kalbame apie naują komediją „Dešimt jardų“ (The Whole Ten Yards, 2004), kad ir banaliai linksmą, tikrai kupiną įvairiausių „trenktų“ personažų.

Deja, ir su didinamuoju stiklu studijuodamas programą, šiandien beveik neberandu, ką gi čia jums pasiūlius. Na, tiems, kurie neabejingi sportui, – nebent sportinę dramą „Maratonas“ (The Long Run, 2001). Man ji įdomi ne pačiu konfliktu, o tik dėl dviejų gretimų detalių. Viena, „Maratonas“ gimė Pietų Afrikos Respublikoje, o šiandien Afrikos kinas, kaip gal girdėjot, lenda iš visų plyšių ir po metų kitų dar ims ir pasidarys madingiausias. Antra, pagrindinį senyvo trenerio vaidmenį čia kuria netolimoje Tilžėje gimęs vokiečių aktorius Arminas Muelleris–Stahlis, ilgus metus priverstas dirbti socialistinėje DEFA studijoje, filmuotis „r–revoliucinėse“ juostose. O šiandien jo talento reikia visiems – pradedant Jimu Jarmuschu („Naktis Žemėje“) ir baigiant, kaip matote, Afrika.

Trečiadienis

Išvydę TV programose: „Režisierius Dž.Travolta“, nepamanykite taip apie garsiosios duobutės smakre nešiotoją. Ne, trilerį „Aplinkkelis“ (Detour, 1998) statė žymiojo aktoriaus brolis Joey, ir net nepakvietė šiojo vaidinti. Bet filmas ir be Johno – dinamiškas, patrauklus, kad ir kiek antrinis: juk mafijos ir kitų plėšikų komplikuotų susidūrimų ekrane esame matę dešimtis. Kitas trileris, jau televizinis „Faro nuopuolis“ irgi gyvai primena aibę senesnių, kuriuose veikia vieniši baudėjai, kaip koks Clinto Eastwoodo jaunystės „nešvarusis Haris“.

Šiuose puslapiuose jau esu palankiai minėjęs australų smagią juostą „Žmogus, padavęs į teismą Dievą“ (The Man Who Sued God, 2001). Nepaisant tikrai originalaus Billy Connolly sukurto užsispyrėlio charakterio, nepaisant situacijų šviežumo, esu priverstas pakartoti ir darsyk konstatuoti, kad filmas žiūrimas maloniai, bet kaip jį užbaigti, plačiai užsimoję autoriai taip ir nežinojo.

„Elito kinas“ šįkart siūlo 8–ojo dešimtmečio sensacijos, režisieriaus Andre Technine kriminalinę juostą „Nusikaltimo vieta“ (Le lieu du crime, 1986), man regis, kadaise demonstruotą ir mūsų kino teatruose. Čia dar jaunyva Catherine Deneuve–Lili jau, tiesa, turi sūnų, kuris, savo nelaimei, pastebi dviejų nusikaltėlių pabėgimą. Taurusis nusikaltėlis Martenas (Wadekas Stanczakas) nudobia bendrą, kad tik išgelbėtų vaiką; Lili – iš pradžių atsidėkodama, o paskui tiesiog iš meilės menui pradeda su Martenu romaną.

Filmas gyvai primena ikikarines prancūzų melodramas su jų „lemtinga meile“, tik tiek, kad jis spalvotas ir šiaip visaip dekoruotas. Ne veltui vienas Technine filmų vadinosi „Barokas“, apeliuodamas į autoriui maloniausią barokinį – deja, jo atveju greitai išsikvėpusį – kino stilių.

Ketvirtadienis

Šiandien, deja, suradau irgi vos du dėmesio vertesnius filmus. Trumparegystė, ar ką?

Buvęs garsus švedų kilmės klipų kūrėjas Jonas Akerlundas 2002 metais užsispyrė ir realizavo pilnametražį vaidybinį filmą „Dozė“ (Spun, 2002). Seksas ir narkotikai čia kaitaliojasi klipų ritmu. Atėjo vaidinti stiprūs vyresni aktoriai – Mickey Rourke, Johnas Leguizamo, iš jaunesnių – Mena Suvari, Jasonas Schwartzmanas. Turėjo filmuotis ir Madonna, kuri skolinga režisieriui bene geriausius savo klipus, bet juk girdėjot ką nors apie Madonnos charakterį… Ir apskritai – jeigu klipų meistras Fedia Bondarčiukas stato patriotines „9–ąsias kuopas“, kodėl to nepadarius ir Akerlundui. Šiemet ką tik išleido jau antrą filmą.

Savotišką šiuolaikinių Romeo ir Džuljetos istoriją papasakojo airiai. Atšiaurios, keistokos atmosferos juostos „Čia yra jūra“ (This Is the Sea, 1997) autoriai perkelia herojus į 1994 metus (nors filmas 1997–ųjų), kai šalyje buvo baisi politinė krizė. įsimylėjėliai negali susijungti vien todėl, kad atstovauja katalikybei ir protestantizmui. Jį šantažuoja, kad stotų į armiją, kovotų už šalies laisvę, ją tolydžio seka brolis. Bet jūra yra. Ir pasmerktas jausmas. Visada džiaugiuosi, kai TV1 kanalas geba rasti retesnių, nenuvalkiotų juostų.

Penktadienis

Vakar – vienokia Romeo ir Džuljetos istorija, šiandien kitokia, kone šventiška. Ji nukelia mus į vėlyvą XVI amžių Londone, kai ten pirmuosius triumfus šventė jaunas dramaturgas, filmo pavadinime apibūdintas tiesiog kaip „Įsimylėjęs Shakespeare’as“ (Shakespeare in Love, 1998).

„Įsimylėjusiame Shakespeare’e“ – puiki G.Paltrow ir J.Fienneso pora.

Ne, ne, kokie ten triumfai, kai kišenėje švilpia vėjai, o užsakyta tik eilinė teatrinė banalybė „Romeo ir Etelė, pirato duktė“! Vis dėlto, kai Viljamas (Josephas Fiennesas) susitinka nepaprasto grožio, tiems laikams ganėtinai laisvamanišką, tiesa, jau lordui į žmonas pažadėtą Violą (Gwyneth Paltrow), pajuda ir kūrybiniai reikalai. Britų režisierius Johnas Maddenas, su pasitenkinimu kurdamas filmą šventę, fantazuoja, kiek tik išmano, išradingai remdamasis ne realaus Shakespeare’o (Shakespeare) biografija, kurios, žinia, niekas negirdėjo, o jo pjesėmis: juk ir Violos vardas, ir persirenginėjimo vyru motyvas atėjo iš vėlesnės „Dvyliktosios nakties“. Baigti tokiu filmu darbo savaitės rūpesčius – grynas malonumas.

Žinoma, skonių būna įvairių, ir kam nors galbūt priimtinesnis variantas – tai miklaus Holivudo profesionalo Peterio Hyamso „mirtinas žaidimas“, pavadintas „Nedidele persvara“ (Narrow Margin, 1990). Ten Gene’o Hackmano puikiai vaidinamas prokuroras ir nusikaltimo liudininkė (Anne Archer) sėdasi į tą patį traukinį, kaip ir pasiųstieji juos nužudyti. Išmonė ir įtampa – didžiulės.

Gal kas pasidžiaugs, kad štai ėmė ir įvyko amžių svajonė – „Mumijos sugrįžimas“.

O gal kas tiesiog panorės pabūti vienumoje su Adomo Mickevičiaus ir Andrzejaus Wajdos „Ponu Tadu“ (Pan Tadeusz, 1999), parodžiusiu tokią gražią senovinę Lietuvą, ir pakartoti įkandin iš ekrano sklindančių eilučių: „Litwa, Ojczyzno moje…“