2005-11-11

Kaip matote iš parinktų nuotraukų, šįkart galėsime pasidžiaugti egzotiškesnėmis kinematografijomis. Aišku, Holivudas irgi niekur nedings.

Šeštadienis

Mūsų TV ekranuose pasirodo vis daugiau telefilmų, paprastai kuriamų per porą savaičių. Žinoma, tai pigiau kanalams, bet pigesnė ir pati prekė, siūloma žiūrovams (niekad programose nepaminint „TV filmas“). Iš tokių šiandien – amerikiečių „Dono psichoanalitikas“, kurio autoriai užsimojo parodijuoti nei daugiau, nei mažiau, o patį „Krikštatėvį“. Žinoma, F. F. Coppolos trilogija seniai pateko į klasikos Olimpą, o šiojo dono Vito (Robertas Loggia) istorijėlę pamatę, pakikensim ir tuoj užmiršim. Panašios savo lygiu ir prancūziškos „Fobijos“, neva „moksliškai“ prabylančios apie paranormalius psichologijos reiškinius, bet iš esmės primenančios kaimo bobutės tikėjimą visokiais aiškiaregiais…

Apie amerikietišką „Soliarį“ (Solaris, 2002), kurio žymūs autoriai, panašu, apskritai nesuvokė, apie ką gi tas S. Lemo romanas ar A. Tarkovskio filmas, jau esu išdėstęs nuomonę. Antrąsyk žiūrėti šios beprasmybės niekas nepriverstų.

Rimtesnis ispanų politinis trileris „Vilkas“ (El Lobo, 2004). Taip, tai ne atmintinas Jacko Nicholsono virtimas žvėrimi to paties pavadinimo senesnėje juostoje, o pernykštis įtemptas pasakojimas apie realius įvykius, liečiančius generolo Franco diktatūros paskutiniuosius metus, baskų separatizmą, slaptųjų tarnybų veiklą. Įdomi ir lenkų „Pornografija“ (Pornografia, 2003), kurioje susidūrė žinomo kontroversinio rašytojo Witoldo Gombrowicziaus maniera ir vieno įdomiausių dabartinių lenkų kino režisierių Jano Jakubo Kolskio „fantastinis realizmas“. Aišku, pavadinimas veikiau apgaulingas, nes tai šeimyninė – kad ir drastiška – istorija, besirutuliojanti okupuotoje 1943 metų Lenkijoje.

Nors nesenos apgaulės labai sudrebino mano pasitikėjimą ukrainiečių kanalu STB, vis dėlto manau, kad rasti KITĄ filmą, irgi pavadintą, kaip Honkongo meistro Wong Kar–wai šedevras „2046“ (2046, 2004), būtų nelengva. Ko gero, tai televizinė šio filmo, kurį matė „Kino pavasario 2005“ žiūrovai, premjera. Labai supainiota (bet atpainioti dosnios autoriaus fantazijos užmintas mįsles – grynas malonumas) istorija tam tikrais, kad ir nestipriais saitais yra susijusi su ankstesniu režisieriaus kūriniu „Meilės laukimas“, taip pamėgtu Lietuvoje.

Ryški Honkongo filmo „2046“ plastika – apgalvotas meninis komponentas.

Šįkart Tony Leungo, vaidinusio ir tą patį ano filmo herojų, ponas Čou rašo erotinį romaną, bastosi tarp ateities ir praeities, lydimas jau nebe vienos Maggie Cheung, o viso pulko įkypų akių gražuolių. Bet tikra meilė kažkaip aplenkia jos ieškantį žmogų. Ar ne pats jis dėl to kaltas? Ir ar visas kūrinio mįsles taip jau būtina šifruoti iki galo: juk kai kurios tiesiog nepasiduoda europiečio logikai, tad gal geriau paprasčiausiai atsiduoti tingiai (o kartais ir drastiškai) neapsakomai gražių kino kadrų tėkmei – gal kur išneš ir be mūsų pastangų?

Sekmadienis

Kažkaip labai jau daug mafijos vienai dienai… Dažnai siužetų pagrindinės linijos kartojasi: taip vyksta su „Atlygiu“ (The Score, 2001), kuriame senstantis Roberto De Niro herojus nori baigti su nusikalstama praeitimi – bet tam priešinasi dar senesnio Marlono Brando personažas (tai paskutinis prieš mirtį žvaigždės vaidmuo) ir jaunas Edwardas Nortonas. „Imperijoje“ iš nusikalstamo verslo lygiai taip pat nelengvai ketina išeiti Johno Leguizamo herojus.

Du jauni nūdienos superherojai – Hugh Grantas ir Benas Affleckas – vaidina diametraliai priešingų paskatų personažus. Pirmojo kuriamas aukciono darbuotojas Maikas juostoje „Mėlynakis Mikis“ (Mickey Blue Eyes, 1999) klusniu mafijos parankiniu tampa vis per tą meilę, o aklas (ak, ak!) B. Aflecko Matas kaip tik ieško nusikaltėlių ir bando jiems sėkmingai keršyti filme „Drąsiaširdis“ (Daredevil, 2003). Būtų visiškos nesąmonės, tik abiem atvejais gelbsti sąlyginiai žanrai: „Mėlynakiame Mikyje“ – komedija, o antrajame – šiandien nepaprastai madingas komikso stilius, irgi anaiptol neverčiantis laukti iš ekrano dokumentalios realybės.

Neblogą dovanėlę savo žmonai aktorei Melanie Griffith padovanojo kitas aktorius Antonio Banderas, trumpam tapęs režisieriumi ir pastatęs gana smagią komediją apie karjeros visaip siekiančią panelę – „Beprotiškas gyvenimas Alabamoje“ (Crazy in Alabama, 1999). Tai visomis prasmėmis „šeimyninis“ kinas: vaidina net garsiosios poros dukrytė Stella Banderas. Mielas ir britų naujas filmas „Niekados šalies beieškant“ (Finding Neverland, 2004). Panašu, kad tą patį filmą tik „Stebuklingos šalies“ pavadinimu rodys ir 1 Baltijos kanalas. Čia pasitelkta gerų aktorių (Johnny Deppas, Kate Winslet) ir bandyta papasakoti, kaip gimė knyga apie stebuklingąjį Piterį Peną.

Vis dėlto, jei man reikėtų iš dienos repertuaro rinktis, greičiausiai darsyk pasirinkčiau prancūzų „Vidoką“ (Vidocq, 2001). Ne tiek dėl detektyvinės, menkai įtikinamos fabulos ir net ne dėl Gerard’o Depardieu didelių fizinių pastangų. Tiesiog įdomu išsiaiškinti, kaip čia yra, kad filmas, kuriame, vaizduojant senąjį kriminalinį Paryžių (dabar, kai ten deginamos mašinos, gal net aktualiau skambės…), pirmuoju smuiku griežia kompiuterinė grafika, o tai ne tik neerzina paprastai tokiais atvejais pasitaikančiu sterilumu, tačiau netgi suteikia visam kino pasakojimui kažkokį keistą autorinį stilių. Matyt, gabus autorius Pitoffas sugeba įdvasinti ir mašinas.

Pirmadienis

Kaip vakar režisierius Banderas pamalonino filmu žmoną, taip šiandien menkai žinomas amerikiečių režisierius Bruce’as Paltrow įteikė dukrai Gwyneth vaidmenį savo tragikomedijoje „Duetai“ (Duets, 2000) – apie karaokę, visokias suktybes, prizus ir pan. Bet dukrai tokių vidutiniškų filmų kol kas dar visai nereikia, ją noriai kviečia geresni režisieriai, tarkim, „Įsimylėjusio Shakespeare’o“, kuriuo džiaugiausi anos savaitės apžvalgoje, kuris bus ir šią, autoriai. Ak, tie šeimyniniai kino ryšiai…

Užtat jeigu jūs geidžiate pamatyti, kaip Šerloko Holmso vaidmenyje atrodo Algimantas Masiulis, galite įsijungti „Belarus TV“, pasižiūrėti „Mėlynąjį karbunkulą“. Aktorius, žinoma, puikus, bet režisūra Conan–Doyle’o stilistikai, jo logiškiems nelauktumams neatrodo tolygi.

TV1 kanalo reklamininkai rašo apie „Šiuolaikinius gladiatorius“ (Any Given Sunday, 1999), kad „filmas patiks ir nemėgstantiems sporto“. Iš kur jūs taip įsitikinę, mielieji? Man, 1999–aisiais žiūrint šią juostą buvo paprasčiausiai gaila Al Pacino, Jameso Woodso ir kitų gerų aktorių, krėslas atrodė labai kietas, o įnikti į amerikietiškojo futbolo subtilybes neturiu nei laiko, nei noro. Tiesa, originale juosta vadinasi „Kiekvieną sekmadienį“ – gal jau matėt.

Klasiką kaip visuomet puoselėja vieni lenkai. Tai per jų TVP1 kanalą įmanoma pažiūrėti vieną puikiausių istorijoje pacifistinių juostų, Davido Leano su puikiais aktoriais kurtą „Tiltą per Kvai upę“ (The Bridge on the River Kwai, 1957). Kertu lažybų, kad garsųjį švilpiamą filmo maršą esat ne kartą girdėję (švilpavę), o patį 1957 metų garsųjį kūrinį apie britus, patekusius per karą į japonų nelaisvę, vargu bau matėte. Įspūdingas ir labai nekvailas reginys.

Nori nenori, bet tenka daugiau dėmesio skirti šios dienos televizinei premjerai – vokiečių ir turkų bendros gamybos juostai „Galva į sieną“ (Gegen die Wand, 2004), nes ji pernai visiškai nelauktai iškovojo Berlyno festivalio „Aukso lokį“, o paskui, gal iš inercijos jau pasipylė kitos tarptautinės premijos – iš viso net 21.

Vokietijos turkų skauduliai – garsiame filme „Galva į sieną“.

Neabejotinai gabaus režisieriaus Fatiho Akino drama pasakoja apie Vokietijoje gimusių turkų kartos atstovus. Ir vyriškis, ir mergina susitinka klinikoje, į kurią papuolė po nepavykusių savižudybių. Hamburgas, kuriame jie gyvena, – šlykštus, tėvų kraštas irgi nežada jokių laisvių, prie kurių herojai spėjo įprasti, gyvendami liberaliuose Vakaruose. Taigi abu – lyg pakibę tarp dangaus ir žemės.

Bet – keistas atvejis – tragiško likimo personažus sunku atjausti, nes ir jie, kaip tas miestas, nepasižymi kokiais nors didesniais žmogiškais privalumais. „Galva į sieną“ man paliko keistą nemalonų prieskonį, kuris dabar, Europoje siaučiant imigrantų jaunimui, dar sustiprėjo. O gal kaip tik antrą sykį pamatytas turkų (nes vokiečių ten – tik finansai) filmas privers pamąstyti apie tuos realius incidentus kažkaip kitaip. Kas žino… Būtų labai įdomu išgirsti ir jūsų nuomonę.

Antradienis

Būtent šiandien vėl kartojama kostiuminė smagi drama „Įsimylėjęs Shakespeare’as“, kurioje Gwyneth Paltrow, kuriančios dramaturgo mūzą, galimybės atsiskleidžia kur kas geriau negu vakarykščiame jos tėvelio filme. Maloni, šiek tiek primenanti garsiąją Wimo Wenderso kino drobę „Buena Wista Social Club“, – ir muzikinė juosta apie seną Havanos gatvės muzikantą „Laimingoji Kuba“. Labai specifinė prancūzų aktorė Josiane Balasko pasirašė pati sau scenarijų, pasiskyrė pagrindinį vaidmenį ir režisavo komediją „Meilės šauksmas“. Rezultatas – visai netradicinis požiūris į teatro užkulisius.

Gal ir esate matę didžiojo pašaipūno Roberto Rodriguezo „Šnipų vaikus“ (Spy Kids, 2001), bet jeigu ne – pasilepinkit. Smagi komedija apie sutuoktinius geriausius pasaulio agentus (Antonio Banderas ir Carla Gugino). Kadangi jų vaikai išaugo, svajodami pratęsti šeimyninį verslą, ateina akimirka, kai į pavojus papuolusiems tėvams yra visai ne pro šalį miklių vaikučių pagalba.

Rusų dramaturgo Aleksandro Volodino įžūloko komiško scenarijaus „Dvi strėlės. Akmens amžiaus detektyvas“ (Dve strely. Detektiv kamenogo veka, 1989) sovietai ilgai neleido statyti. Tik „perestroikos“ laikais gimė atviriausių aliuzijų į santvarkos žiaurumą, į meno žmonių naivumą, kovą dėl valdžios kupina Alos Surikovos komedija, surinkusi aibę puikių aktorių, daugelio kurių (pavyzdžiui, Natalijos Gundarevos) jau ir tarp gyvųjų nebematyti. O aktualumas išlieka ir demokratinėje Rusioje.

Taigi antradienis, kaip matote, – vienų komedijų diena. Dar tik paminėsiu amerikiečių „Zulanderį“ (Zoolander, 2001), kiek tradiciškesnį pasakojimą apie „amerikietišką svają“, apie karjeros vingius. Čia vėl klesti „šeimyninė ranga“, kaip daugelyje šios savaitės juostų: Benas Stilleris – ir scenarijaus bendraautorius, ir režisierius, ir pagrindinio karjeristo vaidmens atlikėjas, o dar vaidina ir jo pagyvenęs tėvas, iš kitos Holivudo epochos atėjęs Jeremy Stilleris. Kinas – užkrečiamas dalykas.

Trečiadienis

Nacionalinės televizijos „Elito kinas“ šiandien primena prieš porą metų mirusio prancūzų režisieriaus Maurice’o Pialat vardą. Nors ir nedaug filmų pastatė, visiems laikams įėjo į kino istoriją 1987 metų Kanų „Auksinę palmės šakelę“ pelniusiu ir baisų skandalą festivalyje sukėlusiu prasmingu, abejojančiu dėl religijos ir jos žmogiškųjų vietininkų kūriniu „Po Šėtono saule“. Dar buvo rimti darbai „Lulu“, „Policija“. Bet mums siūloma visai senamadiška M. Pialat 1972 metų melodrama „Kartu mes nepasensime“ (Nous ne vieillirons pas ensemble, 1972), neatskleidžianti kontroversiško autoriaus kūrybos esmės, šiandien tais besibaigiančio meilės romano vaizdais nieko nebepasakanti nūdieniam žiūrovui. Keistas „elito“ sąvokos supratimas…

Modernesnė, kad ir paviršutiniška, 2001 metų amerikiečių jaunatviška meilės komedija „Meilės virusas“ (Get Over It, 2001) su Kirsten Dunst. Tiesa, į šiuolaikinių jaunuolių supainiotus santykius čia neblogai įsipina ir Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapno“ motyvai – vis originaliau.

Rusai šiomis dienomis šėlsta dėl savo populiariosios Liudmilos Gurčenko, švenčiančios – baisu pasakyti! – jau 70–metį, bet vis dar labai „jaunos“. Ta proga demonstruojamas filmas „Aplodismentai, aplodismentai…“ (Aplodismenty, aplodismenty…, 1984) anaiptol nėra žvaigždutės autobiografija, bet kai kurie filmo ir realios biografijos motyvai ryškiai sutampa. L. Gurčenko vaidina aktorę, iš pat pradžių patyrusią didelę sėkmę (kaip ji pati „Karnavalo naktyje“), bet paskui nebemokėjusią tos sėkmės vairuoti, įgijusią tiesiog „šansonetės“ reputaciją ir su didžiuliais vargais vėl prasibrovusią iki meniškų vaidmenų (tokių, kokius realioji suvaidino juostose „20 dienų be karo“, „Penki vakarai“ ir kt.). Pats filmas nėra meno viršūnė, bet apie profesijos klaidas, sekinantį darbą už kapeikas, supantį nepasitikėjimą ir kino aplinkos intrigas šį bei tą pasakantis.

Ketvirtadienis

Teroristų užgrobti lėktuvai jau tapo amerikiečių kino scenarijų bendrybe. 1992–aisiais, kai buvo kuriamas „57–asis keleivis“ (Passenger 57, 1992) jų dar nebuvo tiek daug. Juodaodis Wesley Snipesas šįkart kuria slaptųjų tarnybų agentą, patį tapusį teroristų įkaitu. Bent kiek pažįstant Holivudą, galima neabejoti, kad, nepaisant visų sunkumų, laiminga pabaiga garantuota ir šį kartą. Manau, kad iš dalies ir tokie filmai migdo paprastų amerikiečių budrumą bei įgalina rugsėjo 11–osios tragedijas.

Tuštoką šios dienos kino repertuarą su kaupu kompensuoja puikus, visame pasaulyje išgarsėjęs, net Lietuvos kino teatrus pasiekęs brazilų filmas „Dievo miestas“ (Cidade de Deus, 2002). Pavadinime – žiauri ironija. Nes Rio de Žaneiras, kuriame auga neprižiūrimi paaugliai, tegalintys tapti nei savo, nei kitų gyvybės nevertinančiais nusikaltėliais, mažiausiai tinka tokiam patetiškam apibūdinimui. Simpatiški įvairių odos spalvų 8 metų vaikai, augantys neapsakomame skurde, jau įvykdo po pirmąją žmogžudystę. O kiek jų bus vėliau, kai berniukai augs, kai stiprės ir jų aistros!

Tai dar ne patys jauniausi brazilų „Dievo miesto“ galvažudžiai.

Pripažinimo ženklais „Dievo miestas“ toli lenkia net minėtąjį „Galva į sieną“. 2002 metais jam atiteko… 47 premijos ir dar 26 nominacijos. Nors dažnai į viešus pamaloninimus žvelgiu skeptiškai, vis dėlto tokia griūtis negalėjo įvykti šiaip sau.

Žiaurus filmas patraukia kažkokia nenusakoma vidine energija, apskritai būdinga geriausiems pastaruoju metu atgyjančio Lotynų Amerikos kino kūriniams (pavyzdžiui, meksikiečių juostai „Meilė kalė“). Apie pradedantį režisierių Fernandą Meirellesą kalbama kaip apie genijų ir tikrai jau po „Dievo miesto“ pasirodė nemažai juostų (pavyzdžiui, šiemetis Pietų Afrikos Respublikos „Cucis“), atvirai kopijuojančių originalą. Man į atmintį ateina klasika, tas faktas, jog dar 1950 metais Meksikoje Luisas Bunuelis pastatė panašios problematikos negailestingą juostą „Užmirštieji“, kurio baigiamuosiuose kadruose herojaus paauglio lavoną išmeta į sąšlavyną. Taigi „Dievo miestas“, visu savo baisumu tęsiantis didžią humanistinę tradiciją, jūsų nuotaikos nepataisys, tačiau tokį kūrinį pamatyti tiesiog būtina.

Penktadienis

Keistą juodą komediją „Įsakymai“ (Commandments, 1997) palaiko netradicinis sumanymas: vaikiną persekioja vienos nesėkmės, tad jis, norėdamas suvokti jų ištakas, ima nuosekliai laužyti Dievo įsakymus. Deja, netradicinės išmonės užtenka neilgam.

Apskritai šiandien triumfuoja aštraus siužeto, detektyviniai, nuotykių filmai. Čia ir primityvokas „Skorpionų karalius“, ir „Vienaakis karalius“, kurio išorinė schema, atrodo, galėtų kiek priminti vakarykštį „Dievo miestą“ – irgi Manheteno kvartalas, kuriame nuo vaikystės augama pagal nepaprastai žiaurius kovos už būvį įstatymus. Bet pagal prasmę, meninį sprendimą tiedu filmai – kaip dangus ir žemė. Tada jau geriau tegul televizinis detektyvas „Diuganas. Mirtis rojuje“ – bent Naujosios Zelandijos egzotikos šiek tiek yra.

Matyt, geriausias iš šių dinamiškų juostų – Paulo Schroderio „Naktinis darbas“ (Light Sleeper, 1992). Willemas Dafoe čia kuria naktinį narkotikų kurjerį, kuriam diena seniai susipainiojo su naktimi, kada jis tik ir gyvena bei kažką veikia. Bet kiek ilgai tai gali dar trukti? Ar 40–mečiam herojui nepabandžius kažkaip kitaip įprasminti savosios būties? – tarsi klaustų Holivudo autsaideris, keistas dramaturgas ir režisierius Paulas Schroderis, kadaise rašęs scenarijų Martino Scorsese „Taksistui“, pats statęs filmą apie charakirio kirčiu gyvenimą užbaigusį japonų rašytoją Yukio Misimą, o pradėjęs nuo aniems laikams labai diskusinio kūrinio apie amerikiečių darbininkiją „Mėlynos apykaklės“ (1978). Savaip įdomūs visi filmai, prie kurių Schroderis yra pridėjęs ranką, ir „Naktinis darbas“ – ne išimtis.

Pabaigoje lietuviškas akcentas, nes Antrasis kanalas vis nepamiršta egzistavus tokį savą kiną. Šiandien rodomi 1992 metų Gyčio Lukšo „Žemės keleiviai“. Nors jau simboliškas pavadinimas teikia nuorodą į pseudofilosofines lietuvių kino tradicijas, „iškankintas“ tiesas, o vis dėlto malonu ekrane darsyk išvysti Reginos Arbačiauskaitės, Vytauto Tomkaus, Povilo Stankaus, Violetos Podolskaitės nesuvokiamų vilčių kupinus veidus. Betgi ne, pats režisierius tada aiškino filmą kone kaip memorialinį, kaip „vilčių kapinyną“. Žodžiu, buvo… „ir pražuvo kaip sapnas“.