2006-02-18
Šioji žiemos sportų savaitė sudavė kinui per TV jei ne mirtiną smūgį, tai labai rimtą. Sporto fanai laimingi, o mūsų bent akys pailsės.
Šeštadienis
Ne, iš tikrųjų, kinui savaitė tokia nepalanki, kad net žadančios rubrikos šį kartą pasuoja, o „Elito kino“ nebus apskritai.
Gal kam labai elitinė atrodo anglų melodrama „Vyro ašaros“? Pirmiausia perspėsiu, kad daug kas ją matė pavadinimu „Žmogus, kuris verkė“ (The Man Who Cried, 2000) – nesupainiokit. Režisierė Sally Potter turi avangardistės reputaciją, o jau aktorių pavardės – nuo Christine’os Ricci iki Olego Jankovskio ir Johnny Deppo, epizodinį čigoną vaidinančio. Bet filmui, reklamuojamam kaip tikra istorija, katastrofiškai stinga būtent autentiškumo. Žydų bėgimas iš ankstyvosios sovietų Rusijos ekrane atrodo kaip pramoginė (ir, žinoma, boheminė) kelionė.
Autentiškumą žada ir komedijos „Lopas“ Adamsas“ (Patch Adams, 1998) autoriai, netgi kišdami į filmo titrus kažkokio „tikro“ daktaro Adamso neva dokumentinę knygą „Juokas – sveikatos garantas“. Nors aktorius Robinas Williamsas (jį šią savaitę dar matysime) vienas atstoja visą margaspalvį „Vyro ašarų“ žvaigždžių pikniką, vis dėlto taip ir įsivaizduoji, kaip, prisižiūrėję tokių filmų, nepagydomi ligoniai tik juokiasi ir juokiasi, kol dar ir neišprotėja. Vis įdomesnė baigmė. „Aistruolis“ (The Fan, 1966) – iš prastesnių, neturėjusių pasisekimo Roberto De Niro vaidmenų, nors beisbolo fanatikas, atrodytų, jam ir tiktų. Matyt, dėl visko kalta blankoka Tony Scotto režisūra. Diletantiškas gero dailininko Boriso Blanko, nutarusio pabūti režisieriumi pseudobiografinis serijinis filmas „Tairovo mirtis“. Panašu, kad autorius kažką skaitė, ir žino ne tik apie garsųjį Maskvos Kamerinį teatrą, bet net apie Stalino kišimąsi į meno sferas. Tik Alos Demidovos, vaidinančios garsiąją aktorę Alisą Koonen, epizodai trumpam nušviečia ekraną.
Nemačiusieji (nors abejoju, ar tokių dar liko) gali pamatyti paprastą ir taurų budistinį talentingo korėjiečio Kim Ki–duko filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“.
Kitiems lieka šiek tiek Vasario 16–ajai vėluojantys filmai: dokumentinis „Agrastų vynas“, atkurintis tragišką filosofo Justino Mikučio asmenybę, o taip pat televizinis vaidybinis Sofijos Čiurlionienės–Kymantaitės pjesės apie knygnešius variantas „Aušros sūnūs“.
Sekmadienis
Vakar rodyti „Aušros sūnūs“ sukurti 1997–aisiais su jaunesnės kartos aktoriais V.Šapranausku, A.Sakalausku, kitais, o šiandien vėl to paties Antrojo kanalo pradedamas rodyti serialas pagal istorinį Jono Marcinkevičiaus romaną „Benjaminas Kordušas“ primena dar tokį mūsų scenos ir ekrano grynuolį kaip Eugenija Pleškytė, kurios šalyje seniai nebeturime.
Šiaip jau dienos filmai, nors autorių pavardės ir pažįstamos, primena ne pačias geriausias jų karjerų dienas. Režisieriaus Joe Dantes pasvaičiojimai apie kaimynus kanibalus – „Kaimynai“ (The ‘burbs, 1989) – nė iš tolo neprimena jo šauniųjų ir piktdžiugiškųjų gremlinų. Chriso Columbuso „Pamotė“ (Stepmom, 1998) nepaisant nė Susan Sarandon bei Julios Roberts vaidybos, nepakyla nė iki vaikiškųjų autoriaus juostų lygio. Reliatyviai įdomesnis brito Mike’o Figgiso „Laiko kodas“ (Timecode, 2000), bet jam, žinokite, reikia gigantiško TV ekrano, nes režisieriui amžinai nepakanka vienos istorijos, o šįkart, vienu metu pasakodamas net keturias, jis be skrupulų dalija ekraną į keturias dalis. Apskritai tai filmas, kaip ir vėlesnis Figgiso „Viešbutis“ – kino teatrams, o ne namų žiūrėjimui.
„Endhauzo paslaptyje“ galime pamatyti kitą lietuvių emigrantę Virginiją Kelmelytę, bet nepamirškit, kad šis detektyvas pagal Agathą Christie statytas ubagiškiausiais rusų kinui 1989 metais, ir tai ekrane labai jau pastebima.
Pirmadienis
Šiandien 1 Baltijos kanalas pradeda ir mums rodyti naują lljos llfo ir Jevgenijaus Petrovo nemaraus romano „Aukso veršis“ (Zolotoj telionok, 2005) ekranizaciją. Po Naujų Metų su šiuo serialu vyko tam tikras skandalas: mat Pirmasis Maskvos kanalas rodė jį, o „Rossija“ lygiai tuo pačiu laiku – Glebo Panfilovo realizuotą Andrejaus Solženicyno romano „Pirmajame rate“ TV variantą. Galite įsivaizduoti, kokie buvo reitingai. Antistalininio filmo praktiškai niekas nematė, jis liko kaip tas „paukščiukas“ ataskaitoje, o apie kokį nors jo kartojimą kalbų negirdėti.
Tuo tarpu naujas „Aukso veršis“, kurį statė niekam absoliučiai nežinoma režisierė Uljana Šilkina, bus ir bus, dar spės įgrįsti. Kvailas filmas, kur stengtasi neišmesti nė vieno knygos epizodo, neturint suvokimo apie būtent kino dramaturgiją, kvailai moderninamas ir dar su animacijos pagalba. Atmosferos, ansamblio, kuris taip žavėjo talentingame Michailo Šveicerio filme (1968), – nė kvapo.
Blanksta O.Menšikovo žvaigždė (Ostapo Benderio rūbais su režiere U.Šilkina).
Pagrindinis filmo jaukas buvo Olegas Menšikovas, vaidinantis visų išsvajotą vaidmenį – didįjį kombinatorių Ostapą Benderį. Bet O.Menšikovo, kadaise, „Pokrovo vartuose“, taip žavėjusio jaunuolišku entuziazmu, laikai kine, panašu, baigiasi. Jau hite „Sibiro kirpėjas“ jis nejaukiai jautėsi tarp tikrai jaunučių aktorių, pasirodančių kadetais, brangiame tarptautiniame filme „Rytai–Vakarai“ jį nesunkiai nustelbė prancūzų aktorės, o jau pernykščiame detektyve „Valstybės patarėjas“ jo seklys Fandorinas buvo blankus kunigaikščio, koloritingai sukurto Nikitos Michalkovo, šešėlis. Ir Benderis – tarsi konspektas, ne charakteris. Menšikovui net negėda imituoti Sergejaus Jurskio, vaidinusio nepamirštamą inteligentišką Ostapą aname 1968 metų filme, intonacijų…
Trys geri amerikiečių filmai, bet rodyti ir rodyti. Lenkai, matyt, nujausdami naujus kinų kilmės režisieriaus Ango Lee „Oskarus“ už jo drastišką „Kuprotą kalną“, primena senesnę meistro „Ledo audrą“. Cher, Susan Sarandon ir Michelle Pfeiffer linksmai išfantazuoja idealų vyrą „Ystviko raganose“ ir juo pasirodo… Jackas Nicholsonas, kuris, žinia, ne saldainis. „Valandos“ – tikrai rimtas ir įdomus kūrinys ne tik apie konkrečią rašytoją Virginiją Woolf (bene geriausias Nicole Kidman vaidmuo), bet ir apie kūrybos psichologiją, apie meno suvokimo problemas. Malonaus žiūrėjimo visiems tiems negausiems, kurie dar nematė.
Antradienis
Kartą, pamenu, šiuose puslapiuose jau esu minėjęs šiurpoką Honkongo ir Singapūro bendros gamybos trilerį „Akis“ (Gin gwai, angl. The Eye, 2002). Bet kaip gi man apsieiti be moderniojo Rytų kino?
Brolių Pangų statyta juosta pasakoja apie merginą, kuri jau dviejų metukų būdama neteko regėjimo. Dabartinė medicina, kai labai įsinori, gali padaryti kokį stebuklą, ir štai jau išaugusiai Mani daroma trasplantacija, merginos, keistomis aplinkybėmis žuvusios, akies dalelytės grąžina herojai regą. Bet ar ji dėlto labai laiminga? Juk net veidrodyje ji mato ne save, o visai nepažįstamą veidą, ją persekioja košmarai, susiję su mirtimi.
Jau pati aktorės Sin–Je išraiška šį tą pasako apie Rytų trilerį „Akis“.
Mistiškas pasakojimas, kokį sumanys tik rytiečiai, gali imponuoti ir gąsdinti, bet abejingų jis turbūt nepaliks. Juolab, kad autorių meistrystė įdomi, jau apdovanota – tiesa, dar regioninėmis – premijomis.
Labai nustebino, kad šią savaitę net TV3 rubrika „Kino gurmanai“ siūlo tvarkingą, bet niekuo gurmanišku nepasižyminčią dramą „Narai“ (Men of Honor, 2000), kurią kas nors tikriausiai jau matė jos originaliu pavadinimu „Garbės žmonės“ ar „Žodžio žmonės“, ir kuri dar kartą po šeštadienio „Aistruolio“, tik liudija Robertą De Niro išgyvenus tikrą kūrybinę krizę.
Santykinai įdomesni šios dienos prancūzų filmai. Raminantis pavadinimas „Rytoj bus geriau“ (Ça ira mieux demain, 2000) slepia įsitikinimą, kad gyvenimas ir įdomus savo keisčiausiais netikėtumais, kad kokie nors baldai gali pakeisti visą simpatiškosios Nathalie Baye herojės gyvenimą. Tai – iš vadinamųjų „mažų mielų“ prancūziškų komedijų. „Orfevrų krantinė, 36“ (36 Quai des Orfèvres, 2004) – negailestingesnė. Nemanau, kad reikėtų autentiškos gatvės, garsios tuo, kad joje yra įsikūrusi prancūzų Surte, na, toks vietinis Skotland Jardas, pavadinimą būtinai versti ir sieti su konkrečiu auksakalių (juvelyrų) amatu, su filmu neturinčiu nieko bendra. Tai tiesiog du požiūriai į gyvenimą – karjeristinis (Gerard’as Depardieu) ir daugiau mažiau humanistinis (Danielis Auteuilis). Nors populiariausi šiandien prancūzų aktoriai dirba ir atsidavę, vis dėlto personažų konfliktas kartais atrodo pernelyg jau tiesmukas, scenarijuje pasitaiko niuansų, situacijų, kuriomis patiki sunkiai.
Trečiadienis
Tai lietuvių kiną laidojo visi, kas tik netingėjo, tai jis visai nelauktai papylė filmų tarsi iš gausybės rago (ar ilgam?). Kino teatruose dar rodomas šiuolaikinis „Diringas“, o jau pasirodė ir nauja vaidybinė Audriaus Juzėno juosta „Vilniaus getas“, sukurta pagal pasaulyje garsią Joshua Sobolio pjesę „Getas“.
Mūsų juostos veiksmas rutuliojasi gete 1942–1943 metais, o prancūzų, amerikiečių ir vengrų bendros gamybos filme „Melagis Jakobas“ (Jakob the Liar, 1999) – panašiame lenkiškame gete jau prieš karo pabaigą 1944–aisiais.
Kažkas bendra. Mat vilniečiai geto širdyje susikūrė visų dvasią palaikantį teatrą (bent taip unikalų autentišką atvejį traktavo J.Sobolis).
Per TV1 demonstruojamą filmą režisavo Kassovitzas, tik ne jaunas ir populiarus Mathieu, atmintinas iš jo kurtos „Neapykantos“, „Žudikų“, „Purpurinių upių“ pirmosios dalies, o jo tėvas Peteris Kassovitzas – pagyvenęs Prancūzijoje dirbantis vengras, kurio paties tėvai žuvo fašistinėje koncentracinėje stovykloje. Herojus Jakobas Haimas, kurį ir vaidina mano žadėtasis Robinas Williamsas, kartą, laukdamas geto komendanto, atsitiktinai išgirsta draudžiamo radijo žinelę apie sovietų armijos pergales prieš vokiečius. Klausyti radijo daugiau galimybių nėra, taigi herojui tenka pačiam fantazuoti, kurti žinias iš frontų ir taip palaikyti savo tėvynainių dvasią. Kuo jam tai gresia, nesunku įsivaizduoti. Bet argi nors menkas vilties spindulėlis, tegul ir nušvintantis per melą, nėra svarbesnis?
„Vilniaus getas“ – turbūt mūsų atsakymas „Melagiui Jakobui“ (R.Williamsas).
Nelengvas žiūrėti tas Kassovitzo filmas, bet kai daugiau šiandien apskritai nieko nematyti…
Ketvirtadienis
„Snobo naktis“, matyt, irgi išprotėjo arba jau labai originaliai ėmė suvokti humorą. Mat šiandien per ją – AXX „festivalio“ programa, kurioje esminę garbią vietą užima „Ponas Pimpis“. Čia – tąsa vakarykščių mano minčių dėl lietuvių kino suklestėjimo. Gal jau nesimaskuotumėt tuo „geismu ir grožiu“, suktumėt išsyk „pornuchą“!
Iš tų pilkųjų Holivudo filmų – ir „Įsakymai“ (Commandments, 1997), nepaisant to, kad Aidanas Quinnas, kurio herojui taip nesiseka gyventi, laužo visus Dievo įsakymus, piktina patį Mozę. Užsimota plačiai, kaip lietuviškame antifestivalyje, o išėjo, kaip ir pas mus. Jau pirmą sykį matai herojų Setą ant stogo per žiaurią liūtį isteriškai šaukiantį: „Aš netikiu Dievu!“. Bet dievulis puikiai supranta, kad jaunas amerikiečių egoistas tik nori šitaip netradiciškai atkreipti į save dėmesį, užtat paprasčiausiai nereaguoja. Yra ne vienas ir ne du filmai, pavadinti Glorijos vardu. Tai šiandien jūs matysit, jei panorėsit, žinomo režisieriaus Sidney Lumeto „Gloriją“ (Gloria, 1999), kurioje tokio vardo ne pačią dorybingiausią moterį, kažkodėl dėl impulso gelbstinčią berniuką puertorikietį, kuriam gresia pavojus, įdomiai vaidina Sharon Stone.
Du rusų filmai – truputis nuotykių, truputis patriotizmo. Pirmajame, pastatytame dar dinamiško „Ekipažo“ kūrėjo Aleksandro Mitos, – „Įkaitęs šeštadienis“ (Raskalionaja subota, 2002) – tikrai verda audringos aistros, o dar įdomu pasižiūrėti į pirmąsias rusų žvaigždes neseniai iškopusią Viktoriją Tolstoganovą. Mums įdomu ypatingai, nes, atrodo, kaip tik ši madinga aktorė nušvipė iš Ingeborgos Dapkūnaitės Marusios vaidmenį Nikitos Michalkovo planuojamame oskarinių „Išvargintų saulės“ tęsinyje. Kitas filmas – „72 metrai“, kurio scenarijus apie povandeninio laivo žūtį buvo parašytas dar prieš „Kursko“ tragediją, verčia rusus braukti patriotinę ašarą. Jis irgi siejasi su Nikita Michalkovu, yra pastatytas jo privačioje studijoje „Tritė“, bet pats maestro šį kartą nerežisuoja ir nevaidina, pastarąjį malonumą palikdamas tik sūnui Artiomui.
Penktadienis
Seniai žinoma, kad Billy Bobas Thorntonas yra puikus aktorius, bet kur kas silpnesnis režisierius, kuriam realiai pavyko gal tik „Išgaląstas skustuvas“. 2000 metų jo juosta „Tie žavūs žirgai“ (All the Pretty Horses, 2000) irgi nėra svajonių filmas. Tai jaunuolio (Mattas Damonas) apie 1940–uosius nutarusio suvyriškėti kažkodėl Meksikoje, kur gyvenimo kaina – tikras mizeris, istorija. Vesternas kaip vesternas, malonu, kad nuotykių ieškantis vaikinas susiranda aistringą meilę – ir ne kolegai vyrui, kaip mano minėtame „Kuprotame kalne“, o patraukliai meksikietei.
Profesionalus Gary Shermanno kriminalas „Pristatyti gyvą ar mirusį“ (Wanted: Dead or Alive, 1986), man regis, spėjo būti pas mus parodytas dar pačiais paskutiniaisiais sovietiniais metais. Nemanau, kad ši istorija apie „kietą“ vienišių bus pasenusi: mat olandų aktorius Rutgeris Haueris visada nuspalvina savo personažus kažkokia neišsakyta melancholija, kad ir kokie žiaurūs jie bebūtų. O tai įdomu, tai palieka žiūrovui neišspręstų mįslių. Kitas – jau kinų – vienišius pasirodo plastiškai labai rafinuotuose kovinio, praeities epochą tapančio „Bevardžio“ (Ying xiong, angl. Hero, 2002) kadruose. Net įdomu palyginti dviejų personažų skirtingą tautinį mentalitetą.
Na, o „Baltoji dykumos saulė“ (Beloje solnce pustyni, 1969) – nesenstantis, su gražia ironija ir net romantizmu sukurtas persekioto gabaus rusų režisieriaus Vladimiro Motylio kūrinys. Matėme ne kartą, bet kaip raudonarmietis paima koviniu trofėjumi… visą haremą, kaip susitinka dykumoje… galvą (neseniai miręs Spartakas Mišulinas), kaip gražiai Anatolijus Kuznecovas dainuoja senovinius romansus – neprošal atkurti ir dar kokį kartelį.