2006-07-07
Laimingiausioje pasaulio šalyje Lietuvoje šventė seka šventę. Kad stovi darbai, nepasirodo spauda – et, tiek to…
Šeštadienis
Ko gero, būčiau vėlavęs su šia apžvalga, nes ketvirtadienio spaudos kioskuose pardavėjos duso nuo įkaitintos skardos, bet naujų leidinių – ir TV programų – neturėjo. Padėjo kolega Ūbis („7 meno dienos“), ir, žinoma, internetas, sukėlęs dar visokių bjaurių minčių, kurias pataupysiu pabaigai.
Bet ar taip jau verta gainiotis tas programas ir jose ieškoti pernykščio sniego? Štai LNK šįvakar paeiliui demonstruoja net tris vaidybinius filmus, tik kas iš to? Prasta komedija „Policininkai ir Robersonai“ rodo neblogo režisieriaus Michaelo Ritchie beviltišką kovą su pseudožvaigžde Chevy Chase’u, aišku, kuo besibaigiančią. Rimtesnis špionažinis šlageris „Pavojingiausia misija“, aktorių Aidano Quinno, Donaldo Sutherlando, Beno Kingsley pastangomis kartais pakyla virš dar vieno kino pasakojimo apie pavojingiausią istorijoje teroristą Šakalą. Bet nakčiai kanalas siūlo net nebe „Mumiją“ ar „Mumija sugrįžta“, o visas „Septynias mumijas“, kurtas 2005 metais. Palauksim, gal kitąmet pasirodys jau „107 mumijos“. Arba – permanentinis kino festivalis AXX, taip gražiai įsikomponuojantis į nesibaigiančias Lietuvos šventes, pasiūlys kokią „Piliakalnio mumiją“, a? Ir komercija, ir lietuvybė… (Už idėją – tiek to – honoraro neprašau.)
Savaip imponuoja parabiografinis filmas apie XVIII amžiaus Vienos daktarą ir magą Franzą Antoną Mesmerį („Mesmeris“ (Mesmer, 1994). Besidominčius mistika greičiausiai patrauks ekscentriška aktoriaus Alano Rickmano maniera, kuria, per daug nesirūpinant dėl faktų, piešiamas legendų herojus. Iš irgi trijų TV1 kanalo filmų man reliatyviai įdomesnis atrodo „Pasaulio stogas“ (Top of the World, 1997), nors, tiesą pasakius, kazino apiplėšimų istorijų ekrane būta ir dinamiškesnių, ir patrauklesnių.
Prisipažinsiu, kad dar nėra tekę matyti rusų režisieriaus Jano Frido ekranizuoto J.–B.Moliere’o „Tartiufo“. Pats faktas, kad pagrindinį vaidmenį čia kuria iš visai kitokių paveikslų žinomas Michailas Bojarskis, verčia įtempti dėmesį.
Tie, kurie labiau vertina ramesnį, psichologiškesnį kino meną, turbūt pasižiūrės garsios vokiečių (buvusios VFR) režisierės Margarethe von Trottha naują kūrinį „Kita moteris“ (Die andere Frau, 2004). Šioji rimta analitikė, pritapusi prie „VFR naujojo kino“, mums geriau žinomo iš Reinerio Wernerio Fasbinderio ar Wernerio Herzogo kūrinių, dar anais laikais iš peties ėmėsi tik šiandien visų aktualiausiomis pripažįstamų terorizmo („Švininiai laikai“, 1981), feminizmo („Tikra beprotybė“, 1982) problemų. Pripažinsime, kad šiandien jos meistrystė yra šiek tiek nusekusi, tačiau „Kita moteris“ – vis dėlto ne pats blogiausias atvejis.
Ivona (B. Auer) sužino egzistuojant jos vyro „Kitą moterį“.
Jeigu spręsite iš tyčia bulvarinio pavadinimo po čia pateikiamu kadru, pamanysite: dar viena melodrama su meilės „trikampiu“. Tai ne visai taip. Mat Ivona (Barbara Auer) ir Vera (garsioji Barbara Sukowa) filme sužino kadaise ištekėjusios už vieno ir to paties vyro, kuris dirbo VDR slaptosiose tarnybose ir savo širdies reikalus orientuodavo pagal darbo užduotis. Dabar Berlyno sienos nebėra, tačiau senos nuoskaudos tebegyvos, jos budina keršto poreikį, o kerštaujanti moteris būna ir furija.
Sekmadienis
Anąsyk berods pamiršau paminėti, kad LTV2 Retrospektyvoje pasirodo lietuviškas „Chameleonas“, kuris teberodomas ir šiandien. Kad nesupainiotumėte, priminsiu, kad šis „Chameleonas“ – pagal Juozo Avyžiaus, o kita lietuvių juosta „Chameleono žaidimai“ – pagal Jeano–Paulio Sartre’o literatūrą. Be komentarų.
Neblogai režisieriaus Johno McNaughtono suregztame detektyve „Laukinės aistros“ (Wild Things, 1998) visą laiką nepalieka abejonė: ar mokytojas (Mattas Dillonas), dviejų mokinukių apkaltintas prievartavimu, yra kaltas ar nekaltas? Ir ar jaunoji karta kartais miklumu, idėjų šviežumu nepralenkia vėtytos ir mėtytos vyresniosios? Gana nauja ne tai drama, ne tai juoda komedija „Rikas“ (Rick, 2003) įdomiai pasakoja apie šleikščią Manheteno firmą „Įvaizdis“. Vis dėlto tuoj prisimeni analogiškos medžiagos lietuvišką Igno Miškinio „Diringą“ ir – gal dėl nepaprasto patriotizmo, net nežinau – pamanai, kad lietuvių variantas – bent jau neblogesnis.
Iš gerų, bet jau labai išrodytų filmų šiandien darsyk pasirodo du tokie. Turiu galvoje nekvailą Haroldo Ramiso komediją „Švilpiko diena“ (Groundhog Day, 1993), verčiančią drauge su Billo Murray herojumi ir mus pasiklysti laike, ieškoti vienos ir tos pačios dienos variantų. Kita tokia juosta – mano labai mylimo kino fantazieriaus Terry Giliamo „Karalius žvejys“ (The Fisher King, 1991), kurio Lietuvoje, ačiū Dievui, bent nebeverčia, kaip būdavo, „Karalium Fišeriu“. Ši kartą autoriaus turtinga vaizduotė ir vėl krypsta į jo dar su „Monty Pythono“ komikų grupe apdainuotą Gralio taurės, viduramžių riterių aplinką, tačiau poetiško filmo esmė šiuolaikinė, ji ilgisi žmogiškojo solidarumo, kuris galiausiai, palikdamas viltį ir mums, susieja du žaviai nutapytus dabarties autsaiderius – bedarbį istoriką (Robinas Williamsas) ir buvusį diskžokėjų (Jeffas Bridgesas).
Tiems, kurie: a) moka lenkų kalbą, b) dėl karščių vis tiek negali miegoti, c) nėra nusiteikę prieš folklorinį, groteskinį kiną – nuoširdžiai siūlau unikalaus lenkų režisieriaus Jano Jakubo Kolskio keisto pavadinimo filmą „Kino istorija Popieliavų kaime“ (Historia kina w Popielawach, 1998).
„Kino istorija Popieliavų kaime“ – žavus lenkų kino folkloro žybsnis.
Ak, koks žavingas kūrinys, kiek jame ir liaudiškos, ir rafinuočiausios išmonės! Juk čia iš tiesų grimztama jau į, ko gero, istorinius laikus, kai Lenkijos (ir Lietuvos taip pat) kaimus lankydavo kilnojamieji kinai, reiškę pasikinkytą kumelę ir į roges įmestą motoriuką, primityvią projekcinę aparatūrą, pačias kino juostas. Kokie pavojai laukdavo šių kino „knygnešių“, pavyzdžiui, nelabai stiprus samogonas, po kurio galėjo sušalti ir klajojantis kino mechanikas, ir jo dėl kino edukacijos daug kentėjusi kumelė Basia! Kolskis, remdamasis praėjusių laikų anekdotais, kuria pasaką–nepasaką, nes vietiniais įvykiais filmas neapsiriboja, į Popieliavų kaimą atvyksta net įžymieji (jau vėliau) broliai Lumiere’ai, ir, tik vietinio išradėjo brėžinius nusikopijavę, jie ir tampa pasaulyje pripažintais kinematografo išradėjais. Linksma, kartais kiek graudoka, o jau kokia meilė kinui!..
Šią meilę – nepaisant futbolo, nepaisant karščių – vis dėlto demonstruoja ir kaimynų televizijos. „Kino istorija Popieliavų kaime“ rodoma su rubrika „Kinomano kolekcija“, o mūsų irgi regima „TV Polonia“ siūlo šaunų ciklą „Kinomano vasara“, kurį čia dar prisiminsime.
Pirmadienis
Dar vienas, jau nebe toks vėlyvas pasiūlymas lenkų TV kanalų gerbėjams. Felikso Falko 1979 metų „Šansas“ (Szansa, 1979) buvo vienas kūrinių, pradėjusių Lenkijoje vadinamąjį „moralinio nerimo kiną“, gražiai sutapusį ir su „Solidarumo“ idėjomis. Provincijos mokykla, kurioje pasirodęs naujas fizinio lavinimo mokytojas (Krzystofas Zaleskis) diegia čia autoritarinius valdžios principus, kaldamas sportą į galvas ir kūnus netgi tų, kurie juo visai nesidomi. Psichologinis šantažas, savojo šanso – jaunų, nesusiformavusių žmonių sąskaita – ieškojimas, tragiška pabaiga. Filmas iš tų, kurie įsimena ir kurių pyktis asocijuojasi ir su daugeliu sovietų Lietuvos realijų.
Kad šiandien puikiajam lietuvių aktoriui Algimantui Masiuliui – 75–eri (sveikiname!) prisimena, gaila, ne nacionalinės televizijos, o rusų kanalas „Naše kino“, kaip tik ta proga, iškelta į rubriką demonstruojantis filmą „Rokiruotė į ilgąją pusę“. Deja, ta nuotykių juosta, kurioje mūsiškiui, kaip dažnai būdavo, atiteko tik „imperialistinės žvalgybos agento“ vaidmuo, neatskleidžia kur kas turtingesnių solenizanto galimybių.
Įvairiai vertintinas šiandienos anglų ir amerikiečių filmas „Šešėlių žemė“ (Shadowlands, 1993), kurį būtų galima pavadinti biografine melodrama. Abu personažai – realūs, britų literatūroje žinomi žmonės: viengungis C.S.Lewis, „Narnijos kronikų“ autorius (Anthony Hopkinsas) ir išsiskyrusi poetė Joy Gresham (Debra Winger). Tačiau jau gyvenimo rudenį susitikę ir suartėję herojai linkę patys žvelgti į realius faktus, net kančias, ne pernelyg realistiškai, o verčiau per magiškąjį meno kristalą.
Inteligentišką „Šešėlių žemę“ britų kino metras Richardas Attenborrough statė 1993–aisiais, kai jam pačiam buvo jau 70 metų. Užtat kūrinyje neslepiamas manieros senamadiškumas, pasirodymo metais daug ką pradžiuginęs, bet iššaukęs ir priešingų emocijų.
Antradienis
Vienas madingiausių ir originaliausių šiuolaikinio Holivudo režisierių Spike’as Jonze’as, dar atmintinas iš „Situacijos“, šiandien reprezentuojamas jau rodytu, bet gal dar ne visų pamatytu savitu filmu „Būti Džonu Malkovičium“ (Being John Malkovich, 1999).
Pasiklauskit bet ko – kas gi nenorės „Būti Džonu Malkovičium?
Išties, čia nemažai dvasios peno tikriesiems gurmanams. Mat kanalas vadina juostą tiesiog „fantastine komedija“, bet, žinia, fantastika fantastikai nelygi, filmą dar galima apibūdinti ir kaip Franzo Kafkos dvasios fantasmagoriją ir kaip intelektualinę šaradą. Vargingas lėlininkas (Johnas Cusackas), įsidarbinęs klerku kažkokioje kontoroje, jos praėjimuose tarp 7 ir 8 aukštų netyčia suranda landą į… ir jums puikiausiai pažįstamo populiariojo aktoriaus Johno Malkovichiaus vidinį pasaulį, galbūt į kūrėjo pasąmonę.
Klerko merginai kyla idėja šiam atradimui suteikti komercinę prasmę: kas gi už tam tikrą sumą nepanorės bent 15 minučių pabūti Johnu Malkovichium? Išties, tokių atsiranda – ištisos eilės. Kai apie biznelį sužino pats Malkovichius, vaidinantis filme ir save, ir nevisai save, pirmiausia, ką jis padaro – pats neria į tą landą. Sutikti kurti tokį vaidmenį reikėjo daug autoironijos, nes herojaus įvaizdžiai čia ne visuomet šviesūs, ir, žinoma, atsiranda ne pačių inteligentiškiausių žiūrovų, su Malkovichiaus asmenybe rimtai tapatinančių viską, ką tik jiems pasiūlo šmaikštus ekranas.
Kito tokio filmo, galinčio prilygti Jonze’o ieškojimams, šiandien kaip ir nesimato. Nepaisant to, kad ironiška biografija „Ar ji nenuostabi?“ (Isn’t She Great, 2000) irgi pasakojanti apie meno žmogų – nesėkmingai bandžiusią daryti aktorės karjerą Jacqueline Sussan (Bette Midler), bet iškilusią tik su bulvariniu bestseleriu „Lėlių slėnis“, tarsi liečia tą pačią meno psichologijos problematiką. Deja, tai nesulyginami dydžiai.
Trečiadienis
Kukli dienelė. Stepheno Kingo gana nauja ekranizacija „Kulkos greičiu“ (Riding the Bullet, 2004) byloja nebent apie rutiną. Jaunuolis sužino baisią paslaptį, o kaip jis ja pasinaudos – drebėk ir spėliok. (Pastebėsiu, kad jaunuolio motiną vaidina puiki europietiškos dvasios JAV aktorė Barbara Hershey.)
Lenkai rodo sentimentalią Kanados dramą „Atiduokite mano vaikus“ apie vyrą tironą, terorizuojantį žmoną ir du mažus vaikus. RenTV, anksčiau kaip tik trečiadieniais demonstruodavęs dar ką nors įmanomo, šiandien tesiūlo „Siaubūnus“, anot anotacijos, filmą „apie vurdalakus–kanibalus, į gabalus plėšančius gyvą moterį“. Ačiū!
Gana keistą, retai rodomą, prie sovietų persekiotos ir dabar ne itin pritapusios režisierės Kiros Muratovos juostą „Pažįstant margąjį pasaulį“ (Poznavaja belyj svet, 1978) rodo „Naše kino“. Dar anais laikais menininkė sugebėjo sukurti ironišką, o momentais ir labai liūdną filmą apie „didžiąsias komunizmo statybas“, nors šito jos heroizmo niekas neįvertino anuomet, ne ką težino ir dabar.
Ketvirtadienis
Lietuvių kanalai – aūūū, kur jūs, kur jūsų kinas? Juk „Tardytoja Alisa Never“ (Le juge est une femme, 1993), kuria tarp visą savaitę besitęsiančio serialų antplūdžio „vaišina“ nacionalinė televizija, – irgi visai ne „normalus“ filmas, o tik atkarpėlė iš dešimtmečiais kepamų prancūzų televizinių ciklų.
Tenka vėl žengti į svetimas žemes, prisiminti stilingą nuotykių filmą „Sulaužyta pasaga“, kuriame randi ir gražų aktorių duetą: Sergejus Jurskis – Vytautas Paukštė.
Minėta „TV Polonia“ rubrika „Kinomano vasara“ šiandien siūlo kito originalaus lenkų nūdienio kūrėjo, rašytojo ir režisieriaus Filipo Bajono „Žaliąją žemę“ (Zielona ziemia, 1984). Labai savotiška juosta atgaivina realiai gyvavusį Krokuvos ginekologą, fizinio auklėjimo Lenkijoje pionierių Henryką Jordaną (Janas Pietrzakas). Tačiau ši „kino biografija“ – vėl humoristinė, tik ne taip tiesmukai, kaip minėtame trečiadienio filme „Ar ji nenuostabi?“. XIX ir XX amžių sandūra žaviojoje Krokuvoje ekrano atkuriama su meile, švelnumu, o taip pat ir originaliais grotesko elementais.
Penktadienis
Tie, kurie matė bent vieną Lietuvoje oficialiai demonstruotą bosnio Emiro Kusturicos filmą – „Pogrindį“ arba „Juodą katę, baltą katiną“ (lietuviškai – „Morčius“), laukia iš jo ir daugiau linksmybės, gyvenimo džiaugsmo švenčių. Ir sulaukė: panašu, kad šiandien rodomas Kusturicos naujausias filmas „Gyvenimas yra stebuklas“ (Zivot je cudo, 2004) – televizinė premjera.
E.Kusturicos personažai tiesiog neįstengia nesiausti („Gyvenimas kaip stebuklas“).
Žinoma, tai tragikomedija, kupina ir labai linksmų, ir labai liūdnų dalykų, tačiau negalinti nedemonstruoti balkaniškai čigoniško temperamento, kuris paprastai užkrečia ir visus žiūrinčius.
Žinoma, filmo personažai – šiek tiek „trenkti“, kaip inžinierius Luka (Slavko Štimacas), visą gyvenimą trokštantis po Balkanais pastatyti geležinkelio tunelį, ar jo žmonelė, operos dainininkė Žordanka (Vesna Trivalič), kuriai tiesiog nėra ką veikti provincijoje: čia ją atitempė karų ir tunelio idėjos genamas vyras. Gal pabėgus? O Luka tuomet gal sutiks kitą moterį, musulmonę (Nataša Šolak), tačiau turės dėl jos ir daug vargo. Ir sūnus nepadarys išsvajotos futbolininko karjeros, jį tiesiog paims į armiją. Taip šeima ir suirs. Tad gal geriausiai Lukai buvo gyventi tuomet, kai jo draugai buvo vien keturkojai – savižudybės manija serganti asilė, šuo, įžūliausias iš matytų katinų, kartais dar ir lokys? Betgi ne, juk Kusturica negali be laimingos pabaigos, antraip ir džiugus jo filmo pavadinimas neturėtų prasmės…
Greta – „psichologiniu“ reklamuojamas Kanados trileris „Dvigubas regėjimas“, Amerikos periferinių teatrų pamėgtos komedijėlės ekranizacija „Kur tėtušio testamentas?“, žodžiu, gana aiškus vaizdelis.
Apskritai šiandien daugiau, negu paprastai, laiko praleidęs lietuvių TV kanalų tinklapiuose, kur atrodo, jau ir beliko vien tik serialai bei „realybės (kokios realybės?! – S.S.) šou“, net pasipurtai, greičiau bėgi praustis. Juk dabarties TV situaciją man regis, nepaprastai gerai atspindi vieno mūsų kanalo (tyčia nereklamuosiu, kokio) pagimdyta anotacija „novelei nakčiai“: „Viešnamio gyvenimas, jame verdančios aistros ir viską nugalinti meilė“. Kaip tikslu, ar ne tiesa?