2006-08-10
Tai, kad šiandien prie apžvalgos nematyti kadrų, dar nereiškia, kad nėra nė vieno žiūrėtino filmo. Bet turbūt ateis ir tokie laikai.
Šeštadienis
Tik užmetus akį į dienos programas, pirmiausia apima jausmas, kad kitų žanrų nebeliko, gyvas vien tik trileris. Tiesa, dėl akių dar paįvairuojamas: nacionalinė televizija rodo vieną po kito tiesiog trilerį „Pokeris“ su Sylvesteriu Stallone ir „psichologinį trilerį“ – menką, dar menkesnį už pirmąjį, prancūzų televizinį filmiūkštį „Disonansai“. Komerciniai kanalai dar prideda niuansų – „mistinį trilerį“ ir „kriminalinį trilerį“. Atrodo, sėdėk sau prie televizoriaus ir, pats spaudydamas perjungimo pultą stebėk pasaulį kaip vieną didelį trilerį arba, šitaip „montuodamas“ skirtingų filmų fragmentus, jauskis AXX festivalio „režisieriumi“.
Bet du pastarieji trileriai, skirtingai nuo pradinių, kai kuriais aspektais kaip tik įdomūs. Neva mistinis „Susirinkimas“ (The Gathering, 2003), vėl varijuodamas atminties praradimo motyvą, tiesa, verčia ir patį kiną manyti esant besibaigiančia seniena, o vis dėlto čia vaidinanti Naujosios Zelandijos aktorė Kerry Fox visada traukia akį, net ir atmintį prarasdama. O ryt galime pažiūrėti K.Fox talento jau tikrai vertą vaidmenį, apie tai – rytdienos skirsnyje.
„Sukeisti žudikai“ (The Replacement Killers, 1998) – tas „kriminalinis trileris“, rodantis Amerikoje veikiančią kinų mafiją, yra sukurtas geriausiomis Johno Woo (jis čia – tik vienas prodiuserių) juostų tradicijomis, o nepaklusęs bosui samdomas siauraakis žudikas Yun–Fat Chow (prisimenate, kaip „Sėlinančiame tigre, tūnančiame drakone“, jis lakstė medžių viršūnėlėmis?) ir ginkluota dokumentų padirbinėtoja, įkūnyta Miros Sorvino, – tikrai šauni pora.
Vis dėlto trileris – atleiskite, ne mano hobby. Beprotiška dabartinė jų gausa, man regis, pateikia vien nepaprastai iškreiptą tikrovės, kurioje gyvename, vaizdą. Užtat noriai ieškai (ir kartais surandi) kitokių žanrų.
„Robinas Hudas. Vyrai su triko“ (Robin Hood: Men in Tights, 1993) – amerikiečių parodisto Melo Brookso, deja, niekada nepasižymėjusio didesne kultūra, bent geru skoniu, pasikėsinimas linksmai perpasakoti tradicines anglų legendas. Patys anglai po filmo visai nebuvo tokie jau laimingi. „Prisiminkite titanus“ (Remember the Titans, 2000) – sportinė drama su puikiuoju juodaodžiu aktoriumi Denzelu Washingtonu, tiesa, kelianti rasines problemas ir ta proga kažkur net apdovanota prizu „už kovą dėl žmogaus teisių“. Sausa sovietų ir prancūzų koprodukcija „Normandija – Nemunas“ primena ne tiek istorinį garsiosios eskadrilės metraštį, kiek gana abejingą kroniką.
Tarp visų šių ne trilerių meniškumu išskiria tik vienas kūrinys – vengrų klasiko Istvano Szabo „Pulkininkas Redlis“ (Oberst Redl , 1985), prisimenantis Austro–Vengrijos imperijos metus, tačiau keliantis universalias supainiotas žmogaus identiškumo problemas. Tiesa, tik visai neseniai sužinojau įrodytą faktą – kad „socialistinės Vengrijos“ laikais Szabo buvo užverbuotas vietiniam saugumui. Matyt, kentėjo dėl šio fakto, o garsiajame „Mefiste“, liečiančiame menininkų ir valdžios iškrypusius santykius, jų dramatizmą, matyt, kalbėjo kone autobiografiškai. Tačiau kol kas negaliu atsipeikėti nuo šoko dėl gautos informacijos, tad ir į visą Szabo kūrybą dar vis žvelgiu be ramaus susikaupimo…
Sekmadienis
Dėl meniškumo šiandienos repertuare tarsi kiek linksmiau. Nėra trilerių pertekliaus, bent keli – tegul jau ir pamatyti filmai – pretenduoja į naujosios klasikos rangą.
Tarp tokių, žinoma, – Milošo Formano „Visuomenė prieš Larį Flintą“ (The People vs. Larry Flynt, 1996), drastiškas pasakojimas apie realų pornografinės spaudos magnatą (jį vaidina Woody Harrelsonas), neva biografinis filmas, persiorientuojantis į gyvą diskusiją. 1996–aisiais Berlyne, aiškindamas savuosius motyvus ir atsakydamas žurnalistams, nesupratusiems, kodėl čia apstu šokuojančių „nešvaraus“ verslo detalių, autorius patikino, kad jo juosta – apie spaudos laisvę apskritai, kuri turbūt neegzistuotų, jei Larry Flintas nebūtų teisme įrodęs teisę leisti moralistus piktinusį „Hastlerį“. Festivalį, apdovanojusį filmą „Aukso lokiu“ (o dar pelnė apie 20 kitų prizų), čekų kinematografininkas įtikino, tačiau jo, ne tokio dar ir seno, o tokio talentingo, kūryboje pasitaiko neatleistinų pertraukų. Juk Formanas tylėjo 8–erius metus, ir tik dabar rengiamasi išleisti jo naują kūrinį „Gojos šmėklos“.
Turėti Formaną – tikra laimė ir Europai, ir Amerikai, O suomis Aki Kaurismaki – ne vien savo tėvynės, bet ir civilizuotesnės už Lietuvą Europos turtas. Ne Amerikos. Šiandien rodomas jo „Žmogus be praeities“ (Mies vailla menneisyyttä, angl.The Man Without a Past, 2002) prieš keletą metų buvo Kanų festivalio pirmasis favoritas, gavęs, kaip jau pastaruoju metu Kanuose būna, tik antrą pagal svarbą premiją. Na, bet ne joje reikalas, tiesiog iš visuomenės „iškritusio“, paskui labai nelengvai prie jos vėl besitaikančio herojaus istorija papasakota su tokia širdgėla ir specifiniu humoru, kad tiesiog negali patikti amerikinei vartotojų visuomenei ir į ją besiorientuojantiems lietuvaičiams. Kitokiems skaitytojams karštai rekomenduoju.
Pagal visus parametrus į „naująją klasiką“ turėčiau įtraukti ir bulvarinę prancūzų režisieriaus François Ozono komediją „Aštuonios moterys“ (8 femmes, 2002). Mikliai sukonstruota, dar pagardinta pirmųjų šalies žvaigždžių bei miuziklo komponentų, kriminalinė pramoga: kas nužudė tą vyrą, kurio lavoniukas ilsisi užsnigto namo užkaboriuose? O vis dėlto dėl Ozono talento abejonių nekyla, bet dėl jo pozicijos – dar ir kaip. Mat pradėjęs karjerą piktomis antiburžuazinėmis juostomis, jaunas režisierius labai jau greitai pats nuslydo į jo kritikuotos ir pašieptos visuomenės klasės glėbį.
Primenu, kad besidomintys Kerry Fox talentu gali ją šiandien išvysti garsioje dramoje apie šiuolaikinių žmonių santykių kompleksus – „Intymumas“ (Intimacy, 2001). Kas dar?
„Rudens legendos“ – gražių gražaus romantinės komedijos žanro vaizdelių, Brado Pitto gerbėjams, kitas to žanro atvejis – „Viliojimo menas“ (Laws of Attraction, 2004), bandantis tarp vaizdelių įnešti dar ir trupinį intelekto. Tačiau, stebėdamas teisininkų, dirbančių su skyrybų bylomis, linksmus nesusipratimus, tuoj prisimeni, kad dar 5–ajame dešimtmetyje tokiose, tada vadintomis „sofistinėmis“, komedijose vaidino nepakeičiama Katherine Hepburn ir Spencerio Tracy pora. Tai buvo tikras atradimas, čia – jau tik septintas vanduo nuo kisieliaus.
Pirmadienis
Yra toks surogatinis rusų kanalas „RenTV Baltic“, sukurtas specialiai „dlia pribaltov“, rodęs iki šiol dažniausiai vien tik seniai pamirštus šlamštelius. Matyt, kanalo akcijos yra labai smukusios, kad staiga, nei iš šio, nei iš to, jis ryžosi pademonstruoti naują dar ir kinų ekranuose, žiūrėk, kur nors tebedemonstruojamą ano sezono nuskambėjusį skandalą „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain, 2005). Nieko ten tokio baisiai skandalingo, tiesiog pagrindinė šios meilės dramos pora – ne moteris–vyras, o vyras–vyras. Ir dar kaubojai, kurie iki filmo tarsi buvo laikomi „mačo“ įsikūnijimu. Yra meistrystė, yra nusaldinimo (ypač peizažuose ir, atrodo, kompiuterinėse avytėse), yra jautrias lietuvių kritikių širdis sudrebinusio emocingumo. Bet kad Ango Lee filmas buvo vertas tokių išankstinių audrų, tokių diskusijų dėl „Oskaro“ (keletą, kad ir ne svarbiausiąjį, gavo) – atleisk, Viešpatie. Čia panašiai kaip su „Da Vinčio kodu“ – užkibusių už reklamos ir dabar besipiktinančių norisi tik paklausti: o ko jūs tikėjotės?
Vis dėlto „Kuprotas kalnas“ bet retsykiais susisiekia su tikrove, o nuotykių dramai „Riba“ (The Edge, 1997) turbūt geriausiai tikrų rubrika „Iš milijonierių gyvenimo“. Anthony Hopkinso turtuolis nutarė nusifotografuoti Aliaskoje, bet lėktuvo avarija paliko jį vieną su konkurentu (Alecas Baldwinas) ir dar su didžiuliu žmogienos norinčiu lokiu. Tarp protingų aktorių egzistuoja toks prietaras: nesifilmuok su vaikais ir su žvėrimis. Kiek jis teisingas, matyti iš „Ribos“. Nes dresiruotas lokys vardu Bartas (ne Šarūnas, ne!) prikausto visą dėmesį ir palieka žvaigždes išgalvoto kūrinėlio periferijose.
Kad „Karibų salos piratai“ irgi turėjo ne tokių prastų pirmtakų, šiandien įrodo „Piratų sala“ su Geena Davis. Bet suaugusiam, ko gero, bus įdomiau pasižiūrėti inteligentišką, žaižaruojančią išmone, puikia ironija čekų – tegul ir nenaują – komediją „Padavėjau, nešk kudašių“ (Vrchní, prchni!, 1981). Nors sovietų tankai, regis, jau seniai sutraiškė visas laisvybes, šiame 1980 metų filme irgi dar pajunti „Prahos pavasario“ dvasią – ypač kai stebi puikaus aktoriaus Josefo Abrahamo vaidinamo alimentininko–aferisto gyvenimo peripetijas, kai šypseną kaip jau čekams įprasta, natūraliai keičia liūdesys. Ir jokios tau didaktikos.
Antradienis
Mielą pažintį su čekų kinu įmanoma pratęsti ir šiandien. Pasirodo, LTV filmotekoje – ne vien tik trileriai. Šiandien mums siūloma parodijinė, fantastinė komedija nukelia į dar gilesnę praeitį, į 1974 metus, o filmo pilnas pavadinimas – „Kaip paskandinti daktarą Mračeką arba Paskutinieji čekų vandeniai“ (Jak utopit doktora Mrácka aneb Konec vodniku v Cechách, 1974) (LTV, 13.50 val. – taikoma tarsi vaikams, tačiau jie tikrai nesupras visų aliuzijų bei subtilybių).
Žavus filmas! Vandeniai į šiuolaikinės aplinkos kūrinį atėjo iš čekų folkloro, be jų, kaip teigiama, neįsivaizduosi tautos dvasios, o čia namą prie upės, kur jie gyvena, rengiamasi nugriauti – matyt, pasipainiojo koks vietinis dviračių ir tramvajų Zuokas, – tad vargšams vandeniams, ekrane nešiojantiems net atitinkamas pavardes (Vasermanas, Vodička…) teks, ginant savo išlikimą, murkdyti jauną kvailų rezoliucijų vykdytoją Mračeką. Persiorientuojantį pastarąjį vaidina jaunas Prahos pavasario simbolis Jaromiras Hanzlikas, Vasermaną – garsus čekų komikas, vietinį Miunhauzeną kūręs Milošas Kopeckis, o vandenę Janą – ir vakardienos čekų juostoje regėta Libušė Šafrankova, čia tik dar jaunesnė ir mielesnė.
Čekų originalumas itin akivaizdus, lyginant jį su šios dienos gausiais padirbiniais. „Žmogaus su geležine kauke“ (The Man in the Iron Mask, 1998) siužetas gal dešimtis kartų buvo perfilmuojamas. Na, šįkart – su tos dienos mylimaisiais Leonardo DiCaprio, Jeremy Ironsu, Johnu Malkovichium, bet kas iš to, kad patys aktoriai turbūt neblogai smaginosi. Kam gabiajam Timui Burtonui kelintą kartą, paklūstant naujiems technikos reikalavimams, vėl ir vėl perfilmuoti „Bedžionių planetą“ (Planet of the Apes, 2001)? Jis gi čia net savąjį padaužišką stilių praranda…
Kiek originalesnė 1992 metų „Meilužė“ (Mistress, 1992) – nei erotinė, nei gryna komedija – linksma juosta, bet ir su vykusiai įvestais dramos elementais. Personažai – buvęs scenaristas, Martino Landau ypač meistriškai suvaidintas buvęs prodiuseris – ketina vėl sublizgėti, pasinaudodami vogtais pinigais ir beprotiškai į ekraną norinčia to apvogtojo drauge.
Trečiadienis
Kažkaip nėra jėgų kas savaitę priminti, ką reiškia pavadinimas „Labas rytas, Vietname“. Praėjusį penktadienį smagų klasikinį filmą su Robino Williamso puikiai suvaidintu radijo vedėju rodė TV3, šiandien vėl rodo TangoTV.
Dar vienas karas – JAV pilietinis – iškyla televizinėje juostoje „Garbės mūšio laukas“, kurios nemačiau ir nesiruošiu. Mat, kaip jau ir dera televiziniams vienadieniams darbeliams, čia ir generolas – antraplanis, po George’o Washingtono, ir aktorius Aidanas Quinnas toks pat, savo garsiajam tėvui Anthony Quinnui netikantis nė į dublerius.
Dideliems melodramų gerbėjams galima parekomenduoti nepaprastai išgalvotą (tačiau gerbėjai, tiksliau, gerbėjos paprastai tokių „netikslumų“ nepastebi) amerikinę juostą „Žinutė butelyje“ (Message in a Bottle, 1999), kurios pavadinimas šifruojamas ne kaip nors metaforiškai, o tiesiogiai: praradęs žmoną pilietis yra tiek sentimentalus, kad mėto į vandenį butelius su savo lyriškais tekstais, skirtais Anapilio gyventojai. Moderni žurnalistė suras šį autorių ir jį užjaus (lietuvių žurnalistė būtų išsityčiojusi). Nužengusios žvaigždės, susibūrusios šiame vidutiniškame filme, – Paulas Newmanas, Robin Penn Wright, Kevinas Costneris – turbūt mano, kad čia demonstruoja savąjį žmogiškumą. Bet melodramos principų naivumas daro savo…
Ketvirtadienis
Kadangi šią savaitę siaučia vien Holivudas su keliais prancūziškais inkliuzais, paminėsiu Argentinos „Romeo ir Džuljetos“ komišką versiją „Kohenas prieš Rosį“ (Cohen vs. Rosi, 1998), kurioje korumpuota vietinių Kapulečių šeimos galva pretenduoja net į prezidento postą. Būtų tradiciška, jeigu nepuoštų komiško absurdo detalės.
Pora lyg tai biografinių filmų. Deja, televizinis (ir vėl!) „Princas Viljamas“ (Prince William, 2002) – gana primityvus britų aukštuomenės gyvenimo vaizdelis, siekiantis ne tiek atskleisti psichologinį jaunojo Viljamo susidvejinimą, kiek paspekuliuoti vis dar traukiančiu dėmesį jo mamytės, taip mįslingai žuvusios Dianos atminimu. Manau, kad po šio filmuko vargu kur besusidursime su ir iki jo negirdėta Nicky Lilley, vaidinančios Dianą, pavarde.
Kitas filmas, iškeliantis realią legendinę Benjamino Seagalo, gangsterių gangsterio, labiau žinomo „Bagsio“ (Bugsy, 1991) pravarde, personą – įdomus ir stiprus. Geras scenarijus, puiki vakarykščio filmo „Labas rytas, Vietname“ statytojo Barry Levinsono režisūra, visas pulkas pirmojo ryškumo (ir 1991–aisiais, kai filmą tik kūrė, ir šiandien dar irgi) žvaigždžių. Warreno Beatty suvaidinta reljefiška Los Andželo miesto jo dabartiniu „pramogų sostinės“ pavidalu suformuotojo Bagsio figūra – bene ryškiausia jo karjeroje. O kur dar koloritingi Harvey Keitelis, Annette Bening, Benas Kingsley, kiti! Gaila, „Oskarus“ pelnė vien dailininkas ir kostiumų dizaineris, tikrai prisidėję prie nuostabios retro atmosferos, bet buvo verti ir kiti nominuotieji.
Greta „Bagsio“, autentiško, romantiško ir patrauklaus filmo, prancūzų „Indokinija“ (Indochine, 1992) man panaši tiesiog į kuklų amerikinių pavyzdžių mėgdžiojimą. Holivudas visada mylėjo gangsterizmą, o realūs gangsteriai mėgo Holivudo filmus bei jo efektingas paneles. Tokia abipusė meilė, tokia glaudi pažintis ir tegali pakrikštyti „Bagsio“ lygio juostas. O „Indokinijoje“ sava kolonijinė praeitis derinama prie Catherine Deneuve ne bekraščių galimybių, čia nelabai gilinamasi į istorinę esmę, perimtas nebent Holivudo puošnus parėdas.
Vis dėlto šių eilučių autoriui pats įdomiausias dienos filmas yra ir ne patrauklus „Bagsis“, o kukli, vos valandinė lenkų kino apysakaitė kukliu pavadinimu „Personalas“ (Personel, 1976). Būsimasis komercinių šlagerių „Seksmisija“, „Vabank“, „King Size“, „Deja vu“ statytojas Juliuszas Machulskis šiame 1976 metų filme pasirodo aktoriumi, 19–mečiu idealistu Romeku, dirbančiu teatro siuvykloje. Tačiau juosta nebūtų tokia reikšminga, jei už paprastos buities nematytų sudėtingų žmonių tarpusavio santykių, pavyzdžiui, situacijų, kai savos problemos yra be skrupulų primetamos kitiems, jei už visko nesijaustų subtilaus metafizikos prisilytėjimo.
„Personalu“ apie save garsiai pareiškė trumpų, dokumentinių filmų autorius Krzysztofas Kieslowskis, kurio neįprastą talentą jau čia pastebėjo Manheimo tarptautinis kino festivalis, apdovanojęs juostą Didžiuoju prizu. Vėliau Kieslowskis, kuriam, tiesa, buvo atseikėta nedaug tų aktyvaus gyvenimo ir kūrybos metų, visiškai pateisino lūkesčius, o jo filmai „Kino mėgėjas“, „Atsitiktinumas“, „Dekalogas“, su prancūzais kurta trilogija „Trys spalvos“ vėl ne tik pagarsino pasaulyje lenkų kino meną, bet apskritai kinui skleidė kitų, naujų kelių galimybę. Neveltui Kieslowskiui rašyti scenarijai dar iki šių dienų yra statomi, tik, gaila, retas kuris filmas pasiekia tikrojo autoriaus vertos gelmės.
Penktadienis
Kai populiarus baltadantis Holivudo aktorius George’as Clooney debiutavo režisieriumi ir pastatė pirmąją juostą „Pavojingo žmogaus išpažintys“ (Confessions of a Dangerous Mind, 2002), net nustebai, kad į šio tipiško sportininko galvelę, pasirodo, dar ir smegenų įkrėsta. Paėmęs labai įtartinus autentiškos TV žvaigždės Chucko Barriso memuarus, kuriuose autorius prisipažino buvęs CŽV agentu ir šiame kelyje net 33 žmones nužudęs, Clooney neparodė galimo patiklumo, naivumo. Ne, jis pasikvietė scenaristu Charlie Kaufmanną, iš kurio atmintinos „Adaptacijos“ aišku, kad jis moka šmaikščiai laviruoti tarp tiesos ir melo. Ir Clooney debiutas toks – nesustatantis šiurkščių prasminių akcentų, leidžiantis pagalvoti ir apie mistifikaciją ir apie jos galimus motyvus. Žiūrėti įdomu, kaip ir antrąjį žvaigždės statytą filmą apie senąją amerikinę TV. Svarbiausia, Clooney taip visus nustebino tuomet, kai jo aktoriaus kortos buvo kritusios – ypač po nesėkmingo vaidmens Tarkovskio „Solario“ amerikoniškajame perdirbinyje.
Teko susimąstyti, koks gi čia filmas „Nauja Kalėdinė pasaka“ (Scrooged, 1988) ir kodėl jis nelaukia gruodžio 25–osios. Pasirodo, tai šiuolaikinė Dickenso „Kalėdinės pasakos“ versija, kuriai svarbiau ne šventė, o tas į nūdieną atėjęs šykštuolio, nepalankaus žmonėms Skrudžo charakteris. Filmas vadinasi „Scrooged“, o tai neišverčiama – kažkur mačiau variantą „Skrudžo vaidmenyje“, bet irgi ne tas. Nemirtingą charakterį nuostabiai tapo antrąją jaunystę po Jimo Jarmuscho „Pasiklydusių vertime“ ir „Sulaužytų gėlių“ išgyvenantis Billas Murray.
Aktorius – didelis dalykas. Reikia kartą kitą nusivilti – taip ir persekios. Štai ne per seniausiai kažkuris iš korespondentų pasigedo mano liaupsių naujam serialui „Daktaras Živago“. Kartoju: serialų nemėgstu, o ir laiko jiems neturiu, labai retai padarau kokią išimtį. Konkrečiai „Daktaras Živago“ man neimponuoja po to, kai gabų aktorių Olgą Menšikovą teko ne kartą pamatyti užsištampavusį, tarkim, „Sibiro kirpėjuje“, „Valstybės patarėjuje“, o ypač – naujoje serijinėje nemariojo „Aukso veršio“ versijoje. Tiesiog senyvas komjaunuolis, joks ten „didysis kombinatorius“.
Tai žinokit, kad šiandien įmanoma darsyk pasižiūrėti klasikinę „Aukso veršio“ (Zolotoj telionok, 1968) versiją. Aš ją mačiau jau nesuskaičiuojamą galybę kartų, visada džiaugiausi koloritingais foniniais paveikslais, pačia veiksmo atmosfera, bet labiausiai – inteligentišku, mielu Sergejaus Jurskio Ostapu Benderiu. Perteiksiu patyrimą: sovietų laikais šios sukčiaus epopėjos, aišku, nebuvo galima užbaigti, nepamokant nevisuomeniško herojaus. Taigi kiekvienąsyk filmą išjungiu prieš pačią pabaigą, nes kitaip lieki su gailesčio Benderiui pojūčiu. Tegul ir mūsų sąmonėje jis liks savo žavių svajonių sferoje.