2006-08-18
Nors namų kinui šią savaitę ir teks konkuruoti net su krepšiniu, greičiausiai visi liks patenkinti.
Šeštadienis
Ši diena baigiasi dviem primityvokomis erotinėmis juostomis – „Pabėgimu į rojų“ bei kadaise, 1990–aisiais, mums, nieko panašaus neįsivaizdavusiems, dar tik plėtusia akiratį „Laukine orchidėja“. Tačiau šiek tiek anksčiau įmanoma pasižiūrėti jau rimtą erotinio turinio dramą, gausybę tarptautinių apdovanojimų pelniusią austro Michaelo Hanekės „Pianistę“ (La pianiste, 2001). Nepaisant filigraniškos Isabelle Huppert vaidybos, seksualiniai mazochistiniai herojės kompleksai, manau, negalėtų sukelti pasigėrėjimo. Tačiau nuo kitų panašios medžiagos, tik spekuliatyvių filmų, „Pianistė“, pabuvusi ir Lietuvos kino teatruose, labai skiriasi, nes kompleksai čia turi gilų psichologinį pagrindą. Herojės gaila, o paprastai analogiškose juostose į žmones žvelgi kaip į sintetines lėles – na, kaip tikrais įvykiais remtoje, bet tuos įvykius suprimityvinusioje televizinėje istorijoje apie jaunos merginos pagrobimą „Šauksmas tyruose“.
Yra šiandien ir juostų, kuriose intymusis žmogaus gyvenimas nestovi įvykių centre. Pirmiausia tai – linksmas kriminalinis šlageris „Bėgimas naktį“ (Midnight Run, 1988), kuriame Roberto De Niro policininkas gaudo, kaip teigia anotacijos, sukčių (Charlesas Grodinas). Bet viskas čia ne taip paprasta. Prisimenat puikią Eldaro Riazanovo „rimtą“ komediją „Saugokis automobilio“, kurioje I. Smoktunovskio, ką tik suvaidinusio Hamletą, mašinų vagis, pervedinėdavo pelną į sovietinių vaikų namų sąskaitas? Panaši situacija – ir „Bėgime…“, nes pagrobtus mafijos pinigus Grodino buhalteris nori skirti labdarai. Tad manyti jį esant vien tik sukčių – ne visai teisinga.
Erotiškai gana neutrali Tailando „Legenda apie Surijotą“ (The Legend Of Suriyotha, 2001), kuriame svarbiausia – puošnus antikvarinis XVI amžiaus Tailando anturažas ir vietinė Marytė Melnikaitė, tik tiek, kad ne komjaunuolė, o princesė. Keista šio filmo genealogija. Vietinis turtuolis studijavo kiną JAV, Franciso Fordo Coppolos ir Romano Polanskio vadovaujamas. Vis dėlto kai panoro parodyti, ką išmokęs, teko griebtis Coppolos montažinės pagalbos, nes suregzti iš autentiškos istorijos ir nacionalinių legendų bent kiek kitataučiui suprantamesnį kūrinį autorius nesugebėjo. Dabar pakarpius šiek tiek aiškiau, nors kai kurie siūlų galai vis dėlto nesusieina.
Aną savaitę užsiminiau apie klasikinę vengrų klasiko Istvano Szabo garsios trilogijos dalį „Pulkininkas Redlis“. Šiandien tas pats rusų kanalas „NTV Mir“ rodo kitą trilogijos dalį „Hanusenas“, skirtą įžymiam ateities spėjikui, o lietuvių kanalai kitomis dienomis – tada ir parašysiu – užkibo už trilogijos perlo „Mefistas“.
Grįžtant prie erotikos, pasinersim į pirmąją mūsų nepriklausomybę pripažinusią Islandiją. Kino čia nedaug, bet, valstybei labai aktyviai padedant, atsirado jau bent keli pasauliniu mastu žinomi režisieriai. Vienas jų – Baltasaras Kormakuras, kurio keistą komediją „101 Reikjavikas“ (101 Reykjavik, 2000), apdovanotą ne garsiausiuose, užtat nekonjunktūriniuose Lokarno, Toronto, Tbilisio, Tesalonikų festivaliuose, išties verta pasižiūrėti – ir ne vien dėl islandiškos egzotikos. Herojus, 25–metis islandas Hilnaras, turi gausybę lietuviškos tinginystės, gauna bedarbio pašalpą, samprotauja apie mažytės tėvynės bėdas sostinės baruose teigdamas, esą čia „susirinkęs visas būsimosios Islandijos genofondas“. Likimas jam siunčia visai kito mentaliteto žmogų – ispanę Lolą (Almodovaro aktorė Victoria Abril), kurios širdis atvira ir vyrams, ir moterims.
V.Abril herojė ispanė „101 Reikjavike“ sudrumsčia visą islandų ramybę
Kažkur skaičiau tikslų atsiliepimą, kad „101 Reikjavikas“ – Kaurismakio ir Almodovaro mišinys. (Ta proga: labai malonu, kad tarp Kaurismaki „Žmogų be praeities“ pasižiūrėjusių atsirado mano bendraminčių.) Originalus, šnypščiantis prieš sprogimą. Belieka laukti, kada mūsų televizijos, jau atradusios Kormakurą, parodys mums naujausią, kino platintojų kažkodėl paniekintą nepaprastai stilingą režisieriaus darbą „Trumpas kelias į rojų“, kuriame vaidina ne tik Forestas Whitakeris, bet ir mūsų Vladas Bagdonas.
Sekmadienis
Profesionalių – ir net truputį daugiau – filmų diena. Vienas ryškiausių 10–ojo dešimtmečio amerikiečių filmų „Forestas Gampas“ (Forrest Gump, 1994), kuriame Tomas Hanksas, taip apvylęs „Da Vinci kodo“ primityvizmu, sukūrė bene geriausią savo vaidmenį. Lietuvio (?) Roberto Zemeckio vadovaujamas, jis čia piešia protiškai neįgalaus provincialo, darančio nepaprastą karjerą paveikslą. Zemeckis – tegul palankiai, nepiktai – tyčiojasi iš daugelio amerikietiškų prietarų, net garsiosios „amerikietiškos svajos“: kokia gi ji privalo būti elementari, jeigu debilas ją išdėsto trimis žodžiais, tuoj tampančiais populiariausiais nacionaliniais aforizmais!
Po dvejų metų Hanksas atsisakė sporto agento vaidmens komedijoje „Džeris Magvairas“. Ko gero, veltui, nes Tomui Cruise’ui ji pridėjo populiarumo. Tegul – ne metaforinis „Foresto Gampo“ polėkis, bet vis dėlto „normali“ žiūrovinė juosta. Kaip „normali“ ir drama „Pavojingos mintys“, imponuojanti Michele Pfeiffer, kuriančios buvusios jūrų pėstininkės, naujoje jai mokytojos profesijoje atrandančios naujos stiprybės bei satisfakcijos, vaidyba.
1994 metais Algimantas Puipa Lietuvos televizijoje sukūrė Franzo Kafkos „Proceso“ ekranizaciją. Anais laikais, kai ne kinas rūpėjo, spauda\
beveik nutylėjo šią juostą, o kalbėti čia, nenusileidžiant iki pavydžių juokelių („nuo Kafkos iki Puipos“), yra apie ką. Yra stilius, yra skausmo, yra puikių Kosto Smorigino (jis vaidina garsųjį Jozefą K.), Jūratės Onaitytės, Vytauto Paukštės vaidybos blyksnių. Šiandien, kai mus iš visų pusių supa beprasmybės bangos, „Procesą“ žiūrėdamas net stebiesi, kaip anksti režisierius galbūt intuityviai nujautė, kas mūsų laukia…
Šį vakarą puošia nors ir trileris, bet užtat Hitchcocko – garsioji „Psichozė“(Psycho, 1960).
Čia J. Leigh Hitchcocko klasikinėje „Psichozėje“ išsigando, bet dar nenujaučia likimo.
Žinoma, jeigu kas šio klasikinio kūrinio dar nematė, tam dalį malonumo atėmė kanalas, vadindamas juostą žodžiu, siejamu su lytimi, kai Hitchcockas, dabar, matyt, kape besivartantis, kaip tik iki paskutinės akimirkos slepia faktą, ką iš tiesų palietė psichopatija, – vyrą ar moterį. Tokio visiško autoriaus intencijų nesuvokimo arba – dar blogiau – abejingumo joms lietuvių kanaluose, demonstruojančiuose klasiką vis pasitaiko.
Pirmadienis
Įsidėmėtinų filmų šiandien mažiau, bet gal būtent tai padės iškilti svarbiausiam.
Pakeistu pavadinimu galime išvysti vienintelį režisūrinį Marlono Brando darbą „Vienaakiai valetai“ (One–Eyed Jacks, 1961), kuriame jis pats ir vaidino. Pervardytą į „Melagius“ vesterną žiūrėti įdomu, bet dar įdomiau tai, kad Brando puikiai suvokė, kad režisūra ir aktorystė yra skirtingos, nors ir artimos, profesijos, ir daugiau į režisieriaus krėslą nebesėdo.
Svarbiausiu dienos filmu nelaikau ir Lietuvos draugo, čia statančio operas (įdomu, ar už milijardus jau restauruotoje scenoje?) Anthony Mingellos „Talentingojo misterio Riplio“ (The Talented Mr. Ripley, 1999), tiesiog su naujais, kitos epochos populiariaisiais aktoriais (Mattas Damonas, Gwyneth Paltrow, Judas Law, Cate Blanchett) dar kartą ekranizavusiam gerą kriminalinį Patricijos Higsmith romaną. Dar kartą – nes prancūzų meistras Rene Clement’as tai padarė seniai, 1960 metais, o jo filmas „Atokaitoje“ su jaunučiu Alainu Delonu–Ripliu buvo kur kas gilesnis, įtaigesnis liguistai sprendžiamų karjeros motyvų apmąstymas.
Mano šventu įsitikinimu puikus nūdienos filmas – tai 2003 metais Jimo Jarmuscho statytas neva betvarkis, iš novelių–istorijų sudėliotas kūrinys „Kava ir cigaretės“ (Coffee and Cigarettes, 2003) (premjera – per TV1). Tiesiog būtina nepraleisti – tarsiu tiems, kurių nuomonės sutapdavo su mano vertinimais.
Aktorė C. Blanchett „Kavoje ir cigaretėse“ net susidvejino.
Pasakoti apie šį nepriklausomą nepriklausomų žmonių kūrinį beveik neįmanoma, jį reikia žiūrėti. Na, kaip perpasakosi dviejų realių muzikos įžymybių – Iggy Popo ir Tomo Waitso – slaptą konkuravimą net jiems draugiškai sėdint prie kavos puodelio? Arba kvailoką italų komiko Roberto Benigni dinamiką, kur kas natūralesnę nei tada, kai jis vaizduoja žmonijos keliais susidomėjusį režisierių? Ar meistrišką aktorės Cate Blanchett susidvejinimą į žvaigždę, kokia ji ir yra, ir provincialią pusseserę, neturinčią giminaitės spindesio, bet kažin ar viduje ne tyresnę? Ispanų kilmės aktoriaus Alfredo Molinos, neseniai beviltiškai besiplaiksčiusio sutana „Da Vinci kode“, gilų susidomėjimą giminės genealoginiu medžiu, kurį užgesina visai nesusivokiančio išsišokėlio klausimas: „Ar jūs ne gėjus?“..
Kava ir cigaretės Jarmuscho draugus jungia į nepaprastai švelnių, broliškų santykių siejamą bendriją, kurios žmonės gali nepikti pašiepti vienas kitą, bet pagelbės ištikus bėdai, palaikys, kai taip reikia draugo peties. Kad šiuolaikiniame nepriklausomame kine visa tai dar įmanoma – nuostabu. Pats faktas: „Kava ir cigaretės“ buvo pradėtos fragmentais kurti kur kas anksčiau, bet vis dėlto apsivainikavo dideliu filmu, ir tai liudija, kad dar tebeegzistuoja nuostata, jog kinas – ne vien pajamų, bet ir nuoširdaus džiaugsmo šaltinis.
Antradienis
Vieną „Kavos ir cigarečių“ personažą virėjo kostiumu sukūrė į tą minėtą draugų kompaniją natūraliai įsitraukęs, aktorius Billas Murray. Pernai jis vaidino dar ir kitoje Jarmuscho juostoje „Sulaužytos gėlės“, o šiandien, jei dar neims miegas, galime stebėti patrauklų žvaigždės renesansą irgi švelnioje Sophios Coppolos juostoje „Pasiklydę vertime“.
Malonių emocijų teikia ir britų „Keršytojų komedija“ (The Revenger’s Comedies, 1998). Du skirtingi žmonės (Samas Neillas ir Helene Bonham–Karter) nori pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau kadangi jųdviejų norai, kad ir dėl skirtingų motyvų, susieina ant Temzės tilto, neįvykę savižudžiai susipažįsta ir ima regzti keršto planus. Bet ir tie krypsta ne visai numatyta linkme.
Mažai džiaugsmo iš kitų dienos komedijų – „Vienišo vyruko“, kuriame Steve’as Martinas atrodo visai išsisėmęs, ir juostos „Pašoksime?“. Nepaisant nei Roberto Gere’o, nei Jennifer Lopez, ši nuobodi muzikinė komedija, kurios veiksmas dažnai rutuliojasi šokių salėje, prisirinko tik visokių antrojo plano nominacijų, tačiau nebuvo, skirtingai nei tikėtasi, apdovanota nė paauglių. Užtat „Vakarė žvaigždė“ (The Evening Star, 1996), laviruojanti tarp komedijos ir melodramos, įdomesnė. Kas nors iš sinefilų turbūt atsimena ankstesnę juostą „Švelnūs žodeliai“, o „Vakarė žvaigždė“ – tarsi laisvas anos tęsinys su tais pačiais simpatiškais personažais, kuriuos abu kartus kuria renovuotos Holivudo žvaigždės Shirley MacLaine ir Jackas Nicholsonas.
Trečiadienis
Atėjo diena, kai sinefilai gali ilsėtis.
Danny De Vito neperėmė Marlono Brando pamokų ne tik vaidindamas, bet ir išvien režisuodamas. Gyvenimo ironija, kad pagrindinis šiandien rodomo komiško telefilmo „Magnatas“ (The Ratings Game, 1984) personažas verslininkas (jį vaidina, aišku, režisierius) bando, nieko apie kiną nenusimanydamas, kurti scenarijų. Ir štai pats De Vito juokiasi iš kito, o savo esminės klaidos – skirtingų profesijų – nemato. Taip gyvenime paprastai jau būna…
Repertuare – prastas, kvailokas trileris „Be liudininkų“, taip pat aktorės ir režisierės Penny Marshall statyta sportinė komedija apie šaunias beisbolininkes „Moterų lyga“. Nors čia pasirodo net pati Madonna, lygis, švelniai tariant, vidutinis.
Ketvirtadienis
Dar viena amerikiečių nei aktorė, nei režisierė Amy Heckerling siūlo ankstyvą paauglių juostą „Pašėlęs gyvenimas Ridžmonto vidurinėje“ (Fast Times at Ridgemont High, 1982). Tai neišranki komedija, įdomu nebent tai, kad prieš 24 metus vos pradedančiam karjerą Seanui Pennui buvo 22–eji, neką vyresnė buvo ir Jennifer Jason Lee. Šiandien abu – pripažinti ir kur kas išrankesni.
„Mambo karaliai“ (The Mambo Kings, 1992) kurti pagal labai aukštos reputacijos Pulitzerio premiją gavusį Oskaro Hijuelos romaną. Ekrane šis tragiškas pasakojimas apie 1950 metais emigravusius brolius kubiečius gavo muzikinės dramos išraišką, tačiau Lotynų Amerikos ritmai neglaisto situacijos tragizmo. Jaunesnįjį brolį kuriantis Antonio Banderas šiuo filmu debiutavo amerikietiškame kine. Iki šiol yra plėšomas į gabalus – aišku, sėkmingai.
Suplakti į viena komediją, dramą, biseksualumą ir net AIDS filmo „Gario istorija“ kūrėjams nelabai pavyko. Čia jums ne šeštadienio islandų biseksualės…
Tuo tarpu Airijoje besirutuliojantis siužetas su loterija ir netikėta mirtimi – „Nedas Divainas“ tikrai imponuoja. Bendros britų, prancūzų ir amerikiečių pastangos šįkart davė tikrą arthauzinį, šešiais autoritetingais prizais apdovanotą kūrinį. Labai malonu, kad jame gaivinamos senosios britų komedijos absurdiškumo tradicijos.
Žinoma, visais parametrais meniškiausia šiandien yra Istvano Szabo drama „Mefistas“ (Mephisto, 1981). Pagal viską – ir Klauso Manno romaną, kuris čia oficialiai ekranizuotas, Klausas Maria Brandaueris, vaidinantis su Trečiojo Reicho mefistofeliais sandėrį sudariusį aktorių, apeliuoja į realiai egzistavusį fašizmo laikų aktorių Gustaffą Grundgensą. Ir tik visai neseniai sužinojome (apie tai rašiau ir praėjusią savaitę), kad puikiajam vengrų režisieriui Szabo šis kūrinys – deja, savaip ir autobiografinis…
Penktadienis
Šiandienos filmų sąrašuose – dvi specifinės komedijos. „Veino pasaulis“ (Wayne’s World, 1992) – specifinė amerikietiška, nelabai įsivaizduoju, kaip ją vertins tie, kurie nepažįsta Amerikoje labai populiarios – ir nulėmusios filmo populiarumą tėvynėje – TV laidos „Saturday Night Live“. O Leonido Gaidajaus komedija „Pavojinga gyvybei“ (Opasno dlia žizni!, 1985) turbūt bus (ar bent greitai bus) nelabai suvokiama tiems, kurie visai neragavo sovietinio gyvenimo būdo. Bet prisimenančių dar irgi užtenka, jiems bus smagu nuo spėtų primiršti (arba įgavusių kitą pavidalą) buities situacijų: mat Gaidajus nuo buitinio juokinimo retai pakildavo iki tuomet pavojingos satyros.
Televizinis „veiksmo trileris“, pavadintas „Koanas“, gali sudominti nebent tuo, kad vienas atlikėjų išties buvo Prancūzijos karatė čempionas. Po kito trilerio „Baimė X“ žlugo danų režisieriaus Nicolaso Windingo Retno studija. Bet tegul tas faktas jūsų nebaugina: ir po to Retnas laikomas labai žadančiu režisieriumi, ir net šiame gal ne visais komponentais pavykusiame filme, skirtame rimtai praeities paieškų temai, jo ateitis neatrodo labai niūri.
Šiandien – net du Amerikos renegatų, išdavusių nepriklausomą kiną, brolių Coenų filmai. Pirmuoju rodomas holivudinis „Nepakenčiamas žiaurumas“, spekuliuojantis žvaigždžių George’o Clooney ir Catherine Zeta–Jones spindesiu, o melagingą juristų pasaulį paliečiantis anaiptol ne taip aštriai, kaip tai pavykdavo dar 4–ojo dešimtmečio Holivudo komedijose.
Užtat kitas jų filmas „O, broli, kur tu?“ (Oh Brother Where Art Thou?, 2000), reiškęs tarpinį Coenų kūrybos laikotarpį, – kur kas savitesnis ir originalesnis. Dar didžiosios depresijos metais iš kalėjimo bėgantys trys nusikaltėliai patenka į lyg netikėtas, tačiau miglotai žinomas situacijas. Kai ekrane pasirodo pats Ciklopas (labai juokingas storulis Johnas Goodmanas, vaidinęs ir ankstesniuose firminiuose Coenų darbuose, pavyzdžiui, „Didžiajame Lebovskyje“), abejonių nebėra: tai parodijinė pačios „Odisėjos“ versija. Užsimok gi tu man!
Kompensacijai – trys vyrai smagiame filme „O, broli, kur tu?“ (T. B. Nelsonas, J. Turturro, G. Clooney).
Kadangi šiandienos fotokadruose – vienos moterys, manau, tą neteisybę kiek ištaisysime pateikdami jums simpatišką Coenų bėglių trijulę.