2006-09-01

Sezonas naujas, filmų paketai seni. Reikia žiūronų, kad įžvelgtum premjerą ar šiaip originalesnę retenybę.

Šeštadienis

Antraplanio Holivudo dienelė. Kodėl „antraplanio“? Tenka aiškinti, nes atsiranda korespondentų, labai įsižeidinėjančių dėl kiekvieno kritinio žodžio ir kartu išsiduodančių, kad jie patys dirba konkrečiuose TV kanaluose.

Štai veiksmo superfilmas „Šakalas“ (The Day of the Jackal, 1973). Mįslingo superžudiko tokia pravarde (Bruce’as Willis) veikla atkeliavo iš Frederiko Forsytho garsaus romano „Šakalo diena“. Buvo ir toks klasikinis Fredo Zinnemanno detektyvas, labai tiksliai atskleidęs pasaulio politinių mechanizmų funkcionavimo taisykles. Šįkart – geroka painiava, efektų vaikymasis, rusų mafijos pasitelkimas – juk 1997–aisiais, antrąjį „Šakalą“ statant, Rusija dar buvo populiarus jaukas. Labai linksma stebėti, pavyzdžiui, kažkokią milicijos majorę Valentiną Kozlovą randų subjaurotu veidu; ją vaidina antraplanė aktorė Diane Venera, ir dėl tokių „kozlovų“ viskas žiūrima kaip eilinis karnavalas. O 1973 filme alsavo realybė.

Raiškesnė, psichologiškesnė, kur kas subtilesnė buvo pirmoji Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ (Lolita, 1962) ekranizacija, realizuota vieno geriausių pasaulio kino meistrų Stanley Kubricko, o 1997–ųjų variantas – šiaip, skandaliukui.

Gana naujas „Paskutinis karas“ (To End All Wars, 2001), kurio TV ekranuose anksčiau lyg nepastebėjau, – pasakojimas apie škotų karius, per Antrąjį pasaulinį karą patenkančius į japonų nelaisvę. Nors pagrindinį vaidmenį čia kuria geras britų aktorius Robertas Carlyle’as, patriotizmo, draugiško solidarumo būtinybė ekrane aiškinama primygtinai, įkyriai, supaprastintai. Panašu į „privalomą“ lektūrą mokykloms, nors aš čia visai solidarizuojuos su kino kritike Živile Pipinyte, kartą spaudoje surikusia: „Nieko neprivalai!“

Bene įdomiausias dienos filmas – „Laukiniai laukiniai Vakarai“ (Wild Wild West, 1999) – savo meniniame arsenale supynė komiksą, mokslinę (ar greičiau nemokslinę?) fantastiką, pasireiškiančią, pavyzdžiui, Salmos Hayek mechaninio voro letenose vaizdeliu, o dar vesterną ir komediją. Neblogai? Ypač kai matai Kennetho Branagh piktadarį–išradėją–impotentą, matyt, neapykantos jausmui palaikyti apsupusį save žavingų, bet jam nepasiekiamų, panelių pulkais. Vis dėlto žodis „antrinis“ peršasi net čia. Patyręs profesionalas Barry Sonnenfeldas vis dėlto nejaukiai jaučiasi tokioje postmodernistinėje mišrainėje, kurioje jaunesnis autorius kvėpuotų pilna krūtine. O be to, šį filmą dar 1999–aisiais visi vadino bandymu tame pačiame kovos lauke pakartoti ir prašokti sąmojingų „Žmonių juodais kostiumais“ sėkmę. Tai nepavyko, nors pažiūrėti filmą visai įmanoma.

Sekmadienis

Linksmesnė diena: bent du autoriniai filmai.

Apie vieną iš jų – danų meistro Larso von Triero „Dogvilį“ (Dogville, 2003) – šiuose puslapiuose teko jau ne kartą užsiminti. Laikas bėga, darosi aišku, kad unikalus kūrinys, pirmąkart taip meistriškai susiejęs teatro sąlyginumą ir kino tiesą, tikrai išliks kino istorijoje. Pieštose dekoracijose vyksta žiauroka Amerikos didžiosios depresijos laikų istorija (gal todėl publika už okeano klykavo, esą tai žiaurus antiamerikinis filmas, tais klykavimais sukliudė „Dogviliui“ baugščiuose Kanuose pelnyti apdovanojimą). Bėganti nuo gangsterų Greisė (Nicole Kidman) apsistojo provincijos miestelyje Dogvilyje, ją priglaudė, bet, slenkant laikui, ėmė vis žiauriau išnaudoti, reikalauti lyg atlygio už tą parodytą humanizmą. Ant plokščių, kreida išrašytų grindų rutuliojasi nužmogėjimo procesas, galintis, anot režisieriaus, vykti bet kur pasaulyje. Pastebėsiu, kad tas teatrinis sąlyginumas, šokiruojantis tik pirmosiomis filmo minutėmis, ir leidžia autoriui prabilti apie universalius dalykus: būtų filmavęs natūroje, rentęs provincijos namukų dekoracijas, visa tai iš karto taptų labai konkretu, „priregistruota“, ir tik tuomet „Dogvilį“ būtum galėjęs kaltinti antiamerikonizmu.

„Dogvilis“ su N.Kidman – unikali teatro ir kino samplaika

Bet eksperimentas – dažniausiai nepakartojamas dalykas, užtat, kai L.von Trieras pastatė tęsinį „Manderlis“, išsaugodamas „Dogvilio“ formą, naujasis kūrinys šiek tiek nuvylė. O žada būti dar trečias trilogijos filmas – apsaugok, Dieve!

Atrodo, antiamerikoniškomis nuotaikomis galėtum labiau kaltinti nepriklausomą, labai originalų pačių amerikiečių jauną kūrėją Toddą Solondzą, pastačiusį liūdną komediją „Istorijų pasakojimas“ (Storytelling, 2001) (TV11, panašu, kad tai tas filmas, nes yra dar ir senesnis tuo pačiu pavadinimu). Bet ir tai – greičiau blefas. Solondzui, susiejusiam dvi istorijas, artimas pagrindiniais baimės, depresijų, seksualinio išnaudojimo, siekimo pagarsėti motyvais, svarbiau ne specifinės jo šalies grimasos, o visuotinė nūdienos rykštė, vadinama „politiniu korektiškumu“. Filmas niekina šią teoriją, įžūliai – kaip dar nesame girdėję – prabildamas apie rasizmą ir tiesos reliatyvumą (novelės pašaipiai pavadintos „Suvaidinta“ – „Nesuvaidinta“), žydus ir Holokaustą, dar daugelį nūdienos „skausmo taškų“. Žinoma, „Istorijų pasakojimas“ – ginčytinas kūrinys, tačiau čia bent yra dėl ko ginčytis.

Marškinukai su sovietų simbolika, bet, „Istorijų pasakojimo“ herojai – tipiški amerikiečiai.

Kas daugiau? BTV, atrodo, visai perėjusi į televizinius filmukus, siūlo niūrų „Jungiklį“ ir skandalingą „Žmogžudystę Naujajame Hempšyre“, besikapstančią nešvariuose realybės skalbiniuose, nė nebandančią išsiaiškinti, kodėl realios bylos herojė, jauna koledžo dėstytoja, prievartavo mokinius ir stūmė juos į nusikaltimus. Kiek labiau panašus į tikrą filmą atrodo trileris „Meksikas“ (Mexico City, 2000), pasakojantis baisoką istoriją apie tai, kaip mergina ieško brolio fotografo, dingusio nusikalstamose Meksikos sostinės džiunglėse.

Pirmadienis

Kadaise buvo toks Luiso Bunuelio filmas „Andalūzijos šuo“ (Un chien andalou, 1929) ir, nors ten nesimatė nei Andalūzijos, nei kokių šunų, tas pavadinimas įstrigo amžiams, ir niekas jo nė nebando pakartoti.

Tuo tarpu du šiandienos filmų pavadinimai į paprastų, kino manija nesergančių žiūrovų sąmonę gali tik įnešti painiavą ir dar parodyti, kokie neišradingi yra nūdienos kinematografininkai, kiek mažai svarbos jie skiria kūrinio vizitinei kortelei. „Mergina, verta milijono“ (Million Dollar Baby, 2004) ir „Milijono vertas viešbutis“ (The Million Dollar Hotel, 2000). Ir dar visai ne prasčiausi filmai. Apie pirmąjį, iš bokso sferų, atnešusį Clintui Eastwoodui daugybę „Oskarų“, čia jau daug rašyta. Antrąjį, kiek ankstesnį “…viešbutį“ statė vokiečių meistras Wimas Wendersas – deja, tuo savo gyvenimo periodu, kai šedevro „Dangus virš Berlyno“ metas jau buvo praėjęs, o naujos idėjos dar vis nelankė. Šiandien Wendersas vėl rodo gerą formą – per TV3 jau parodytu filmu „Įeik nesibeldęs“, o tada, 2000–aisiais, jam teko griebtis abejotinų žvaigždžių (Melas Gibsonas, Mila Jovovich) ir trilerio formos. Nors pats tas viešbučio, knibždančio įvairiausių žmonių ir likimų, įvaizdis autoriui pavyko, manyčiau, ir tada.

Vis dėlto mielesnė puiki – matyt, todėl ir retai rodoma – rusų režisieriaus Nikolajaus Dostalio tragikomedija „Debesis–rojus“ (Oblako–raj, 1990). Periferijos žmonės, tie ne „naujieji“, o paprasti, nuoširdūs žmoneliai – ekrane ištapyti su meile ir širdperša, o tarp jų išsiskiria jaunasis fantazierius Kolia, kurį sukūręs, Andrejus Žigalovas tapo liūdnu cirko klounu ir išvyko gyventi į Prancūziją. Tiesa, kai N.Dostalis kūrė antrąją švelnios juostos dalį su tais pačiais herojais, pavadintą „Nenuorama Kolia“, atvyko ir nusifilmavo. Rusų kanalai šią ne prastesnę juostą jau parodė (ir Stepokas, prisimenat, rašė), štai įdomu tik, ar tai padarys ir mūsų 5 kanalas.

Antradienis

Net keista, kad kino diena gali būti tokia pilka ir neišvaizdi. Žinoma, aidėte aidi Kanados primityvios komedijos „Mitas apie vyrų orgazmą“ (The Myth of the Male Orgasm, 1996) trankus pavadinimas, bet pagrindinis mitas čia tas, kad filmas erotinis, – ne, jame paprasčiausiai plepama apie seksą, jo neriboja nė „nevaikiškas“ laikas, taigi laukiantys skandalingo reginio bus labai nusivylę.

„Medžiotojų mėnulyje“ (The Hunter’s Moon, 2001) vaidina vien nueinančios žvaigždės, pavyzdžiui, kažkokio kalno „savininką“, tironišką našlį despotą kuria Burtas Reynoldsas. Pasakytum, jei jis būtų dama: kaip gerai išsilaikė.

Naujas amerikinis veiksmo filmas „Devyni gyvenimai“ (Unstoppable, 2004) turėtų lyg prabilti apie manipuliavimą žmonėmis, jų sąmonėmis, bet iš tiesų muša kvailumo, nesustygavimo rekordus. Pralinksmino internete netyčia rastas atsiliepimas: „Šio filmo scenarijų parašė keli tuzinai girtų beždžionių, gyvenančių įvairiuose pasaulio kraštuose ir negalinčių susisiekti viena su kita“. Sunku nepritarti. Tik jeigu aš taip atsiliepčiau, redaktorius greičiausiai viską išbraukytų – vis dėl to nelemto „politinio korektiškumo“, lendančio į visą mūsų gyvenimą.

Arčiausiai meno šiandien stovi rusų režisieriaus Aleksandro Belinskio „Čapliniana“. Trumputis filmas baletas su Jekaterina Maksimova ir Galiu Abaidulovu yra sukurtas pagal paties Charleso Spencerio Chaplino rašytą linksmai liūdną muziką jo klasikiniams filmams, jis sumaniai, tiesiogiai nekopijuodamas, naudoja ir tų filmų vaizdinius motyvus.

Trečiadienis

Netrukus Vilniuje prasidės VIII tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai“ renginiai. Tarp jo programų viena – ypač linksma ir žavinga, ji vadinasi „Moterys ir humoras“ ir rodo kino režisierių moterų požiūrį į save pačias, į „stipriąją“ lytį, į visokius dabarties paradoksus.

Prisiminiau su televizija nieko bendra neturintį faktą todėl, kad šiandien teleekranuose – tarsi „Moterų diena“. Tokie visų pagrindinių filmų prasminiai centrai, štai tik režisavo ne moterys, o vyrai, tad požiūris nebus jau toks originalus, kaip „Tinkluose“.

Supermoteriškas Herberto Rosso kadaise garsėjęs kūrinys „Plieninės magnolijos“ (Steel Magnolias, 1989), jau pavadinimu nusakantis koncepciją – žavingos gėlės, bet… plieninės. Iš tiesų, tarp gausių dramatiškos komedijos herojų vyrai beveik nepasirodo, o moterys rodo pavydėtiną valią ir stiprybę. Štai Julios Roberts herojė diabetininkė nutaria, nepaisant nieko, gimdyti, nors jai tai gali kainuoti gyvybę. Motina – Sally Fields – blaškosi tarp solidarumo ir siaubo. Bet bene žaviausias ekrane ištikimų draugių kvartetas (Shirley MacLane, Dolly Parton, Daryl Hannah, Olympia Dukakis), elegantiškai, su didžiuliu humoru akompanuojantis pagrindiniams įvykiams – na, beveik kaip moderniškas graikų choras.

Gangsteriška juosta „Pasiutęs šuo ir Glorija“ (Mad Dog and Glory, 1993) irgi pakrypsta taip, kad esminis dėmesys atitenka ne gangsteriams ir ne policininkams, o „gyvai dovanėlei“, už paslaugą savaitei padovanotai Umai Thurman.

Pagaliau „oskarinė“ prancūzų istorinė melodrama „Indokinija“ (Indochine, 1992) visaip eksponuoja Catherine Deneuve piešiamos turtingos plantatorės paveikslą. Atrodo, nuo jos poelgių, įnorių priklauso ir pati kolonijinės istorijos raida. Ne itin mėgstu pagal Holivudo lekalus paprastai dirbančio prancūzų režisieriaus Regiso Wargnier kūrybą, šiandien Lietuvos kinų ekranuose reprezentuojamą jo nauja, tokia pat, kaip visada, spalvinga, egzotiška ir didaktiška juosta apie pigmėjus „Žmogus žmogui“ (Man to Man, 2005).

Ketvirtadienis

Kino teatrų ekranuose demonstruojama naujausia ispanų metro Pedro Almodovaro juosta „Sugrįžimas“ (Volver, 2006), tapusi pasaulyje kone metų favoritu, o jei kas turi kantrybės laukti jos pasirodymo per TV, šiandien gali pažiūrėti ankstesnę autoriaus melodramą „Viskas apie mano motiną“ (Todo sobre mi madre, 1999), buvusią tokiu pat favoritu 1999–aisiais. Juolab kad abu kūrinius sieja ispanų žvaigždutės Penelope Cruz pavardė: šiandien jau ji vaidina pagrindinę motiną, o tada buvo dar tik naivi, pagundoms pasidavusi, vaiko laukianti, bet mirtinai serganti vienuolė.

P.Almodovaro filme „Viskas apie mano motiną“ P.Cruz atrodė kur kas naivesnė, nei šiemečiame „Sugrįžime“.

Moterys aname senajame Almodovaro kūrinyje atrodė kaip tikra šios žemės druska: jos tvirtos, jų visai pakanka išsaugoti šiam pasauliui (pridursiu, kad „Sugrįžime“ klesti jau visiškas matriarchatas). O vyrai amoralūs, bjaurūs, geriausia, ką jie gali sugalvoti, – tapti transvestitais. Žinoma, Almodovaras šiek tiek perlenkė ir su jais, ir su homoseksualizmu, ir su lyties keitimu – užtat dėkingiausia filmo „Viskas apie mano motiną“ auditorija buvo grynai moteriška, vyrai jautėsi šiek tiek įžeisti, o kai kurie žiūrovai naiviai klausinėjo, ar Ispanijoje nebeliko normalių vyriškių. Ne, tai tik toks režisieriaus žvilgsnis. O „Sugrįžime“ visai nebėra nei tų sutrikusiųjų vyrų, nei kokių kitų, jie tik numanomi už kadro kaip spermos donorai – juk vaikai vis dėlto gimsta. Ginčytina, gali erzinti, bet talentinga – to neatimsi.

Kiti filmai šiandien dažniausiai nereikšmingi, kaip berods dar nematytas 1992 metų kriminalas su jauna Sharon Stone „Ten, kur glūdi paslaptys“, likęs visiškame tais pačiais metais kurto Stone erotinio benefiso „Esminis instinktas“, po kurio ji ir tapo žvaigžde, šešėlyje. Labai nustebino LNK darbuotojų pasiūlymas „Snobo naktį“ praleisti su „Džanis ir Džonu“ (Janis et John, 2003). Jeigu jau tokią nepretenzingą, kad nepasakius paviršutinišką prancūzų komedijėlę apie Janis Joplin ir Johno Lemmono imituotojus vadinsime snobiška, kur nueisime? A, supratau: tai išties snobiškas kinas, nes jame nėra nei specialiųjų efektų, nei gyvuliško žiaurumo, nei techninių atrakcionų, nei mistikos, nei psichikos bėdų, besikėsinančių apkrėsti patį žiūrovą. Tokiu atveju aišku: žiūrės ne idiotai, o vieni snobai. Ironiškas terminas įgauna vertingumą.

Penktadienis

Šiek tiek daugiau negirdėtų pavadinimų, bet džiaugsmo dėl to nedaug.

Kartais pavadinimai tiesiog keičiami. Na, gerai, tegul „Swimming With Sharks“ nebuvo genialiausias pavadinimas, bet Lietuvoje pakeistas išaiškinančiais „Šou verslo rykliais“ (Swimming with Sharks, 1994), jis atima bet kokį norą žiūrėti šią dramatišką komediją su neblogu Kevino Spacey (prodiuseris karjeristas) vaidmeniu, mokėjimu sukurti universalų (ne tik „šou“) nūdienio verslo modelį, įrodyti, kad perspektyvus projektas gali tapti vien intrigų katalizatoriumi.

Ir vėl ne kartą matytas principas: geri aktoriai, privalantys „išgelbėti“ įtartiną filmą. Kaip taisyklė, to neatsitinka, o neprincipingi (arba apsigavę) aktoriai tik rizikuoja savo reputacija. Tai liečia ir Johną Travoltą, Timą Rothą komedijoje pagal realią loterijų sukčiavimo bylą „Laimingi skaičiai“, ir kubiečio Andy Garcia kuriamą rašytoją, tampantį žigolo, filme „Pabėgimas iš Eliziejaus laukų“, ir gabius atlikėjus simpatiškos prancūzų komedijos amerikietiškame perdirbinyje „Trys vyrai ir kūdikis“. Ir kuo mes nusikaltome, kad visuomet žiūrime ne originalus, o perdirbinius?

O štai ir originalas. Gūdžią naktį sergantiems nemiga demonstruojamas klasikinis Sergio Leone gangsterinis retroepas „Kartą Amerikoje“ (Once Upon a Time in America, 1984). „Sauso įstatymo“ laikai, žydų mafija Brodvėjuje. Intensyvus menas, savuoju sugestyvumu verčiantis užjausti tegul ne pačių šviesiausių intencijų herojus. Ginčytinas menas: juk gangsterinė saga atrodo nelauktai artima kone riterių romanui. Nemačiusiems patariu prisišniaukšti kavos arba – pagal galimybę – dieną pasnausti. Yra dėl ko. Štai jums tas atvejis, kur vietoje – ir filmas, ir jo aktoriai (Robertas De Niro, Jamesas Woodsas, Elisabeth McGovern, Treatas WilIiamsas…), kur aktoriams garbė dalyvauti kuriant tokį stiprų kūrinį.

Kadangi „Kartą Amerikoje“ – tiek pat meistriškas, pagavus, atsikvėpti neleidžiantis, kiek ir ilgas filmas (3 valandos ir 47 minutės, nebent kanalas sugalvotų karpyti kūrinį dalimis), entuziastai atsipeikės tikriausiai jau šeštadienį. O tada bus naujas repertuaras ir naujas Stepokas.