2006-09-22
Sumuštinio dėsnis tikrai egzistuoja. Reikėjo trumpam pranykti iš šių puslapių, kad LTV kaipmat pradėtų reikšmingą čekų „Prahos pavasario“ kino ciklą. Atsiprašau.
Šeštadienis
Keisti dalykai: nesu fantastinių siaubų gerbėjas, man visai nereikia, kad paskui sapnuotųsi visokie į kūną įlindę ateiviai – savų ligų pakanka. Bet, žiūrėdamas Johno Carpenterio 1982 metų „Padarą“ (The Thing, 1982), vis dėlto pasiduodi galingai režisieriaus fantazijai, supranti, kad būtent iš šio sugestyvaus kūrinio, na, gal dar iš kiek ankstesnio „Svetimo“, idėjų sėmėsi visa gvardija tolesnių žanro juostų – gal net ir Werneris Herzogas, kurio naują juostą „Žydrynė“ matysime šiandien Vilniuje prasidedančioje vokiečių filmų savaitėje. Žinoma, Carpenteris nėra filosofas, kaip žymusis europietis, tačiau postūmį mene kartais sugeba teikti netgi paprasčiausias trešas („trash“).
TV1000 kanalas reguliariai vis parodo įsimenančią turkų dramą „Vienišius“ (Uzak, 2002), apie kurią čia jau rašyta. Gana naujas 2002–ųjų kūrinys, premijuotas Kanuose, neturi nieko bendra su laukiama, vos tik išgirsti šalies vardą egzotika, su pilvo šokiais. Ne, Stambulas ekrane – kupinas tik nešvaraus sniego, o dviejų giminaičių atsitiktinis susitikimas – nenusakomos egzistencinės gėlos, artinančios kūrinį prie Tarkovskio. Turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas šios giminystės nė neslepia, pabrėžia – gana nelaukta ir komiška scena, kai herojus fotografas, įsidėjęs į grotuvą „Stalkerį“, aiškiai nėra tos nuotaikos, kad galėtų susikaupti. Jis pakeičia vaizdajuostę, ima tąsytis pomovaizdai, bet čia ateina giminaitis, ir susigėdęs herojus puola slapstyti savojo „nuopuolio“.
Apskritai ši diena – rusų kino. Net trys filmai kažkuo įdomūs, nors tai nebūtinai reiškia, kad jie geri, ar kad neerzina.
Štai Andrejaus Balabanovo „Brolis 2“ (Brat 2, 2000), nepaisant jo aukšto profesionalumo, mane visuomet veikia kaip raudona skepeta bulių. Na, geriausiu atveju – kaip F.Bondarčiuko „9–oji kuopa“, mano minėta prieš dvi savaites, nes čia tos pačios bėdos (o autoriai jas laiko privalumais), baisiausia kurių – rusiškasis šovinizmas. Įdomu, ar čečėnų karo veterano Danilos jaunasis atlikėjas Sergejus Bodrovas jaunesnysis, taip beprasmiškai žuvęs per filmavimą, menotyros kandidatas, gana nekvailo filmo „Seserys“ režisierius, irgi taip nekritiškai mąstė apie savas šaknis? Abejoju…
Įdomu, kaip šiandien atrodys 1988–aisiais labai imponavęs „Ponas dailininkas“ (Gospodin oformitel, 1988)? Jo stilingumas niekur nesidėjo, bet tada pasakojimas apie žmogų, pamilusį lėlę, turbūt pirmiausiai stebino tuo, kad panašaus dekadentiško kino, atėjusio iš „didžiojo kaimyno“, dar niekada neregėjome. Ir vėl: labai keistų bruožų aktorius Viktoras Avilovas paliko šį pasaulį, vos tik pradėjęs rimtai kurti. Tuo tarpu juostos „Jeigu mes žinotume“ (Jesli by znat, 1993) statytojas – senas profesionalas Borisas Blankas, tiesa, anksčiau, buvęs tik „ponas dailininkas“ (labai neprastas), bet ne režisierius. Matyt, įgrįso. Kiekvienas režisūrinis Blanko darbas Rusijoje sukelia žiaurų skandalą, kaip 1993–aisiais buvo ir su šiandienos filmu, netikėtai perkėlusių Antono Čechovo „Trijų seserų“ personažus į pilietinio karo siaubą ir tuo atskleidusiu, man regis, visiškai naujų universaliosios klasikos spalvų.
Sekmadienis
Nepamanykit, jog parašas po šia spalvinga, šiek tiek kičine fotografija reiškia kažkokias suirzusias intonacijas. Ne, ispanų metras Pedro Almodovaras – jau toks yra, ir galima arba perbraukti jo buvimą, šios pastraipos apskritai neskaityti, arba parodyti trupinėlį liberalumo, sutinkant, jog ir tarp gėjų arba persirenginėtojų būna talentingų žmonių. Reikalas dar tas, kad Almodovaro kūryba amžinai mirguliuoja, it gyvasis sidabras, nesiduodama į rankas, nesileisdama kritinių definicijų apibrėžtumui.
Kaip be transvestitų (režisierius P.Almodovaras ir aktorius G.G. Bernalis filmuojant „Blogą auklėjimą“)?
Tai jis kuria filmą apie motinystės stebuklą („Visa tiesa apie mano motiną“), tai – tarsi moters visokeriopos viršenybės manifestą („Pasikalbėk su ja“ arba šiandien kinų ekranuose dar teberodomas jo naujausias „Sugrįžimas“), tai vėl išguja moteris į kūrinio epizodinę periferiją, kaip šiandien bene pirmą kartą lietuviškame TV kanale nušvintančiame 2004 metų filme „Blogas auklėjimas“ (La mala educación, 2004). Kažkodėl manau, kad ir paskutinį – mat, homofobiškoje Lietuvoje juosta apie grynai vyrų meilę, manau, neturi jokių šansų. Juolab paliečianti katalikiškųjų licėjų, jų auklėtojų polinkių temą. Ne, „Blogas auklėjimas“ nėra kritinis filmas: nors pats Almodovaras kadaise mokėsi panašioje mokykloje, nepanašu, kad režisierius būtų labai nepatenkintas savuoju gyvenimu. Greičiau tai – mažytis, šiek tiek koketiškas, o kartais ir nelauktai (šiam autoriui) pesimistinis šou, kuriame naudojamas „kino kine“ principas, kur populiariausias dabarties ispanakalbis aktorius Gaelis Garcia Bernalis atskleidžia dar ir moteriškąją savo žavesio pusę. Po Almodovaro filmų manęs, prisipažinsiu, ilgam nepalieka keistas įspūdis, kad visi kiti žmonės, užsitraukę langų užuolaidas, kažkodėl ima persirenginėti kitos lyties drabužiais, kad visi jie gyvena visai ne tomis aistromis, kurias deklaruoja. Galbūt ta įtaigi visuotinio karnavalo atmosfera ir liudija autoriaus savitą talentą?
Visai kitokio pobūdžio – mūsiškio Algimanto Puipos kino karnavalai. Čia paprastai būdavo net kiek tvankoka nuo visokiausių vizijų, įkvėptų nacionalinių kompleksų, dailės citatų ar literatūrinių egzersisų. Tokia ir jo 1995 metų televizinė juosta „Žaibo nušviesti“ su puikiu Vytauto Paukštės (Teodoras Milkus) vaidmeniu. Fantazijos žaismui Puipą šįkart įkvėpė ne svetimi dievai, o lietuvių rašytojai Jolita Skablauskaitė, broliai Dirgėlos. Baugu prašauti pro šikšnelę, bet, manau, tokio beprotybės žiupsnio gerokai pristigo režisieriaus naujausiam „Dievų miškui“.
Tuo tarpu didžiojo italo Federico Fellini baigiamoje pamiršti klasikinėje juostoje „Kabirijos naktys“ (Le notti di Cabiria, 1957) to legendinio, tiesiogine prasme „feliniško“ išmislo – tarsi ir ne tiek daug. Filmo faktūra – miesto pakraštys su saviveikliniais vienaukščiais nameliais, kokį įsitaisė ir seniausios profesijos atstovė Kabirija (Giulietta Masina), kažkokios nešvarios dykvietės, kur į katalikinę šventę susirinko minia. Nesuprasi: melodrama (įsimylinti prostitutė – tikrai kone labiausiai nučiulptas šio žanro motyvas), drama, ar, pagaliau, tragedija? O visai ir nesvarbu. Pasigirsta vulgarus, rėksmingas Masinos balsas, kartais stebuklingai pasikeičiantis švelnaus tembro, kitokiu, užgroja Nino Rotos fleitos, prasideda meno burtai, tu žinai viską, kas bus toliau, bet vis tiek negali atsitraukti nė akimirkai.
Tragiškai šviesus Fellini (F.Perrier ir G.Masina kulminacinėje „Kabirijos naktų“ scenoje).
Žinoma, sakydamas: „žinai viską“, turiu galvoje „save, brangiausiąjį“. O juk tokie sielą apvalantys filmai kaip „Kabirijos naktys“, kurio jau nebepažįsta jaunesnės kartos, turėtų būti demonstruojami vėl ir vėl. Ne tik pažinčiai su kino istorija, bet ir žmogiškam dabarties pervertinimui. Ponai lenkai tai gerai supranta, mes, deja, – dar vis ne.
Pirmadienis
Lyg būtų galima atsipūsti nuo savaitgalio gerų filmų pertekliaus, tačiau dvi juostos irgi savaip pažymėtinos.
Ne topmodelis, tiesiog gera amerikiečių aktorė Lili Taylor labai raiškiai vaidina realiai egzistavusią filmo „Aš šoviau į Endį Vorholą“ (I Shot Andy Warhol, 1996) heroję, radikalią rašytoją, manifestų autorę, lesbietę Valerie Jean Solanas, įsitikinusią visišku vyrų giminės nereikalingumu. Bohemiškai kunkuliuojančių 1968–ųjų fone jos bloga lemianti figūra iškyla įdomiu ženklu, daug kuo nulėmusiu tolesnę feminizmo raidą. L.Taylor, už vaidmenį pelniusią Sietlo, Stokholmo, Sandenso festivalių prizus, čia supa suvaidinti Andy Warholas, Viva, Paulas Morissey ir kitos kultinės ano meto figūros. Tai, kad iš pradžių juostą planavo kaip dokumentinę, matyt, išėjo jai į naudą.
Antroji juosta, kuriai kai kurie laikraštukai, kaip nustebęs konstatavau, rašo tik vieną žvaigždutę, – tai plačiai Lietuvoje rodyta danų „Brangioji Vendi“ (Dear Wendy, 2005). Du žmonės, kurie stovėjo prie danų „Dogmos“ ištakų, – šio filmo režisierius Thomas Vinterbergas ir scenarijų jam parašęs visų jūsų žinomas Larsas von Trieras, nekuria „laisvalaikio“ filmų. Ir čia, šiame stilingame kūrinyje apie jaunus žmones, visai kitaip pasijuntančius, vos jų kišenėje atsiduria ginklas (mat Vendi – revolverio vardas), daug nelinksmų, užtat visai patraukliai pateiktų apmąstymų apie kartos kompleksus.
Antradienis
Užtat šiandien galima ilsėtis be jokių sąžinės graužimų. Nes tarp nekartojamų, naujesnių filmų pažymėtina tiktai prancūzų „Neli“, na, tokie prancūziški kažkokios kino damos nėriniai, kuriuos puošia dar ir negailestingai senstanti Sophie Marceau.
O festivalis AXX, šturmu paėmęs Vilniaus kino teatrus (tiesa, kodėl naudoju daugiskaitą kai „Coca Cola Plaza“ – praktiškai viena?), dar braunasi ir į TV. Diletantų agresija galima tiktai baugiai stebėtis. Negi lietuvių kino profesionalai nemato naujos grėsmės, bėdos, artėjančios į juos iš visai nelauktos pusės?
Trečiadienis
Šiandien žiūrint Jameso Camerono garsųjį 1984 metų „Terminatorių“ (The Terminator, 1984), gali aplankyti panašios, kaip dėl šeštadienio „Padaro“, mintys: kiekviename žanre būna novatorių, atradėjų, ilgam nusakančių visos krypties būsimą raidą. Tegul šiandienos ekranuose pasitaiko ir inteligentiškesnių (arba baisesnių) negu Arnoldas Schwarzeneggeris, grėsmingų robotų. O vis dėlto tie, kurie dirba fantastinio trilerio žanre, kad ir naudodami modernesnes technologijas, panašu, iki mūsų dienų teberankioja skeveldrėles, likusias po ano galingo sprogimo.
Kadaise, dar tik padėdamas šiuos pokalbius, džiaugiausi didesne, negu, tarkim, Jono Ūbio („7 meno dienos“), veikimo laisve, nes nemažai ką Lietuvoje dar pamatydavom ir per kitų šalių kanalus. Šiandien tas ratas labai susiaurėjo, nes ir rusai dėl autorinių teisių diktato berodo savas juostas, net ukrainiečiai, leisdavę sau nemažai laisvybių, dabar beišdrįsta parodyti Fantomasą ar kokią nusenusios italų žvaigždės Adriano Celentano „chaltūrą“ („Bingo Bongo“).
Lygiai prieš savaitę per „Elito kiną“ LTV pradėjo svarbų, vertingą ciklą „Čekų klasika. Septintasis dešimtmetis“. Iš džiaugsmo atleidau jai net kadrą teršiančią sovietinio dizaino (1:1) emblemėlę „50“, kuria kadaise visų sovietinių respublikų televizijos buvo verčiamos minėti Spalio revoliucijos 50–metį. Atleidau ir tą faktą, kad parodyta senuko Jiri Weisso „Romeo, Džuljeta ir tamsa“ buvo tik solidi antifašistinė melodrama, su jaunučių novatorių režisūros karta neturėjusi nieko bendra.
Išsižiojau, išvydęs ir šiandienos filmo „Peteris ir Pavla“ pavadinimą. Paskui prisiminiau, kad konservatyvioje Amerikoje tokiu pavadinimu rodytas Milošo Formano pilnametražis debiutas, ir Čekoslovakijoje, ir visame pasaulyje žinomas kaip „Juodasis Peteris“ (Černy Petr, 1964). Liūdnoka, kad taip iškreipiama filmo prasmė, leidžiant tikėtis tik dar vienos meilės istorijos. Pamatysit: po filmo būtinai prisiminsit patį 16–metį Peterį (neprofesionalas Ladislavas Jakimas), jo komiškai didaktiškus tėvelius, jo „dėl drąsos“ išgėrusį ir nuo to visai priekvailiu gaidžiuku atrodantį pažįstamą (vienintelis filmo profesionalas Vladimiras Pucholtas, kurį matysime ir kituose ciklo filmuose), bet štai jokios Pavlos, tiesa, šmėkščiojančios dviejuose trijuose kadruose, neįsidėmėsit. Ji čia – tik kaip gyvas ženklas, kad 16–kos metų jau bunda ir erotinis susidomėjimas, – o ne kaip savarankiškas likimas.
Laisvos gyvenimo tėkmės linksmybės (L.Jakimas M.Formano debiute „Juodasis Peteris“).
Bet bala jos nematė, tos Pavlos. Įdomu tai, kaip Formanas jau tada sugebėjo išskelti humorą ir poeziją iš pačių elementariausių gyvenimo dalykų. Interjerai neišdažyti, kaip būna dabar, eurodažais, o kasdieniški, neefektingi, netgi bjauroki, situacijos ir herojų dialogas – patys neįmantriausi, žmonės irgi tokie, kokius sutiksi į bet kokį „Šanchajų“ išėjęs, nemaloni herojaus Peterio padėtis pirmajame darbe, kur jam pavesta sekti savitarnos pirkėjus – ar neapsivogs (mat, videokamerų 1964–aisiais dar nebuvo), o nuo visko dvelkia toks tikroviškumas, tokia vos ironiška meilė, kad jautiesi pats trumpai pagyvenęs vilčių pritvinkusioje anų dienų Prahoje.
Ketvirtadienis
LNK „Snobo naktyje“ rodo amerikinę nepriklausomą komediją „Lengvabūdiškas seksas“ (Easy Six, 2003). Ar labai tokia ji jau snobistinė, paabejosiu, nes apie „vidutinio amžiaus krizės“ profesorių (čia – Julianas Sandsas) erotines kvailybes juostų yra tiek ir tiek, bet kartais sukambantis juodas humoro prieskonis šį filmą kiek ir šviežina.
Kol pats nepasižiūrėsi, niekad nesužinosi, ką iš tikrųjų demonstruoja svetainės neturintis TV11 kanalas. Šįkart man užkliuvo „Afrikos karalienė“ (The African Queen, 1951). Mat 1951 metais Johnas Hustonas pastatė tokio pavadinimo puikią nuotykių komediją iš Pirmojo pasaulinio karo laikų, kurioje Humphrey Bogarto ir Katherine Hepburn duetas – tiesiog fantastiškas. Bet jeigu po šiuo pavadinimu slypi kokia nors juostelė apie mumbo–jumbo genties didvyrę, kovojančią už tautos laisvę, – jau atleiskit.
Negali nepaminėti linksmos ir liūdnos, nuotykių prisodrintos rusų juostos „Baltoji dykumos saulė“. Žinoma, ne naujiena, bet – iš tų filmų, kurie, pusmečiui prabėgus, vėl tavęs šaukiasi, kuriuos norisi vėl žiūrėti.
Žinoma, rimčiausią dienos kūrinį demonstruoja lenkų kanalas. Antrąsyk per šią savaitę čia galima pamatyti (po „Blogo auklėjimo“) Gaelį Garcia Bernalį, šiuo atveju, beje, sijonais nesidabinantį.
Kalba apie pagarsėjusį meksikiečių filmą „Meilė kalė“ (Amores perros, 2000). 2000 metais garsas apie jį nuaidėjo per visą pasaulį (nepasiekė tik Lietuvos!), kūrinys surinko 49 (!) tarptautinius apdovanojimus. O juk tai vos antras jauno meksikiečio Alejandro Gonzaleso Inarritu, vėliau pastačiusio „21 gramą“, o šiemet Kanuose rodžiusio naują „Babelį“, savarankiškas darbas. Trys novelės, trys istorijos, į vienumą siejamos galbūt minties, jog dvikovoje su meile žmogus visuomet liks pralaimėjęs. Brutalios, vyriškos, žiaurios (šunų kovų scenos), nepaprastai ekspresyvios kalbos filmas, užburiantis jau pirmaisiais kadrais, o paskui taip ir neatleidžiantis gniaužtų.
Pietietiškos, meksikietiškos, bet visai ne serialų aistros („Meilė kalė“).
Gal kiek melodramiškesnė novelė apie gražuolės manekenės nelaimę (ypač kadrai su nuimamu gigantišku jos plakatu). Bet kaip tik „Meilė kalė“ išsklaidė mitą, kad Lotynų Amerikos kinas – tai tik melodraminiai serialai. Šiandien kaip tik jis, tarsi daugiaveidė hidra, ropščiasi į pirmąją vietą pasaulyje, nustumdamas Kinijos kiną: žinokit, kad keistos LTV laidos „25 kadras“ panelė, aną savaitę giedojusi liaupses Kinijos kinui (ryšium su visai atsitiktinių filmų savaitės atsidarymu Vilniuje), naudojosi jau vakarykšte informacija.
Penktadienis
Neužderėjo šiandien, tokie jau tie penktadieniai. Galima prisiminti nebent visai neprastą melodramą „Baltoji užkandinė“ (White Palace, 1990), kurioje Jamesas Spaderis ir Susan Sarandon darsyk rodo neblogai pažįstamą situaciją, kai abipusė antipatija visai nelauktai abiems žmonėms perauga į savąją priešingybę.
Po pirmadienio „Aš šoviau į Endį Vorholą“ – dar viena kovingos lesbinės pakraipos juosta. Šįkart tai kriminalas iš Australijos, pavadintas „Beždžionės kaukė“ (The Monkey’s Mask, 2000). Dar jauną šio filmo statytoją Samanthą Lang, panašu, irgi neslepiančią savosios orientacijos, daug kas vadina metafiziko Krzysztofo Kieslowskio pasekėja. Tiesą pasakius, kas ta orientacija, svarbu, kad kinas būtų geras.