2006-09-29
Pasitaiko ir egzotikos, ir tikrai stipraus kino. Paprastai būna prasčiau.
Šeštadienis
Viskas – tik pakartojimai. Kad ir ne patys prasčiausi.
Štai prieš porą metų išpopuliarėjęs buvo Gore Verbinskio „Skambutis“ (The Ring, 2002). Siaubelis su vaizdajuoste bei iliuzijų nepaliekančiu telefono skambučiu iš ano pasaulio, nepasiduodantis buitinei logikai, beje, – Rytų šaknų. Iš pradžių šį mistinį siužetą realizavo japonas Hideo Nakata, o amerikiečių spauda šaukė: „Palyginus su „Skambučiu“, „Bleiro ragana“ – tiesiog pasivaikščiojimas po mišką“. Ponas Stevenas Spielbergas tuoj pat įsigijo perdirbinio teises ir pasikvietė Verbinskį. Apie jį, lygiai kaip ir apie aktorę Naomi Watts, nepasakysi, kad negabūs žmonės. O vis dėlto pats siaubo irracionalumas kur kas geriau pritampa prie Rytų tradicijos.
Vėl rodomas rusų „Bumeris“ (Bumer, 2003), visai normalus filmas, kuriame per nusikalstamų grupuočių sąskaitas ir tarpusavio gaudynes kartais net iškyla dabartinės kriminalinės Rusijos įvaizdis. O štai kai bus „Bumeris 2“, jau tikrai darsyk nebežiūrėsiu, nes tai tik paspekuliavimas pirmojo filmo sėkme, visai nebeturint, ką nauja pasakyti.
Vėl kartojamas vengro Istvano Szabo „Mefistofelis“. Valdžios, kaip Mefistofelis, prisiviliojančios ir perkančios talentingus žmones, istorija – ir gili, ir kiematografiškai patraukli: čia berods pirmą kartą kine parodytas fasadinis puošnus fašizmo veidas. Tik, žinoma, ne atradimas, kaip ir Bernardo Bertolucci „Mažasis Buda“, aršūs ginčai dėl kurio jau nuslinko į primirštą praeitį. Kaip ir „Vyrai juodais kostiumais“, su humoru pateiktas fantastinis komiksas, jau susilaukęs minios sekėjų, kopijuotojų.
Šiame labai jau gerai pažįstamame fone gal kiek išsskiria gruzino Georgijaus Danelijos mažiau demonstruota – nes sukurta 1993–aisiais, kai į kiną apskritai niekas nevaikščiojo, tragikomedija „Nastia“ (Nastia, 1993). Kaip visuomet, Danelija renkasi nepastebimus, bet mielus herojus: štai buvo tokia trintukų pardavėja Nastia (Polina Kutepova), kol vieną dieną neatsibudo švytinčia gražuole. Ar labai tai pakeitė jos gyvenimą? Formaliai taip, atsirado visokios prezentacijos, pasiūlymai, kailiniai, bet esmės nepalietė. Beje, šią stebuklinę istoriją dar 7–ajame dešimtmetyje sugalvojo ir užrašė Aleksandras Volodinas (čia – scenarijaus bendraautoris), bet į „naujųjų rusų“ terpę ji įsikomponuoja, skambėdama daug natūraliau.
Sekmadienis
Ar prisimenat, kad nacionalinė televizija neseniai demonstravo seną sąmojingą fantastinę komediją apie vandenius „Kaip paskandinti daktarą Mračeką“? Kadangi LTV dabar disponuoja gausiu čekų filmų kraičiu, šiandien galime pamatyti naują jų komediją iš to ciklo „kaip?“ – „Kaip pagrobti Dagmarą“ (Jak ukrást Dagmaru, 2001) ir… gerokai nusiviliti. Mat 2001 metų juostoje yra visko – ir šeichų, ir ministrų, ir net agentų 007, tačiau nebeliko seniesiems pavyzdžiams būdingo gero skonio ir saiko. Visur vykstanti komercializacija, deja, neaplenkė ir mielųjų čekų kino.
Kažką panašaus būtų galima tarti apie vokiečių komediją „Kambarinė ir milijonierius“ (Das Zimmermädchen und der Millionär, 2004), jau pavadinimu išsemiančią konfliktą, kino meno atrastą dar didžiojo nebylio laikais. Pagrindinis privalumas tik tas, kad juosta visai nauja (2004 metai), tačiau situacijos ir pats humoras – tikrai barzdoti.
Atvirkščiai, nacionalinė televizija tik rodo ir rodo kolonijinę nuotykių juostą „Keturios plunksnos“. Žinoma, efektingų nuotykių reikia, Heatho Ledgerio irgi, pamąstymų (gana paviršutiniškų), kas gi yra išdavystė, ir kas ne, – tebūnie, bet gal pertraukos tarp to paties filmo rodymų galėtų būti bent kiek ilgesnės? Gal kiek prasmingesnis iš tų dienos pakartojimų – Briano de Palmos „Gyvatės akys“ (Snake Eyes, 1998). Mat personažai, tarp kurių čia – ir Nikolas Cage’as, ir Gary Sinise’as – dinamiškame veiksme kartais leidžia sau prabangą stabtelėti ir susimąstyti, kaip čia išeina, kad turi tokią prastą reputaciją, net žudikas yra įsitikinęs nupirksiąs tave. O po to galima tą niekšelį ir nustebinti.
Iš filosofinių pretenzijų Juozo Grušo novelės „Laimingasis – tai aš“ režisierius Vidmantas Bačiulis padarė butinę, šeimyninę istoriją. Įsitikinti vis dėlto verta: juosta kurta 1994–aisiais ir beveik nerodyta. Šio seanso pakartojimų programoje irgi nepastebėjau.
Pirmadienis
Matyt, niekada, nes paklausa visad gyvuoja, leidyklos nenustos leidusios įžymybių biografijas – labiau dokumentuotas ar suliteratūrintas, o kinas – leisti vadinamuosius „bajopikus“ (biopic).
Šiandien vienas tokių biografinių filmų – bene pirmąkart mūsų padangėje. 2004 metais prancūzų, anglų, italų ir net rumunų bendrai kurta juosta pagal herojaus pavardę ir vadinasi „Modigliani“ (Modiljanis) (Modigliani, 2004). Tai nebe pirmas kino pasakojimas apie XX amžiaus pradžios boheminį dailininką Amedeo Modigliani, jų buvo ir seniau, net su romantiškuoju prancūzų scenos ir kino amantu Gerard’u Philippe’u. Ta figūra taip traukia, pirmiausia, matyt, dėl savo koloritingumo, antra, kad realaus Modžio gyvenimas iš tiesų buvo it melodramos scenarijus: juk jis, buvęs toks gabus, turėjęs tokią plačią – pasauliui, moterims ir alkoholiui – širdį, neišgyveno nė iki 40 metų.
Žana (E.Zylberstein) pozuoja Modžiui (A.Garcia) filme „Modiljanis“.
Naujasis filmas pateisina visus lūkesčius: čia ir audringa, bet iš principo negalinti būti laiminga Modžio (Andy Garcia) ir Jeanne’os Hebuterne (Elsa Zylberstein) meilė, ir britų režisieriaus Micko Daviso stopiai ištapytas veiksmingas Paryžiaus bohemos fonas, bene pirmąsyk ekrane akcentuojama kūrybinė konkurencija tarp herojaus ir tokio pat, kaip jis, jauno Pablo Picasso (Omidas Djalilis). Tarp tokių filmų, kaip šis, kino šedevrų laukti netenka, tačiau bendra kultūra yra, gražu jau vien ir tai.
Nauja žvaigždinio sąstato (Renee Zellweger, Ewanas McGregoras) komedija radikaliu pavadinimu „Šalin meilę!“ (Down with Love, 2003) pirmiausia vertinga tuo, kad neblogai atkuria 1962 metų Niujorko, kuriame neva ir gimusios feminizmo beprotybės, atmosferą. Kaip rutuliosis pagrindinių herojų santykiai, aišku jau nuo pirmųjų epizodų.
Iš senesnių dienos juostų pažymėtina kad ir dažnokai kartojama klasikinė gotinio siaubo drama „Merės Šeli Frankenšteinas“ (Frankenstein, Mary Shelley’s Frankenstein, 1994 ). Britų universalas Kennethas Branagh jau tuo pavadinimu tarsi prisiekia visišką ištikimybę Mary Shelley garsiajam romanui, iki dirbtinės pabaisos (ją itin efektingai kuria Robertas De Niro) eidamas aplinkiniais, kaip knygoje, keliais – nuo kapitono Voltono (Aidanas Quinnas) klajonių, profesoriaus Frankenšteino (pats režisierius) istorijos – iki pastarojo sukurto homunkulo, čia vadinamo tiesiog Būtybe, pakelto gyvenimo kančioms ir negalinčio savo kūrėjams to atleisti. Kitas siaubas – „Berniukai iš Brazilijos“ (The Boys from Brazil, 1978) – kur kas konkretesnis, nes prabyla apie Lotynų Amerikoje tebesislapstančius Antrojo karo nusikaltėlius, čia, džiunglėse, tęsiančius fašistų genetinius eksperimentus, bandančius išvesti „geresnę“ žmonių rūšį. Tiesa, kryžminimas jiems pavyksta tik iš dalies, ir prisimenu pirmosios peržiūros siaubelį, kai mažiukai ryškiais indėnų bruožais staiga žvelgia… žydromis kaip arijų akimis.
Antradienis
Ir nebūk po to prietaringas! Juk britų režisieriaus Johno Irvino trilerio „Ketvirtasis angelas“ (The Fourth Angel, 2001) premjera buvo numatyta 2001 metų rugsėjo 11 dieną (manau, jums ši data dar kažką tebesako). Aišku, atidėjo, nes sąšauka tarp realios amerikinės tragedijos ir filmo įvykių, kai teroristai pačiumpa įkaitais penkiolika lėktuvo „Londonas – Bombėjus“ keleivių, tiek pribloškė, kad firma tiesiog pagailėjo žiūrovų nervų.
Įtakingą žurnalistą, kurio akyse žūva jo žmona ir dukros, ekrane kuria Lietuvos šiemetis svečias Jeremy Ironsas, Interpolą atstovaujantį FTB agentą – juodaodis Forestas Whitakeris. Dar vaidina amžinai jauna Charlotte Rampling (aną kartą turėjau neatsargumą apie vieną žvaigždutę pasakyti „senstanti“, tai dabar, korespondenčių solidarumo pamokytas, visuomet naudosiu tik atsargią „amžinai jaunos“ formulę). Galima nesistebėti, regint, kaip herojaus sąmonėje auga ir suklesti beprotiškas keršto siekimas.
Greta aukšto „Ketvirtojo angelo“ profesionalumo itin iškyla tam tikras TV juostos „Jie stebi“ (They, 1993) mėgėjiškumas. Niūrų pasakojimą apie autoavarijoje žuvusią vienuolikmetę mergaitę, apie jos tėvo neviltį, menkai kompensuoja didžioji britų aktorė Vanessa Redgrave, kurianti motiną santūriai ir giliai. Panašus atvejis, man regis, – – ir muzikinė Lisos Cholodenko drama „Laurelio kanjonas“ (Laurel Canyon, 2002), kur visi personažai, neišskiriant nė Christiano Bale’o suvaidinto jauno herojaus, atrodo kažkokie nenatūralūs, jų tarpusavio santykiai bei dialogai – pramanyti. Aš ne prieš sąlyginumą kine, bet jis turėtų būti geriau motyvuotas. Užtat „trenkta“ Bale’o herojaus motinėlė, mėgstanti ir žolytę, ir alkoholį, ir naujus draugus, ir roko muziką, neva nemylinti (o iš tikrųjų tik to nedemonstruojanti) sūnaus gana ryškiai išsiskiria iš visos šitos kompanijos. Mat ją vaidina brolių Coenų filmuose puikią mokyklą praėjusi Frances McDormand. Bet kitam žiūrovui viskas gali pasirodyti ir atvirkščiai. „Laurelio kanjonas“ – iš esmės provokacinis filmas, plačiai amerikiečių auditorijai, atrodo, nė nerodytas, tačiau tarp klubinės sukėlęs be galo aršias diskusijas.
Trečiadienis
Atėjo neginčijamo šedevro vakaras.
Čekų klasikos ciklo juostoje „Parduotuvė aikštėje“ (Obchod na korze, 1965) svarbu viskas, kiekviena menkiausia detalė, pradedant nuo ironiško pavadinimo: „parduotuvė“ – tai tik varganas tamsus, dėžučių užgrūstas kambariūkštis, o „aikštė“, įkvepianti erdvių laukimą, irgi atitinka kokio nors lietuviškojo Vabalninko maštabus, nes čia susieina pasilabinti visi miestelio gyventojai. Ir dar: ekrane tąją aikštę tuoj užims kažkoks kvailas medinis griozdas – paminklas, atrodo, turintis įrodyti čekų ir slovakų tautų ištikimybę fašistinės Vokietijos idealams – juk vyksta Antrasis pasaulinis… Bet miestelis nesiskundžia ankštumu, aikštę tebelanko gandrai, pradiniuose kadruose žavingai šokę lizduose pagal vietinio dūdų orkestro garsus.
Slovakas (J.Kroneris) ir sena žydė (I.Kaminska) – tragedijos „Parduotuvė aikštėje“ esminiai personažai.
Blogiau, kai ankšta sielai, kaip tarp nepriteklių gyvenančiam, tačiau kažkokių pretenzijų visiems ir kiekvienam turinčiam varganam naiviam batsiuviui Tonui Brtko (Josefas Kroneris). Atrodo, išsitiestų, jeigu būtų pinigų – ir jie nelauktai nukrinta, bet tik jau ne „iš dangaus“: svainis fašistas atiduoda „arizuoti“ – vadinasi, oficialiai plėšti – menkutę senosios žydės Lautmanovos (Ida Kaminska) parduotuvėlę. Taip vienišo Tono gyvenime nelauktai atsiranda artima siela. Ar jis sugebės vertinti tą keistą artumą – kitas klausimas, beje, tragiškas. Aktoriai, abu pelnę 1965 metų Kanų kino festivalio, tada besirūpinusio ne politiniu korektiškumu, o tikru menu, prizus, neria savo daugiaprasmiškų paveikslų nėrinius taip atsidavę, kad ši keista pora jau nebeišsitrina iš atminties. Apskritai Jano Kadaro ir Elmaro Kloso filmas, kiek vėliau apdovanotas ir „Oskaru“, – nebe vien čekų, o ir pasaulinio kinematografo klasika. Kaip gerai, kad ji pagaliau mus pasiekė.
Labai malonu: stengiantis, kad tragiškasis šedevras pasiektų visus, jo demonstravimas kartojamas per LTV2. Štai kad tai taptų tradicija, nes „Elito kino“ laikas daug kam pernelyg vėlyvas ir nepatogus. Juolab kad ir kitos televizijos, jausdamos šios rubrikos stiprėjimą, trečiadienių vakarais ėmė konkuruoti, rodyti šį tą įdomesnio.
Kokie gi filmai šiandien rimčiau konkuruoja su „Parduotuve aikštėje“?
Pirmiausia tai dvi labai įdomios lietuvių TV juostos – režisierės Jadvygos Janulevičiūtės su didele kultūra, muzikos ir kino jausmu sukurta ekrane F.Pulenco 1979 metų monoopera „Žmogaus balsas“, kurią Jeano Cocteau tekstais, įsiskverbiančiais į pačią apvilto moteriškumo esmę, dainuoja Giedrė Kaukaitė. Tuoj po to – savitas Algimanto Puipos 1996–ųjų filmas „Velnio išvarymas iš Mykolų kaimo“, kuriame, kaip niekur kitur lietuvių kine, novatoriškai bei sąmojingai siejamas profesionalių aktorių (Monika Bičiūnaitė, Jonas Čepaitis) bei klojimo teatro vaidintojų triūsas. Vis dėlto pabrėšiu, jog abu šiuos filmus kanalas kartoja. Taigi įmanoma suspėti išvysti ir “čekus, ir savus.
Kad TangoTV bent šią savaitę kartotų „Virėją, vagį, jo žmoną ir jos meilužį“ (The Cook the Thief His Wife & Her Lover, 1989) kažkaip nematyti. Tačiau anglų postmodernizmo genijaus (kiti sako – apsišaukėlio), na, tokio iš kinematografo gelmių išnirusio naujojo Frankenšteino – Peterio Greenaway 1989 metų juostą matė ne vienas ir gal net ne vienąkart. Šį sykį už siurrealistinio žaidimo su kulinarija bei spalvomis iškyla ir žmogiškos godumo, žiaurumo, keršto dramos tolimi kontūrai, o ne vienas tik ėdimo ritualas. Vis dėlto, prisiminus to etapo Greenaway (nes jis kinta, kaip klimatas) filmus, man, prisipažinsiu, fiziškai kur kas lengviau yra stebėti skendimą (skandinimą) „Skenduolių skaičiuotėje“, negu apsirijimą (kanibalizmą) „Virėjo, vagies, jo žmonos ir jos meilužio“ kadruose.
Ketvirtadienis
Pasitempė ne vienas „Elito kinas“ Šį vakarą per „Snobo kiną“ galime pamatyti juostą iš… Afganistano, berods apskritai pirmąją. Ji pavadinta 12–metės herojės vardu – „Osama“ (Osama, 2003), o režisavo Maskvos universitetą baigęs Siddiquas Barakas, šiuo metu sparčiai sukantis jau naują filmą „Opijaus karas“.
2003 metais garsas apie šį filmą sklido po visą pasaulį, jį apdovanojo ne tik Kanai, bet ir aibė kitų tarptautinių festivalių, jis pelnė „Auksinį gaublį“. Negi vien dėl egzotikos? Manau, ne. Paprastai kūrinio dramaturgijai paimtas nuo seniausių laikų žinomas ir paprastai komedijose naudotas siužetas su persirenginėjimu. Bet, pasirodo, kitoje epochoje, kitomis sąlygomis toks siužetas gali atskleisti nelauktą dramatinį potencialą. Juk negi Osama persirenginėja berniuku dėl smagumo? Ne, kalbama apie realų išgyvenimą: ji su motina talibų visuomenėje, niekinančioje moteris, tapo izoliuotos, tikros autsaiderės. Nei dirbti, nei maisto įsigyti. Apie šią absurdišką situaciją kūrinys prabyla realistiškai, labai paprastai, o užtat įtaigiai.
Kinas jau atsirado ir Afganistane (M.Golbahari filme „Osama“).
Pastebėjau, kad Baltijos TV sugeba atrinkti rusų filmus „visiems laikams“. Neseniai čia demonstruota „Baltoji dykumos saulė“, o šiandien kanalas siūlo tokią pat amžiną retrokomediją „Pokrovo vartai“ (Pokrovskije vorota, 1982). Populiarus aktorius Michailas Kazakovas, trumpam atsisėdęs į režisieriaus krėslą surinko puikų atlikėjų ansamblį (Leonidas Bronevojus, Jelena Koreneva, Sofja Piliavskaja, pagaliau, jaunutis – dar tik 1982 metai, teikiantis galybę vėliau ne itin pasiteisinsiančių vilčių Olegas Menšikovas), o svarbiausia – atkūrė atmosferą po Stalino mirties, kai visiems atrodė: dar truputis, ir atsikvėpsim visa krūtine. Deja, užtruko…
Mane visada kankina klausimas, kodėl mūsų kanalai taip bijosi ieškoti naujienų, o jeigu ieško, tai tik tarp aprobuotų. Antai lenkai šiandien rodo labai simpatišką ispanų režisieriaus Tony Gatlifo filmą „Vengo“ (Vengo, 2000), vienu metu ir menišką, ir tarsi poilsiui skirtą. Veiksmas rutuliojasi tapybiškoje Andalūzijoje tarp čigonų, o kur šie, ten neapsieinama ir be senųjų kraujo keršto tradicijų. Vis dėlto autorius rado originalesnį posūkį, panardindamas tą šiuolaikinę istoriją į nepaprastai žavių flamenko, klasikinės čigonų muzikos ritmų terpę. T.Gatlifas teigia, esą jo filmas – realistinis kino pasakojimas, bet čia pat truputėlį pats sau ir prieštarauja, prabildamas apie jį suromantinta, patetiška šneka: „Vengo“ – tai verksmas, šauksmas, daina arba himnas pačiam gyvenimui“.
Ispanų filme „Vengo“ tradicinė keršto drama dekoruojama žaviais čigonų muzikos ritmais.
Penktadienis
Šiandien savaip prasitęsia geografinės gijos, kurių pradiniai punktai – ankstesnių dienų repertuare.
Štai čekų filmų gaivinantis lietus nacionalinėje televizijoje priminė, kad seniai nematėme kitų Rytų Europos šalių juostų, net artimiausių kaimynų. Tik pagalvoji ir – siurprizas: prašom. „Karo demonai pagal Goją“ (Demony wojny wedlug Goi, 1998) – lenkų karinė drama, pasakojanti apie kruviną taikdarių kasdienybę buvusioje Jugoslavijoje. Bet aš nelyginčiau šios juostos su lenkų kino klasika. Jaunas režisierius Vladimiras Pasikovskis – vienas šiandien populiariausių šalyje, bet ne todėl kad jis, kaip nekukliai tikina trankus pavadinimas, pasiektų Goya meninį lygį. Ne, ir šioje juostoje, ir šlageriuose „Šunys“, „Šunys 2“ jis tiesiog pirmasis išmoko koziriu rinktis žiaurumą. Iš dalies tai ruso Piotro Buslovo („Bumeris“, „Bumeris 2“) analogas.
Vakarykščio Afganistano filmo tradiciją šiandien tarsi tęstų juosta iš irgi nedažnai matomos ekrane Pietų Afrikos Respublikos – „Maratonas“ (The Long Run, 2001). Gaila, šioje sportinėje dramoje realios šalies problemos (pavyzdžiui, rasinės, imigrantų) yra aiškiai apglaistomos, ir tai atima kūriniui tą „Osamos“ šviežumo pojūtį. Pagrindinis privalumas – trenerį kuriančio vokiečių aktoriaus Armino Muellerio–Stahlio puiki vaidyba.
Šis Tilžėje gimęs aktorius visą gyvenimą turėjo vaidinti VDR „istorinėse–revoliucinėse“ juostose, tad džiugu, kad bent Berlyno sienai sugriuvus, jo nesenstantį talentą gali įvertinti visas pasaulis, kurio studijose Muelleris–Stahlis filmuojasi net kažkaip godžiai.