2006-10-06

Kol turėsime čekų kino kraitį, dūsauti neteks. O ir šiaip savaitė – ne iš beviltiškųjų.

Šeštadienis

Kai kurie neblogi filmai prasideda jau dienos metu. Turbūt manoma, kad Ridley Scotto „fantasy“, pavadintas „Legenda“ (Legend, 1985), tiks vaikučiams ir tik jiems. Tačiau tikrąsias Tamsybių valdovo paskatas čia geriau suvoks vis dėlto suaugusieji, lygiai kaip jie įvertins Tomo Cruise’o galimybes, labai pritinkančias prie šios juostos, o kitokio pobūdžio juostose dažnai verčiančias gūžčioti pečiais. Dieną – ir amerikinė drama apie 91–erių metų juodaodį „Paprastas Nojaus Dirborno gyvenimas“ (The Simple Life of Noah Dearborn, 1999), kurioje veteranas Sidney Poitier kaunasi dėl savojo žemės sklypelio su jaunuolio verta energija. Tiesa, įsiklausydamas į pavadinimo skambesį, imi suvokti, kodėl kanalai taip dažnai keičia originalius pavadinimus. Juk mūsų kino platintojai jau spėjo taip demoralizuoti naująją auditoriją, jog būtų „nepaprastas gyvenimas“ – ir jis dar kam nors užimponuotų, o štai nuo „paprasto“ šiandieninis žiūrovas, kaip taisyklė, suka nosį. Kad būtent tas paprastumas – filmo vertybė, įtikinti nelengva.

Kaip ir maniau, rodomas neblogo rusų „Bumerio“ tęsinys „Bumeris 2“. Pasakyti nebėra ką, liko vien komercinis motyvas – išspausti viską, kas įmanoma.

Yra ne šedevrų, bet labai profesionalių ir net pagarsėjusių filmų. Antai, 2004–ųjų Clinto Eastwoodo režisuota (be to, jis dar ir vaidina) drama „Mergina, verta milijono“ apie jauną boksininkę, suvaidintą neaiškios lyties Hilary Swank, buvo dosniai apdovanota „Oskarais“. Labai profesionali Henry Jameso romano „Vašingtono aikštė“ (Washington Square, 1997) ekranizacija, Amerikoje realizuota lenkės Agnieszkos Holland, meistriškai suvaidinta Jennifer Jason Lee, akcentavusios moters siekiamos nepasiekiamos laisvės problemą. Vis dėlto tėvynėje Holland kurtos juostos „Karštinė“, „Provincijos aktoriai“, „Vieniša moteris“ pulsavo kūnu ir krauju, bet ką gi veiksi, kad Lenkijoje menininkė tapo nebepageidaujama, jau nuo 9–ojo dešimtmečio vidurio ji yra priversta tąsytis po įvairias Europos ir Amerikos studijas. Meistrystė nedingo, bet meninė aistra liko gimtinėje.

Kitas panašus keistokas variantas – kad norvegų režisierius Hansas Peteris Mollandas kuria amerikinį filmą apie Vietnamo karo pasekmes. Bet „Graži šalis“ (The Beautiful Country, 2004), kurios pagrindinis herojus – visų niekinamas metisas, įrodo, jog kartais iš toliau – geriau matyti.

Fantastinį siaubingą netolimos ateities vaizdą, japonų režisieriaus Kinji Fukasaku „Karališkąjį mūšį“ (Batoru rowaiaru, angl. Battle Royale, 2000) greičiausiai jau esate matę. Jeigu ne – pasižiūrėkite, kas mūsų visų, o ne tik japonų laukia. Ypač įspūdinga ir niūri ateities mokyklos vizija.

Skirsnio pabaigai siūlau pasilinksminti. Jau senokai per BTV demonstruojama kažkokios „Rozamundos Pilcher kolekcija“ (bus ir šią savaitę). Ji patologiškai prisirišusi prie kvailiausių melodramų, kaip kitos damos – prie šunyčių pekinezų, ir yra tapusi vien anekdotų objektu. Dabar tokių pagausėjo. Ukrainiečių kanalas STB jau nebe Europoje, o Amerikoje atkapstė kitą tokią jausmingą damą – Danielle Steel, kuri, pasirodo, ne vien kolekcionuoja, bet ir pati rašo scenarijus namų šeimininkėms. Jos šiandieninis „Žavusis nepažįstamasis“ – viltingas dvasios penas toms, kurias visai sutraiškė buitis. Kas, kad tas penas – su aiškiu kvapeliu…

Sekmadienis

Už ką mylime Balkanų temperamentingąjį prasimanytoją Emirą Kusturicą? Turbūt už tai, kad, ir baisiausius kataklizmus rodydamas, jis nepraranda vilties, optimizmo, apkrečia juo ir mus. Ne, ką norit sakykit, bet genealoginiame talentingo bosnio medyje greičiausiai bus ir čigonų nuopelnų.

E.Kusturicos filmuose traukte įtraukia spalvingos masinės scenos („Gyvenimas kaip stebuklas“).

Man labai patinka, kad Kusturicos koncepcija – pirmiausia antiholivudinė. Juk Holivudui nuo jo gimimo svarbios tik Pelenės ar Peleniaus istorijos – žmogui sunkiai sekasi, bet, užsibrėžęs gyvenimo tikslą („amerikinę svają“), jis anksčiau ar vėliau visas nepalankias aplinkybes įveikia. Tokia net vakarykštės „Merginos, vertos milijono“ schema, nors tų Pelenių būna ir kur kas primityvesnių. O Kusturicos optimizmas kyla ten, kur jam, atrodo, nederėtų dygti. Autoriui simpatiški visi nevykėliai, kaip futbolo fanas, neturintis duomenų žaisti, kaip provincijoje savo klasikinį balsą ir operinės dievaitės šlovę barstanti moteriškaitė, galiausiai, pagrindinis filmo herojus, nesuprasi, ar inžinierius, ar psichikos ligonis Luka (Slavko Stimačius), įsikalęs maniją – susieti Balkanus ir visą likusį pasaulį kažkokiu tuneliu, kurio maketą jis jau pasidarė. Beje, bepročiai, psichikos neįgalieji Kusturicai – nei gedėjimo, nei chamiškų patyčių objektas, jie tiesiog šiek tiek kitokie, tuo kitoniškumu pasaulio turtingumą dar truputį praplečiantys. Neveltui šiandienos filmas, apie kurį čia užsiplepėjau, vadinasi „Gyvenimas kaip stebuklas“ (Zivot je cudo, 2004).

Dar vienas geras, kad ir visai kito pobūdžio, kitos epochos filmas. Kusturicos juostų žanrų neapibūdinsi, jis pats sau žanras, o prancūzų režisieriaus Henri–Georgeso Clouzot „Žmogžudys gyvena 21–ame numeryje“ (L’assassin habite… au 21, 1942) – klasikinis detektyvas, sukurtas dar 1942 metais, kai nė žodžio „trileris“ dar nebuvo. Pasikliaudamas geležine logika ir meistriškai formuojama atmosfera, Clouzot stovėjo prie pokarinio prancūzų „juodojo kino“ ištakų. Deja, tai, kad jis dirbo vokiečių okupacijos laikais, kad po „Žmogžudžio…“ turėjo neatsargumą pastatyti dar juodesnį „Varną“ (1943), talentingam menininkui vos nekaštavo profesijos. Visur būna „raganų medžioklių“ profesionalų, ir kokius ketverius pokarinius metus Clouzot vaikštinėjo be darbo, istorikų liudijimu, „pasisveikinti gatvėje su juo net iš toli reiškė save sukompromituoti“.

Kurlink evoliucionavo juodojo kino žanrai, rodo neblogas Johno Woo „Dviveidis“ (Face/Off, 1997) su Johnu Travolta ir Nicolasu Cage’u. Man senasis variantas kažkaip mielesnis – gal kad visko išsyk neiššifruoja, pasikliauja žiūrovo makaule.

Ką tik Vilniuje įvyko Audriaus Stonio naujo dokumentinio filmo „Ūkų ūkai“ premjera. Išdrįsk tu man paliesti tokią nepopuliarią mūsų gyvenime senėjimo ir senatvės temą! Apie tai – ir vaidybinis rusų filmas „Mėnulio nušviestas sodas“ (Lunoj byl polon sad, 2000). Senutė Zinaida Šarko, vaidinusi dar Kiros Muratovos uždraustose „Ilgose palydose“, už naująjį vaidmenį daug kur buvo premijuota, bet dėl teisybės tarsiu, kad, skirtingai nuo Stonio santūrumo, ir Šarko, ir patį filmą nesuvokiamos jėgos momentais stipriai tempia į ašaringą melodramą.

Amerikinis filmas apie specifiškai rytietišką reiškinį „Geišos išpažintis“ (Memoirs of a Geisha, 2005) šiemet gavo tris labai specifinius „Oskarus“ – už operatoriaus, dailininko darbą ir geriausius kostiumus. Taip ir yra: plastika glosto akį, bet jokios analizės už to puošnaus fasado nematyti.

Pirmadienis

Keli geri, kad ir labai plačiai išrodyti filmai. Japonų klasiko Nagisos Oshimos „Tabu“ (Gohatto, angl.Tabu, 1999), skirtingai nuo „Geišos išpažinties“, kaip tik neslysta į melodramatizmą ir, nevengdamas aštrių kampų (homoseksualizmas), analizuoja XIX amžiaus beišsigimstančią samurajų bendruomenę. Beje, ir rafinuota plastika, ir mintis čia neaukojama viena kitai: ko vertas vien kardu nukertamas nacionalinis žydinčios vyšnaitės simbolis!

Devyneri „Oskarai“, atitekę žinomam Anthony Minghellos filmui, kiek seniau rodytam „Anglui ligoniui“ (The English Patient, 1996), man regis, tik liudija, kad žvaigždinės trijulės (Kristina Scott–Thomas, Ralphas Fiennesas, Juliette Binoche) juosta buvo filmuota, kaip tik labai įsijautus į holivudinius lekalus. Atrodo, ten veiksmas rutuliojasi per karą, tačiau prisimenu ne tai, o „Lancome“ kvapą nuo Binošaitės, kone užpildantį visą žiūrovų salę. Teisingiausia „Anglą ligonį“ vadinti saloniniu filmu, ir kaip toks jis tikrai meistriškas.

Tokiu atveju jau geriau nevaidinti realizmo, o tiesiog prisipažinti meilėje ikikarinei neproblemiškai praeičiai, kurią šiuolaikinėmis technologijomis įmanoma net atkurti. Painus trileris „Tryliktasis aukštas“ (The Thirteenth Floor, 1999) neimituoja kančių dėl žmonijos likimo, kaip „Anglas ligonis“, bet savą pramoginę funkciją atlieka sąžiningai, su nemenka išmone.

Prisimenantiems (arba norintiems prisiminti) unikalų kino meno filosofą – dokumentinis filmas „Andrejus Tarkovskis“.

Antradienis

Pasklaidžius šios dienos TV programą, ima graužti sąžinės likučiai. Maždaug: o aš dar burbuliuoju dėl „Anglo ligonio“…

Šiandien net kritikuoti nėra ko. Na, Bette Midler darsyk audringai eksponuoja savąjį žydų humoro suvokimą – šįkart komedijoje „Paskendusi Mona“. Na, dar vienas „kalbančių galvų“ telefilmas „Darou“, pasakojantis apie realų teisininką, bet sukurtas taip keistai, kad Chrisas Cooperis nukonkuruoja pagrindinį vaidmenį atliekantį, tiesa, 1991–aisiais dar niekam ir nežinomą Keviną Spacey.

Didžiausia mįslė, privertusi parausti iš gėdos, – tai lietuvių 15 minučių vaidybinis telefilmas su baleto šokėju Voldemaru Chlebinsku, kategoriškai klausiantis „Ar yra Venecija?“. Antai, kas yra „Partizanas Džonis“, žinau: tai primityviausias, kokį tik galima įsivaizduoti, karinis filmelis, visą Italiją baisiausiai pradžiuginęs. Mat pagal filmo logiką per karą visi italai ėjo į Pasipriešinimo gretas, ir apskritai faktas, kad fašizmas ir gimė Italijoje, – tiesiog priešų paskalos.

Partizaną Džonį žinau iš matymo, o ar yra Venecija, stebėdamas lietuvių kiną jau nuo nelietuviškos „Marytės“, visai neįsivaizduoju. Ir kokias baudžiamąsias sankcijas jūs dabar man taikysite?

Trečiadienis

Aną trečiadienį „Elito kine“ priblokšti klasikinės „Parduotuvės aikštėje“ tragizmo, šįkart galime atsigauti drauge su kartėlio pritvinkusia, o vis dėlto komedija „Blondinės meilė“ (Lásky jedné plavovlásky, 1965). Apskritai į nacionalinę televiziją čekų atsineštas kraitis leidžia tikėtis, kad bent kurį laiką – koks bebūtų bendras savaitės repertuaras – nors trečiadieniais bus pagrindo džiugesiui.

H.Brejchova ir V.Pucholtas priverčia pamilti naivius, lengvapėdžius „Blondinės meilės“ herojus.

Toks ir šiandienos atvejis. Milošas Formanas sukūrė „Blondinės meilę“ dar „Juodojo Peterio“ dvasia, akcentuodamas gyvenimo banalumą, gimdantį aibę juokingų situacijų, su užuojauta žvelgdamas į visai jaunučius personažus, bandančius kažkaip išsiveržti iš pilkybės, bet dar neįsivaizduojančius galimų kelių. Štai tekstilininkei Andulai (jaunesnioji čekų kino gražuolės ir pirmosios Formano žmonos Janos Brejchovos sesuo Hana, tikras „bjaurusis ančiukas“), gyvenančiai tarp vienų moterų bei merginų, taip norisi meilės kaip iš romano arba – blogiausiu atveju – iš iliustruoto žurnalo. Jaunas atvykėlis pianistas Milda (Vladimiras Pucholtas, matytas ir „Juodajame Peteryje“) jai pasirodo kaip tik toks genijus ne genijus, romantiškas, staigiai ir amžinai (??) ją įsimylintis. Kokiame nors socialistiniame jaunimo laikraštuke pasiskaičiusi, kad „už laimę reikia kovoti“, Andula susideda lagaminą ir išsiruošia į Prahą.

Ne pagal metus naivūs, susikaustę, vaidinantys ne tuos, kas yra iš tikrųjų, jaunieji „Blondinės meilės“ herojai kelia nuoširdžią simpatiją. Suaugusiųjų personažų „blaivus protas“ – ironiją, kartais visai kandžią. Juk fabrikėlio direktorius, suprasdamas, kaip jo įmonėje stinga vyriško kvapo, pasikviečia vakarėliui šauniųjų čekų karių, bet gauna tik „nurašytą kontingentą“ – plinkančių, pilvotų, negrabiai slapstančių vestuvinius žiedus rezervistų. O Andulos vizitas pas labai moralius Mildos tėvus – tai juk išbaigtas komedijinis divertismentas, verčias kvatotis, bet ir susimąstyti apie tą iš tiesų demoralizuojančią „socialistinę moralę“.

Neveltui pačioje Čekoslovakijoje „Blondinės meilė“ turėjo sunkiai įvardijamą sėkmę, ją žiūrėjo visi. Bet spaudos darbuotojai, matyt, ne be signalų „iš aukščiau“, gniaužė ir savo nuotaikas, formavo pačių įvairiomis pavardėmis parašytas „diskusijas“, kuriose įrodinėtas filmo idėjinis ydingumas. Savo ruožtu, nepridengtas veidmainingumas, taip konfliktuojantis su nepaprastu filmo nuoširdumu, vertė publiką antrą ir trečią kartą mokėti savo kronas vis už tą pačią „Blondinės meilę“.

Tarp kitų šiandienos filmų pažymėtinas policinis „Edisonas“. Ne, tai ne garsiojo išradėjo pavardė, o miesto vardas. Ir ko nors originalesnio jo struktūroje – nedaug. Nebent kas nors norės palyginti „Edisoną“ su vakarykščiu „Darou“ ir įsitikinti, kaip greitai profesiškai subrendo aktorius Kevinas Spacey.

Ketvirtadienis

Per neaiškų (bet visų kabelių retransliuojamą) kanalą „RenTV Baltic“ retai pamatysi ką nors raiškesnio. Bet šiandien čia pasirodo šmaikšti nauja (2002) vengrų režisieriaus Gaboro Herendi komedija „Neva Amerikoje“ (Valami Amerika, angl. A Kind of America, 2002). Pirmiausia, mes labai menkai tepažįstame dabartinį vengrų kiną, išsivadavusį iš skausmingų istorinių sąskaitų suvedinėjimo. Antra, situacija, kai dabartinis kūrybinių intencijų jaunas vengras visiškai priklauso nuo amerikinio kultūrinio imperializmo, artima ir mūsų kraštui, tegul mes tūpčiojame dar tik prieš nosį riečiančius „tikruosius“ europiečius.

Įdomus ir vakarinis to paties kanalo seansas, per kurį demonstruojamas naujausias kultinio Jimo Jarmuscho filmas „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers, 2005). Senstantis Billas Murray jausmingai lanko jaunystės simpatijas bei meilės objektus, bet ar tai duos kokį nors apčiuopiamą rezultatą? Kaip visuomet Jarmuscho kine, ir juokinga, ir graudu, o jau subtilumo jam niekad neatimsi.

Mėgstantys ne tik pačius filmus, bet ir juos supančią ikonografiją, turbūt noriai pasižiūrės kiek „pižoniško“ Vitalijaus Vulfo laidą apie didžiąją rusų aktorę, nepraradusią kandaus humoro iki paskutiniųjų dienų, – apie Fainą Ranevskają. Galbūt autorius ras atsaką, kodėl tokį gigantišką talentą taip mažai filmuodavo, kaip čia išeidavo, kad dvi tris frazes, duotas Ranevskajai, prisimeni, kai pats filmas jau seniai „pražuvo kaip sapnas“?

LNK stropiai šefuoja „naująjį lietuvišką kiną“, po šia rubrika sudėdama viską kas juda, – – ir absoliučiai diletantiškus, tuščius darbelius, ir retesnius, kurie liudija autorių talentą. Iš šio vakaro programos išsiskiria, aišku, Igno Miškinio 2003 metų novelė „Lengvai ir saldžiai“. Po vakarėjantį Vilnių čia stumdosi du nepritampantys jauni nevykėliai – Ilgšis (Egidijus Bakas) ir Mažius (Ramūnas Cicėnas), kurių gana beprasmiški nuotykiai kelia ir juoką, ir skaudulį. Lydimi šaunaus „Sindikato“ repo, personažai pasiduoda vietinių mefistofelių gundymams (maždaug: neįsivaizduojat, kaip lengvai ir saldžiai dūžta svetimos mašinos stiklas!). Jie skaitinėja beprotiškas eiles, ieško konfliktų, kur nereikia, o ten, kur reikia pakovoti už savo, „nemato“. Nori „babkių“, bet ką su jomis veiktų, patys neįsivaizduoja.

„Lengvai ir saldžiai“ besiblaškantys jauni lietuviukai (su pamušta akimi – R.Cicėnas).

Miškinis sukūrė ir komišką, ir kažkuo net sociologinį eskizą. Bravūriška jo ironija nebepasimiršta.

Penktadienis

Turėjus neatsargumą pasižiūrėti „Da Vinčio kodą“, visi aktoriaus Tomo Hankso filmai šiandien regimi per aną visiško idiotizmo prizmę. Ne toks jau prastas 2004 metų Steveno Spielbergo „Terminalas“ (The Terminal, 2004) atrodo paikas vien dėl ano „profesoriaus“ pastangų. Juk „Terminale“, gana netaktiškai liečiančiame Rytų Europos problemas (tiek to, pergyvensim), Hanksas, vaidinantis „amžiną imigrantą“, negalintį nei patekti į pasaulio svajonių kraštą, nei sugrįžti namo, dar taip baisiai neraukė kaktos, iliustruodamas visišką mąstymo proceso pražūtingumą dvikojui. O vis dėlto – antspaudas uždėtas, ir Hanksui, norint atstatyti profesinę reputaciją derėtų suvaidinti kažką visiškai nelaukta – na, kokį Almodovaro transvestitą ar ką.

Nesu ir didelis naujos (nebežinia, kurios pagal eilę) Juleso Verne’o nuotykių romano „Aplink Žemę per 80 dienų“ ekranizacijos gerbėjas. Žinoma, be humoro, šiandien ekranizuodamas, niekur nesidėsi, tačiau humoras humorui nelygus. Klasikinėje kino versijoje išloštiną Paspartū vaidmenį linksmai ir skoningai kūrė meksikiečių komikas Cantinflas, kurio juodi ūseliai taip gražiai derinosi su platininėmis Marlene Dietrich garbanėlėmis. Užtat šiandieninėje „Aplink Žemę per 80 dienų“ (Around the World in 80 Days, 2004) versijoje antklodę į save tempia egocentriškasis Jackie Chanas. Gal jo entuziastams ir bus malonu.

Originaliausia šio vakaro juosta, man regis, – tai labai juoda britų komedija „Žiurkė“ (Rat, 2000), aiškiai patyrusi Franzo Kafkos „Metamorfozės“ įtakų. Kai išvaizdus Pete’o Postlethwaite’o vyras grįžta iš alaus gėryklos namo ir tuojau pavirsta žiurke, džiugiai nuteikia pirmiausiai miesčioniškos šeimos reakcija – ne nuostaba dėl paties tamsaus stebukliuko, kiek seniai čia kunkuliuojantis įtūžis: a, tu čia tyčia, specialiai mums įžeisti taip padarei!

Nors nūdieniame kine, padrąsintame naujųjų technologijų, apstu visokių persivertinėjimų, vis dėlto Steve’o Barrono dar ir prasmingas kino kūrinys gražiai išsiskiria iš tiesiog pagąsdinančiųjų. Taigi, labanakt, gerų jums sapnų su Žiurke!