2006-10-13

Kontrastų savaitė. Kai jau geri filmai, tai iš tiesų puikūs, o apie tuos silpnuosius sunku ir sakinį išspausti.

Šeštadienis

Pasitaiko, vis supainioju naują – Lietuvos televizijose gal ir premjerinę – – „Vilkų imperiją“ (L’empire des loups, 2005) su kitais garsiais prancūzų ar ir tarptautiniais filmais: juk vienas, nesenas trileris net vadinosi „Vilkų brolija“. Be to, kortas painioja ir Jeanas Reno, daug kur (ir čia) pasirodąs komisaru – net nelaimingame „Da Vinčio kode“. „Vilkų imperija“ gal ir nėra toks globaliai kvailas filmas, nes susikoncentruoja ties turkų imigrantais, turkų mafija, slapta turkų draugija „Vilkas“. Negi po viso to su šia šalimi dar broliausimės Europos Sąjungoje?

Vis dėlto šį 2005 metų filmą gerokai lenkia laiko patikrintos geros juostos – ypač Briano De Palmos nemarusis gangsterinis „Karlito kelias“ (Carlito’s Way, 1993), kuriame Al Pacino sukūrė vieną įtaigiausių pasaulio kino gangsterių. „Seselė Betė“ su jos mielais charakteriais buvo tikra aktorės Renee Zellweger – gana netradicinės šių laikų žvaigždutės – tikrosios karjeros pradžia. Simpatiška ir nevulgari komedija „Nacionalinės medžioklės ypatumai“ išsiskiria visame režisieriaus Aleksandro Rogožkino cikle, nes labai jau sąmojingai priešina suomių mentalitetą ir „mįslingą rusų sielą“.

Rusų kanalas „Naše kino“ šią savaitę atidavė kadaise aitrinusiam detektyvui „Ne sezono metas“ (Miortvyj sezon, 1968). Keisčiausia, kad tai – ne serialas. Bet toks karališkas dėmesys neblogai 1968 metų juostai, skirtai visai ne sovietų tankų įvedimo į Čekoslovakiją jubiliejui, greičiau politinių sistemų akistatai, turi aibę aktualių šiandieninių motyvų.

Pirmiausia, Pamaskvėje vyksta teatrų festivalis, kuriame rodomas lietuvių spektaklis „Susitikimas“ su dviem meistrais – Regimantu Adomaičiu ir Donatu Banioniu, po filmo „Ne sezono metas“ ir pradėjusio trankią sovietinę karjerą. Sako, pamatęs jo šnipą Ladeinikovą, į KGB nuėjęs dirbti tuomet jaunas Vladimiras Putinas. Prezidentas, dabar ką tik lankęsis Drezdene, kurio „Stasi“ filiale dirbo, galėtų ir išskirti „krikštatėviui“ ponui Banioniui kokią nors rusų nacionalinę stipendiją – gal tada mūsų aktoriui per interviu rusų TV kanalui nereikėtų neoriai niokoti šiuolaikinį Lietuvos kiną ir teatrą, kai kuriuos pagarsėjusius lietuvių kolegas agresyviai vadinti „kaliausėmis“. Beje, į tiesų vieno žiūrovo klausimą, kaip jis, lietuvis, jautęsis vaidindamas „teigiamą“ sovietinį šnipą, aktorius taip ir neatsakė…

Sekmadienis

Antradienį per kai kuriuos kanalus bus operatyviai parodyta korėjiečių juosta „Suvienytos apsaugos zona“, teigianti, kad bet koks kostelėjimas gali suniokoti vos gyvą socialistinės Šiaurės Korėjos ir kapitalistinės Pietų Korėjos lygsvarą, lemti viso regiono tragediją. Manau, visi skaitėte apie V.Putino asmeninio draugo, Šiaurės Korėjos pilvoto diktatoriaus Kim Chen Iro, per visą Rusiją važiavusio broniruotu traukiniu (nors pakelės rusiukai jo langus vis dėlto išpylė) į Kremlių padraugauti, anos savaitės žaidimėlius su atomine bomba.

Ne, nesinori apie nuogą politiką, nors ji puola iš kiekvieno nelaukčiausio kampo. Štai šiandien rodomas Pietų Korėjos režisierės Jeong–hyang Lee „Kelias namo“ (Jibeuro, angl. The Way Home, 2002), 2002 metais apdovanotas 7–iuose festivaliuose, nepaisant tolimos egzotikos, atrodo, negali netapti artimas kiekvienam. „Variety“ žurnalas rašė, kad filme veikia „šiuolaikiniame kinematografe neįprasčiausias, bet ir talentingiausias dviejų žmonių, skiriamų 70–ties metų, suartėjimas“. Išties, 7 metų berniuką darbo beieškanti mama iš miesto nuveža į kaimo gilumėlę, kur vis dar gyvena vaiko senelė, susikūprinusi nebylė, negalinti sostinės svečiui pasiūlyti nė menkiausio kompiuterinio žaidimėlio, nes nėra pinigų baterijoms. „Prakeikta išsigimėlė!“ – į jos raukšlėtą, kaip žiemos obuoliukas veidą mėto epitetus moderniškas anūkas.

Šitie korėjiečiai normalūs, puikiame „Kelyje namo“ jie atominių bombų nesprogdina.

Bet „Kelias namo“ – ne apie lemtingą kartų atitolimą. Filme nėra nė lašo sentimentalumo, kūrinio išmintis, jo apdainuojamas gyvenimo cikliškumas, daro retą įspūdį, o senelė – ne profesionalė, o išties 78 metų autentiška valstietė – Eul–boon Kim galiausiai užburia ir mus, ir kaprizingą vaiką.

Iš tų laiko patikrintų profesionalių juostų šiandien pažymėtinas Martino Scorsese kostiuminis „Nekaltybės amžius“, „Raudonojo Spalio“ medžioklė“, mums įdomi ne tik povandeninio laivo nuotykiais, o ir tuo, kad juostą įkvėpė kapitono Jono Pleškio autentiškas žygdarbis. Amerikiečiai niekaip negali pamiršti „gėlių vaikų“ ir baikerių epochos, taip žaviai apdainuotos 1969 metų filme „Nerūpestingas keliautojas“ (Easy Rider), kurį rodo lenkų TVP1 kanalas; greit pasirodys naujas variantas, bet ano skaudaus betarpiškumo tikrai niekas neaplenks.

LTV2 cikle „Senas geras kinas“ – britų pati tikriausia 1942 metų klasika „Kuriame mes tarnaujame“ (In Which We Serve, 1942). Artimas kronikinei manierai pasakojimas apie karo laivą, apie jo įgulos žmones, ir šiandien imponuoja tauriu paprastumu. Visi iki vieno šio filmo jauni kūrėjai pokario metais išplaukė britų kine į pačius pirmuosius.

Pirmadienis

Kabelinės lietuvių televizijos jau nebe pirmą mėnesį prijungė mums ir dar vieną neaiškios intencijos kanalą „TV1000 – Russkoje kino“. Neįžvelgiu čia politinės provokacijos, greičiau tinginystę, nors kai mus supa 1 Baltijos kanalas bei TV1000 vien su lietuviškais subtitrais, dar aibė rusakalbių, galiausiai – – „Naše kino“, kartais ir pasijunti kaip „zonoje“. Mat ir „Naše kino“, ir „TV1000–Russkoje kino“ – iš esmės tų pačių užduočių kanalai, be pertraukos sukantys ir sukantys aną kiną. Tiesa, neseniai pasirodžiusiame pasitaiko ir naujesnių filmukų, bet, rodydami, kokį klaikų kooperatinį kiną filmavo Rusija dar visai neseniai, pasiekiamas atvirkštinis rezultatas.

Šiandien – greičiau kaip išimtis – – pasirodo bene vienintelio pasaulyje išlikusio režisieriaus folkloristo Sergejaus Ovčiarovo talentinga „Sakmė apie šaulį Fedotą“ (Skaz pro Fedota–strelca, 2002) (TV1000–Russkoje kino). Jeigu šiuos ironiškus tradicinių personažų – Kaščėjaus, Babos–Jagos, liaudies gudruolio, pikto caro (labai nelauktas Andrejus Miagkovas), jo kaprizingos dukrytės – persivertinėjimus pagal dabartinę madą, naivius ir tuo naivumu labai žavius stebukliukus (tokie, ekrane, – – pavyzdžiui, du peisuoti skrajūnai–prekybininkai, paukštė–Fedoto žmona) teigiamai įvertino net viena griežčiausių lietuvių menotyrininkių, pripažįstanti vien tik „artą“ ir tolimai primenanti caraitę (tiesa, akinuotą), – – žinok, neapsiriksi.

Visos tos caraitės tokios (N.Ščerbakova „Sakmėje apie šaulį Fedotą“).

Filmas kurtas pagal anksti mirusio aktoriaus Leonido Filatovo literatūros kūrinį, iš kurio jis buvo suformavęs ir monospektaklį, tačiau teatro dėsniai savi, kino – vėl kitokie, taigi tiesiog padaugėjo gabių kūrinių ir vienoje sferoje, ir kitoje.

Ryšium su Pontifiko diena, kurios devizu tapo žodžiai: „Jonas Paulius II – pasaulio piligrimas“, lenkų televizijas apėmė religinis bei nacionalinis įkarštis. Ta proga jų nacionalinis kanalas primena 1981 metais Krzysztofo Zanussi sukurtą italų, lenkų ir anglų filmą „Iš tolimos šalies“ (From a Far Country, 1981) – taktišką, kultūringą Karolio Wojtyllos (aktorius Cezary Morawskis) kino biografiją.

Antradienis

Priminsiu tą jau minėtą filmą apie Šiaurės ir Pietų Korėjų konfliktą – „Bendra saugumo zona“ (Gongdong gyeongbi guyeok JSA, angl. Joint Security Area, 2000). Pamenu netvirtą, jaukų, žaluma apžėlusį tiltuką – tarsi siūlelį, ant kurio kybotų tas dviejų Korėjų saugumas. Prisimenu dvi naivias aukas, kurių žūties aplinkybes tiria visokios tarptautinės komisijos – nors tiesa ir paprastesnė, ir tragiškesnė. Deja, filmas rodomas labai laiku…

Televizinę Vytauto Bačiulio melodramą pagal Antano Vaičiulaičio „Valentiną“ kažkodėl nebeprisimenu nė tiek – teks vėl žiūrėti.

TV1 kanalas ryžosi pademonstruoti 1990 metų japonų filmą „Akiros Kurosawos sapnai“ (Yume, angl. Dreams, 1990), sudėliotą iš aštuonių skirtingų novelių, gal ir ne visada dramaturgiškai lygiaverčių, bet užburiančių triumfuojančiu plastiškumu – nuo realizmo iki impresionizmo – ir apskritai dar primenantį tuos neįtikėtinus laikus, kai kūrėjui–autoriui negalėjo komanduoti nemokšos, kurių vienintelis pasididžiavimas – turimi pinigai. Čia gali atsitikti viskas – nuo vaikiškų košmarų iki realios panikos, susprogdinus atominę bombą. Sapnuose paniręs gali patekti į „Varnų“ paveikslą ir net susitikti su jo kūrėju Vincentu Van Goghu (jį vaidina – nenustebkite – amerikiečių režisierius Martinas Scorsese). Veidai gali virsti kaukėmis ir atvirkščiai, dangus nusidažyti ryškia žaluma, o iškirstoje persikų giraitėje graudžiai pravirkti sodo dvasios.

„Akiros Kurosawos sapnai“ – dar iš tų juostų, kuriose tikėta autoriaus svarba.

Nors viena svarbi „Sapnų“ tema – nesunaikinamas menas, vis dėlto mirties spektrų motyvas – ar ne svarbesnis. Natūralu: po šios juostos Akira Kurosawa sukūrė dar dvi, tačiau būtent giliai asmeniški „Akiros Kurosawos sapnai“ gali būti traktuojami kaip išdavų kūrinys. Ir minoriškai, ir optimistiškai suskambantis filmas lyg suvedinėtų ilgo gyvenimo žemėje ir mene nevienaprasmiškas sąskaitas.

Trečiadienis

Ne per seniausiai vienas korespondentų priekaištavo, kad nepaminėjau Davido Cronenbergo įstabios klaustrofobinės studijos „Voras“ (Spider, 2002), čia pat sutikdamas, kad jo nematė turbūt tik patys tingiausieji. O gal tokių dar liko? Reikia įspėti, kad šiam kūriniui – skirtingai nuo „Žmogaus voro“ – žiūrėti reikia tam tikro pasiryžimo, net drąsos. Anot režisieriaus, „voratinklis – tradicinė metafora, reiškianti kažką, kas jus apvynioja, bet tuo pačiu metu tai ir grožis. Jūs galit patys pinti voratinklį, o galit patekti į kažkieno kito spąstus“. Tas grožis filme tikrai yra, nors jis ir dviprasmiškas, nors jis reiškia herojui (Ralphas Fiennesas) 20 metų gydyklų, jo valios suvaržymo, – kad, išėjus į įtartiną laisvę, vėl liguistai suklestėtų.

Prieš mėnesį atkreipiau jūsų dėmesį į labai nevienaprasmę dabarties satyrą „Aš myliu Huckabees“, tad šiandien tik priminsiu jos tada nepamačiusiems: rodo Init, Vinita, LNK. Ekologija, prekyba, melai, šiuolaikinio gyvenimo ir juokingas, ir skaudus marazmas…

Iš auksinio čekų „Prahos pavasario“ filmų šiandien pamatysime bendrai Lietuvoje (ir per TV, ir viešuose renginiuose) gana dažnokai demonstruotą Jirio Menzelio „Oskaru“ apdovanotą juostą pagal Bohumilo Hrabalo apysaką „Ypatingieji traukiniai“ (Ostre sledované vlaky, 1966). Ne, nepaseno. Ir jaunučio, išgyvenančio pubertacines audras Milošo (Vaclavas Neckaras) susijaudinimas dėl, kaip jam atrodo, vėluojančio erotinio gyvenimo, jo naivūs bandymai kažką išsiaiškinti pas suaugusius, patyrusius žmones, atrodo tokie pat, nevulgarios šypsenos verti. Kas gi bus toji jo pirmoji? Kaip padėti kompleksuotam vaikinukui – mąsto visi jį supantys ir labai jam palankūs kolegos.

Nė žiaurūs „Ypatingieji traukiniai“ nesukliudė herojui tapti vyru.

O gal neveltui Milošas taip skubėjo? Juk vyko Antrasis pasaulinis. Nors atrodė, kad jo darbovietė – mažytė geležinkelio stotelė – tik balandžių burkavimo tetrikdoma, pati nuobodžiausia ir nepavojingiausia vieta Žemėje, likimas kartais mėgsta krėsti žiaurias, visai nemotyvuotas išdaigas. Toji dramatizmo, šypsenos, ironijos samplaika „Ypatinguosiuose traukiniuose“ – tokia savita, kad talentinga tragikomedija tiesiog negali neįstrigti atmintyje.

Ketvirtadienis

Fantastiškai užtęsta atrodo prancūzų režisierės Diane’os Kurys biografinė melodrama „Amžiaus vaikai“ (Les enfants du siècle, 1999). Reikia manyti, tikrieji jos prototipai – cigarus rūkiusi skandalingoji rašytoja George Sand (Juliette Binoche) ir kuriam laikui pamiltas poetas Alfredas de Musset (Benoit Magimelis) – iš tikrųjų buvo kur kas įdomesni piliečiai. Dabar herojės šūkčiojimai: „Meilė egzistuoja, ji – ne iliuzija!“ – šiek tiek primena gimnazisčių lygį. Apskritai filmą visai įmanoma pavadinti saloniniu, o tai, turint galvoje realiųjų literatų maištingumą, nelabai derėjusį prie XIX amžiaus pabaigos, neatrodo apgalvotas sprendimas.

Net mano ironizuotas rusų „antrinis“ kanalas RenTV Baltic, visai neseniai demonstravęs vien tik trečiaplanį kino šlamštą, matyt, suvokė, kad tai jiems patiems nenaudinga, kad tie Baltijos šalių žiūrovai – ne tokie jau idiotai. Išdava – naujai sukurta, matyt, nekomercinių filmų rubrika „Naujasis iliuzionas“. Šiandien šioje užuolankoje demonstruojama tikrai vertinga JAV „nepriklausomųjų“ genijaus Jimo Jarmuscho improvizacija „Kava ir cigaretės“ (Coffee and Cigarettes, 2003), galinti pataisyti ir niūriausią nuotaiką.

Penktadienis

Ir vėl skirsiu dėmesio tam pačiam RenTV Baltic kanalui. Mat jis šiandien rodo Aleksejaus Zviagincevo „Sugrįžimą“ (Vozvraščenije, 2003), visai ne „mistinį trilerį“, kaip kvailai yra reklamuojamas, o švarią psichologinę, netgi savaip filosofinę juostą, kurios taip pristigo neseniai pasibaigusioje Naujojo rusų kino savaitėje Vilniuje. Nors ir vėlu, vis dėlto pabandykit kompensuoti, nes mūsų multipleksų ekranuose šis antrasis (po Tarkovskio „Ivano vaikystės“) Venecijos kino festivalio „Aukso liūto“ laureatas tikrai nepasirodys, jis labai plačiai demonstruojamas tik Amerikoje bei tikrojoje Europoje.

Tarkovskio tradicijos filmo „Sugrįžimas“ labai stigo Rusų kino savaitėje.

Mat ten dar pasitaiko žiūrovų, kurie nemėgsta iš anksto „sukramtyto“ dvasios peno, kuriems malonu pamintyti ir patiems. O šiame „Sugrįžime“, kurio, manau, neimsite painioti su to paties pavadinimo naujausia Pedro Almodovaro juosta, anaiptol ne viskas pateikiama, kaip pirmokėliams. Tenka patiems įsijausti į nebanalius kažkur ilgam dingusio tėvo ir dviejų jo praktiškai nepažįstančių sūnų santykius, stebėti, kaip vienas, mažesnis, nelinkęs aklai paklusti nežinomam ateiviui, o kitas kaip tik linkęs į konformizmą. Tragiška trijų žmonių neaiškios kelionės pabaiga irgi gali provokuoti visai skirtingų minčių bei emocijų. Nors filmas visai ne socialus, vis dėlto tą tragizmą, panašu, lėmė (ar bent leido nujausti) ir Tarkovskio dvasia pateiktos gamtos netikėtumai, ir pravažiuojamų rusų nūdienių miestelių aplinka. Ar „Sugrįžimas“, laikui bėgant, taps tikra klasika, čia nespėliosiu, bet kad jo nebuvo sovietų nostalgija kvepėjusioje savaitėje – tikrai neatleistinas dalykas.

Neblogas pseudopolitinis (o iš tikrųjų greičiau nuotykių, veiksmo) filmas – šiandieninis britų gana išradingas pasakojimas „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“ (The League of Extraordinary Gentlemen, 2003). Nors veiksmas rutuliojasi dar XIX amžiuje, herojų individualistų problemos bei kovos būdai – labai jau šiuolaikiniai. Mieliausias individualistas – aišku, nesenstantis Seanas Connery: štai kaip jam kažkada padėjo galimybė suvaidinti Džeimsą Bondą ir įtikėti, kad yra tiesiog nesunaikinamas!

Vis dėlto daug stipresnis už šią 2003 metų juostą man atrodo 1957–aisiais statytas britų režisieriaus Davido Leano (vieno iš sekmadienį rodomo filmo „Kuriame mes tarnaujame“ autorių) nemarusis kūrinys „Tiltas per Kvai upę“ (The Bridge on the River Kwai, 1957). Ir pramoga, ir šiurpi įtampa, ir II pasaulinio karo britų belaisvių bei jų japoniškųjų sargybinių visiškai skirtingi karinės šlovės bei nacionalinės savigarbos įsivaizdavimai. Rašau, o pats jau nejučiomis imu švilpauti garsųjį „Tilto per Kvai upę“ maršą, atpalaiduojantį, bet drauge ir įkvepiantį vilties: viskas bus taip, o ne kitaip.