2006-10-20

Per įvairius kanalus – – kone 10 „Gvineverės“ (Guinevere, 1994) seansų. Ar ta nurodyta meilės drama kažkaip išsiskyrė šią savaitę? Ne, tiesiog sudarytojų tinginystė.

Šeštadienis

Pernai rimtuose Venecijos bei Toronto festivaliuose buvo labai šiltai sutiktas naujas miuziklas „Romantika ir cigaretės“ (Romance & Cigarettes, 2005). Prizams jis taikytas nebuvo, bet apie vidutiniosios dirbančiųjų klasės rūpesčius prabilo labai nuoširdžiai. Tai jau kelintas žinomo aktoriaus Johno Turturro režisūrinis darbas, bet šį kartą jis pats, laimė, nelenda į ekraną, iš giminaičių jame palikdamas tik pusseserę Aidą Turturro. Nuoširdus, su humoru pasakojimas koncentruojamas apie darbininką Niką (Jamesas Gandolfini), kurį supa visas būrys moteriškių, versdamas jį tik rūkyti ir rūkyti: energinga žmona (Susan Sarandon), energinga rudaplaukė – na, tarkim, draugė (Kate Winslet), o dar net trys su žmona prisigyventos dukrelės.

Miuziklas be grimo – „Romantika ir cigaretės“ (centre – – J.Gandolfini).

Miuziklas ekrane šįkart rutuliojasi be jokių „Čikagos“ stiliaus blizgučių, jo ritmai pasibrauna vien tada, kai herojai jau neįstengia ramiai kalbėtis. Smagu!

Iš kitų priimtesnių dienos filmų paminėtina „Nemiga“ (Insomnia, 2002), kurioje pats teisėtvarkos atstovas – Alo Pacino Vilas – yra netyčia pakliuvęs į negražią kriminalinę istoriją. Nemiegantis herojus pergyvena taip, kad iš jo veido, regis, liko kauliukai ir oda; buvo džiugu išvysti jau naujesnį Alo Pacino darbą (šis – 2002 metų), kad įsitikintum – toks mirštantis dar nėra. Gera vaidyba, gera režisūra; Christopheris Nolanas anksčiau statė „Memento“, ir turi galimybių žengti toliau.

Nebloga Adriano Lynne’o melodrama su tradiciniu trikampiu „Neištikimoji“ (Unfaithful, 2002). Padorią Richardo Gere’o ir Diane’os Lane porą nelauktai, gal visai ir pats to nenorėdamas, žlugdo šiek tiek jaunesnis pilietis, ir dar prancūzas (Olivier Martinezas). Kiek nusivili, prisiminęs, kad tai tik 1969 metų puikaus prancūzo – taigi, jie pasitarnauja ne vien adulteryje – – Claude’o Chabrolio filmo „Neištikima žmona“ perdirbinys. Įdomu, ar tai vis tas naujų idėjų sausros etapas, ar amerikiečiai tiesiog negeidžia matyti ekrane svetimų realijų? O perdirbinio atveju – ir salonas sutvarkytas kaip pas žiūrovą ir dar pas jo kaimyną, ir makdonaldsas stovi už kampo. Be to, visi kalba vienintele pasaulio kalba, ir nėra reikalo įsitempus skaitinėti visokių subtitrų. Negi modernieji amerikiečiai tokie konservatyvūs ir nežingeidūs?

Sekmadienis

Aišku, norintis perkelti į amerikinę aplinką japonų meistro Takeshi Kitano labai specifinį filmą „Lėlės“ (Dolls, 2002), jau prasidedantį nuo tradicinių, šimtmečius gyvavusių japoniškų kaukių, niekuo, deja, neprimenančių barbių, susidurtų su aibe sunkiai sprendžiamų problemų. Kūrinį labai paveikė „Bunraku“ lėlių teatras, ir net gyvi personažai, kalti vienas prieš kitą, tos kaltės siejami lyg raudona pulsuojančia virve, savaip primena marionetes, jų tragiškai tiesią moralę, jų negalėjimą patiems rinktis likimą. Užtat aukštas, tragiškasis „Lėlių“ aktualumas ne kiekvieno bus pastebėtas.

Tiesiog neįtikėtinas grožis lydi kiekvieną japonų „Lėlių“ kadrą.

Apie tai, ar rūkyti, ar ne, tauškiama visame pasaulyje, štai ir Vilniuje greičiausiai teks atsisakyti – jei atims dūmelio malonumą – restoranų ir kavinių. Tai suprantama visiems. O nebuitinių apsisprendimų prabanga ne kiekvienam ir prieinama: na, galima retsykiais pamąstyti, kad ne visai taip gyveni ir tuoj nustumti šią mintį „patogesniam“ laikui. Tuo tarpu „Lėlių“ demonstratyvus, neleidžiantis atsipeikėti grožis čiumpa kaip samurajus–plėšikas ir nebepaleidžia: ne, atsakysi dabar, šią akimirką, kitaip tai niekada nebeturės prasmės…

„Amžinųjų“ kausimų man labai stinga kitų žiūrovų, žinau, gerai vertinamai Steveno Spielbergo karinei dramai „Gelbstint eilinį Rajaną“ (Saving Private Ryan, 1998). Paviršutiniškas realizmas verčia Normandijos išsilaipinimo istorijoje ieškoti loginių neatitikimų, nes toks jau filmo pradinis kamertonas. Palyginkite demonstratyvų, iš amžių glūdumos atėjusį „Lėlių“ ir “…Rajano“ šiandieninį, laikraštinį patosą. Pasidžiaukime britų klasika, kai dar 1943 metais, karui anaiptol nepasibaigus, juostoje „Pulkininko Blimpo gyvenimas ir mirtis“ (The Life and Death of Colonel Blimp, 1943) atsiranda vietos ir tradicinio brito adresu suskambančiam prielankiam humorui. Beje, vieną pagrindinių vaidmenų čia kuria austrų aktorius Walbrookas, dėl savo politinių nuotaikų net pakeitęs tėvų duotą Adolfo vardą į Antono.

Geras žinomo argentiniečių kūrėjo Alejandro Agresti filmas „Valentinas“ (Valentín, 2002). Tai, kad herojus – vaikas, gyvenantis Buenos Airese drauge su senele (neseniai P.Almodovaro „Sugrįžime“ matyta Carmen Maura), dar nebūtinai reiškia, kad vaikiškas ir pats filmas. Mat berniukas savarankiškai bando spręsti visai nelinksmas, sudėtingas šeimos problemas. Savaip priartėja prie Michailo Zoščenkos rašymo manieros „Beprotiška montuotojo diena“. Vis dėlto kadaise taip aktyviai – už kandų jo humorą – persekiotą Zoščenką turbūt geriau skaityti, o ne žiūrėti.

Pirmadienis

Aną kartą berods įtikau vienam iš kinomanų kastos, nes patariau pasižiūrėti „Karlito kelią“. Šį kartą kitas – ankstesnis, ir dar neaišku, ar ne geresnis – šauniojo dueto (režisierius Brianas De Palma ir aktorius Al Pacino) bendras darbas „Veidas su randu“ (Scarface, 1983). Drauge su kubiečių politiniais emigrantais į JAV patenka ir visai nemažas kriminalistų būrelis. Vienas šių, atsidūręs Majamyje, pradeda nuo senoviškos spirito kontrabandos, bet pereina, aišku, į perspektyvesnę narkotikų prekybą. Simpatiško randuoto vaikino polėkį ir žlugimą labai talentingai piešia jaunas (1983 metai), dar nė neprimenantis iškankinto „Nemigos“ herojaus Alas Pacino – Tonis Montana.

Gal ir vėl patiks, taigi, padarysiu juodą darbą ir pripratinsiu jus prie gangsterinio kino? Bet jis juk toks nevienodas: vienur – tik kruvini susidorojimai, o čia – ir psichologija (pagal jauną herojų – kiek infantiloka), ir politinis fonas, ir apskritai reto lygio meistrystė. Juk su B.De Palma bei jo idėjų reiškėju nesusilygins kokia nors guvaus veiksmo „Tankistė“ – na, nustebins, kad ne „Tankistas“, bet tiek ir to naujumo.

Užtat trilerį ir romansą siejantis naujas, pernykštis filmas „Ištikimasis sodininkas“ (The Constant Gardener, 2005), matyt, yra vertas didesnio dėmesio. Pirmiausia, brazilų režisierius Fernando Meirelles, pagarsėjęs nekompromisiniu „Dievo miestu“, gavo savo gyvenime bene didžiausią biudžetą, bet pinigai dar gana neseno kūrėjo, keista, nesugadino (paprastai tokiais atvejais jaunimas ima blaškytis, rodyti, kaip daug jis gali). Disciplinavo Johno Le Carre knyga. Ralphas Fiennesas įdomus kaip nelauktas našlys, o aktorė Rachel Weisz, kurianti Kenijoje žiauriai nužudytą jo žmoną, išvis pelnė „Oskarą“. Iš kūrinio, galėjusio tapti vien lokalia drama, nelauktai išauga visuomeniška angažuota, prieš dabartinę farmakologiją bei kitas turtingųjų – skurdžių pasaulio konfrontacijas pasisakanti juosta.

Kadangi kino teatrų ekranuose greitai pasirodys labai pagarsėjusios Peterio Suskindo knygos „Kvepalai“ ekranizacija, šią savaitę galima patikrinti lūkesčius ir pasižiūrėti iš gausių pretendentų išrinkto ekranizuotojo – gabaus vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio ankstesnę „Princesę ir karžygį“. Prancūzo Leos Karaxo „Pont Neuf meilužiai“ savo laiku (1991 m.) buvo tikra visų deklasuotųjų ir apsirūkusių Biblija. Ar išlaikė laiko tėkmės bandymą? Kad neišlaikė 1934–ųjų „Kleopatra“ (Cleopatra, 1934), tiesa, gavusi „Oskarą“, bet tik už operatoriaus darbą, yra visiškai aišku. Bet į Claudettę Colbert, daug natūraliau ekrane atrodančią užsimaukšlinta ant vienos akies berete, negu Egipto karalienės papuošalais, žiūrėti, kaip į savotišką unikumą vis vien įdomu.

Antradienis

Kaip ir „Ištikimojo sodininko“ atveju, „Meilės romano pabaigoje“ (The End of the Affair, 1999) susidūrė gera knyga (Grahamo Greeno) ir gera režisūra (Neilo Jordano, visuomet besidominčio meilės keistybėmis). Abu britai. Į meistriškai atkurtą karo metų Londoną krinta bombos. Viena vos nepaliečia audringai besimylinčių rašytojo (vėl R.Fiennesas) ir jo aistringos draugės (Julianne Moore). Bet tai ir bus meilės romano taškas – gal kiek iš tų moteriškų keistybių, gal net dėl religingumo. Sužinosite.

Atrodo, „Smulkūs sukčiai“ (Small Time Crooks, 2000) visai nesenai šventė premjerą, o Niujorko darboholikas Woody Allenas po jo jau išleidžia devintąjį (!) filmą. Ak, kaip gerai aš jį suprantu! Suprantu ir jo mulkį herojų Rėjų, planuojantį apiplėšti banką, bet iš esmės tik todėl, kad jaustųsi kažkokia gyvenimo dinamika. Juk Rėjaus bukoka žmonelė Frenčė, buvusi striptizininkė, o dabar pretenduojanti į aukštuomenės damas, kepa tokius skanius kepinius, kad „smulkūs sukčiai“ tampa turtingi be jokių ten trankių apiplėšimų. Suprantu Rėjų ir tuo aspektu, kad jam visiškai nesinori į aukštuomenę, o štai girgždančių spyruoklių sofa (turiu), senas taukuotas, bet mylimas chalatas (turiu), dar alaus bokalas (man – baltos taurelė), dar koks senutis, visų pamirštas, tavo vieno prisimenamas filmas per TV – ot, čia tai kaifas!

Gaila, filmas iš esmės ne apie Alleno herojų, o apie jo žmonos (Tracey Ullman) karjerą. Bet tai iškęsti irgi galima.

Nori nenori tenka liesti dienos kino Lituaniką. Telefilmas „Aušros sūnūs“ (1997) – pagal Sofijos Čiurlionienės–Kymantaitės pjesę, skirtą lietuviškos spaudos draudimo laikams. Naujųjų laikų specifika – trumpas (metražo prasme) „Ponas Pimpis“, kurioje vienas organas (bet visai ne Gogolio Nosis) atsiskiria nuo žmogaus ir įžūliai personifikuojasi. Narsūs autoriai šaukia, kad jų kūryba – „apie ką ne visi drįstame garsiai kalbėti“. O gal ir nereikia – ar tokia nuomonė jums niekad nekilo?

Trečiadienis

Vėl trečiadienis, vėl Elito kinas, vėl senieji taurieji čekai.

Šį kartą – kiek išsiskiriantis reiškinys. 1966 metų kino elegija „Romansas kornetui“ (Romance pro kridlovku, 1967) formaliai primena jaunųjų „Prahos pavasario“ režisierių darbus. Tačiau ten poezija, humoras kyla iš kasdieniškos banalybės, o „Romansas kornetui“, kad ir pasakojantis apie pirmąją meilę, yra kiek pakylėtas – tai matyti vien iš pavadinimo, tai lemia faktas, kad jo scenarijų savo paties poezijos motyvais sukūrė poetas Františekas Hrubinas. Tyrą jaunųjų meilę ekrane lydi ir audringas erotizmas (nuogos moters maudynės) ir net mirties nuojauta.

Iš čekų lyrinių istorijų „Romansas kornetui“ – gal ir liūdniausia.

Iš to partitūros sudėtingumo matyti, kad autorius – anaiptol nebejaunas. Iš tiesų, režisierius Otakaras Vavra gimė dar 1911 metais, kūrė jau prieš karą (jo istorinį 1938 metų filmą „Kutna Horos merginų cechas“, daug kuo primenantį angliškus Alexanderio Kordos istorinius bandymus, tuoj uždraudė vokiečių okupantai). 1945–1970 metais Vavra vadovavo kino institutui FAMU, iš kurio išplaukė visa ta tebegyvoji čekų kino banga, jos jaunoji režisūra. Paties jo kūryba (pavyzdžiui, husitų judėjimo nuobodi trilogija) kažkuo ypatingu nepasižymėjo, o po 1968 metų tragiškų įvykių O.Vavra tapo kone vietiniu „socrealistu“. Jo likimas buvo ir tebėra (nes kone šimtametis menininkas vis dar kažką pluša televizijoje) labai dramatiškas, bet „Prahos pavasario“ pakilimas išprovokavo ir jį geriausiems kūriniams – šiandieniniam ir dar „Auksiniam renetui“ (1965).

Kiti šiandienos filmai atitinka dabartinio infantilaus žiūrovo labiausiai mėgiamą baisios pasakos žanrą. Televizinis „Taikinys iš praeities“ painioja visus įmanomus žanrus, bet ne meniniais motyvais, o dėl neorganizuotos kūrėjų vaizduotės: čia ir laiko kelionės, ir 11 mėnesių nėštumas, ir Organizacija, bijanti, o todėl ir persekiojanti tokius neįprastus vaikus. Visai naujas „Kitas pasaulis. Evoliucija“ rimtu veidu plepa apie vilkolakius, vampyrus bei vilkolakių–vampyrų genetinius duetus. O man nebaisu, tik juokinga – su paniekos atspalviu. Lygiai su tuo pačiu nusiteikimu kartais, kai rusų kanalai dar išdrįsta parodyti, užmetu akį į socrealizmo viršūnės „Berlyno žlugimas“ idiotizmą, į Michailo Gelovanio Staliną, daug gražesnį nei tikrovėj, neraupuotą, baltu kiteliu. Neveltui Gelovanis, „tautų vado“ įstumtas į šiuos spąstus, buvo gruzinų kunigaikščių kilmės.

Ketvirtadienis

Žiūrime „savo“ puikius čekus, o lenkų nacionalinis kanalas dar papildo šį ciklą, šiąnakt rodydamas pradinį kino almanachą „Perliukai dugne“ (Perlicky na dne, 1964), kurio per LTV nepamatysime. 1964 metų juostoje susibūrė visai jaunučiai debiutantai, tačiau ir iš Veros Chytilovos, Jirio Menzelio, Evaldo Schormo novelių, o ypač – iš Jaromilo Jirešo „Romanso“ matyti, kurlink šie talentingi žmonės eis.

Kiti dienos filmai ypatingo džiaugsmo nekelia. Dėl kriminalo „Protingos merginos“ pavadinimo feministės gali duoti į teismą ir kūrėjus, ir transliuotojus: ką, negi iš visos giminės protingos tik šios trys padavėjos? „Daktaras“, nepaisant puikios Williamo Hurto vaidybos, iš esmės skirtas tam, kad patenkintų kvailiausią nepilnavertiškumo kompleksą: pasirodo, ir medikai, nuo kurių antakio kryptelėjimo dažnai priklauso mūsų laimė ar nelaimė, patys yra vulgariai mirtingi. Ot, naujiena!

Gana ginčytina ir nauja ispanų ir britų keisto pavadinimo melodrama „Visi taškai ant „i“ (Dot the I, 2003). Kai jau norisi palikti šią sentimentalią aplinką, kurioje visos ispanų merginos vadinasi, aišku, Karmen, ekrane pasirodo Gaelis Garcia Bernalis, nebūdamas jokiu Donu Chosė, susuka ramiai beištekančiai herojei galvą, ir filmą darosi visai įdomu žiūrėti. Juolab, kad ir atomazgų čia – bent kelios, nors nesu šventai įsitikinęs, kad tai – didelis vieningo meno kūrinio privalumas.

Kadaise labai mėgau armėnų „liūdnąjį klouną“, nešiojusį gigantišką nosį ir vaikišką Frunziko vardą aktorių Mkrtčianą. Užtat šiandien teks žiūrėti laidą, kurios pavadinimas „F.Mkrtčianas. Vienatvės istorija“ lyg ir žada kažką ne visai standartiška.

Penktadienis

Penktadieniui atiteko 90 procentų komedijų, tačiau kažko prasmingo ar originalaus tarp jų irgi nesimato. Na, bus „Namas, kuriame vaidenasi“, taigi šiandien visur vaidenasi, net mūsų Seime. Nieko nenustebinsi. Pabėgėliai iš zoologijos sodo (atsiprašau, norėjau pasakyti – iš psichiatrijos ligoninės) kažkodėl nusibeldė į Niujorką ir savo akimis įsitikino: jokio skirtumo. Tiesa, ligoninėje jie tik žaidžia pingpongą, o čia – matyt, terapijos tikslais – juos kaltina žmogžudyste.

Prieš dvi savaites Bette Midler buvo vienokia ragana, aną – vėl truputį kitokia, o šią ji dar su seserimis raganomis daro „Fokus Pokus“. Ką tai turėtų reikšti, galvokite patys, tik jau nenuklyskite, prašau, į kokius nepadorius vaizduotės takus: juk Midler – tipiška tipiškų amerikinių namų šeimininkių numylėtinė. Na, aišku, gabesnė už savo entuziastes.

TVP1 rodo antrąją ir paskutinę anąkart mano anonsuoto puikaus britų filmo „Tiltas per Kvai upę“ seriją. Jau neblogai.

Tam tikras šio vakaro įvykis – tiesa, jau nebe visiška lietuviškų TV kanalų naujiena, bet geras ir garsus bosnio Daniso Tanovičiaus filmas „Niekieno žemė“ (No Man’s Land, 2001). 2001–ųjų Kanuose jis gavo prizą už geriausią scenarijų, o dar „Aukso kamerą“, skiriamą ryškiausiam debiutantui, kitais metais – „Oskarą“ už geriausią ne anglų kalba sukurtą filmą. Čia tik žymiausi pagarbos ženklai iš dešimčių kitų.

Esminė tragikomiška „Niekieno žemės“ situacija: kūnu ant bombos.

Apie „Niekieno žemę“ šiuose puslapiuose jau yra tekę rašyti, tad priminsiu tik, kad veiksmas rutuliojasi per Balkanų karus, o pagrindinė situacija – ant bombos gulintis karys. Lyg tyčia, tai vyksta apkase, kurioje susitiko „priešai“: bosniai ir serbas. Šmėkščioja taikdariai, spaudos žmonės, bet visi mirtinai bijo pajudinti tą žmogelį. Vienu žodžiu, gryna globalizacija veiksme, nors tas ryžtingas veiksmas ir neskuba. Nors Tanovičius – ir ne Kusturica, vis dėlto visus paperka lengvas, atrdytų, neįmanomas šio kūrinio humoras. Kad išaugs geras režisierius, parodė ir pernykštis naujoko kūrinys „Pragaras“, sukurtas pagal Krzysztofui Kieslowskiui skirtą scenarijų. Kadangi Lietuvos kinuose jo nebuvo, belieka laukti, kad, neilgai trukus, ims ir susimils koks nors namų ekranas.