2006-10-27

Vėl tenka kartoti: ši apžvalga subjektyvi, prasmę gali turėti tik skaitoma nuolat. Bet juk apstu kitų, „objektyviųjų“, kur matyti tik geri ir geresni filmai.

Šeštadienis

Pakartoti šią tiesą paskatino vienas mandagus korespondentas, vis bijojęs, kad manęs neįžeistų (negi atrodau toks įžeidus ir kraugeriškas?). Gerbdamas jo nuomonę, kad pernelyg mažai vietos skiriu per TV rodomiems meniškiems rusų filmams, ne visai galiu su ja sutikti.

Jeigu reguliariau paskaitinėtumėt šias apžvalgas, kurių šiandien – jau 211 numeris, tikrai būtumėt radę palankius atsiliepimus ir apie tuomet dar estetizavusio Aleksejaus Balabanovo vėl rodomą įdomią jo „Pilį“ pagal F.Kafką, ir kitus jūsų minimus filmus, ir net šiandieninę Glebo Panfilovo „Pradžią“ (Načalo, 1970 ), kurią bent kas pusmetį pasižiūriu ir vėl, pasidžiaugiu „kino kine“ humoru, švelnia, o vis dėlto liūdna intonacija, pradedančios Inos Čiurikovos uragano vertu talentu, niuansais, kurie pasimiršta, o paskui vėl iškyla – net kažkokie turtingesni, gal bėgančio laiko, gal tavo paties vidinių permainų pakoreguoti. Ir vėl galima pagailėti, kad Panfilovas nepergudravo valdžios, „Pradžioje“ parodęs tik eskizą Žanos d’Arc paveikslui, o valdžia iš aukšto pasakė: ką gi, užteks ir šito.

Bet kiekvieną kartą vėl rašyti apie „Pradžią“, vėl ją piršti žiūrėti, kaip ir kiekvieną gerą, tačiau pernelyg dažnai kartojamą filmą (na, pavyzdžiui, klaipėdiečių tiesiog sunešiotą „Merginą su perlo auskaru“), būtų tik meškos paslauga pačiam kūriniui.

Nepagalvokit, kad tai lemia kažkokios nacionalinės simpatijos ar antipatijos – net gėda apie tai rašyti, bet juk yra žmonių, iš to susikūrusių labai abejotiną kriterijų. O man svarbu, kad įdėmesnis žiūrovas žinotų pasaulio kiną neišsisemiant, kaip gali atrodyti po pažinties su mums prieinamais kanalais, tik Rusija ir Holivudu. Todėl atkreipiu dėmesį į retesnes šalis (ir šiandien minėsiu Lotynų Ameriką), į televizines premjeras, pagaliau, į klasiką, kuri juk taip ir vadinama, kadangi ji – visiems laikams.

Patikėkit, čia ne tik mano susirašinėjimas su konkrečiu žmogumi, nes jei tokių klaustukų kilo jam – vadinasi, ir kitiems, tad laikas nuo laiko, matyt, reikia apie tai vėl prabilti, trumpai apibūdinti apžvalgos principus, kurių stengiuosi laikytis.

Net nežinau, ar stabtelėti prie ne kartą TV ekranuose jau rodyto – tiesa, apgaudinėjant žiūrovą, vis kitais pavadinimais („Gucci kostiumas“ ir pan.) – – naujo rusų (o taip pat vokiečių, prancūzų, italų ir ukrainiečių) filmo „Blizgesys“ (Šyk, 2003), simpatiško, nors infantiloko trijų jaunų draugelių avantiūrų kino aprašymo. Man šis filmas, kad ir datuotas 2003–aisiais, lindi jau kiek nutolusioje epochoje ir kad vaikinai bandytų įsitvirtinti, dalydamiesi vieną prašmatnų vogtą kostiumą, – – kiek išgalvota, dabar jie turbūt sumanytų ką nors tikresnio ir žiauresnio. Ingeborga Dapkūnaitė – pasiaukojanti vieno herojaus pamotė.

Kitos mūsų aktorės „užsieninį“ debiutą primena 1979 metais latvių labai populiari retromelodrama „Ankstyvosios rūdys“ (Agrā rūsa, 1979). Rimantą Krilavičiūtę, puikiai suvaidinusią ketvirtajame dešimtmetyje iš kaimo į Rygą atvykstančią merginą, tuojau pastebėjo ir apdovanojo Dušanbėje vykęs sąjunginis kino festivalis.

R.Krilavičiūtė išgarsėjo ne namie, o Latvijoje („Ankstyvosios rūdys“).

Naivumą ir cinizmo pradmenis, jaunystės lūkesčius bei jos natūralų plėšrumą aktorė, net išsiskirdama iš labai jau melodraminio fono, perteikė tikrai meistriškai. Bet tėvynėje, išskyrus „Kelionę į rojų“, jos karjera, deja, nesusiklostė. Ar pirmas toks atvejis?

Tarp originalesnių dienos filmų – keisto, racionalumu, religiniais perlenkimais kartais kaltinamo, bet labai savito lenkų režisieriaus Witoldo Leszczynskio „Kanapėlė“ (Konopielka, 1982). Iki Leszczynskio šedevro „Matėjo gyvenimas“ šis kūrinys gal ir nepakyla, tačiau stebėti, kaip standartinės civilizacijos atstovė, jauna mokytoja, įneša tam tikros destrukcijos į savais principais gyvenantį senovišką, religingą, kone užsikonservavusį Rytų Lenkijos kaimą, – irgi labai įdomu.

Negaliu nepaminėti ir klasikinės komedijos su persirenginėjimais. Sąlygiškesniame teatre jos mėgstamos nuo seno, o kine su jo daiktiškumu neretai atrodo paprasčiausiai vulgarios. „Tutsi“ (Tootsie, 1982), kaip ir „Džiaze tik merginos“, vadintina tokio žanro klasika būtent dėl išsaugoto delikatumo su lyčių dviprasmybėmis. O jau spoksoti į Dustino Hoffmano herojaus–herojės „tutsi“ („meilutė“) kovingą charakterį – nepakartojamas smagumas.

Sekmadienis

Kai kuriuos dienos filmus galiu tik suminėti. Prie jų – amerikinis karinis epas su meilės intarpais „Perl Harboras“. Puošni, bet paviršutiniška Oskaro Wilde’o komedijos „Idealus vyras“ ekranizacija. Ukrainiečiai prisiminė vieną iš Marilyn Monroe filmų „Septynmetis niežulys“.

Didaktiško pavadinimo prancūzų melodrama „Gerbk savo tėvą“, man regis, įdomi vien dėl asmeninių (bulvarinių) motyvų. Tėvas Gerard’as Depardieu ir sūnus Guillome’as vaidina tėvą ir sūnų, kuriuos ir realybėje daugiau dalykų skiria negu sieja. Šis filmas irgi netapo aktorių susitaikymu. Visa bėda, man regis, ta, kad sūnelis, kad ir pradėjęs nuo kažkokio pataikūniško prizelio, – – žymiai menkesnio lygio menininkas (na, ar neįsitikinote tuo kad ir „Poloje X“?). Greičiausiai iš čia – gausūs Guillome’o skandalai, avarijos, po vienos kurių jam net amputavo koją, incidentas su ginklu, po kurio Depardieu jaunesnįjį aktyviai gydė psichiatrai. Gal tai ir bėda – būti įžymybės sūnumi ir bandyti sekti jo pėdsakais.

O štai ir premjera. Šią vasarą, kai nesitikima daug žiūrovų, kinų ekranuose rodė mafijinį filmą „Laimingas skaičius… kitas“. Originaliu „Slevino laimingojo skaičiaus“ (Lucky Number Slevin, 2006) pavadinimu jį šiandien siūlo 1 Baltijos kanalas, bent užsieninių juostų premjeromis bandantis kompensuoti savo bendrą nemalonų politinį – ypač odiozinio „Lietuvos laiko“ – kvapelį. Bet atvejis – tradicinis: iš banalumo liūno filmą bando traukti tikrai geri holivudininkai Bruce’as Willis, Joshas Hartnettas, Morganas Freemanas, Benas Kingsley – deja, irgi ne visagaliai…

Noriu įspėti, jog „Kenterberio pasakojimai“ (A Canterbury Tale, 1944) (LTV2, Senas geras kinas) – jokiu būdu ne įžymusis Piero Paolo Pasolini kūrinys pagal Choserį, o gana originali 1944 metais kurta britų karinė juosta. Yra net savaip mistinės išmonės, nors apipylinėti moterų plaukus… klijais man atrodo paprasčiausiai nehigieniška.

Šiandienos šedevras – gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės 1977 metų „Troškimų medis“ (Natvris khe, angl.The Tree of Wishes, 1976). Dabar, atėjus masinės kultūros triumfo epochai, taip bevadina restoranėlius ar vokiečių serialus. Filmas lieka unikaliai išdidus. Plastinio grožio, neįvykusios meilės liūdesio, šventinio karnavalo lūkesčių (tokia, ryškiai nudažiusi skruostus, pasidabinusi spalvingais skuteliais, popierėliais, labai primenanti vieną dabartinio Vilniaus realių ekscentriškų personažų, čia – talentingoji Sofiko Čiaureli), žiaurių XX amžiaus pradžios papročių drama, bet gal tiksliau – poetinė alegorija, kaip ją vadina autorius ar filmu besidžiaugęs Federico Fellini (ten, Italijoje, jis pelnė ir „Donatello Dovydą“ – reikšmingiausią šalies premiją, tikrą itališką „Oskarą“).

Sako, TVCI – šiandien vienas negausių išlikusių drąsesnių Maskvos TV kanalų: juk išties, kiek reikia pasiryžimo, norint parodyti pasaulinio garso gruzinų kūrinį. Negirdėjot, ar garsųjį detektyvininką Borisą Akuniną, seklio Fandorino „tėvą“, bet kilmės – tikrą gruziną Grigorijų Čhartišvilį, iš arijų krašto jau deportavo?

Pirmadienis

Įdomu, kas prie televizijų rodomų filmų prirašinėja savus asmeninius reitingus? Antai vienos prancūzų damos pastatyta televizinė melodrama „Mažoji Fadetė“ turi tik tą privalumą, kad į titrus įtraukė George Sand pavardę, o keturių žvaigždučių, stovinčių greta, neverta nė iš tolo.

Larso von Triero „Dogvilis“ kadaise sukrėtė ir savo filosofiškumu, ir revoliucinga estetika. Tęsinys „Manderlis“ išduoda rimtus ketinimus, bet absoliučiai tos pačios neslapstomos dekoracijos, apibraižytos vietą nurodančiomis kreidos rodyklėmis, – – jau tik pasikartojimas. Jei bus trečioji tokia dalis, iš kino teatrų visi turbūt bėgte bėgs. Mat toks agresyvus ekrano suteatrinimas gali būti įspūdingas tikriausiai tik vienintelį kartą.

Argentinos kino klasiko Leopoldo Torre–Nilssono „Angelų namai“ (La casa del ángel, 1957) dar 1957–aisiais rodė kinematografines šios šalies potencijas, tegul oligarchų ir senosios aristokratijos priešinimas šiandien gali pasirodyti ir naivokas. Šiaip ar taip, dabartiniai Lotynų Amerikos kino ieškojimai gimė ne prerijose.

Antradienis

Kažkada vienas graikų filmas vadinosi: „Diena, kai žūsta žuvys“. Šiandien, man regis, tokia diena mūsų namų kinui. Siaučia bankų plėšikė – Kim Basinger („Tikroji Makoj“), o TV3 šiandien ir ryt – kaip tik Vėlinių susikaupimui – linksminasi, kaip bemoka. Mylimiausias dienos personažas – vampyras Drakula, tai pateikiamas linksmo žvygavimo padaže (TV3, 11.00 val.), tai vėl labai dramatizuojamas (TV3, 23.00 val.). Bet gal tai vis tiek geriau, negu liūdnai veidmainiauti, rodant, kaip Kevinas Costneris tiesiogiai bendrauja su mirusia žmona „Laumžirgyje“ (Dragonfly, 2002) (BalticumTV).

Trečiadienis

Čekų kino metas daugumai žiūrovų atneša pažintį su vienu geriausiu bet kada susuktu istoriniu filmu „Marketa Lazarova“ (Marketa Lazarová, 1967). Pastebėkite humanizmo daigus, nes 2 valandas ir 40 minučių trunkantis negailestingas reginys pradedamas 20–čia minučių anksčiau, nei įprasta. Tiesa, rytoj jį pakartos labai mažai kieno matomas LTV2 kanalas.

„Marketa Lazarova“ – toks istorinis filmas jokiai tautai nepadarytų gėdos.

Kūrinio veiksmas rutuliojasi dar XIII amžiuje. Režisierius Františekas Vlačilas, kurio irgi istorinės „Velnio žabangos“ kadaise pabuvo mūsų ekranuose, nusivežė didelę darbuotojų ir, svarbiausia, aktorių grupę į Šumavos miškus, ten triūsė su jais du metus (1965–1966), vertė valgyti pusžalį maistą, dėvėti rankų darbo oda, plaušinėmis. Bet ne dėl sensacijos, atrakciono: režisierius, sekdamas 1942 metais nusižudžiusio (ar gestapo nužudyto) rašytojo Vladislovo Vančuros romaną, siekė ne vien išorinio, kiek dvasinio, net antropologinio tapatumo. Pavyzdžiui drauge su aktoriais autorius gali įrodyti, jog praeities žmonės impulsyviau reiškė emocijas, dar nebuvo išmokę meluoti, ką dažniausiai ir reiškia vadinamasis „geras išsiauklėjimas“.

Pagrindiniai „Marketos Lazarovos“ ir kitų istorinių Vlačilo juostų konfliktai: Rytai prieš Vakarus, krikščionys prieš pagonybę, čekai prieš germanus. Ekrane – ir dramatiška meilė, stipriai įkūnyta jaunos aktorės Magdos Vašaryovos. Tiesa, civilizacija jos biografijoje vis dėlto nugalėjo: 1990–1992 metais ji buvo čekų ambasadorė Austrijoje, o 1999–aisiais net kandidavo į Slovakijos prezidentės kėdę.

Be šiek tiek teatrališko, tačiau gerai žiūrimo rusų filmo pagal Nikolajaus Gogolio „Vijų“ („Baubą“), pavadinamo „pirmuoju sovietų siaubo filmu“ (ir teisingai, juk to siaubulio pakako tikrovėje), šiandienos televizijos prisimena kadaise – ne XIII amžiuje, bet vis tiek labai seniai – egzistavus lietuvių kiną.

Tais pačiais 1965–ais, kai Vlačilas siautė po Šumavą, Vytautas Žalakevičius kūrė klasikinį savo ir viso lietuvių kino kūrinį „Teroras“, ekranuose pasirodžiusį pavadinimu „Niekas nenorėjo mirti“. Dėl jo aršiai ginčytasi ir premjeros laikais (tiesa, slapta), ir po Atgimimo (kai „jau galima“), turbūt konfliktų sukels ir šiandieninis rodymas; gerai, kad LTV to nesibijo. Pokario kovų dialektika ekrane – tokia stipri bei skaudulinga, kad tuometei Maskvos valdžiai teko pripažinti filmą.

„Niekas nenorėjo mirti“ – nei V.Artmanės Ona, nei D.Banionio Vaitkus.

Bet negi jis – – „piktybiškai sovietiškas“? Argi paneigti bandytą įtvirtinti protuose komunistinę legendą, kad visa lietuvių tauta, be jokio bandymo pasipriešinti, nuolankiai ėjo į raudonąjį rytojų, nebuvo svarbiau?

Dar vienas liūdnas Vėlinių atsisveikinimas – su tikro nacionalinio kino iliuzija, sumaišiusia visiems protus, kai atėjo Nepriklausomybė, – – Algimanto Puipos pernykštis „Dievų miškas“, santūriai adaptavęs drastišką Balio Sruogos prozą. Iš šio filmo ryškiausiai įsidėmėjau jo prodiuserį Robertą Urboną gestapininko uniforma. Vaizdelis labai simboliškas įtartinai lietuvių kino ateičiai. Gal jau laikas realistiškai įsisąmoninti, kad tokios kultūros formos Lietuvoje nebebus (kažkokios nuokarpos, miksai, reklaminių tikslų pseudofestivaliai – dar ne kultūra) ? Ir apverkti tai Vėlinių dieną.

Ketvirtadienis

Iš dalies diskusijas, kaip ir „Niekas nenorėjo mirti“, tebekelia dviejų metų senumo „Motociklininko dienoraštis“ (Diarios de motocicleta, 2004). Brazilų režisierius Walteris Sallesas, išgarsėjęs savo neorealistinės dvasios „Centrine stotimi“, jį sukūrė Argentinoje. Nors, tiesą pasakius, tai tikras nūdienis Lotynų Amerikos filmas, atkuriantis 1952 metais realiai vykusią dviejų jaunų vaikinų kelionę išklebusiu motociklu po visą kontinentą.

Negi iš šio berniūkščio (G.G.Bernalis) išaugs Che Guevara („Motociklininko dienoraštis“).

Būtų dar vienas „kelio filmas“, jeigu ne autentiškas pagrindas. Mat Albertas, labai neabejingas visų šalių merginoms, Albertu ir liko – jis pats ir dabar dar žibančių akių senuku šmėkšteli ekrane. O štai medicinos studentas Ernestas (Gaelis Garcia Bernalis) virto kuo kitu – audringai trumpą, avantiūristinį, savaip gražų ir tragišką gyvenimą išgyvenusiu „commandante“ Che Guevarra.

Labai simpatiški personažai, realistiškas ir drauge romantiškas jų kelionės anturažas. Svarbiausia, Sallesas nekuria politinio filmo. Jaunuoliai, tiesa, pastebi ir socialinės neteisybės bruožų, bet labiausiai juos audrina trumpalaikės laimės tvyksniai. Kaip iš šio vaikiščio išaugs Fidelio Castro parankinis (jį kurį Kuboje šiandien, beje, labiau myli už jo pasenusį draugužį), pasaulio revoliucijos ir teroro priemonių jai siekti teoretikas, paliekama spręsti pačiam žiūrovui. Labai gudrus meniško filmo kūrėjo sprendimas.

Baltijos TV labai myli „Aukso veršį“ – ne naująjį serialą, o tą tikrąjį filmą, kur Ostapą Benderį kuria tikras inteligentas Sergejus Jurskis. Mano skoniai čia sutampa. Tik, grįždamas prie pradžios samprotavimų, negaliu nepagalvoti, ar pernelyg dažnai demonstruojamas puikus filmas negali imti iššaukinėti atmetimo reakciją? Juolab, kad šiandien rodoma tik pirma jo dalis, antrosios, sprendžiant iš visko, teks laukti savaitę, o tai labai jau nenaudinga tokiam vientisam kūriniui.

Penktadienis

Paprastai penktadieniai ir būna tokie nykūs bei suvelti. Neapsieinama be Jackie Chano, Harrisono Fordo, Leonardo DiCaprio bei kitų panašių – net ne aktorių, o „brendų“.

Žinoma, Fordo puošiamas filmas „K–19“ (K–19: The Widowmaker, 2002) – profesionalus, su užmojumi sukaltas pramoginis pasakojimas apie rusų povandeninio atominio laivo avariją. Tai vyko dar 1961–aisiais, o kas būtų šiandien, jeigu alkana Šiaurės Korėja dar labiau užriestų nosį?

Galima prisiminti filmą „Talentingasis misteris Riplis“ (The Talented Mr. Ripley, 1999) (Balticum Auksinis – kodėl, beje, ne Platininis?), nors ankstesnysis (1960) to paties Patricios Highsmith siužeto prancūziškas variantas su Alainu Delonu buvo ne tiek puošnus, kiek gilesnis.

Įspėsiu dėl galimos painiavos. Rusų kriminalinė nauja drama „Trio“ pasakoja apie dabarties operatyvininkus, priverstus vaidinti visai kitus socialinius vaidmenis (pavyzdžiui, milicininkė – kelių prostitutę). Nežinau, ar šio vidutinio filmo režisieriui Aleksandrui Proškinui tai buvo atėję į galvą, tačiau drauge su herojų situacija ekraną aplanko mintys apie totalų šios šalies, tik vaidinančios demokratiją, o tebeieškančios priešų, apsimelavimą. O painiava gali atsirasti, jeigu kas nors prisimins 1988–aisiais sukurtą, bet, deja, visai mažai demonstruotą kazachų filmą „Trejetas“. Ot, puikus filmas tai buvo: trys autsaideriai, „bomžai“, girtuokliai, paniekintieji, bet iš esmės – – geri žmonės, kuriems jeigu ir reikia pameluoti – tai tik visada žmogui priešiškai valdžiai, o ne vienas kitam. „Trio“ galima žiūrėti, galima ir ne, o talentingo „Trejeto“ palauksime.