2006-11-10
Malonu, kad jūsų atsiliepimai jau ima priminti kino klubą. Bet: ironija – – gerai, o štai pakantumo visiems mums (ir man) dar reikia mokytis.
Šeštadienis
Šiandienos repertuaras, deja, teikia ne taip jau daug medžiagos įsivaizduojamam neakivaizdiniam diskusiniam kino klubui.
Prancūzų „Menki įbrėžimai“ (Petites coupures, 2003) labiau reiškia ne fizinius „įbrėžimus“, kiek likimo siųstus „nemalonumus“. Bet esmės tai nekeičia. Infantilus kairuolis žurnalistas (Danielis Auteulis) bando politikuoti, bando koketuoti su moterimis, bet visa tai tikrai baisiai jau menka. Paskalis Bonitzeris kadaise buvo neblogas kino teoretikas, bet jo kryptis į režisūrą, gyvąją kūrybą kelia didžiulių abejonių. Man regis, nėra apie ką ginčytis, žiūrint ir naują ukrainiečių melodramą „Rizikingas moteriškas darbas“: rizika – nes herojė tardytoja, o tas „darbas“ toks nešvarus, kad ji išduoda net savo pačios draugą. Prie tų nykesniųjų dienos filmų dar priskirčiau bene prasčiausią Joelo Schumacherio juostą „8 mm“; kai Nicolas Cage’as, kuriantis privatų seklį profesionalą, žiūri žiaurią mėgėjišką 8 milimetrų juostelę ir susigraudina iki ašarų kaip pupų, imi abejoti ne vien personažo, bet ir autorių profesionalumu.
Ilgai sukau galvą, kas gi čia per 2005 metų rusų komedija „Akla višta“ (Žmurki, 2005). Paaiškėjo: „Жмурки“, vaikiškas slėpynių žaidimas. Teikęs nemažų vilčių režisierius Aleksejus Balabanovas taip atlaidžiai vadina kriminogeninę dešimtojo dešimtmečio situaciją. Pykšt–pokšt! Linksma žiūrėti nebent į Nikitą Michalkovą, šįkart dėvintį ryškiai raudoną švarką ir rusvus kirpčiukus, visai sumenkinančius jo Sokrato vertą kaktą. Kad A.Balabanovas pradėjo įdomiai, įrodo dar šią savaitę per kanalą „TV1000 Russkoje kino“ demonstruojamas jo ankstyvas filmas „Laimingosios dienos“ (Sčastlivyje dni, 1991), sukurtas ne pagal banditų memuarus, o Samuelio Becketo motyvais.
Kiti dienos filmai, išskyrus vieną, – – iš vidutiniškųjų. Australų „Lantana“ (Lantana, 2001) prasideda nuo lavoniuko, paskui gana pasitikinčia ranka įvedinėja vis naujus (dar gyvus) personažus bei aplinkybes; vienąsyk pažiūrėti įmanoma. Taip ir su rusų režisierium, Prancūzijoje gyvenančiu Pavelu Lunginu: jo „Oligarchas“ (Oligarch, 2002) turi pretenzijų į gimtinės „laukinio turtėjimo“ etapo bendrą analizę, bet lieka ironiškos naujųjų rusų eskapados ant dramblių, įdomesni antraplaniai personažai. Pasiginčyti čia, suprantama, galima, bet ar tie akcentai, jeigu pagrindinis įtartinas personažas atiduotas moterų numylėtiniui Vladimirui Maškovui vaidinti?
„Nuodėmių miestas“ (Sin City, 2005), kurį pagal savo paties komiksą režisavo Frankas Milleris drauge su Robertu Rodriguezu (o kultinis Quentinas Tarantino kilniaširdiškai leido įtraukti jo pavardę į titrus, kaip holivudinio „meno vadovo“), – – ot, čia tai daiktas! Panašu, kad filmas – ir beraščiams, rimtai besibauginsiantiems „nusikaltimo bedugnių“, ir patiems tikriausiems estetams, kurie, vien tik pirmajame epizode išvydę, kaip vaikinas su revolveriu melodramiškai šnabždės kažką pusiau spalvotai (raudona tik suknelė, lūpos ir nagai) merginai, kad mirti jai būtų ramu, bus labai patenkinti. Išties: ekrane ir prisilaikoma žanro taisyklių, ir čia pat išsityčiojama iš tų taisyklių idiotizmo.
Logiška: „juodieji charakteriai“ stilingame „Nuodėmių mieste“, aišku, nespalvoti, užtat kiti…
Kai pasirodo išvargęs širdininkas policininkas Bruce’as Willis, jo herojus, gelbėdamas mergytę nuo maniako pedofilo, žengia ne tik juodais užkaboriais, bet ir per visus garsiausius žanro štampus, demonstruodamas gigantišką ekspresionistinį savo šešėlį su pakelta smūgiui ranka ant sienos, nusikaltėlių fone, nelaiku rydamas nitrogliceriną, pyškėdamas revolveriu į visas puses ir pats priimdamas į narsų kūną mažiausiai kokias 40 kulkų, bet po to, it niekur nieko, jis dar ginčijasi su parankiniu ir skaito moralines paskaitėles raudančiai 11–metei aukai.
„Nuodėmių miestas“ bene bus tas atvejis, kuris mane sutaikė su kompiuterine grafika ekrane. Nes dažniausiai ji, paikai išsiduodama, tik tvirtina „realizmą“. O šiame kūrinyje ji, nė nebandydama tikinti, kad „viskas taip ir buvo“, pati organizuoja visą fantasmagorinį stilių, kur Mickey Rourke po gautų kulkų tik užsiklijuoja skyles pleistru, kur „juodi charakteriai“ ir būna demonstratyviai nespalvoti, užtat gatvinis „angelėlis“ švyti oranžinėmis garbanomis kaip geriausioje dažų reklamoje, o ant Williso kaktos puikuojasi kryžminis ženklas, kuriuo jį – nemirtingo žanro vardan – galbūt pažymėjo dar senosios Prancūzijos špagos, kokie nors kardinolo Richelieu pakalikai. Puikus skonis, audringa išmonė verčia grįžti prie „Nuodėmių miesto“ tuos, kurie visiškai nemėgsta prievartos kino. Mat jis toks ir nėra, o yra tiesiog rafinuotas žaidimas, kuris įtraukia ir net žavi.
Sekmadienis
Aną savaitę matėme Oliverio Stone’o juostą apie Vietnamo moterį. Bet visi vakarietiški filmai apie menkai pažįstamų kraštų gyvenimą paprastai būna sukurti pagal pažįstamus lekalus. Tuo tarpu juosta „Kai saulė buvo vaiskiausia“ (Mua he chieu thang dung, angl. The Vertical Ray of the Sun, 2000) įdomi kaip tik tuo, kad apie Vietnamą, trijų seserų likimą pasakoja tarsi iš vidaus: tiesa, režisierius Anhas Hung Tranas baigė studijas Paryžiuje, tačiau jis ir augo tėvynėje, ir dabar palaiko su ja kontaktus (žiūrimas filmas – Vietnamo, Prancūzijos ir Vokietijos bendros gamybos). Gal jis nepasiekia ankstesniųjų garsių jauno menininko kūrinių „Žaliosios papajos kvapas“ bei „Rikša“ lygio, bet vis dėlto įtraukia susimąstymo atmosfera ir nebanaliais likimais.
Šiandien visai įdomu prisiminti, kaip 1997–aisiais atrodė Pedro Almodovaro žvaigždės Penelope Cruz, Javier Bardemas, Angela Molina ir kokius scenarinius raštus tada pynė pats kūrėjas. „Virpančiuose kūnuose“ (Carne trémula, 1997) jis policininkus paverčia krepšinio žvaigždėmis, kalėjimo kameroms neleidžia atšaldyti „amžinos meilės“, o visus šautuvus – pagal Čechovą – priverčia anksčiau ar vėliau iššauti. Ak, kokia išmonė!
Būtų juokinga, jei nepagailėčiau jūsų, žiūrovų. Užfiksavau, kad prancūzų komediografo Franciso Vebero 2001 metų smagus filmas Lietuvoje turi jau… ketvirtą pavadinimą: buvo „Užsidaręs“, „Chameleonas“, „Užsitrenkęs iš vidaus“, o šiandien jau rodomas – tiesiai šviesiai – kaip „Gėjus“. Linksmiausia, kad Danielio Auteuilio buhalteris, kurį nori mesti iš darbo, visiškai nėra tos orientacijos, tai tik gudrybė, kad išliktų darbe. Taigi, išvydę ateities repertuaruose dar kokį „Imitatorių“, „Šantažistą“, „Tykią kiaulę“ ar panašiai, neskubėkite neišsiaiškinę žiūrėti ir kelti kanalų–apgavikų reitingus.
Dvi premjeros per 1–ąjį Baltijos kanalą. Viena, kaip ir dera rusų programai, – – rusiška, vadinasi „Niekšai“ (Svoloči, 2005); apsiginklavę visiškai primityviu žiaurumu, autoriai seka nerealią 1943 metų kruviną pasakaitę apie 14 – 15 metų našlaičius, kuriuos kalnų lageryje ruošė herojiškiems diversantų darbams – – paimti kažkokią priešo bazę Alpėse, o po to žūti. Juk istorikai kažkada užfiksavo paties J.Stalino frazę, liudijančią ne humanizmą, bet šiokią tokią orientaciją karyboje: vaikų į karą nepainioti! Taigi visi tie „pulko sūnūs“, Ivanai be vaikystės rodė tik asmeninį mažųjų polėkį, bet visai ne valstybinį šaukimą. Tiesa, „Niekšuose“ (originale – – „Svolačiuose“) vaidina nepaprastai išpopuliarėjęs Andrejus Krasko, kurio širdis šią vasarą to populiarumo bei įtampos nebeišlaikė.
Kita šio kanalo juosta, nepriklausomųjų prancūzų „Ze Film“ (Ze film, 2005) vėl siejasi su Stanley Kubricku – amato broliai neleis jam ramiai pailsėti po žeme. Ką tik kino teatrai parodė satyrą „Būti Stenliu Kubriku“, o šį kartą rodomas ne didžiojo maestro imitatorius, bet automechanikas, mėgstantis Kubricko kiną, norintis ir pats tokiu tapti. Ir nemokšiškas juostos pavadinimas – visai sąmoningas; mačiau, kaip kai kurios lietuvių programos jį taiso „The Film“ – visiškai veltui, nes tas šiurkštus „Ze“, figūruojantis visuose originaluose, – – speciali personažų charakteristikos priemonė.
Gaila, Prancūzijoje niekas nesusigalvojo rengti festivalio AXX, teikiančio tokių puikių galimybių: štai ir dabar išlikusiuose Vilniaus kinuose rodoma „3001 kosminė odisėja“, liudijanti, kad ir lietuvių automechanikai, asenizatoriai, kiti dar nepripažinti genijai yra matę garsiąją Kubricko „2001 metų kosminę odisėją“ – na, gal ne visą, fragmentus, bet ko čia kuklintis? Juk kaip dar V.Leninas teigė kiekvieną virėją galint valdyti valstybę, taip ir dabar tvyro įsitikinimas, jog kiną gali sukti kiekvienas – anokia čia profesija.
Pirmadienis
Į pirmąsias gretas šiandien ryžtingai stojasi rimtas istorinis vokiečių filmas „Bunkeris. Trečiojo Reicho žlugimas“ (Der Untergang, 2004). Iškart, tiesa, turiu vėl prabilti apie pavadinimų problemą. Kad laukęs šio vakaro žiūrovas staigiai nenusiviltų, priminsiu, kad šis garsus Oliverio Hirschbiegelio kūrinys buvo pademonstruotas Vilniaus renginyje „Kino pavasaris 2005“ – tik pavadinimu „Nuopuolis“. Dabar, panašu, matysime televizinį juostos variantą, šiandien – tik pirmoji dalis. Ekrane nemažai naujų faktų apie paskutiniąsias Hitlerio viršūnėlės dienas, yra įspūdinga ledinė – net kai bunkeryje neva linksminamasi – – vyksmo atmosfera, yra puikus aktorius Bruno Ganzas, Wimo Wenderso „Danguje virš Berlyno“ įstrigęs atmintyje paties tikriausio Angelo vaidmeniu, o dabar – nepaisant vidinių dvejonių ir vėliau vykusio spaudos puldinėjimo – pasiryžęs tapti juoduoju personažu – Adolfu Hitleriu.
Poetiškasis aktorius B.Ganzas šįkart ryžosi suvaidinti nebe šviesųjį angelą, o patį fiurerį („Bunkeris“).
Televizinio varianto matęs nesu, paprastai labiau mėgstu kino kūrinio kondensuotumą. Štai ir Sergejaus Bondarčiuko seną–naują „Tykųjį Doną“ pradėjau žiūrėti, pasidžiaugiau kai kuriomis temperamentingai režisuotomis scenomis, tačiau, kaip ir buvo įmanoma laukti, tarptautinis aktorių būrys taip kategoriškai nesusilydo į vientisą ansamblį (net kruopštus dubliažas nepadeda), kad kažkaip pasimečiau ir nuslinkau į visai kitas kinematografines lankas. Gal dar kada pažiūrėsiu visą…
Iš naujųjų – ir belgų–prancūzų dar viena, pernykštė, Guy de Maupassant’o garsiojo romano „Mielas draugas“ (Bel Ami, 2005) ekranizacija. Mat jų buvo virš 10, pradedant dar nuo negarsinio kino laikų, o aš gerai prisimenu, kaip broviausi į Louiso Daquino nuobodybę, nuo kurios sergėjo prie sovietų populiarus draudimas „Vaikams iki 16 metų – ne!!!“ Populiarumas aiškus: Maupassant’as pirmasis apčiuopė naują vyro–prostitutės, per moterų lovas darančio stulbinančią karjerą, tipą, nors gal rašytojas labiau traktavo jį kuriozu, nemanė, kad taip plačiai paplis. Juk dabar žodžiai „bel ami“ – bendriniai. Sako, šioji ekranizacija – iš reikšmingesniųjų, nors nei režisieriaus, nei aktorių pavardės man nieko nesako.
Daug gerų anksčiau matytų juostų. „Nerūpestingas keliautojas“ (Easy Rider, 1969), kuriame dar tik epizodėlį kuria jaunutis Jackas Nicholsonas, – – „kelio filmo“ klasika, himnas nenuolankumui, jaunystei, baikerių mašinoms, sekso revoliucijai ir net žolytei. Nuo 1969–ųjų jis tapo kultinis ir šį retą statusą išsaugojo iki mūsų dienų – pirmiausia, kad labai geras, užburiantis ir nebepaleidžiantis kinas.
Emiras Kusturica 2004 metų juostoje „Gyvenimas yra stebuklas“ išsaugo, kaip signalizuoja net ir pavadinimas, savąjį nesenkantį optimizmą – net pavydas ima. Vyksta karai, griūna pastatai ir žmonių likimai, bet, atsipūtę, jie, žiūrėk, ir vėl muzikuoja arba kuria naujus – būtinai keistuoliškus – planus. Gera buvo muzikinė komedija „Broliai Bliuzai“, ir Johnas Belushis, kurį tęsinyje pakeitė kitas neplonas, faktūringas veikėjas Johnas Goodmanas, dar buvo gyvas bei smagus. Atsipalaidavęs nuo pagyrų, drįsiu pareikšti, kad net kritikuota australų komedija „Dandis Krokodilas“ kadaise buvo savo vietoje, o vietinė žvaigždė Paulas Hoganas visai nenusileido holivudinėms. Tik tęsiniai jau buvo nykūs.
Antradienis
Na, štai: ir kaip Baltijos televizija rodytų filmą apie Hitlerį pavadinimu „Nuopuolis“, jeigu šiandien ji demonstruoja lygiai taip pavadintą amerikinį trilerį. Man šis Joelo Schumacherio „Nuopuolis“ (Falling Down, 1993) užsifiksavo atmintyje nuo premjeros, 1993 metų, – todėl, kad bene pirmą kartą suvokiau Michaelą Douglasą ne tik garsaus tėvo sūnumi, o ir stipriu aktorium esantį, taip pat , kad šįkart žanrą labai gyvina didesnė, nei tokiais atvejais įprasta, psichologiškumo dozė. Po truputį, tiksliomis detalėmis, ekrane stebima, kaip žmoguje gimsta nepaaiškinama ir vis auganti agresija. Aktualu ir šiandien, o gal dar aktualiau.
Originalus, daug kur pagerbtas tarptautinėmis premijomis, pirmasis potalibaninio Afganistano filmas „Osama“ (Osama, 2003). Žinoma, viena ši šalis nebūtų patempusi pilnametražio kūrinio naštos, tad į gamybą įsijungė ir daug kitų kraštų. Bet esmė liko nacionalinė, į moterų padėtį nesenų laikų Afganistane negali žiūrėti be refleksijos bei šiurpinančių emocijų.
LTV2 pradeda ilgą ir, kaip teigia nacionalinės televizijos senbuvė bei entuziastė Izolda Keidošiūtė, nepaprastai turtingos faktinės medžiagos prancūzų serialą „Žaviosios kino žvaigždės“. Sako, čia bus visko: jaunimo, klasikos, unikalių fragmentų, nacionalinio tolygumo. (O ar bus, pavyzdžiui, Vaiva Mainelytė? Jeigu ne, tai įsižeisiu.) Kiekviena serija – vis kitas garsus kino žmogus. Šiandien – prancūzų kino legenda, iš „Roko ir jo brolių“, „Senmergės“, „Antausio“, „Išeiti ir sugrįžti“, „Pianistė“, „Paslėpta“ bei dar dešimčių filmų (ne visuomet, tiesa, šedevrų) atmintina Annie Girardot. Neseniai pasaulio spaudą apskriejo niūri žinia apie Azheimerio ligą, nepagailėjusią 75–erių metų veteranės. Bet prieš porą savaičių mačiau TV reportažą: Girardot filmuojasi Maskvoje, veiksmo juostoje „Vertelgos“, jos, visuomet ignoravusios kosmetiką bei plastines operacijas, veidas išties primena, kaip poetiškai sako nesuskaičiuojami unikalios aktorės gerbėjai, Paryžiaus žemėlapį…
Kanale su kultūros ženklu toks serialas – džiugus faktas: kažkas dar tebetiki kiną vertą įtraukti į kultūros erdves.
Užtat visai nebesuprantu Penktojo kanalo, demonstruojančio naujos kartos ginklais žvanginantį rusų filmą „Saulės smūgis“ (Solnečnyj udar, 2002). Iš lietuviškos reklaminės anotacijos: „Tai istorija, žadinanti nacionalinį orumą ir grąžinanti garbingą vardą Rusijos armijai bei laivynui“. Kieno tas „orumas“: mūsų ar rusų? Štai ir rodytų savo šalyje, kol tarptautinės organizacijos rekomenduoja realiai susidomėti rusų armijos padėtimi. Nesinori politizuoti, bet kai užlipi ant tokios nemaskuojamos propagandos…
Trečiadienis
Aną savaitę per tebesitęsiantį televizinį čekų renginį demonstruota Milošo Formano „Gaisrininkų puota“ baigėsi visai liūdnokai, tačiau joje vis dėlto dominavo autoriaus humoras, skirtas tai kvailokai „puotai“. Deja, nors Jurajaus Herzo 1968 metų „Lavonų degintojas“ (Spalovac mrtvol, 1969) pavadinamas ir tragikomedija, ir juodu grotesku, nei jo medžiaga, nei meninis filmo sprendimas didelio pagrindo linksmybei neteikia.
Buvęs kareivis Šveikas – R.Hrušinskis – epochai pasikeitus, pakito ir pats („Lavonų degintojas“).
Rašytojas Ladislavas Fuksas, pagal kurio apysaką juosta ir pastatyta, aprašė nestandartinį, tačiau gana baisų charakterį. 4–ojo dešimtmečio pabaiga. Prahos krematorijuje dirba kuklus, pavyzdingas ponulis Karelas Kopferingelis, šeimos tėvas ir budizmo mylėtojas (šį charakterį bei jo metamorfozes meistriškai atskleidžia simpatiškiausias čekų ekrano kareivis Šveikas – Rudolfas Hrušinskis, už kremuotojo paveikslą premijuotas siaubo filmų festivalyje Sitgese). Laikai keičiasi, horizonte pasirodo naciai, ekrane vis labiau įsigali visuotinio siaubo atmosfera, o juk herojaus žmona – dar ir žydė. Bet Kopferingelio naivumas išlieka, tapdamas savaip grėsmingu: jis sutaria su naciais, net pritaikydamas budistų teorijas – per liepsnas į apsišvarinimą. O paskui juk bus reinkarnacija. Nesveikas, vis labiau yrantis herojaus protas linkęs susitaikyti ir su šeimos praradimu. Apskritai „Lavonų degintojas“ – savita kino haliucinacija, ir man tikrai bus liūdna, jeigu ji tiesiogiai persikels į šios nakties jūsų sapnus…
Kitas, menkesnio meninio lygio, bet skambaus visuomeninio rezonanso senojo Rytų Europos kino reiškinys – – lenkų režisieriaus, vėliau emigravusio Aleksanderio Fordo 1958 metų uždraustas filmas „Aštuntoji savaitės diena“ (Ósmy dzien tygodnia, 1958), atrodo, nei jau toks antikomunistinis, nei ką. Pasakoja apie Varšuvos butų krizę, apie neturinčią kur prisiglausti jauną porą (Zbigniewas Cybulskis ir Sonia Ziemann). Bet tais laikais pakako ir tokių „laisvybių“, juolab, kad ir filmo scenaristas Marekas Hlasko, būdamas vos 35–erių, nusižudė. Veteranas Fordas, dar spėjęs Danijoje pirmąkart ekranizuoti Aleksandro Solženicyno „Pirmajame rate“ (1973), pasekė kolegos pėdsakais kiek vėliau, gyvendamas šiltoje Floridoje…
O dabar – į sąšauką su korespondentais. Kadangi pasirodė, jog tarp mūsų skaitytojų yra tragiško likimo dainininko ir aktoriaus Cojaus gerbėjų, jiems (ir ne tik) – dokumentinė juosta „Viktoras Cojus. Gyvenimas kaip kine“. Na, o visus gausius gruzinų „Troškimų medžio“ gerbėjus paakinsiu, kad į savo ratą pritrauktų ir kitų: nepamirštamą juostą vėl rodo „TV1000 Russkoje kino“. Taip norėjosi pailiustruoti Tengizo Abuladzės spalvingo filmo kadru, bet nepavyko. Gal kas nors žino gruzinų kultūrinių interneto svetainių adresus?
Ketvirtadienis
Egzistuoja tokia menkai Lietuvoje žinoma anglų režisierė Sally Potters, kurią LNK „Snobo naktis“ pasirinko šiam pristatymui. Pasirinko visai neveltui. Jos naujausias filmas „Taip“ (Yes, 2004), nepaisant viso savojo paprastumo, įdomus ir estetine prasme, ir žmogiškai.
Aksčiau S.Potter yra kūrusi avangardinę juostą apie amžinumą „Orlando“, kurioje tas pats asmuo (Tilda Swinton) ėjo iš šimtmečio į šimtmetį, iš krašto į kraštą, net tapdamas tai vyru, tai moterimi. Buvo muzikali juosta „Tango pamokos“, turėjusi autobiografinių motyvų (juk pirmoji Potter profesija – šokėja). Deja, po juostos „Žmogus, kuris verkė“, eksploatavusios melodramai būdingą egzotiką, atrodė, kad menininkę pasiglemžė komercinis kinas.
„Taip“ – įtikinantis atgimimas. Net nesitiki: šiuolaikinės medžiagos filmo tekstas eiliuotas, o tai visai neatrodo manieringa. Maža to, kai pradiniuose kadruose turtingų namų jaunutė valytoja kalba savo tekstą į kamerą, į mus (tokie sprendimai pasitaikys ir toliau), jauti visai ne susikompromitavusius „meninius ieškojimus“, o dabartiniame kine tokį retą pavergiantį intymumą. Intymi, pažįstama ir pagrindinė istorija. Herojė – mokslininkė (Joan Allen), seniai nutolusi nuo vyro (Samas Neillas), nevykusio politiko, gal verčiau norinčio būti rokeriu, susitinka virtuvėje dirbantį simpatišką, nuotaikingą libanietį (Simonas Akbarianas), tėvynėje buvusį chirurgu. Užsimezga menkai įtikėtinas ryšys, kuriam netrukus ima kliudyti ir šiandien tokie aktualūs tautiniai skirtumai (Ji – krikščionė, Jis – musulmonas), ir kiekvienos poros neapeinančios smulkios nuoskaudos. O reikia taip nedaug, sako pabaigoje, vėl į mus žvelgdama, mergaitė valytoja, – – tik pasakyti žodį „taip“.
Ar Ji (J.Allen) ir Jis (S.Akbarianas), kuriuos tarsi viskas skiria, galiausiai ištars: „Taip“?
Šviesus filmas, kad taip daugiau tokių…
Deja, ir labai trokšdamas, be savaitės pradžios pakartojimų šiandien neradau repertuare nieko patrauklesnio. Negi imsi siūlyti populiaraus komediografo Leonido Gaidajaus, neradusio savęs naujomis sąlygomis, tik tos dienos (1989 m.) aktualijų prigrūstą painiavą „Privatus detektyvas, arba Operacija „Kooperacija“?
Penktadienis
Šiandien – tik vienas stiprus, meniškas, į kino istorijos klasiką per kančias ir kraują įtrauktas filmas „Komisarė“ (Komisar, 1967). Dar vienas suniokotas (kaip lenkų, apie kuriuos pasakojau trečiadienį) likimas: vieną šią juostą 1967–aisiais pastatęs režisierius Aleksandras Askoldovas buvo priverstas pasitraukti iš kino. Maža to, kad sovietų filmus kartais uždrausdavo aukštieji partiniai ešelonai. Šiuo atveju nutarta išpūsti „parodomąją bylą“. Askoldovas buvo… teisiamas Maskvos Babuškino rajono liaudies teisme. Nepaisant to, kad aktoriai Nona Mordiukova ir Rolanas Bykovas liudijo teisiamojo naudai, pripažintas režisieriaus profesinis netinkamumas. Jam atėmė darbą, išmetė iš partijos, išsiuntė už Maskvos ribų už „dykaduoniavimą“. Gogolio plunksnos vertas realybės siužetas.
Ir vėl – šios dienos lemti nesuvokimai: kodėl „Komisarė“ buvo tiek puldinėjama? Kad pilietinis karas čia nepagražinamas? Kad moteriai – šiuo atveju komisarei Vavilovai (N. Mordiukova) – ne vieta ant kovinio žirgo ir kardu rankoje. Kad tik pastojusi, ji prisimena dar ir moterimi esanti, o jau kai pagimdo ir eina su kūdikiu ant rankų miestelio gatve – ne galifė kelnėmis, o paprastute suknele – atsiskleidžia ir tikroji moters prigimtis, teikianti gyvenimą, o ne žudanti, kaip iki tol? O gal kad komunizmo idėjos tokios virusinės, jog, vėl išgirdusi kovos trimitą, Vavilova primeta kūdikį vargšų žydų šeimai, ir išskuba pro vartus, versdama šeimos galvą Jefimą (R. Bykovas) tik graudžiai atsidūsti: „Kokie žmonės… kokie žmonės“.
20 metų „Komisarė“ kalėjo, kol, išleista į dienos šviesą, pelnė 1988 metų Berlyno tarptautinio kino festivalio Didįjį prizą. Ir ne tik dėl politikos, kaip padėkąi už sugriautą Berlyno sieną, bet už savo nesenstantį meniškumą: juk tikrai tragiškus šiandienos filmus suskaičiuotum ant vienos rankos pirštų.
Visi kiti dienos filmai linksmai ar žiauriai susieti su kriminalu. Profesionaliausi jų – 1984 metų komedija „Policijos akademija“ (Police Academy, 1984), nes ji buvo pati pirmoji, šviežiausia, dar ne tokia banali, kaip nesuskaičiuojami tęsiniai. Iš rimtųjų – gero režisieriaus Davido Fincherio veiksmo juosta su Edwardu Nortonu ir Bradu Pittu „Kovos klubas“ (Fight Club, 1999). Bet greičiausiai ir vieną, ir kitą, ir, ko gero, net ir šiandien retokai rodomą „Komisarę“, tikiuosi, jau esate kada matę.