2006-11-17
Keistokas rinkinys. Pasitaiko premjerų, bet ne tik 2006 metų, o ir iš gilios praeities. Anuomet buvome skriaudžiami. O dabar?
Šeštadienis
Tarp šiandienos filmų man mieliausias atrodo (vėl) gruzinų režisieriaus (vėl) Tengizo Abuladzės subtili, specialiai naivaus pavadinimo kino apysakaitė „Aš, senelė, Iliko ir IIarionas“ (Me, bebia, Iliko da Ilarioni, 1962). Ne, tai dar nėra egzistencinių aistrų pritvinkusi Abuladzės trilogija: „Meldimas“, „Troškimų medis“ bei „Atgaila“. Tiesiog paauglio (ir rašytojo Nodaro Dumbadzės) akimis pamatytas gruzinų kaimas su jo specifiniu humoru ir šviesiu liūdesiu.
Naujas (2004) belgų filmas „Žiemos karštis“ (25 degrés en hiver, 2004) būna įdomesnis tik tuomet, kai ten pasirodo ispanų (Almodovaro) aktorė Carmen Maura. Mat, ji gali vaidinti ir telefonų knygą, o Ingeborga Dapkūnaitė, pasirodanti paniūrusios ukrainiečių nelegalės Europoje pavidalu, – – dar ne. Atvirkštinis atvejis – įdomiai sukalto scenarijaus trileris „Prisiekusioji“, bet režisūra ir aktorių parinkimas menkai panaudoja jo galimybes: na, kokia iš Demi Moore skulptorė ir dar susipratusi pilietė, sudėtingoje byloje tampanti šantažuojama prisiekusiąja? Vidutiniame trileryje „Suaugusiųjų žaidimai“ Kevino Spacey personažas siūlo kaimynui – Kevinui Kline’ui susikeisti žmonomis, bet žanras neleidžia per daug analizuoti tų „žaidimų“, veda, aišku, į nusikaltimą? Iš tų Claude’o Leloucho melodramų, kurios tą akimirką žiūrimos visai maloniai, o po dienos kitos visiškai užsimiršta, – – ir „Išeiti, sugrįžti“. O gal tokių filmų jau užteks?
Tiesa, pasirodo, esu didelis tamsuolis, nes kokią valandą aiškinausi, kas gi yra „Lošimas be švietalų“. 1981–aisiais Lietuvoje ši vidutinės įtampos kriminalinė drama su Vaiva Mainelyte, pastatyta Algimanto Kundelio, dar vadinosi (ir spaudoje, ir visuose žinynuose) tiesiog barbariškai – „Lošimas be kozirių“.
Sekmadienis
2003 metais bene labiausiai ginčytinu pasaulyje filmu tapo amerikiečio Guso Van Santo „Dramblys“ (Elephant, 2003). Šiaip gal tokių įsiutusių debatų ir nebūtų buvę, bet akstiną davė mielasis Kanų festivalis, apdovanojęs juostą ne tik „Auksine palmės šakele“, bet dar ir prizu už geriausią režisūrą, o tai Kanuose – apskritai atvejis be precedento. Kadangi nieko nepešęs tada liko, kaip ir dabar tebemanau, novatoriškas Larso Von Triero „Dogvilis“, visa ne vieno mano rūstybė irgi atsisuko prieš „Dramblį“. Po to, pažiūrėjus vėlesnį Van Santo kūrinį „Paskutinės dienos“ (apie Kurto Cobaine’o žūtį), suvokiau, kad nepriklausomas JAV režisierius, anksčiau nevengęs „story“, ėmėsi kitos stilistikos – dramaturgiškai neorganizuoto tragizmo, tam tikros negeros plazmos, gaubiančios kiekvieną kadrą, kiekvieną personažo judesį. Žinoma, tai gali pastebėti, gali ir ne.
Ginčytiname filme „Dramblys“ – jokių supergyvūnų, o tik ekrane nematyti paaugliai.
Pats režisierius sako: „Visi trys paskutinieji mano filmai (dar 2000–ųjų „Džeris“) – apie mirtį. Visus tris įkvėpė realios istorijos iš laikraščių. Bet aš neanalizuoju įvykių, pateikiu žiūrovui grynai jausminį eksperimentą. Pasąmonės čia daugiau, negu sąmonės“. Po to, kai lietuvių paaugliai užmušinėja beisbolo lazdomis svečius aktorius arba degina gyvus žmones, su tokiu požiūriu gali sutikti: analizuok neanalizavęs.
Išties, kodėl du eiliniai paaugliai mokykloje iššaudo būrį draugų, galima spėlioti, išprotauti, bet negero nuojauta lydi visą laiką. Ypač kai novatoriška operatoriaus kamera primygtinai sekioja personažus po mokyklos vestibiulį, po namus, visai buitinėse scenose keldama nepaaiškinamą įtampą. Ar pasidariau „Dramblio“ entuziastas? Prisipažinsiu, ne, bet nebegaliu jo ne visai suprasdamas ir atmesti. Verčiau prisiminkime senovinę, filmo pavadinimą įkvėpusią sakmę, kaip dviem akliesiems rodė dramblį, vienas pačiupinėjo straublį, pasakė, kad tai gyvatė, kitas nusigriebė kojos, pasakė – kolona.
Kitą, dar naujesnį, nes pernykštį amerikiečių filmą „Nebaigtas gyvenimas“ (An Unfinished Life, 2005), sukūrė geras švedų režisierius Lasse Hallströmas, panašu, palikęs savo tėvynę jau visam laikui. Svetur jam tenka blizginti faktūrą, tačiau, kai į rankas patenka geras scenarijus apie kokią gūdžią provinciją (man, pavyzdžiui, patinka jo „Uosto kronikos“), žiūrėti įdomu. Kaip ir šįkart: peizažai ir Jennifer Lopez – – tarsi per saldūs, tačiau atokios fermos, kur gyvena pasenę Roberto Redfordo ir Morgano Freemano personažai (pirmas atšiaurus, kitas – atlaidus), atmosfera perteikta. Nors ir ne stebuklas.
Buvo kadaise toks garsus filmas „Filadelfija“ (Philadelphia, 1993). Gavo gausybę prizų, daugiausia už kompozitoriaus Bruce’o Springsteino muziką ir už Tomo Hankso vaidybą. Jis čia – charakterio nepraradusi AIDS auka. Net įdomu, ar juosta nepaseno: ir reikėjo gi Hanksui lįsti į tą „Da Vinčio kodą“! Dabar vėl – kol reabilituosies…
Kitą savaitę „Elito kinas“ čekų cikle parodys „Pokštą“, štai tuomet ir daugiau pakalbėsim. Bet šiandien tą pačią juostą rodo lenkai – pastebėkit, dviem valandom vėliau. Labai gerbiu tuos, kurie pasirašo „nakvišomis“, noriu tik akcentuoti, jog klasika, probleminis ar eksperimentinis kinas visur pasaulyje nustumiamas į naktį – epocha tokia.
Pirmadienis
Man regis, Stanley Kubrickas šiandien siunčia iš Anapus linkėjimus, džiaugdamasis jo 1964 metų filmo „Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb, 1964) premjera Lietuvoje. Ne, mūsų kinų ekranuose šio talentingiausio ir sarkastiškiausio kūrinio apie atominio karo galimybę nebuvo nė kvapo. Negaliu garantuoti tik dėl 1989 – 1990 metų, kai lietuvių TV kanalai, dar nekreipdami dėmesio į autorines teises, rodė visokias 5–6 kartą perrašytas, beveik neįžiūrimas klasikos vaizdajuostes.
Visam laikui peržegnojęs jo nesupratusią tėvynę Ameriką ir įsitaisęs laisvesnių papročių Anglijoje, Kubrickas galėjo sau leisti ir šiame švytinčiame pamflete apie šaltąjį karą vienodai negailestingai išsityčioti iš abiejų superšalių. Komikas Peteris Sellersas puikiai vaidina ir neurotišką JAV prezidentą, ir dar keletą vaidmenų, ir kažkokį visišką beprotį „konsultantą“ Streindžlavą, kurio akcentas primena vokiškąjį, o iš metalo gabalų (šlovinga karinė praeitis!) sumontuotos kūno dalys „išsiduoda“, ir daktaro metalinė ranka išsprūsta fašistiniam pasveikinimui būtent tada, kai jis suokia apie taiką.
Raitas ant bombos mojuoja sombreru („Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“).
Pakanka pylos ir sovietams. Jų ambasadorius (Peteris Bullas), eilinio kriminalisto išorės tipelis, pavojui iškilus, pakviečiamas į Pentagono „ovalinį kambarį“ tartis, bet jau pirmąją minutę jį čiumpa už karinius žemėlapius fotografuojančios letenos, kurioje – degtukų dėžėlė su ansamblio „Beriozka“ etikete, o viduj, aišku, mikroaparatūra. Anais laikais, kai filmas buvo dar beveik naujas, įsigudrinęs jį pamatyti vos ne iš po krėslo, irgi pirmiausiai atkreipiau dėmesį į tą SSRS didžiulį žemėlapį, į kurį strėliukėmis juda nejučia paleisti atominiai kroviniai, ir… atsipūčiau: į Baltijos šalis vis dėlto neslinko nė viena iš gausių strėlių.
„Daktaras Streindžlavas…“ nepaseno. Gal šiandien „ereliams“ nebebūtų gan tiesmukai duotos Džeko Skerdiko ar King Kongo pavardės. Bet vis tiek smagu, kai pastarasis majoras (Slimas Pickensas), lėktuve besipuikuojantis ne šalmu, o kaubojiška skrybėle, apžergia bombą kaip savo fermos buliuką ir, laukinio džiugesio balsu šūkaudamas, lekia kažkur į (žmonijos) prarają. Nepaseno ir todėl, kad šiandien vis daugiau įtartino mentaliteto šalių pretenduoja į „atominį klubą“ – na, nors ir kontrabanda.
Nėra beprasmė pramoga ir kitas šio vakaro filmas apie Žemės susinaikinimą „Dvylika beždžionių“ (Twelve Monkeys, 1995), kuriame painiojamos epochos, o Bruce’as Willis siunčiamas iš ateities į dabartį, kad užkirstų kelią mirtinam virusui. Visą laiką esi priverstas abejoti, kas gi tie tikrieji bepročiai, ar kai kurių faktų nesufalsifikavo nesveika herojų psichika; režisierius Terry Gilliamas – patyręs tokių vizijų kūrėjas. Vis dėlto „Daktaro Streidžlavo…“ tariamas, ironiškas realizmas, manau, daro stipresnį įspūdį, juolab kad 1995–ųjų „Dvylika beždžionių“ daug kartų matėme.
Iš premjerų – japonų režisieriaus Juno Ichikawos dviejų metų senumo keista melancholinė (jeigu ne klaustrofobinė) drama „Tonis Takitanis“ (Tony Takitani, 2004), prabylanti apie žmonių vienatvę tarp daiktų, ir tarp žmonių, deja, irgi. Šiam neskubriam pasakojimui nepaprastai gražiai tinka populiaraus moderniojo medituotojo Riyuchi Sakamoto muzika.
Labai gerai suvokiu vieno mūsų korespondento iš periferijos norą griebtis kulkosvaidžio, kai per LTV2 jis mato ne „Seną gerą kiną“, o kokį patyčia nuskambantį palinkėjimą „Gero ūpo“. Bet… įdomus senojo britų kino ciklas pasibaigė, o šią savaitę per šį kanalą regiu tik nežanrinius lietuvių opusus, kai visai nebeaišku, ar tai TV filmas, ar nufilmuotas spektaklis. Nedaug džiaugsmo ir iš šiandieninės dar beveik naujos lenkų melodramos „Myliu Gosią“ – na, ir mylėk, susimildamas… Ar tai reiškia, kad „Senas geras kinas“ apskritai pasaulyje išsisėmė (cha!), ar prabėgus kažkokiai pauzei vieni vėl jį matys, o kiti (dauguma) – ne, lieka paslaptis, kurias mūsų televizijos taip mėgsta.
Antradienis
Imu abejoti dėl I.Keidošiūtės taip išliaupsinto serialo „Žaviosios kino žvaigždės“. Mat šiandien pristatoma virš 40 metų turinti nematytų prancūzų serialų aktorė Claire Nebout. Į tikrojo kino pasaulį ji, kaip rašoma anotacijoje, „įsiveržė“ keliais epizodais, pavyzdžiui, nereikšmingame filme „Kuprys“ arba ir mūsų matytame „Veneros“ grožio salone“. Deja, net šiame ne puikiausiame prancūzų populistinio meno pavyzdyje C.Nebout vaidina ne vieną iš trijų dar šiaip taip prisimenamų kosmetologių, o tik… klientės epizodą. Ačiū, žinoma, už akiračio plėtimą, bet gal serialo sąskaita geriau pataupyti laiką, kas žino.
Iš kukloko šiandieninio repertuaro – gal ir geriausias anglų režisieriaus Mike’o Newello filmas „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (Four Weddings and a Funeral, 1994). Šiaip jau nemirštu dėl vadinamųjų „romantiškų komedijų“, bet ši sėkmingai išsiskiria – ir dar jauno britų intelektualo (Hugh Grantas) charakteriu, nestandartiniu scenarijum, ir herojaus partnerių (Andie Mac Dowell, Kristin Scott–Thomas) netuščiu žavumu, ir tuo, kad ne visada nuspėsi šio Amerikoje visuomet labai „palengvinamo“ žanro peripetijas (tokia šiandieninė „Pabėgusi nuotaka“ – su amžina Julios Roberts ir Richardo Gere’o pora). Žinoma, nuo premjeros praslinko jau 13 metų, įsivaizduoti žmogų, „Ketverių vestuvių…“ nemačiusį, gana nelengva, bet gal kas pasiners į ironišką juostos žavesį ir dar kartelį?
Specifiniam arthauzo filmų žiūrovui – slegiančios nuotaikos, kaip tas pavadinimas, „Akmeninis kryžius“. Tai ukrainiečių neilgai trukusios „poetinio kino mokyklos“ pavyzdys, gimęs 1968 metais. Nuo to laiko dar prisimenu filigraniškai kuriamą į Kanadą emigruojančių Galicijos vargšų atsisveikinimo vakarėlio atmosferą, o labiausiai – aktoriaus Borislavo Brondukovo, tragiškomis spalvomis nutapiusio vagį, ryškų kino debiutą.
Trečiadienis
Čekų klasikos cikle – 1968 metų Vojciecho Jasno filmas „Mano mieli kraštiečiai“ (Vsichni dobrí rodáci, 1969). Anonso kūrėjai, matyt, pasižiūrėjo tik pačią pradžią ir žiaurokai apsiriko, tikindami, jog tai komedija. Taip, pradinės 20 minučių, kai ką tik baigėsi karas, visi kaimo gyventojai džiugiai traukia burnelę ir muzikuoja, vaikai iš paliktų ginklų krūvų atsirenka tikrus brauningus, o septyni neišskiriami kaimynai drauge sprogdina arimuose rastą miną, atsigula per arti, kyla, nusiberdami žemes, o vienas bijo pakilti („Apsidirbau…“), išties primena sūroko liaudiško čekų humoro tradiciją, kurios jau pasitaikė ciklo juostose.
Po karo pilna niekieno ginklų, ir „Mano mieliems kraštiečiams“ tenka atiminėti juos iš vaikų.
Bet ateina niūrūs 1948 metai, kaimo laukia kolektyvizacija, keliais hektarais daugiau žemės turintiems viską atima. Pagyvenusį kleboną už nelojalius pamokslus išveda antrankiais surakintą. Silpnesnieji tampa informatoriais, „liaudies valdžios“ statytiniais, nekompetentingieji ima mokyti, kaip gyventi ir tvarkytis tuos, kurie tai žino kur kas geriau. Net simpatiškasis vargonininkas, pramintas „Tėve mūsų“ (Vlastimilas Brodskis), užsimetęs raudoną šaliką, ima tarnauti naujai „religijai“. Mielas barzdyla mergišius (jį vaidina kadaise ir mūsų krašte labai populiarus dainininkas Waldemaras Matuška), lyg nujausdamas dar niūresnę ateitį, greitai miršta, kaip ir linksmas kaimo vagišius Joška (garbanotą storalūpį Vladimirą Menšiką neseniai matėte „Marketoje Lazarovoje“, kur jis, piešdamas vienuolį su ožkyte, labai įvairavo epo nuotaikų skalę). Gal tik Františekas (Radoslavas Brzobohatas) – pjudomas, persekiojamas – – lieka ištikimas tėvų ir protėvių priesakams, gyvu sąžinės priekaištu patrūkusiems „mieliesiems kraštiečiams“.
Nors filmas apima maždaug dvidešimtmetį čekų kaimo, nesinori jo vadinti epo vardu. Režisierius Jasnas – ne istorikas, bet poetas, jis kuria liūdną, kad ir neprarandančią paskutinės vilties, elegiją. 1969 metais filmas „Mano mieli kraštiečiai“, matyt, kokiam funkcionieriui nenužiūrėjus, pateko į tada dar labai autoritetingą Kanų festivalį, pelnė ten prizą už geriausią režisūrą, o, namo su laurais sugrįžęs, buvo nedelsiant ilgam – iki 1990–ųjų – – uždraustas.
Greta kaleidoskopiško, bet labai įtraukiančio, ir mūsų krašto naujausiajai istorijai artimo čekų filmo šiandien lyg ir nėra, ką greta pastatyti.
Jei kas nori pasiknaisioti miuziklo žanro genezėje – gali išvysti ir Brodvėjaus teatrinių šaknų „Čikagą“, ir artimesnę realizmui „Romantiką ir cigaretes“. Kadaise, paties garsinio prancūzų kino pradžioje, buvo puiki komedija „Budiu, išgelbėtas iš vandens“, šiandien – jo pernykštis perdirbinys „Budiu“, irgi ne prasčiausias, ypač Gerard’o Depardieu sukurtu koloritingu gudraus klošaro Budiu paveikslu. „RTR Planeta“, matyt, nutarė prisiminti buvusių respublikų populiarius filmus, nes šiandien tuo pačiu metu, kaip vakar ukrainiečius, rodo latvių šlagerį „Velnio tarnai“ (II dalis – „Velnio tarnai velnių malūne“ – rytoj). Spalvingas XVII amžius, „broliai latviai“ gina Rygą nuo švedų užpuolikų.
Ketvirtadienis
Aną savaitę T.Abuladzės „Meldimo“ (Vedreba, angl. Molba, 1967) niekas nekartojo, tai atėjo tik šiandien. Po didžiulės pauzės tąsyk vėl pasižiūrėjau, vėl jaudinausi, nors tokiame kūrinyje, paremtame vien tik poezijos strofomis, retas personažas turi konkretų vardą (prieš sustabarėjusius papročius sukylantis Aluda). Kiti – tiesiog Poetas (Spartakas Bagašvilis), kosminis Blogis (Velnias?), mergina baltais rūbais, įkūnijanti Gėrį, kurio nei sutepsi, nei sunaikinsi. Simboliai lyg ir negalėtų veikti emocionaliai, bet veikia, kaip ir ta kartais individualiai, kartais choru ištariamų poezijos eilučių užburianti melodika. Mįslingas kūrinys, pasaulio kine turįs labai nedaug atitikmenų.
„Snobo naktis“ demonstruoja garsiojo japono Takeshi Kitano žiauroką juostą „Brolis“ (Brother, 2000), bet į ją, kad ir keista, yra lengviau įsijausti, paprasčiau užjausti personažus. Mat šie, kad ir jakudzos nariai būdami, bėgdami iš Japonijos į JAV, išsaugo lojalumą, draugystę – tuos amžinus dalykus, kurie ir stovi šio 2000 metų kruvino, bet ir liūdno, ir atlaidaus filmo centre.
Pasiilgusiems humoro, jo iš dalies irgi teikia „Brolis“, bet vien tik humorą – rodyta nurodyta, istoriniais anachronizmais paremta Leonido Gaidajaus komedija „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ pagal Michailo Bulgakovo pjesę. Tiesą pasakius, man visada graudu, kad Gaidajui, turėjusiam apsčiai ir komedijinės išmonės, ir sugebėjusiam ieškoti tikslių atlikėjų, vis dėlto taip stigo gero skonio. Bet šitos frazės galite ir neskaityti, o perskaitę – nekreipti į ją dėmesio. Nesu gi kažkoks jūsų auklėtojas, ir asmeniniai mano pastebėjimai jums nėra privalomi. Kaip ir dėl didžiojo prancūzų meistro Louiso Malle’io, Amerikoje tesugebėjusio pastatyti „Kuoktelėjusius“, kurie linksmina tik paskutiniaisiais epizodais.
Penktadienis
Turime ir vieną ką tik pasirodžiusio, 2006 metų filmo premjerą. Originale jis vadinasi „Paklausk dulkių“ (Ask the Dust, 2006), o 1 Baltijos kanalas pavadino „Paskutiniu novelės puslapiu“. Jeigu čia, kaip praėjusį sykį, ims vėl verkšlenti mūsų lietuviški vertėjai, tarsiu, kad jie – tikros mimozos. Prašau, užsiiminėkit saviraiška, bet aš dirbu ne jums, o tam žiūrovui, kuris galbūt lauks visiškai kito filmo, net susiplanuos sau vakarą, o paskui pasijus it per veidą gavęs – taigi jau matyta! Juk privalau informuoti.
„Paskutinio novelės puslapio“ premjera: mieli aktoriai (S.Hayek, C.Farrelas), kuklus filmas.
Prie keisto Maskvos varianto vertėjai, matyt, nė neprisidėjo: greičiausiai realistui platintojui poetinė metafora „Paklausk dulkių“ pasirodė nesuvokiama, užšifruota (man kaip tik atrodo, ji gana tiksli: filmas retro, ne istorinis, štai ir paklausk, kaip ten iš tikrųjų buvo 3–ojo dešimtmečio San Franciske, jeigu dulkėmis virto ir tie statiniai, tie herojai, tas gyvenimo būdas…). O „Paskutinis novelės puslapis“, turint galvoje, kad herojus (Collinas Farrelas) – pradedantis rašytojas, skamba kone socrealizmo principais.
Tiesa, nuklysti į šią melodramą, pasižyminčią nebent Salmos Hayek striptizu, nėra būtina. Autorių Robertą Towne’ą kartais pavadina San Francisko, kuriame jis gimė, dainiumi – lygiai kaip Woody Alleną – Niujorko. Bet Towne’as pirmiausia rašytojas, kadaise dirbęs prie „Boni ir Klaido“, abiejų juostų apie neįmanomą misiją, sukūręs du puikius scenarijus Romanui Polanskiui („Frantic“ ir „Kinų kvartalas“) ir tikrą šedevrą „Paskutinė sargyba“ (1973). Deja, pasenęs ir praturtėjęs, jis klaidingai pamanė galįs dar ir režisuoti. Įsitikinsite. Towne’o scenarijus „Ask the Dusk“ būtų tik išlošęs kito statytojo rankose. Skirtingos profesijos, ir retas kuris kino menininkas jas gali sėkmingai susieti.
Imponuoja pavadinimas „Egzorcistas. Versija, kurios dar nematėte“ (The Exorcist 2000, 1973). Galiu čia tik pasidalyti spėjimais. Kadangi metai – tie patys, 1973–ieji, kada ir buvo išleistas vienas šiurpiausių siaubo filmų istorijoje, – tiesiog „Egzorcistas“, – manau, kad į šią versiją įtraukti keli baisūs kadrai, kurie anuomet persigandusios cenzūros galbūt buvo ne išmesti, o atidėti. Šiandien mes jau pribrendome viskam viskam. Apskritai pastaruoju metu tapo labai populiaru leisti senų garsių filmų „naujas versijas“, „režisūrines versijas“, kuriose gal vietomis sukeičiami du–trys kadrai, o pelnas ateina naujas. Keletą kartų susidūręs su tokiais atvejais, praradau jiems dėmesį, ir jums to linkiu. Juk Terry Gilliamas nebepadarys „Brolių Grimų“ išties savos versijos, kur Mattui Damonui turėjo būti priklijuota visai kitokia nosis. Tai ir raminkimės.
Pradėjęs gruzinų kinu, juo ir užbaigsiu. Mat rodoma kažkur daugybę metų pradingusi, o prieš tai šešiuose (Venecijos, Teherano, Oberhauzeno ir kt.) festivaliuose premijuota režisierės Nanos Mčedlidzės 1975 metų komedija „Pirmoji kregždutė“ (Pirveli mertskhali, angl. First Swallow, 1975) apie gruziniško futbolo ištakas, siekiančias XX amžiaus pradžią. Nors su anglų jūreiviais filmo personažams gruzinams ir nepasisekė, vis dėlto šis moters (!) sukurtas komiškas himnas grynai vyriškam žaidimui – patrauklus nacionalinio charakterio eskizais, dinamika, užkrečiančiu optimizmu.