2006-11-24
Po šios apžvalgos teks kuriam laikui išsiskirti. Na, gal ne amžinai, tikiuosi…
Šeštadienis
Tiesą pasakius, galima ir pailsėti nuo dėžės, nes filmai – gal ne patys prasčiausi, bet tiesiog ne visada būtini.
Štai JAV kino veteranas, gerbiamasis Sidney Lumetas, kadaise kūręs puikiausias teismines juostas (garsiausią – „Dvylika įtūžusių vyriškių“, – – veiksmą perkėlęs į Rusiją ir prisegęs net Čečėniją, šiandien perdirbinėja Nikita Michalkovas). Jis dar gyvuoja ir dirba, bet metelių jam tikrai nemažai (84!), tad jo teisminiame trileryje „Neabejotina kaltė“ (Guilty as Sin, 1993) pastebimas ir nuovargis, ir banalokas buvusių atradimų kartojimas, ir stereotipinė teisininkė, kurią visomis išgalėmis bando padaryti charakteringesne gera aktorė Rebecca De Morney.
Tarp šio Lietuvoje paties populiariausio – tikiu, kad ne dėl jūsų kaltės – – žanro šiek tiek išsiskiria „Dženifer 8“ (Jennifer Eight, 1992). Situacija, kai policininkas, pavargęs nuo didmiesčio nusikalstamumo, bėga dirbti į provinciją, bet, kaip sakoma, „ant meškos užbėga“, sprendžiama gana originaliai. Konjako (tai tik prancūzų miestelio toks vaizdingas pavadinimas) tarptautinio policinių filmų festivalio žiuri, pagerbdama užuojautą, lojalumą ne itin populiariai „kopo“ profesijai, suteikė „Dženifer 8“ net penkerius prizus, tarp jų – aktoriui Johnui Malkovichiui ir Umai Thurman, kuri čia pretenduoja tapti eiline auka.
Visai nykūs tie šiandienos filmai, į kurių pavadinimus iškeltos profesijos. „Mechanikas“ labiau mėgsta pašaudyti, „Naujokas“ – beisbolą, o apie „Asmens sargybinę“ jausmingai, tiesiog poetiškai parašė kanalo reklamininkai: „Jai tenka apginti du dalykus: savo klientą ir savo širdį“. Žiūrėk, kas nors dar ims ir užkibs.
Į „Žaviųjų kino žvaigždžių“ ciklą prancūzai atsidusę įsileido amerikiečius – išsyk net du: Spencerį Tracy ir viso jo gyvenimo meilę Katherine Hepburn. Aktoriai jie buvo puikūs, purvas prie jų nelipo, bet kaip traktuos prancūzai – dar neaišku.
Vienintelis naujesnis (bene lietuviška premjera?) ir originalesnis šios dienos filmas – nepriklausomųjų amerikiečių 2003–aisiais sukurtos „Jungtinės Lilando valstijos“ (The United States of Leland, 2003). Penkiolikmetį pesimistą Lilandą (labai sparčiai profesiškai augantis, šiemet jau nominuotas „Oskarui“ Kanados aktorius Ryanas Goslingas) įtarinėja nusikaltimu. Pataisos namuose su juo sugeba susidraugauti suaugęs mokytojas (Donas Cheadle’as). Būsimo pasaulio vizija, kurią nešioja mąslus paauglys, – – tikrai verta dėmesio bei apmąstymo.
Sekmadienis
Ne kategoriškai, bet jau įdomesnė TV diena. Pirmiausia, gal jau ir vėl atgijo „Senų gerų filmų“ ciklas per LTV2. Sakau: „gal“, nes programų laikraštukuose minima britų režisierių Michaelo Powello ir Erico Pressburgerio 1945 metų romantiška drama „Žinau, kur einu“ (‘I Know Where I’m Going!’, 1945). Kita vertus, gal viso to ir nebus, nes LTV2 internetinėje programoje šio filmo – nė kvapo, anonsuojama visai kas kita. Neblogai pažįstant lietuvišką tvarkelę, gali nei iš šio, nei iš to išdygti ir demokratinė lygybė, kai ciklo nematys nei vilniečiai, nei tie nuskriaustieji žiūrovai, kurie gyvena kokio 100 km spinduliu nuo sostinės. Lygybė – gražu, bet filmo vis dėlto būtų gaila: mat, puikiosios Wendy Hiller (ak, kokią įstabi buvo jos Eliza sename „Pigmalione“!) vaidinama vidutiniosios klasės atstovė žino, ko nori (o nori gražiau, įdomiau susitvarkyti gyvenimą), ir šiuo tikslu yra pasiryžusi ištekėti už jos visai nemylimo turtuolio, kurio filme, tiesa, net nematyti, girdimas tik jo balsas iš telefono ragelio…
Negaliu garantuoti nė dėl vieno varianto, nes visai „nebežinau, kur eina“ LTV2.
Ką gi, jei visai nebus 1945 metų britų, pasižiūrėsime 2003–ųjų irgi tų kraštų „Sugrįžimą“ (The Return, 2003), kuriame kita puiki pagyvenusi aktorė Julie Waters stipriai kuria buvusią nusikaltėlę, bandančią „žinoti, kur eina“. Bet šiam norui visada, kaip galime nesunkiai įsivaizduoti, kliudo gyvenime toks neretas pomėgis taurelei.
Tas pats kanalas demonstruoja Lietuvoje, atrodo, dar nematytą visų pamėgto korėjiečio Kim Ki–duko juostą „Pakrantės sargyba“. Štai tik žanras apibūdintas ne per tiksliausiai. „Veiksmo“ – tai šiandien irgi rodomas hitas „Gilus sukrėtimas“ apie Žemės šansus žūti nuo atskriejančios kometos. O „Pakrantės sargybos“ (Hae anseon, angl. The Coast Guard, 2002) užuomazga remiasi, aišku, veiksmu, tragišku Pietų korėjiečio sargybininko naktiniu šūviu – ne, ne į šiaurietį šnipą, kaip jis galvojo, o į niekuo dėtą įsimylėjėlių porelę. Bet paskui gilaus ir originalaus menininko, labai gerai pažįstančio situaciją, nes pats tarnavo armojoje, kasdien juto tą beprotišką brolių–priešų sindromą, kūrinys slysta jau į aiškią egzistencinę dramą. Formaliai jefreitorius Kangas teisus, porelė tikrai mylėjosi draudžiamoje zonoje, bet, atleistas į atsargą, jis nebegali atitrūkti nuo tos jam jau amžina tapusios demarkacinės linijos, skiriančios gyvenimą ir mirtį, protą ir beprotybę, normą ir užribį.
1 Baltijos kanalas siūlo visai naują rusų premjerą „Ryšys“ (Sviaz, 2006) – tokią rožinę, kad net pykina, melodramą apie vedusius, turinčius laimingas šeimas, bet vis dėlto tampančius meilužiais Jį (Maksimas Porečenkovas) ir Ją (Ana Michalkova). Rožinė ir pagrindinės herojės gražiausioji suknelė – plati, kad maskuotų figūros trūkumus, bet mielos moters aktorinio bejėgiškumo ji užmaskuoti vis dėlto negali – na, ir kas, kad vadinasi Ana Nikitjevna: vaidmenų per ryšius gaus, bet tėvo talentas joje tarsi užmigo.
Kadangi per šias savaites vis pasirodo Gruzijos vardas, neapsieisim be jo ir šiandien. Ir vėl – melodrama, bet čia jums ne rožinis „Ryšio“ pilkumas, o taurus ir romantiškas vaizdas. „1001 įsimylėjusio kulinaro receptas“ (Shekvarebuli kulinaris ataserti retsepti, angl. A Chef in Love, 1996) seka koprodukciniais Otaro Joselianio pramintais takais, nes dabartinėje Gruzijoje savarankiškai kurti pilnavertį kiną – beveik tokia pat beprotybė, kaip ir Lietuvoje. Pirmoji Gruzijos pankė, režisierė Nana Džordžadzė rado bendrą kalbą su prancūzų populiariuoju komiku Pierre’u Richard’u, tad sėkmė buvo garantuota. Keliautojas ir mielas sukčius Marselis (P.Richard’as) būtent ano amžiaus pradžios spalvingoje Gruzijoje randa savo anaiptol ne pirmąją, bet tikrai stipriausią ir paskutiniąją meilę…
Pirmadienis
Šią dieną – žinoma, reliatyviai – galima pavadinti ir lietuviška. Mat per „TV1000 Russkoje kino“ kanalą demonstruojama pagal populiarų Wilkie Collinso romaną sukurta moldavų detektyvinė melodrama „Moteris baltais drabužiais“ (Ženščina v belom, 1981), kurioje net du skirtingų charakterių vaidmenis, savo karjeroje bene įtaigiausiai rodydama persikūnijimo dovaną, atliko mūsiškė Gražina Baikštytė.
Puikus pernykštis dokumentinis Aloyzo Jančoro pilnametražis filmas apie mūsų teatro ir kino grandą – aktorių Laimoną Noreiką („Ištraukos iš dienoraščio“) – derinamas prie šiandieninio jo 80–mečio. Bet nelaukite iš juostos to iliustratyvinio, beveik reklaminio įkarščio, kuris lydi šiuose puslapiuose minimą prancūzų ciklą „Žaviosios kino žvaigždės“. Ekrane regime laimingą – nepaisant visų galimų „bet“ – meno žmogų, maštabišką asmenybę, kuris visada dosniai dalijo ne tik savo talentą, bet ir dvasios vertybes, kuriam dėkingi žmonės (tai matome bene labiausiai jaudinančiuose, L.Noreikos sode nufilmuotuose kadruose) atsakinėjo ir tebeatsako tuo pačiu.
Aktorius L.Noreika – truputėlį jaunesnis, negu įdomiose dokumentinėse „Ištraukose iš dienoraščio“.
TV1 kanalas, paprastai pasižymintis nebloga nuojauta, šįkart kažkodėl atkapstė juostą „Ištar“(Ishtar, 1987), žinomą kaip vieną didžiausių finansinių Holivudo katastrofų. Geri aktoriai Warrenas Beatty ir Dustinas Hoffmanas iš pradžių vaidina prastus estradininkus, kurie paskui dar įsipainioja į šnipų aistras, verdančias tarp ekrane labai gausių Šiaurės Afrikos kupranugarių. Per visą šį netrumpą ( valanda penkiasdešimt) šurmulį iki galo nepalieka įspūdis, kad žiūrime vis dar ekspoziciją.
O vienas iš pernai ir šiemet (per „Oskarų“ dalybas) labiausiai išpūstų muilo burbulų buvo Ango Lee homoseksualinė melodrama „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain, 2005). Žinau, kad bus nesutinkančių, kad juostą palankiai vertina net ir kai kurie ne seksualinių mažumų atstovai, bet man jos pasirodymo priežastys visai neaiškios: na, gražūs reklaminiai vaizdai, dailūs jauni aktoriai (Jake’as Gyllenhaalas, Heathas Ledgeris), kaubojų kasdienybė, regis, nesiderinanti su kai kuriais polinkiais, ir – visiška minties stoka. Ką gi, pasitaiko… Iš esmės – tik dar vienas „Ryšys“, kad ir įdomiau pavadintas.
Ir vėl rodomas Tengizo Abuladzės puikusis „Troškimų medis“ – paskui jo turbūt neberegėsime kokį dvidešimtmetį. Visai to nelinkiu, bet tokio planavimo irgi nesuvokiu.
Antradienis
Nemanau, kad pavyks paanonsuoti visus „Žaviųjų kino žvaigždžių“ fragmentus, bet šiandien gal ir verta prisiminti stilingą, savitą prancūzę Dominique Sanda, dirbusią su Robert’u Bressonu („Nuolankioji“ pagal Dostojevskį, bet ne pagal V.Masalskio spektaklį), Bernardo Bertolucci („Konformistas“, „XX amžius“), Vittorio De Sica („Finti Kontinių šeimos sodas“), Luchino Visconti („Šeimyninis portretas interjere“), žodžiu, švytėjusią 8–ajame dešimtmetyje, o vėliau (1990) jau tik vaidinusią Inessą Armand, įsitrynusią tarp Lenino ir Krupskajos spekuliatyvaus italų kairuolio Damiano Damianio juostoje „Leninas, traukinys“. Viskas praeina.
Keistas globalizavimo atvejis – Kanados TV filmas „Tyli naktis“ (Silent Night, 2002), kuriame amerikietė Linda Hamilton vaidina 1944–ųjų vokietę mamytę, priverstą Kalėdoms po savo stogu priimti ir vokiečių, ir amerikiečių karius. Vienintelis sentimentalios juostos alibi – toks faktas buvo tikrovėje. Bet ekrane juo patikėti nelengva. Viskas priklauso nuo autoriaus talento, jo gebėjimo įteigti kad ir nerealiausio įvykio tikrumą. Čia viskas labiau primena kičą, kurio didžiausi entuziastai – naivūs amerikiečiai.
Tarp vėl ir vėl kartojamų juostų – bene visus lietuvių kanalus jau apibėgusi trenkta komedija „Aš myliu „Huckabees“, muzikiniai „Mambo karaliai“, bene pirmas amerikinis – ir tai kurtas drauge su prancūzais – dar muzikuojančio Antonio Banderaso filmas (1992), taip pat vienas iš originaliųjų siurrealistinių pastarojo meto amerikiečių filmų – Spike’o Jonze’o „Adaptacija“, štai kad tik jau beveik mintinai mokama.
Trečiadienis
Jūs manot, svetimus klasinius elementus perauklėti bandydavo vien tik Mao laikų kinai? Nieko panašaus, gal šią idėją jie bus net perėmę iš 1948–ųjų „liaudies“ Čekoslovakijos, – – žinoma, jeigu tikėsime Jiri Menzelio filmu pagal Bohumilo Hrabalo scenarijų (abu kūrė ir garsiuosius „oskarinius“ „Ypatinguosius traukinius“), – – „Vieversiai ant siūlų“ (Skrivánci na niti, 1990).
Kokia nuostabi tragikomedija! Vien pradžia ko verta, kai regi į didžiulį sąvartyną – metalo ieškoti – – suvarytus buržuazinius elementus: profesorių, neleidusį sunaikinti negerų filosofinių praėjusių amžių knygų, nesusipratusį juristą, teigusį, kad „gynyba nėra kaltinimo dalimi“, neteisingo džiazo meno atstovą saksofonistą… Ano meto kino kronika bandys juos filmuoti, kiekvienam iš anksto sukūrus po prasmingą sakinį, pavyzdžiui, apie tai, kaip tas plienas, išlydytas iš atliekų, bus pilamas į tarptautinių imperialistų gerkles.
Poetinis „Vieversių…“ pavadinimas rodo šviesias kūrinio intencijas. Nors čia viskas, kaip sakoma, iš pirmųjų rankų, nes rašytojas Hrabalas kažkada pats atsėdėjo Kladno metalo liejimo įmonių užkaboriuose, jis specialiai nedramatizuoja istorijos, spalvina ją nuoširdžiu humoru. Juk sąvartyną su jo barakais skiria medinė tvora, tiesa, su skylėmis. O už tvoros gyvuoja dailiosios lyties atstovės, daugiausia nusikaltusios tuo, kad nenorėjo kurti šviesaus socialistinio gyvenimo ir bandė pasprukti į užsienį. Tvoros skylės daro savo, juolab, kad lauke – pavasaris…
Kaip bežiūrėtum, jaučiasi Čekoslovakijos ir tada visam blokui dirigavusios Rusijos skirtumai. Pastarojoje tokios įtartinos kino apysakos filmavimą būtų paprasčiausiai nutraukę, juostą apšvietę, sunaikinę negatyvą (kiek Rusijoje tokių neįvykusių šedevrų, kurių bent sumanymą šiandieniniai šviesuoliai bando atkurti iš brokuotų juostos atkarpų, iš fotokadrų), o „Barandovo“ studijoje Menzeliui ir Hrabalui tada, 1969–aisiais, vis dėlto leido baigti darbą, o tik tada gatavą filmą pasmerkė ir uždarė – kad 1990 metų Berlyno kino festivalyje jis, nebūdamas moraliai pasenęs, įtvirtindamas vidinę laisvę, žiauriausiose situacijose regimą viltį, pelnytų „Aukso lokį“. Vis dėlto „Vieversiai…“ išskrido čiulbėti tik po 21 metų.
Ar šiandien pabūti linksmame maoistiniame čekų „perauklėjimo lageryje“ („Vieversiai ant siūlų“)…
Šios dienos tuštumoje būtų tiesiog negražu nepamatyti vienintelio jums siūlomo tikro filmo. Beje, kaip ponams norisi: galit junginėti pultą, po truputį pažiūrėdami tai „Mylėk ir žudyk“, tai „Žudymo meną“ – efektas, kaip ir kone identiškų pavadinimų. Tik nesusipainiokit tarp jų, nepagalvokit, kad „Žmonijos kūdikis“ (RTR Planeta) – tai kinų ekranuose teberodoma savaip įdomi naujitėlaitė antiutopija „Žmonių vaikai“ (rusiškai abu pavadinimai visai sutampa). Per RTR – 1991 metų latvio Janio Streičio mielas pasakojimas apie berniuką, rimtai pamilusį jauną moterį.
Šiandien, po pirmadienio, galima pamatyti ir dar vieną populiarią lietuvių aktorę Ingeborgą Dapkūnaitę. Neseniai ji suvaidino palaidą šiuolaikinio boso žmonelę bežanriame rusų filme „Naktinis pardavėjas“ (Nočnoj prodavec, 2005), kurio pobūdį net reklamuotojai apibūdina kaip „labai keistą kiną“. Bet tuo gal kiek ir paintriguota. Lyja lietus, po miestą vaikšto maniakas, kaip jam neužsukus į visą naktį veikiančią parduotuvę? Nieko keista, tiesiog kuklios, nerealizuotos pretenzijos į vakarietišką juodą komediją, į visokius rusų lavono nuotykius, net į Tarantiną (vargšas, kas tik šiandien juo nesiskelbia…). Tiesa, dėl Dapkūnaitės būtina paminėti, kad ant jos gležnų riešų ekrane trumpam pasirodo ir antrankiai, o be to ir ji, ir plikis Viktoras Suchorukovas šįkart vaidina su perukais. Tokie dalykai „Naktinio pardavėjo“ sumanyme – labai esmingi.
…ar drauge su perukuota I.Dapkūnaite pasidžiaugti prievartos klestėjimu („Naktinis pardavėjas“)?
Ketvirtadienis
Jeigu dėl kokių nors priežasčių nepavyko pamatyti į dvi serijas išskaidytą naują vokiečių filmą „Bunkeris. Trečiojo Reicho žlugimas“, šiandien, jei yra laiko, galima tai padaryti vienu ypu. Tai išties rimtas kinas apie Hitlerį ir jo artimuosius: yra ir ką pamatyti, ir ką pasvarstyti.
Apie nesveikos atmosferos, tarsi įlendantį po oda liguistą psichologinį Davido Cronenbergo „Vorą“ pastaruoju metu tik kalbėjome ir kalbėjome. Man keista viena: kaip šį meistrišką ir neseklų filmą 2002–aisiais ignoravo Kanai, betgi ne, jau net nebekeista…
Iš naujausiosios realistinio amerikiečių kino istorijos – Marco Rydello 1984 metų „Upė“ (The River, 1984). Tų nuotykių, kuriuos žada reklamuotojai ir kuriuos paprastai įsivaizduoji paslėptais lobiais ar panašiu rekvizitu, filme nėra, tačiau jaunų Melo Gibsono ir Sissy Spacek suvaidinta fermerių pora – puiki, o jų kova prieš vietinę valdžią, norinčią užgrobti žemę, kad dar truputį praturtėtų, gyvai primena ir dažnas dabartines lietuviškas situacijas.
Vienas įdomesnių nūdienių Ispanijos kino režisierių – tarptautiniu mastu labai vertinamas baskas Julio Medemas. Tiesa, man labiau patinka jo ankstesnieji filmai – beveik pagoniško skambesio „Karvės“ (1992), „Žemė“ (1996), kurioje baltais kombinezonais apsivilkę dirvos priešų naikintojai vynuogynų raudonžemio fone kelia kone kosmines aliuzijas. Vis dėlto ir naujesnis Medemo filmas, nepaisant jo tiesmuko pavadinimo „Liusija ir seksas“ (Lucía y el sexo, 2001) anaiptol nėra primityvus. Seksas autoriui – ne vien gimnastikos pratimas, jis nepamiršta ir apie mistiškąją dviejų žmonių susiėjimo pusę.
Madrido oficiantė (neblogai šiuo vaidmeniu kine debiutavusi Paz Vega) praranda savo mylimą žmogų, rašytoją. Kaip ir dažni slapukaujantys ankstesnių režisieriaus juostų herojai Liusija bando ieškoti savęs ir savo istorijos prasmės toliau nuo žmonių, vienišoje Viduržemio jūros salelėje, tarp stichijų, po, atrodytų, „amžinuoju“ švyturiu. Iš tiesų, kaip tik čia ima skleistis iki tol nežinomi jai motyvai, tarsi rašytojas tik dabar jai duotų iš savo knygos išplėštus puslapius. Filmo struktūra neįprasta, įdomi, nors kartais Medemas ir perlenkia su mįslingumu ar metafizika. O gal jis vis dėlto kinkuoja į komerciją, tik jam gėda, užtat ir atsiranda visi šie „filmo filme“, „romano romane“ susidvejinimai ir susitrejinimai?
Vaizdingoje Viduržemio jūros salelėje savaip klesti „Liusija ir seksas“.
Penktadienis
Minėjau, kad tegul įtemptai žiūrimoje vakarykštėje „Upėje“ nėra tradicinių nuotykių. Užtat jų – su kaupu 2003 metų Goro Verbinskio juostoje „Karibų piratai. „Juodojo perlo“ užkeikimas“ (Pirates of the Caribben: The Curse of the Black Pearl, 2003). Sakysite, vaikiška, bet suaugusiam žiūrovui kartais irgi visai ne po šalį pasismaginti XVII amžiaus Karibų jūra, dar neapimta revoliucijų, užtat knibždančia piratų, romantiškų merginų, kurias reikia skubiai gelbėti, prisiplėštų turtų ir mistinių užkeikimų, dėl kurių burlaivio įgula naktį boluoja griaučiais, visai kaip senovinėse Gustave’o Dore graviūrose. O jau barzdoto Johnny Deppo, pasirišusio galvą margaspalve skarele, atrodo, kitokiu, ne pirato, pavidalu, jau ir nebeįsivaizduosi.
Prisipažinsiu, man visai ne tokie įdomūs senstelėjusio Michailo Uljanovo nuotykiai, kuris, daug sakančio pavadinimo „Vorošilovo šaulys“ (Vorošilovskij strelok, 1999) juostos kadruose irgi ne pagal amžių siaučia, keršydamas vietiniams jaunuoliams už anūkės nešlovę, nežudydamas bernų, bet meistriškai, piratiškai jiems numušinėdamas kulkomis kitus gyvenime, pasitaiko, reikalingus vyriškus organus. Tiesą pasakius, būtų smagiau, jeigu šis nesenas filmas, aiškiai nusivylęs teisėtvarkos sistema, nesišauktų paprasčiausio Linčo teismo.
Aną savaitę kažkaip pražiopsojau smagią, su gerais aktoriais kriminalinę komediją „Sutrikęs gangsteris“ (Analyze This, 1999) – taigi ją dar galima pamatyti per LNK. O tęsinį „Sutrikusi mafija“ (Analyze That, 2002) – šiandien. Deja, tęsinys išėjo primityvesnis. Bet scenaristo ir režisieriaus Haroldo Ramiso idėja – kad gangsteriai, gaujų vadai, kaip Polas Vičis (Robertas De Niro), yra iš esmės labai nelaimingi, sutrikę žmonės, kuriems be psichiatro (Billy Crystalas) jautrios pagalbos ir žingsnio nenužengti – visiškai nauja, dėmesio verta idėja, kad ir atvirkštiniu savo variantu. Juk jūs, brangieji mano skaitytojai, gaujoms nevadovaujate (tikiuosi!), o todėl, suprantama, nepuolate į depresijas, neblaškote niūrių nuotaikų nelaiku uždainuotu bel canto opusu, mūsų optimizmas yra sąžiningai užsidirbtas ir todėl natūralus, suprantamas dalykas. Matyt, taip smagiai gyvensim ir toliau – ne, nebent iki euro įvedimo, – – o tada svarstysim piratų veiklos privalumus.