Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2006-12-29

Filmų milijonas, visus vardyti beprasmiška. Bet premjerų ar klasikos juostų – po kelias. Šalys daugiausia dvi. Užjaučiu tuos, kurie sėdės prie dėžės ir automatiškai spaudys pultą. Šeštadienis Kelios premjeros, bet ne per lietuvių kanalus. Visai pakenčiama šeimyninio fantasy žanro naujitėlaitė juosta „Vagių valdovas“ (The Thief Lord, 2006). Žinoma nieko ypatinga, bet nuotykių daug, ir Venecija labai gražiai nufilmuota (įdomu, ar koks operatorius įstengė ją ekrane „sugadinti“?). Prancūzas Bertrand'as Blier, taip menkai Lietuvoje pažįstamas, žinia, nekuria prastų filmų, ir už komediją „Kiek tu vertas?“ (Combien tu m'aimes?, 2005) jis pernai gavo Maskvos festivalio prizą. Užuomazga: nuobodus tipelis išlošė (gal kaip tik todėl) ne „Alma Littera“ loterijoje keletą milijonų eurų. Už tą sumą Fransua nusipirko dailią italų kekšę – aišku, Moniką Bellucci, kurios motiniškos krūtys ekrane rodomos įvairiais rakursais. Čia Blier gali kurti ...

2006-12-22

Per šventes – aibė specialių šventinių filmų, tarp kurių per kino istoriją pasitaikė kokie vos keli meno kūriniai. Tad gal šįkart trumpiau, tik apie tas juostas, kurios – ne vien infantiliškos. Šeštadienis Kur per Kalėdas pasidėsi be Charleso Dickenso, kadaise net specialiai rašiusio Kalėdinį ciklą? LTV2 jau parodė žavias jo „Didžiųjų lūkesčių“ bei „Oliverio Tvisto“ klasikines pačių britų ekranizacijas, o šiandien atėjo metas rusų kinematografininkams, sukūrusiems, atrodo, dar nematytą fantazijos ir miuziklo aljansą pagal Dickenso „Židinio svirplį“, kuris popieriuje prasideda nemaria fraze: „Viską pradėjo virdulys!“ bei toliau aprašoma virdulio ir svirplio muzikos menine dvikova. Ne, be Dickenso, jo tikrai kalėdinio jaukumo, tegul – ir sentimentalumo žiupsnio, jokių švenčių nėra. Nors šeimyniniai rūpesčiai dažnai ir nukreipia dėmesį nuo televizoriaus, vis tiek šventės neturėtų apsieiti vien senu bagažu. Iš pastarojo – labai ...

2006-12-15

Mūsų „klubo“ žmonės jau net dalijasi idėjomis, kaip pasiekti tą ar kitą retesnį įdomų filmą. Apie ką dar galima svajoti? Šeštadienis Apie Naujuosius metus Lietuvos kino teatruose pasirodys net keli nauji filmai su viena reikšmingiausių jaunųjų aktorių Scarlett Johansson, kuriai kažkaip net nebetinka atsainus apibūdinimas „žvaigždutė“. Neatsilieka ir televizijos. Šimtą kartų ekranizuotos Oskaro Wilde'o pjesės „Ledi Vindermyr vėduoklė“ kino variante – ne pačiame stipriausiame, nustebinančiame nebent pačiu nauju pavadinimu „Gera moteris“ (A Good Woman, 2004), ji ir yra jaunoji Megė Vindermyr, nors geros moters apibūdinimas labiau tinka kitai. Ryt – dar kita S. Johansson juosta. Kaip ir Marilyn Monroe, irgi besimokiusi toje pačioje Lee Strassbergo aktorių studijoje, mūsų dienų pažiba taip pat turi kažkokį nenusakomą vidinį švytėjimą. O tą patį MM bruožą, kuris arba yra arba ne, kurio neišmokstama ir kurį kinas labai išryškina, primena ...

2006-12-08

Buvau išvykęs. Visur tas pats, tik šilčiau. Be to, koks lietuviškas „Novaturas“ turi didį talentą rasti pasaulio kampelių, kur žmonės suniokojo būtą savitumą „McDonaldais“ ant kiekvieno kampo ir netikromis „Guzzi“ brangenybėmis po 2 eurus. Lietuviui, manančiam, kad jis – jau buržua, – – tikras rojus. Šeštadienis Neturiu nieko prieš įvairias visuomenės klases, net proletariatas trumpai turėjo idėjų, o jau ankstyvoji buržuazija!.. Dabar tai dažniausiai išsikvėpusi, išpampusi, bukai savimi patenkinta, įsikandusi vienintelės vartojimo idėjos bendrija, kurios „vertybių“ lietuviai taip godžiai geidžia. Ir į buržuaziškus amerikinius filmus vaikšto pirmiausiai dėl to – koks „Meldimas“, žiūrėk, dar mąstyti privers, o tai juk pavojinga sveikatai. Buržuaziškiausi, matyt, tie filmai, kuriuos kukliai vadina „šeimyniniais“. Ar jie būtinai prasti? Ne, ką jūs? Kas nesijuokė bent per pirmąją „Vieno namuose“ (Home Alone, 1990) dalį? Juk ...

2006-12-01

Čia jums tik sapnuojasi, kad skaitote tradicinę apžvalgą. Mat tos kelios eilutės rašytos seniau, kai dar anaiptol ne visi kanalai (lietuvių) buvo apsisprendę, ką rodys toliau. Šeštadienis Visi tie, kurie nesugebėjo pamatyti įtaigaus Aloyzo Jančioro dokumentinio pasakojimo apie aktorių Laimoną Noreiką „Ištraukos iš dienoraščio“, gali kompensuoti nuostolį šiandien. Man regis, tikrai verta: nuo vadinamųjų biografinių juostų ar laidų, kur pabarstoma enciklopedinių faktelių, o tai dar ir kokių nepatikrintų sensacijų (juk epocha reikalauja...), šis filmas minties maštabu, įkvėptu, žinoma, portretuojamojo asmenybės, skirisi kaip dangus nuo žemės nuodėmingos. Po „Ištraukų iš dienoraščio“ jautiesi vidujai prašviesėjęs, o tokia būsena po kino mūsų dienomis aplanko retai, oi, retai. Na, gal dar po spalvingo gyvenimo triumfo kaleidoskopo – vėl rodomos Sergejaus Paradžanovo „Legendos apie Suramo tvirtovę“. Grožis triumfuoja ir Bernardo Bertolucci daug ...