2006-12-01

Čia jums tik sapnuojasi, kad skaitote tradicinę apžvalgą. Mat tos kelios eilutės rašytos seniau, kai dar anaiptol ne visi kanalai (lietuvių) buvo apsisprendę, ką rodys toliau.

Šeštadienis

Visi tie, kurie nesugebėjo pamatyti įtaigaus Aloyzo Jančioro dokumentinio pasakojimo apie aktorių Laimoną Noreiką „Ištraukos iš dienoraščio“, gali kompensuoti nuostolį šiandien. Man regis, tikrai verta: nuo vadinamųjų biografinių juostų ar laidų, kur pabarstoma enciklopedinių faktelių, o tai dar ir kokių nepatikrintų sensacijų (juk epocha reikalauja…), šis filmas minties maštabu, įkvėptu, žinoma, portretuojamojo asmenybės, skirisi kaip dangus nuo žemės nuodėmingos.

Po „Ištraukų iš dienoraščio“ jautiesi vidujai prašviesėjęs, o tokia būsena po kino mūsų dienomis aplanko retai, oi, retai. Na, gal dar po spalvingo gyvenimo triumfo kaleidoskopo – vėl rodomos Sergejaus Paradžanovo „Legendos apie Suramo tvirtovę“. Grožis triumfuoja ir Bernardo Bertolucci daug kartų demonstruotame „Paskutiniajame imperatoriuje“ (The Last Emperor, 1987). Vis dėl to 3 metų žmogučio, tapusio Kinijos imperatoriumi, vėtyto mėtyto po gyvenimą, o jį užbaigusio Mao laikų sodininku, istorija trikdo, tačiau į tuos minties horizontus, kurių tikėjosi autorius, turbūt neišveda.

Vakaruose vadinamas genijumi, o pačių lietuvių beveik nežinomas Šarūnas Bartas kartą padovanojo „Laisvėje“ liūdną, gal jau paskutinį prašviesėjimą, filmuodamas silpnus žmones nepaprastos didybės dykumos fone. Bet jeigu jūs kažko panašaus lauksit iš šiandieninės „Sacharos“ (Sahara, 2005) – apsiriksit, nes tai tik mikliai sukaltas karinis, grąžinantis į 1942 metų Šiaurės Afrikos kovas filmas, o pati Sachara ekrane – ne veiksmingas filosofinis komponentas, o tiesiog efektingas dinamiško veiksmo fonas.

Nuo šviesių ir mažiau šviesių motyvų laikas pereiti į tamsesnes spalvas. Geras, bet Lietuvoje kažkodėl ignoruojamas (kaip ir anąsyk minėtas Julio Medemas) šiuolaikinis ispanų režisierius Alexas de la Iglesia siūlo „Idealų nusikaltimą“ (Crimen ferpecto, 2004). Vis dėlto čia vyrauja ne tiek ant kablio sienoje įstrigę lavoniukai, o margaspalvis didžiulės moderniškos parduotuvės pasaulis, formuojantis ir joje dirbančių, joje apsiperkančių piliečių charakterius. Pagrindinis „mačo“ (Guillermas Toleda), maniakiškai siekiantis aukšto viršininko posto, lovelasas, kokių reta, patenka į, švelniai tariant, ne pačios dailiausios parduotuvės merginos (puiki charakterinė aktorė Monica Cervera), turinčios savų idėjų ir sugebančios jas realizuoti, spąstus. Juodoji komedija, labai stipriai besiskirianti nuo amerikietiškų ar prancūziškų šio mielo žanro pavyzdžių.

Juoduma jau visiškai triumfuoja prancūzų vertinamo menininko Olivier Assayaso kūrinyje „Demonas–meilužis“ (Demonlover, 2002). Kanų 2002 metų festivalyje susidūrė du kontroversiniai (žiaurumo ir sekso prasme) prancūzų filmai, vienas kurių – „Nesugrąžinamas laikas“ (Irréversible, 2002) – jau ne kartą buvo pasiūlytas ir lietuvių dėmesiui. Tuo tarpu pasakojimas apie dviejų kompiuterinių firmų, spekuliuojančių virtualine pornografija, konkurenciją, apie pramoninį špionažą, į kurį savaip yra įsipainioję visi lyg ir simpatiški filmo personažai, pradedant patyrusia intrigante Diana (danė Connie Nilsen) ir baigiant Ervė (labai populiarus trijų „Cezarių“ laureatas Charlesas Berlingas), – – ar tik nebus originalesnis.

Anaiptol ne baisiausias „Demono–meilužio“ kadras.

O.Assayaso pasaulis – šiurpus, agresyvus, depresiškas (tam padeda ir „Sonic Youth“ muzika). Konkretus likimas šioje visuotinio blogio stichijoje gali priklausyti nuo nematyto paauglio iš vienaukščio namelio, kuris, įlindęs į kompiuterinę programą su patraukliu devizu: „Siųskit mums savo svajones, mes jas realizuosim“, surezga keletą sadistinių idėjų, kurias tuoj klusniai realizuoja Diana – kas žino, ar nebuvusi virtualiniu personažu jau nuo pradžios.

LTV programoje „Demonas–meilužis“ kažkodėl vadinamas ne „filmu“, o „projektu“. Ar tai lėmė kibernetinio trilerio žanras? Ar papasakojau apie kažką visai kita, nepaisant to, kad ir šalis, ir metai sutampa? Kibertikrovėje gali pasitaikyti visko.

Sekmadienis

Šios dienos programos dar švysčioja internete, tad ir pasirinkimas didesnis.

Gal kas matė, o gal dar ir nematė pastaruoju metu vis rodomą, o mano vis paminimą gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės savitą poetinę filosofinę sakmę „Meldimas“. Užat senokai besigirdėjo vienu metu labai dažnai mirgėjusio nuoširdaus britų filmo „Bilis Eliotas“ (Billy Elliot, 2000) – apie vaikinuką iš šachtininkų miestelio, pasirinkusį tokią kontrastingą baleto šokėjo profesiją. Į realybės pusę slenka ir amerikinė našlės su vaikais istorija „Vyrai neišeina“ (Men Don’t Leave, 1990). Tik čia yra vienas „bet“: „Bilio Elioto“ atlikėjai, išskyrus Julie Waters, – – praktiškai nematyti, o amerikiečių juostoje žiba Jessica Lange, Chrisas O’Connelas, Kathy Bates ir kitos žvaigždės – geros, talentingos, bet į neva realų pasakojimą tuojau atsinešančios ankstesniųjų savo vaidmenų margaspalvį šleifą. Deja, tai jau toks kino amžinas vidinis prieštaringumas…

Lenkai atstatė „Kinomano puotą“ ir joje rodo Milošo Formano „Amadėjų“ (Amadeus, 1984). Nebeprisimenu, ar minėjau, kad talentingas Saljerio kūrėjas F.Murray Abrahamas, kilmės iš… Sirijos, neseniai debiutavo Dono kazoku, senuoju Melechovu, liūdname, nes banaliame atsisveikinime su Sergejumi Bondarčiuku jo „Tykiajame Done“.

LTV2 kanalo, deja, ne visų įstengiamo pažiūrėti, cikle „Senas geras kinas“, jau buvo nemažai senų įdomių britų juostų, bet šįkart ekranas žada tikrą šedevrą, kurio plastikos ir montažo, atmosferos ir psichologizmo pavyzdžiais mokomi įvairių šalių kino institutų studentai. Tai Davido Leano 1946 metais ekranizuoti Charleso Dickenso „Didieji lūkesčiai“ (Great Expectations, 1946).

Mis Hevišem (M.Hunt) rūpinasi mažiuku Pipu (A.Wageris) įstabiausioje Dickenso ekranizacijoje.

Vaikystėje skaitęs Dickenso knygas, puošiamas senovinių, labai detalizuotų graviūrų, pirmąkart žiūrėdamas šią ekranizaciją, pamenu, jaučiausi, tarsi patekau į tą patį iki menkiausių smulkmenų išstudijuotą grafinį pasaulį. „Didieji lūkesčiai“, laimė, irgi nespalvotas, reto šviesotamsos grožio kūrinys; kai 1998–aisiais kažkam atėjo į galvą pastatyti spalvotą (taip ir norisi tarti „spalvuotą“) sumodernintą versiją su bene prasčiausiu Gwyneth Paltrow vaidmeniu jos karjeroje, radai tik senos puikios knygos bei kino šedevro griaučius.

Juk Leano kūrinys – ne eilinė meilės istorijėlė, tai – tegul groteskiškas, sutirštintos atmosferos – žmoniškosios prigimties apmąstymas. Mažiukas Pipas (Anthony Wageris), paskui tampantis suaugusiu, bet gal dar ne visiškai beviltišku snobu (Johnas Millsas), keistuolė mis Hevišem (Martita Hunt), kurios gyvenimas sustojo neįvykusių vedybų dieną, o suplyšę balti anos dienos nėriniai, atodo, taip ir prašosi žvakės liepsnos, tyra, bet jau paliesta gyvenimo neteisybės jaunoji Estela (Jean Simmons debiutas), anglišku humoru trykštantis jaunasis Pipo draugas Herbertas (vėlesnės superžvaigždės – – Aleco Guinnesso labai betarpiškas debiutas) – visi jie siejasi tarsi kažkokiame keistame neįtikėtiname šokyje, patraukliame, kupiname nostalgijos ir be išlygų įtraukiančiame.

Pirmadienis

Šiandien įmanoma prisiminti siaubo kino klasiką – garsiojo „Egzorcisto“ tęsinį „Eretikas“ (Exorcist II: The Heretic, 1977). Gal kiek mažiau dinamikos, nei pirmojoje dalyje, užtat yra Afrika, yra Louise Fletcher (buvusi „Skrydžio virš gegutės lizdo“ prižiūrėtoja), sugebama meistriškai auginti tamsos ir sielvarto atmosferą. Žinoma, Richardas Burtonas (šventikas) ir pirmosios juostos Maxas von Sydowas – nesulyginami dydžiai.

Paskutiniąsias savaites BTV rodė rimtą Oliverio Hirschbiegelio istorinį filmą „Bunkeris. Trečiojo Reicho žlugimas“, tai šiandien įmanoma su tuo režisierium ir plačiau susipažinti. Jo „Eksperimentas“ (Das Experiment, 2001) – žiaurus trileris, bet toks, kuris – net keista – neša mintį.

Ne tokia jau naujiena, kad nekontroliuojama valdžia veda į blogį, bet įdomu, kad filmas kurtas pagal realų psichologinį eksperimentą, kurio dalyviai laisvu noru prisiiėmė „kalinių“ ar „prižiūrėtojų“ vaidmenis. Nujaučiate, kas iš viso to išėjo?

Antradienis

Drama, vaizdžiai aiškinanti, kaip turtingam vyrui sunku moraliai nepulti, – ir vadinasi „Vyriškis iš Eliziejaus laukų“ (The Man from Elysian Fields, 2001). Įdomu žiūrėti nebent į žinomus aktorius, ypač – į retai besifilmuojantį Micką Jaggerį, čia tarsi įkūnijantį savotišką elegantiško skeltanagio misiją. Bet naivu, žinoma, labai.

Tada aš jau – už daug kartų matytą, bet vis dar imponuojančią linksmą, inteligentišką mistiką „Švilpiko diena“ (Groundhog Day, 1993). „Deja vu“ situacijos ekrane visada žiūrimos labai maloniai, o orų prognozuotojas, momentais primenantis Naglį Šuliją, iš tiesų yra šiandien trečiąją karjerą gyvenantis Billas Murray, kuriam amžius – – atrodo, tik į naudą.

Trečiadienis

Matyt, jau įpratote bene prie kiekvieno per LTV demonstruojamo čekų kino klasikos filmo rasti gausios medžiagos apie tų filmų persekiojimą bei draudimą. Šio trečiadienio juosta „Pokštas“ (Zert, 1969) tokio likimo keistokai išvengė.

Čekų „Pokšto“ plakatas baisokas, ne itin linksmas ir pats filmas.

Jaromilo Jirešo 1968 metų kūrinys buvo demonstruojamas ir po sovietų tankų invazijos, nors jis nėra prisitaikėliškas ir kelia autoritarinėms visuomenėms itin pavojingas žmogaus sąžinės, atminties problemas. Reikalas tas, kad scenarijų J.Jirešas sukūrė drauge su tuomet dar jaunu rašytoju Milanu Kundera, romanas pasirodė dar nefilmuojant, o prancūziškajam „Pokšto“ leidimui labai palankią įžangą parašė žinomas kairuolis Luisas Aragonas, kurio nuomonė tuomet turėjo įtakos visų kraštų komunistams.

Nors filmą „Pokštas“ ir teko trumpinti, nors Kundera, valdžiai pažvelgus pro pirštus, gana greitai emigravo, toks kino kūrinys bent jau egzistavo ne vien archyvuose. Ekspozicija – – tai pasakojimas apie studentus, apie 1949 metų gegužės 1–ąją, kai jaunuoliams atrodo, kad pasaulis – po jų kojomis, apie „nekaltą“ pokštą su atvirlaiškiu, kuriame, jeigu tiksliai prisimenu, Liudvikas parašė mylimajai: „Optimizmas – liaudies opijus. Nuo sveikos dvasios trenkia bukumu. Tegyvuoja Trockis!“. Lojaliai mylimajai nunešus atviruką ten, kur reikia, herojų išmetė iš partijos, universiteto, įbruko į baudos batalioną. Tačiau net reabilituotas Liudvikas tempia susidvejinimo naštą, bando atkeršyti didžiausiam savo skriaudėjui, tačiau, kadangi šiam neegzistuoja moralės sąvokos, ir čia lieka pralošęs. Nors „Pokšte“ apstu sarkazmo, jis, neslėpsiu, skausmingas – ypač herojų santykiuose su moterimis arba bataliono scenoje, kur vienas „prasižengusiųjų“ leidžia save mirtinai užpjudyti – tam, kad įrodytų ištikimybę partijai…

Kad Jirešas – labai daugiaplanis menininkas, kad sugeba dirbti ir visai kitaip, jis įrodė modernistinėje, gotiškoje, siurrealistinėje fantazijoje, nuskambėjusioje tarsi tikras fejerverkas, – – „Valerija ir stebuklų savaitė“ (Valerie a týden divu, 1970), kurią, jei tik LTV tęsės pažadus, išvysime dar po savaitės.

Tai žiūrovei–skaitytojai, kuri buvo tiek sužavėta Nagisos Oshimos „Tabu“, priminsiu, kad žiaurus ir keisto, kone ligūsto grožio japonų kūrinys rodomas ir šiandien – gal rytdienos, Imperatoriaus gimtadienio proga. Gal šiek tiek ribotas „Tabu“ mačiusiųjų ratas kiek padidės, pagausės naujais gerbėjais. Kalbu ne apie tūkstančius ar milijonus – palikime juos „boratistams“, o apie tuos su minia nesutariančius vienetus individus.

Žiūrovui, kuris serga kad ir ne pačia baisiausia kinomanijos forma, dar karštai parekomenduočiau danų režisierės Lone Scherfig filmą grėsmingu, bet truputį ironišku – norėti galima daug ką! – pavadinimu „Vilburas nori nusižudyti“ (Wilbur Wants to Kill Himself, 2002). Juosta rodoma anaiptol ne taip dažnai, kaip „Tabu“, bus jos nemačiusių, o laikas leidžia pasižiūrėti ir danų juostą, ir „Pokštą“.

Panašūs į mus (J.Sivesas ir Sh.Henderson danų juostoje „Vilburas nori nusižudyti“)…

Kažkodėl šio filmo personažai man primena lietuvius. Visai ne tuos dabarties kosmopolitus–globalistus ir ne tuos tautiečius, kurie mus garsina pasaulyje žinomais suicidiniais polinkiais. O primena – kad ir šios apžvalgos nuolatinių skaitytojų ratą, kaip jį įsivaizduoju: kuklūs, žvaigždžių neraškantys ir patys į jas nepretenduojantys, simpatiški, nors nesistengiantys tokiais bet kokia kaina būti, bet būtinai melancholiški antrosios jaunystės inteligentai. Įspėjau?

Kūrinio herojų sėkmės ir nesėkmės, jų nedrąsios viltys – viskas taip pažįstama ir artima… Ir dar: „Vilburo…“ personažų atitikmenys priklauso tai mažumai, kuri būtinai tebeskaito knygas. Neveltui nemaža filmo veiksmo dalis rutuliojasi nedideliame bukinistiniame knygynėlyje, kuriame tarp senų bei naujesnių knygų taip gera, kur įmanoma susikurti savą mažytį jaukų pasaulėlį, ir jo – tikėkimės – nepalies grėsmingos išorėje siaučiančios audros.

Ketvirtadienis

Atrodytų, ispanų „Visi taškai ant „i“ (Dot the I, 2003) yra tik dar vienas meilės „trikampis“, apie kurį pradžioje nė manyti negali, nes Ispanijoje tokio reto Karmen vardo mergina yra jau ant paties vedybų slenksčio. Tačiau kuomet ekrane pasirodo – dėmesio, gerbėjos! – – Gaelis Garcia Bernalis, jau niekuo nebegali būti šventai įsitikinęs.

Iš dalies taip realiai susiklostė, iš dalies – nepamirškit, kad mano rankose – nepilna programa, bet panašu, kad diena – ispanų kalbų juostų. Dar jauno Argentinos režisieriaus Diego Juano Solanaso drama „Šiaurės rytai“ (Nordeste, 2005), pernai triumfavusi Stokholmo festivalyje, – – įdomiai sukomponuotas kūrinys apie dviejų nūdienių moterų skirtingus likimus.

Pagrindinė herojė, turtinga prancūzė (dar Bunuelio aktorė Carole Bouquet) nori Pietų Amerikoje įsivaikinti berniuką, bet grįžta be jo, išvis pakeitusi požiūrį į pasaulį. Aktorė sakosi tik po to, kai pabuvo Argentinoje, ėmė suprasti Jorge Luiso Borgeso literatūrą: “…suvokiau, kad Argentina su jos fantastiniu dangumi ir keista šviesa tiesiog verčia žmones tapti siurrealistais“.

Penktadienis

Italų režisierius Gabriele Salvatores kadaise sublizgėjo puikia, mąslia antikarine juosta „Viduržemio jūra“ (1991), vėliau – neblogu kūriniu „Pietūs“. Bet kuo toliau, tuo labiau ši pavardė nebelaikoma žadanti. 2003 metų trileris „Aš nebijau“ (Io non ho paura, 2003), paremtas lyg ir tikru vaikų grobstymo faktu, regis, daro viską, kad tik nutoltų nuo realybės. Į normalų pradinį sausos vasaros, javų lauko, susipynusių šaknų vaizdą, lydimą žaidžiančių vaikų šūksnių, staiga įsipina žemyn galva pakartas kruvinas paukštis. Ir tolesnė istorija apie iš Milano pagrobtą vaikutį knibžda štai tokių prasto skonio efektų, naivumo, vaidinančių vaikų manieringumo.

Kaip pastebėjot, šioji mano apžvalga – kukli, bet juk to iš pat pradžių ir neslėpiau. Raminantis motyvas situacijoje – – nebent tas, kad pasaulyje šedevrų apskritai sukuriama negausiai, o jau tikimybė, kad vienas tokių ims ir pateks į mano nesužvejoto lietuviško TV kanalo tų kelių dienų programą, – dar menkesnė.