2006-12-15
Mūsų „klubo“ žmonės jau net dalijasi idėjomis, kaip pasiekti tą ar kitą retesnį įdomų filmą. Apie ką dar galima svajoti?
Šeštadienis
Apie Naujuosius metus Lietuvos kino teatruose pasirodys net keli nauji filmai su viena reikšmingiausių jaunųjų aktorių Scarlett Johansson, kuriai kažkaip net nebetinka atsainus apibūdinimas „žvaigždutė“. Neatsilieka ir televizijos. Šimtą kartų ekranizuotos Oskaro Wilde’o pjesės „Ledi Vindermyr vėduoklė“ kino variante – ne pačiame stipriausiame, nustebinančiame nebent pačiu nauju pavadinimu „Gera moteris“ (A Good Woman, 2004), ji ir yra jaunoji Megė Vindermyr, nors geros moters apibūdinimas labiau tinka kitai. Ryt – dar kita S. Johansson juosta.
Kaip ir Marilyn Monroe, irgi besimokiusi toje pačioje Lee Strassbergo aktorių studijoje, mūsų dienų pažiba taip pat turi kažkokį nenusakomą vidinį švytėjimą. O tą patį MM bruožą, kuris arba yra arba ne, kurio neišmokstama ir kurį kinas labai išryškina, primena klasikinė komedija „Kaip ištekėti už milijonieriaus“, kurios šiandien… nepamatysime. „Kaip vesti milijonierę“ (How to Marry a Billionaire: A Christmas Tale, 2000) – – tiesiog niekalas, įžūliai spekuliuojantis MM atminimu.
Negaliu neprisiminti paskutiniųjų dienų realaus anekdoto. Susilaukiau skambučio iš nacionalinio radijo, nuo kažkokios Linos. „Papasakokit, – – sako, – – apie Marilyn Dietrich“. Taip ir nesupratau, ar jai reikia Monroe, ar Marlene’os. Užtat taip ir džiugina jūsų dažnai net profesionalūs atsiliepimai apie kiną, jo žinojimas, kuris jums – tiesiog džiaugsmas, o profesionaliai kinu už algą užsiimančiai panelei – matyt, sunki prievarta. Bet man jos negaila, ne.
Panašu, kad kanalas „TV1000 Russkoje kino“ pradeda – kaip anksčiau Paradžanovo bei Abuladzės – Aleksejaus Balabanovo filmų spontanišką retrospektyvą. Šiandien jo ankstyva „Pilis“ pagal Franzo Kafkos romaną. Liūdna: pradėjo estetu, baigia pseudopolitiku.
Sekmadienis
Neapsiribojęs „Didžiaisiais lūkesčiais“, seras Davidas Leanas po dviejų metų – 1948–aisiais sukūrė dar vieną Dickenso ekranizaciją „Oliveris Tvistas“ (Oliver Twist, 1948). Jei ir nebūtų pastatęs visų savo vėlyvųjų superfilmų (iš jų man gražiausia „Kelionė į Indiją“), vien šia dilogija būtų užėmęs gerbiamą vietą pasaulio – ne vien britų – kino istorijoje.
Stilistika išsaugota panaši, grafiška, nes įsivaizduoti linksmą spalvotą skurdą, kaip pernykščiame Polanskio variante, gana sudėtinga. Nemanykite, kad Leanas nepastebi ir rašytojo sentimentalumo, ir jo ne visada įtikinamai susietų siužeto linijų. Bet atgijusi kino graviūra leidžia to nepastebėti, džiaugtis sunkiai nusakomu vitališkumu, nežinia iš kur užplūdusia nostalgija (juk negaliu, kaip vienas britų tyrėjas, garantuoti, jog tai – realistiškiausias Viktorijos Londono vaizdas ekrane).
Turime retą galimybę stebėti, kaip gimsta ir formuojasi universalus aktoriaus talentas. Juk „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ gyvenimo džiaugsmu švytinčio Herberto Poketo antraplanis paveikslas buvo dar tik vieno talentingiausių kino aktorių Aleco Guinnesso debiutas. Vagiūkščių karalius Feidžinas juostoje „Oliveris Tvistas“ (sąmoningai nelyginsiu jo su įdomiu Bobu Hoskinsu, pasirodžiusiu šiame išloštiname vaidmenyje pernai) – antrasis, o 1949 metų filme „Doros širdys ir karūnos“ Guinnessas, tiesiog spinduliuodamas kūrybos džiaugsmą, sukūrė net šešerius visai skirtingus vaidmenis, tarp jų – ir ponią Agatą (ne Christie).
Po dviejų metų nuo „Didžiųjų lūkesčių“ jaunuolio (kairėje) A.Guinnessas sukūrė klasikinį Dickenso Feidžiną 1948 metų „Oliverio Tvisto“ ekranizacijoje.
Tiesa, nepaprasto artistiškumo Guinnesso Feidžinas kėlė ir ne visai šviesių atsiliepimų, daug kas Leano filmą kaip tik dėl jo tada kaltino antisemitizmu. Negarantuoju už šią legendą, bet, sako, kaip tik todėl 1948–ųjų „Oliverio Tvisto“ nepamatė JAV žiūrovai. Šiaip ar taip, po 1951–ųjų jį ten jau žiūrėjo. Vakarų šalyse politiniai draudimai paprastai nebūna tokie ilgalaikiai, kokie buvo (žiūrėkit trečiadienio čekus) „socialistinėje stovykloje“.
Reliatyvi premjera – per 1 Baltijos kanalą. Aišku, su minėtąja Scarlett Johansson yra ir naujesnių juostų, negu užpernykštė keistos draugystės drama, rusų perkrikštyta banalia „Meilės karštlige“, o Lietuvos kinuose rodyta originaliu pavadinimu „Meilės eilės Bobiui Longui“ (A Love Song for Bobby Long, 2004). Nebloga.
Režisieriaus Balabanovo ciklas per kanalą „TV1000 Russkoje kino“ šiandien tęsiamas įsidėmėtinu ankstyvu filmu pagal Samuelį Becketą „Laimingosios dienos“ (Sčastlivyje dni, 1991). Bet patogesnis laikas ten skiriamas gal pačiam idiotiškiausiam šios vasaros rusų hitui „Piranijos medžioklė“ (Ochota na piranju, 2006), kur amžinai teigiamas Jevgenijus Mironovas nutarė dėl įvairumo tapti baltai dažytu blogiuku odinėm kelnėm. Daug triukšmo, jokios profesijos.
Noriu įspėti, kad „Meilės istorija“ (Love Affair, 1994) nėra tas pasaulinis Arthuro Hillerio 1970 metų hitas „Love Story“, kur panelė staiga ima ir miršta nuo leukemijos. Bet melodramų gerbėjus greičiausiai sudomins ir šis, 1994–ųjų. Mat, Annette Bening ir Warrenas Beatty čia nutaria pasitikrinti spontaniškai gimusį jausmą, o ypatingo žavesio juostai suteikia teta–senyva Katherin Hepburn, mėgstanti plepėti apie antis.
Labai rafinuotą filmą, prasidedantį raudono vaško lašais, krintančiais ant testamento būsimojo antspaudo vietos, bet aiškiai apeliuojančio į prasiliesiantį kraują, rodo nacionalinis kanalas. Ir kinų ekranuose, ir šįkart jis vadinamas „Raiteliu be galvos“ (Sleepy Hollow, 1999), bet su Thomaso Mayne Reido populiariuoju romanu neturi nieko bendra. Tai ilgai po Europą besibąsčiusio amerikiečių diplomato ir rašytojo Washingtono Irvingo kūrinio „Legenda apie miegūstą slėnį“ ekranizacija, visame pasaulyje, išskyrus Lietuvą, ir vadinama „Miegūstu slėniu“. Buvau prisiekęs nebeliesti keistos pavadinimų keitimų problemos, bet šiuo atveju tiesiog smalsu: kaip išsisuks platintojai, kai anksčiau ar vėliau pasirodys naujas tikrojo „Raitelio be galvos“ kino variantas, vadins jį kokiu „Kruvinu kentauru“, ar ką?
Ko baisisi Ch.Ricci ir J.Deppas – raitelio be galvos ar tiesiog pavojingo „Miegūsto slėnio“?
Veiksmas prasideda pačiose XIX amžiaus išvakarėse. Laikmečio atmosferą režisierius Timas Burtonas perteikia su meile, kompetencija, retai sutinkamu nuosekliu stiliumi. Nuotykių mylėtojas Mayne Reidas rėmėsi liaudiškomis „Laukinių Vakarų“ legendomis, o rašytojas Irvinas, matyt, Europoje pamilo inteligentiškąjį „gotinį“ romaną, kurio žavingas atspindys – „Miegūstas slėnis“. Norintį mokslo pasiekimais remtis jauną konsteblį Kreiną (Johnny Deppas), kaip ištremtin, išbruka iš Niujorko į periferiją, kurioje vyksta baisūs nusikaltimai. Galvos rieda kaip kopūstai, bet stilius čia svarbesnis už viską. Medinė Miegūsto Slėnio architektūra, rekvizitas, kostiumai, bloga lemiantis peizažas, net naivūs senoviniai anatominiai piešiniai bei ką tik sumanyta, šiandien jau egzotiška aparatūra traukia akį, imponuoja lengvute, bet siaubą vis dėlto atmiešiančia ironija bene labiau už paties pasakojimo mįslę. O koloristiniai autorių ieškojimai yra tiek kruopščiai, talentingai stilizuoti, kad net suabejoji: gal spalvotas meninis kinas dar nėra miręs?
Pirmadienis
Vos prieš keletą savaičių mūsų TV ekranuose galėjai matyti puikų „Nuodėmių miestą“, į kitą meniškumo lygį pakeliantį tokį diskusinį žanrą kaip komiksas. Jei kas nematė – maloniai prašome šiandien.
Užtat savo laiku aršias diskusijas kėlusių „Stigmų“ (Stigmata, 1999) namų ekranuose nebuvo jau senokai. Natūralu: juosta apie paprastą brazilų kirpėją Frenkę (Patricia Arquette), kuri, gavusi vietinio „pusiau šventojo“ dovaną, ima klejoti ir demonstruoti gausiai kraujuojančias delnų stigmas, visai sąmoningai – provokacinė. Filmo religinė (antireliginė?) mistika – isteriška, atvirai teatrališka.
P.Arquette religinėse (ar šventvagiškose?) „Stigmose“.
Bet argi teatrališkumo elementai nebūdingi pačiai katalikybei, kurios valdžia pažvelgė į šią juostą pro surauktus antakius? Vis dėlto manau, kad „Kino pavasario“ rubrikai, apeliuojančiai į švelniausio metų laiko harmoniją, „Stigmos“ vargu bau labai tinka. Antai, kada į Lietuvą vėl ateis naujo tipo vasara, nepaprastu tvankumu žudanti visus širdininkus bei hipertonikus, audringos mistinės šio filmo aistros pritiks prie aplinkos daug geriau.
Nors „Užsispyrusi blondinė“ (Legally Blonde, 2001) ir buvo nominuota keliems „Aukso gaubliams“ (ir už aktorės Reese Witherspoon vaidmenį), ji tegavo mažai guodžiantį paauglių prizą. Apskritai su komedijomis ne kas: mūsų dienomis jos dažnai neva kritikuoja kokį reiškinį to paties reiškinio aprobuotomis priemonėmis. Taip – čia, taip – ir kino teatruose dar teberodomoje juostoje „Velnias dėvi „Prada“, taip – dar dešimtis kartų…
A.Balabanovo cikle – jo populiarusis „Brolis“, leidžiąs atsisveikinti su taip anksti pasitraukusiu Sergejum Bodrovu jaunesniuoju. Bet tikrai reikšmingas šiandienos rusų filmas – karinė Aleksejaus Germano melodrama pagal Konstantino Simonovo prozą „Dvidešimt dienų be karo“ (Dvadcat dnej bez voiny, 1976). Nepaprastai kruopščiai atkurtoje karo evakuacinio Taškento aplinkoje susitinka keista pora – karo korespondentas, kurio dramatiškam vaidmeniui valdžia tada taip nenorėjo tvirtinti komiko Jurijaus Nikulino, ir ankstesnių estradinių vaidmenų irgi neprimenanti Liudmila Gurčenko – neefektinga, kirpta po šiltinės galva. Na, o tada mažai dar žinomo Aleksejaus Petrenkos – kontūzyto karo lakūno – monologas į kamerą yra apskritai artimas šedevrui. Juostą premijavo Roterdamo festivalis ir – specialiu prizu – prancūzai.
Antradienis
Šios savaitės filmai pasidalė kaip reta netolygiai. Šiandien regiu tik anksčiau pristatytų filmų pakartojimus. „TV1000 Russkoje kino“ parodo, man regis, A.Balabanovo lūžį: jo „Brolis 2“ – kryptis į politikavimą, ksenofobiją, vėliau apsivainikuosiąs „Karu“ ar „Жмурки“ („Akla višta“). Matyt, nutarė žmogus: menu šiandien netoli važiuosi.
Jei kas mėgsta kostiuminių prancūzų juostų puošnumą, gali paaukoti laiko „Karaliaus dukterims“ (Saint–Cyr, 2000). Originale filmas vadinasi „Sensyras“, kadangi kaip tik šioje vietovėje XVIII amžiuje buvo įkurtas kilmingų merginų pensionas. Pagrindinę pensiono globėją vaidina Isabelle Huppert, bet jeigu kas mano, kad šios specifiškai moteriškos, dekoratyvios juostos kadruose susidurs su tikrai įdėmia šalies aristokratijos atšviežinimo problema, laisvės ir disciplinos konfliktu, labai klysta.
Italų komikas Roberto Benigni ir kanalas „Balticum Auksinis“ klykia: „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è bella, angl. Life Is Beautiful, 1997). Kad šis tragikomiškas pasakojimas apie konclagerį buvo atsitiktinė kupino spekuliatyvių sumanymų kūrėjo sėkmė, manau, įsitikinsime greitai, po poros dienų.
Trečiadienis
Tebesitęsiančioje čekų „Prahos pavasario“ juostų retrospektyvoje – vėl persekiotas ir draustas kino kūrinys, nuo sukūrimo metų iki 1990–ųjų niekada nedemonstruota grėsmingo pavadinimo tragikomedija „Ausis“ (Ucho, 1969).
Norisi priminti mūsų žiūrovui gal ir ne taip gerai (kaip Formanas ar Menzelis) įsiminusią prieš du metus mirusio režisieriaus Karelo Kachynos (tariama „Kachinios“) pavardę. Jo ankstesnių filmų būta sovietų ekrane: detektyvų stygius lėmė juostos apie pasieniečius „Šumavos karalius“ (1959) sėkmę, o poetinę juostą „Kentėjimas“ (1962), mūsų platumose pervardytą į „Juodąjį Primą“, subtiliai papasakojusį apie paauglės ir nesutramdomo arklio draugystę, pastebėjo poetinio kino gerbėjai. Nuo šio įsidėmėtino kūrinio prasidėjo režisieriaus ir specifinio, stipraus rašytojo–dramaturgo Jano Prochazkos kūrybinė draugystė. Drauge jiedu pastatė labai originalų – gaila, nepadabinusį mūsų ciklo – filmą „Tegyvuoja respublika, arba Aš, Julinka ir didžiojo karo pabaiga“ (1965), per vaiko prizmę papasakojusį apie niekada neliestą etninių vokiečių Čekoslovakijoje likimą per karą, drastišką „Ekipažą į Vieną“ (1966), „Nuotakos naktį“ (1967), o „Ausis“ buvo dramatiška šio dueto darbo ir odiozinio patrioto Jano Prochazkos, kurio 1971 metais neaiškiomis aplinkybėmis atsikratyta (net operacija jam daryta prie žvakių), gyvenimo baigmė.
Skirtingai nuo kitų politinio skambesio juostų, herojais dažnai pasirenkančių raudonųjų aukas, „Ausis“ panardina į bolševikinio elito aplinką. Ministro pavaduotojas (Radoslavas Brzobohatas, „Mano mieluose kraštiečiuose“ vaidinęs principingiausią kaimietį) ir jo žmonelė (daugiau iš komedijų žinoma Jirina Bohdalova) grįžta po banketo namo, negali atidaryti durų (raktai – viduje), o paskui išsiaiškina, kad gyvena tarp pasiklausymo aparatūros „ausų“. Prasideda linksmo ir ne visai linksmo, greičiau kafkiško siaubo įtampa. Paradoksas tas, kad sistema, kurią formavo herojai, atsisuka prieš juos pačius.
Siaubas – net pačioje komunistų viršūnėlėje (R.Brzobohatas ir J.Bohdalova čekų filme „Ausis“).
Nepaisant „šmeižikiškos“ „Ausies“, kurios tebuvo atspausdinta viena vienintelė kopija, Kachynai buvo leista dirbti toliau – bet tik jo išbandytoje vaikų ir paauglių tematinėje sferoje. Vieną tokių filmų, poetišką ir skaudų „Aš vėl šokinėju per balas“ (1970), esame matę ir Lietuvos kinuose.
Daug populiarių aktorių (Julia Roberts, Dennis Quaidas, Robertas Duvallis, Gena Rowlands ir kt.) surinkusi „Tema pokalbiui“ (Something to Talk About, 1995) svyruoja tarp dramos ir romantinės komedijos, objektyviai teigdama ginčytiną tiesą – kad įsimylėjusiųjų neištikimybė kartais (dažniausiai) gali atšviežinti į rutiną besiritantį jausmą. Jei visa tai nebūtų amerikoniškai persaldinta, galėtų skambėti visai įdomiai.
Kadangi tarp mūsų skaitytojų pasitaiko naujų, o taip pat (neįsižeiskit!) tokių, kurie, panašu, staiga ėmė ir atsibudo, esu priverstas darsyk paminėti, kad korėjiečių meistro Kim Ki–duko labai populiarią, paprastą ir taurią budistinę juostą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“ šiandien įmanoma pasižiūrėti ir dar kartą.
Ketvirtadienis
Sėkmingai paspekuliavęs holokausto tema („Gyvenimas yra gražus“), italų neužsičiaupiantis mažius Roberto Benigni nutarė padaryti tokį pat gerą „gešeftą“ su Irako karu. Šiandien per „RenTV Baltic“ premjerą „Tigras ir sniegas“ (La tigre e la neve, 2005) galit įsitikinti, kas iš viso to išėjo.
Kai Benigni tik vaidina, tarkim, ekspansyviai burbuliuodamas anglų–italų kalbų mišiniu Jimo Jarmuscho filmuose, – – viskas OK. Vos tik jis ima vaizduoti universalą, rašyti scenarijus, režisuoti, filmuoti ne itin gabią žmoną Nicolettą Braschi, kurios kiti ir neima, – – efektas aiškus. Juostoje „Tigras ir sniegas“ Benigni poetas persekioja tą svajonių moterį Viktoriją (aišku, Braschi), kuri kažkodėl atsidūrė Irake per karą ir dar pateko į komą, nutaria ją išgelbėti, nors arabiškai jis nemoka, ir kupranugarį anksčiau matė tik zoologijos sode. Visa ta rėksminga, žiauriai neskoninga painiava rėžia ir estetinį, ir pilietinį jausmą taip, kad momentais iš nepatogumo norisi užsimerkti. Irake – realios dramos, kam dar tas Benigni su jo šeimyninėmis glaudėmis. Vaidintų pas gerus režisierius, būtų į ką žiūrėti – taigi, ne, jam per menka. Perfrazuojant žinomą posakį – nei komikas, nei Hamletas.
Paurzgęs, gali jau ir normaliau kalbėti. BTV pradeda priminti artėjančias šventes, rodydamas nemariosios Eldaro Riazanovo „Likimo ironijos“ pirmąją dalį. (P.S. Ar jūs laukiate šios juostos sparčiai filmuojamo rimeiko? Man tai visai pakanka ir originalo.) Rusų kanalas „RTR Planeta“ primena ne gražuolę, bet puikią aktorę Mają Bulgakovą, ypač sukrėtusią buvusios karo lakūnės drama taip mažai rodytoje juostoje „Sparnai“.
Viena iš labiausiai ekranizuojamų švedo Augusto Strindbergo pjesių yra 1888 m. parašyta „Freken Julija“ (Miss Julie, 1999) – gal kad gerai atitinka jau vėliau išpopuliarėjusias Freudo teorijas. Man didžiausią įspūdį paliko 1951 metų Alfo Sjobergo klasikinė ekranizacija, bet tai nereiškia, kad naujoji, rodoma šiandien, – – taip jau neverta dėmesio. Skandalingas režisierius Mike’as Figgis parinko nebanalią aktorių porą – bent man negirdėtą Saffroną Burrows ir „Gyvenimo bučinyje“ Ingeborgos Dapkūnaitės partneriu buvusį populiarų Peterį Mullaną.
Meilės (ar tik erotinis?) ryšys, siejantis grafaitę Juliją ir liokajų Žaną, jau savaime atrodo skandalingas. Bet M.Figgiso traktuotėje atsiranda vis ryškėjančių sadomazochistinių bruoželių, taigi, sena drama po truputį skleidžia savo aktualiąsias puses. Nesunku nuspėti, kad šio 1999 metų filmo laukia visai skirtingos – gal net ir drastiškos – – jūsų reakcijos.
Penktadienis
Trilerio „Šnipų draugijoje“ (In the Company of Spies, 1999), nukreipto prieš Šiaurės Korėjos karines užmačias, pavadinime pasakyta jau beveik viskas. Dar čia doras mokinys (Tomas Berengeris) gelbės į pavojų patekusį savo mokytoją. Bet įdomiausias tas faktas, kad juostos pastatymą, aiškiai susietą su politiniais niuansais, finansavo CŽV, šio fakto beveik ir neslėpdama.
Man regis, žymiai įdomesnis, nes stipriau paremtas personažų psichologija, yra nebenaujas, bet kupinas retos energijos trileris „Siena“ (The Border, 1982), Amerikoje sukurtas puikaus britų režisieriaus Tony Richardsono („Tomas Džonsas“, „Medaus skonis“ ir kt.). Dar gerokai jaunesnis („Siena“ – 1982 metų) Jackas Nicholsonas įtaigiai vaidina pasienietį, veikiamą – iki desperacijos – – įvairiausių jėgų: žmonos godumo, užuojautos nelegalei meksikietei, konflikto su „juodojo charakterio“ (Harvey Keitelis) žiaurumu.
Na, o bene patraukliausias (nesakau: geriausias) šio vakaro filmas – naujas (premjera?) australiečių gero režisieraus Johno Duigano kūrinys „Virš debesų“ (Head in the Clouds, 2004). Aiškiai imituodamas Remarqueso ir Hemingway’aus motyvus, autorius rodo ikikarinę ir jau karinę Europą, jos bohemą (meilė trise), jos praradimus, jos lūkesčius.
Dvi nūdienos superžvaigždės – amerikietė Ch.Theron ir ispanė P.Cruz – susitiko „Virš debesų“.
Ispanė (Penelope Cruz) prarado generolo Franco sutremptą tėvynę, airis (Stuartas Townsendas) veržiasi į mūšį, kaip į mylimosios lovą, ir tik ta turtinga mylimoji (Charlize Theron, jau turinti „Oskarą“ už „Monstro“ valkatą) – niekam nėra skolinga, o todėl lieka visai apolitiška. Negalima būtų teigti, kad filmas „Virš debesų“ – labai gilus, Australijoje kadaise kurta „Mūsų nerimo žiema“ buvo kur kas gilesnė, bet nedaug dirbantis Duigenas priklauso tiems režisieriams, kurių juostose yra šis tas daugiau už vieną tik profesionalumą. Jos labai gerai žiūrimos, ir, nors gali nujausti, kad štai ana linija dirbtinoka, ta gal kiek nukopijuota ar melodramiška, bet autoriaus gebėjimas pasakoti, prisijaukinti yra toks stiprus, kad Duigeno atvejais daraisi atlaidus ir pats pasijunti truputį „virš debesų“. Juk to kartais irgi reikia, ar ne?