2006-12-29
Filmų milijonas, visus vardyti beprasmiška. Bet premjerų ar klasikos juostų – po kelias. Šalys daugiausia dvi. Užjaučiu tuos, kurie sėdės prie dėžės ir automatiškai spaudys pultą.
Šeštadienis
Kelios premjeros, bet ne per lietuvių kanalus.
Visai pakenčiama šeimyninio fantasy žanro naujitėlaitė juosta „Vagių valdovas“ (The Thief Lord, 2006). Žinoma nieko ypatinga, bet nuotykių daug, ir Venecija labai gražiai nufilmuota (įdomu, ar koks operatorius įstengė ją ekrane „sugadinti“?).
Prancūzas Bertrand’as Blier, taip menkai Lietuvoje pažįstamas, žinia, nekuria prastų filmų, ir už komediją „Kiek tu vertas?“ (Combien tu m’aimes?, 2005) jis pernai gavo Maskvos festivalio prizą. Užuomazga: nuobodus tipelis išlošė (gal kaip tik todėl) ne „Alma Littera“ loterijoje keletą milijonų eurų. Už tą sumą Fransua nusipirko dailią italų kekšę – aišku, Moniką Bellucci, kurios motiniškos krūtys ekrane rodomos įvairiais rakursais. Čia Blier gali kurti savo numylėtą absurdą, ypač sustiprėjantį, kai horizonte pasirodo į italę pretenzijas reiškiantis Gerard’o Depardieu, padabinusio jau ne vieną režisieriaus filmą, suteneris. Bet į pabaigą scenarijus silpsta, panašu, kad autoriai patys nebeįsivaizduoja galimų išvadų.
Antroji premjera kiek vyresnė, bet Lietuvoje, panašu, irgi nerodyta. Lyriškas Juozas Budraitis „Žiemos romane“ (Zimnij roman, 2004) – jau senelis, bet toks, kurio širdis dar nepasidavė šalčiui. Ši rusų melodrama įdomi ir aktualiu aspektu: dabartinis jaunimas nežino, kaip atsikratyti senųjų giminaičių, neva trukdančių gyventi, bet kai jie išgaruoja, ir dar ne į kitą pasaulį, išaiškėja, kad be senių irgi negerai.
Jau nepaprastas aktualumas tiesiog stumte stumia žiūrėti amerikinę komediją „Pasidauginimas“ (Multiplicity, 1996). Visi mes paskendę darbuose, ir gal net ne viename, ir nebūtinai dėl nepaprastos meilės tam darbui: kainos didėja, išlaidos dauginasi kaip bakterijos… Štai kad taip man tokį kloną, gal tada viską suspėčiau, – – atsidus ne vienas jūsų, atsidusiu ir aš.
Yra ir pramoginio žanro klasikos. „Jo rūmininko sesuo“ (His Butler’s Sister, 1943) primena kadaise labai populiarią Judy Garland konkurentę Deanną Durbin. Vaidina prasčiau už Judy, bet dainuoja šauniai – ypač nemirtingą rusų romansą „Ech raz, ješčio raz…“, kuriam žvaigždutė net pramoko rusų kalbą, – su iš koto tiesiog verčiančiu akcentu. Matyt, pasistengė vienas jos partnerių šiame filme – iš Stanislavskio teatro pabėgęs ir Holivude pasilikęs Akimas Tamiroffas (čia – Popoffas, rusų restorano su čigonais savininkas), vėliau dirbęs net su Orsonu Wellesu.
Sekmadienis
Vienas korespondentų, periferijoje regintis nepilnavertį LTV2 kanalą ir šiuo metu turbūt „galandantis kirvius, kalavijus aštrius“, buvo teisus – tuo metu, kai kanalo rubrika „Senas geras kinas“ pasikvies keliolika žiūrovų į čekų garsiąją parodiją „Limonadinis Džo“( Limonádový Joe aneb Konská opera, 1964) (LTV2; kartojama – irgi tik Vilniui – antradienį), kiti žiūrės tegul ne lietuviškus šokius, kaip buvo tikėtasi, o… vandens parką Druskininkuose. Galiu tik užjausti.
Nes Oldricho Lipskio pasaulyje pagarsėjusi vesterno parodija – tikrai taiklus, šmaikštus, kompetentingas (nes parodijuojamą objektą reikia gerai pažinti), šventiškas reginys. Matyti, kaip džiūgauja visi jo kūrėjai – ir brunetė Kveta Fialova, vaidinanti fatališkąją Tornado Lū, ir, atvirkščiai, ciepsinti blondinė Olga Šoberova, teigiama iki šleikštumo, ir Milošas Kopeckis, imponuojantis juoduoju sukčiumi Hogo Fogo. Atrodo, iš čekų operetės režisierius ištraukė nuglaistytos išorės (žiūr. nuotr.) dainininką Milošą Fialą – patį Džo, kuris taip taikliai šaudo neva tik todėl, kad jaučia iškrypusį pasibjaurėjimą alkoholiu ir geria vien tik limonadą „Kola Loka“ (pavadinimas aiškus, tik be priedėlio „Plaza“).
Kas įdomiau – „Limonadinis Džo“(M.Fiala) ar Druskininkų vandens parkas net be krokodilų?
Nuo 1964–ųjų filmas, keista, nepaseno: mat jame jau tada slypėjo visus ir viską tvanu nušluosiančios reklamos ateities nuojauta, žudanti patyčia iš šio vartotojų epochos reiškinio. O vesternas ekrane irgi išstudijuotas iki menkiausių absurdėlių. Bet šis objektas tuomet Lietuvoje buvo visai nepažįstamas, užtat graudu buvo girdėti atsiliepimus: „Gerai, bet „Šaunioji septyniukė“ (tada ką tik irgi išleista į ekranus) – dar geresnė“. Juk nelygintini dalykai.
Parodija – ir „Robinas Hudas. Vyrai su triko“ (Robin Hood: Men in Tights, 1993). Amerikietis Melas Brooksas irgi pasišventė parodijos žanrui, kai kurios jo juostos („Jaunasis Frankenšteinas“) – – iš tiesų labai juokingos. Bet jis neturi lengvos europiečio režisieriaus rankos, jo humoras grubus, iš anglų legendų (ir gausių nuotykių filmų pagal jas) išsityčiota netaktiškai, net nuobodžiai.
Du senesnius rusų superfilmus rodo šios šalies kanalai. Nesu filmo „Maskva netiki ašaromis“ (Moskva slezam ne verit, 1979), net ir gavusios „Oskarą“, didelis gerbėjas, ji man atrodo – neširskit, entuziastai – gerokai spekuliatyvinė. Įdomiausias herojės gyvenimo etapas – kai ji su laukiamu vaiku liko Maskvoje visai viena – lieka tarp serijų, tarsi ten, už kadro, Fėja mosteltų savo lazdele, kad šiuolaikinė Pelenė II serijoje staigiai atsibustų… fabriko direktore. Ir A.Batalovo superdarbininkas manęs neįtikina, nors sutinku, kad V.Menšovo filme yra neblogų dalykų, pavyzdžiui, heroję ir suviliojęs beveidis telereporteris, kone eilėmis šnekantis, kaip ateityje… nieko nebus, kino nebus, teatro nebus, bus viena televizija. Buvo beveik teisus.
Man gražesnis muzikinis filmas „Mes iš džiazo“ (My iz džiaza, 1983), Odesos anekdotų dvasia pasakojantis, kaip ir į Sovietiją prasibrovė „storųjų muzika“, taip vadinta tikrų bolševikų. O mieliausia – vidutinio metražo „Neptūno šventė“, labai taikliai, glaustai ir neužgauliai pasišypsanti iš vakariečiui nesuvokiamo „paslaptingo rusų charakterio“.
Pirmadienis
Apie jausmus telekanalai prisimena pačią pirmąją 2007 metų dieną.
„Kino pavasario“ rubrikai išties tinka viena gražiausių per kino istoriją sukurtų melodramų, kurioje Ingrida Bergman tik pasižūri į Humphrey Bogartą, o juodaodis Semas (Dooley Wilsonas) tik uždainuoja prie rojalio pirmąją eilutę „I just remember time…“ – ir viskas, esi jau nuginkluotas. Jau supratot, kad kalba apie nemariąją „Kasablanką“ (Casablanca, 1942), ilgai vadintą „antifašistine“, kol visi suvokė, kad fašizmas, emigracija iš Europos per Kasablanką, grėsmingas vokiečių pareigūnas (pabėgėlis Conradas Veidtas) – ne patys svarbiausi šio poetiško filmo komponentai.
Ši „Kasablankos“ įsimylėjėlių pora (I.Bergman, H.Bogartas) švytėjo ir tebešvyti.
Juk ir karo metais buvo svarbu įtikėti, kad egzistuoja kažkas šviesaus, tikro, dėl ko verta gyventi, kad ir kaip tas likimas besiklostytų. Iš Ingridos Berman Ilzės, sakytum, kažkas spindi, kaip iš senųjų meistrų tapybos drobių, Michaelo Curtizo filmo frazės išsibarstė po kitus filmus, knygas, mūsų dialogus: „Pagrok tai dar kartą, Semai…“, „Aš manau, kad tai naujos didelės draugystės pradžia“ ir t.t. Klasika dosni, ji skolina kitiems negailėdama. Viename nedideliame JAV kino teatre „Kasablanka“ demonstruojama pastoviai, ir žiūrovų visada atsiranda – ar tai būtų nostalgiškų prisiminimų ieškantys žmonės, ar jaunieji, gal nelabai ir įsivaizduojantys, kad jausmas gali kone fiziškai spindėti.
Kitokius vyro ir moters santykius analizuoja paskutinysis, jau mirties metais sukurtas vieno legendinių XX amžiaus režisierių Stanley Kubricko kūrinys „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999). Menininkas, aišku, neplanavo pasitraukti būtent po šio filmo, bet tai, kad paskutiniame jo kūrinyje prabylama apie meilę pakeitusį (o ne papildantį) seksą, vis dėlto įgauna savarankišką prasmę.
O ar švyti moderni sutuoktinių N.Kidman, T.Cruise’o pora, po „Plačiai užmerktų akių“ realiai išsiskyrusi?
Viskas lyg gerai klostosi daktaro Bilo (Tomas Cruise’as) ir jo žmonos Alisos (Nicole Kidman) šeimoje, auga dukrelė, problemų nėra. Argi? Juk Alisa, pažaidžianti „žolytės“ rūkymu, kartą miglotom akutėm prisipažįsta vyrui apie nerealizuotus savo geismus. Vyras, neįstengąs atsikratyti šių prisipažinimų, savo ruožtu pradeda erotinius klaidžiojimus, atvedančius jį į paslaptingą orgiją.
Erotika ekrane – svarbiausia, ir „Plačiai užmerktos akys“, nepaisant filmo meniškumo, turėjo didelių konfliktų su cenzūra. Mįslingos „laimingiausios Holivudo poros“ Cruse’o ir Kidman realios skyrybos gyvenime po ilgai filmuoto Kubricko kūrinio, irgi rodo, kad menas jiems į kažką (ką?) atvėręs akis. Taigi, šią erotinę dramą, gal lyginant ją su „Kasablankos“ herojų jausmais, pažiūrėti verta, nors meniškai ji ir nėra tokia išbalansuota, kaip ankstesnieji Kubricko kūriniai.
N.Kidman šiandien dar įmanoma pamatyti gana neatsakingoje žanrų mišrainėje „Stepfordo moterys“. LTV2 rodo gana naują miuziklą „Čikaga“, premijuotą, bet klasikiniu tikrai netapsiantį stambaus užmojo teatrišką kūrinėlį. BTV, parodžiusi „Likimo ironiją“ per dvi savaites, šiandien ją siūlo pasižiūrėti visą (11.00 val. – kaip tik po pirmos atsargios taurelės). O per „TV1000 Russkoje kino“ galima pamatyti nepaprastai mielą „meilės trise“ istoriją – Aleksandro Rogožkino „Gegutę“ (Kukuška, angl. Cuckoo, 2002), apie kurią ne kartą jau esu rašęs. Čia tie ruso, suomio ir samės jausmai, dar supami ir karo kanonadų, vėl grįžta į švelnaus, humoru atmiešto taurumo terpę. Holivudo spauda šaipėsi, kad tais 2002 metais, vietoj „Gegutės“ pristačiusi „Nakties sargybą“, Rusija tarsi laisvanoriškai atsisakė „Oskaro“.
Antradienis
Ši diena dovanoja net du filmus apie dabartinius rusų nuvorišus. Nežinia kodėl apskritai demonstruojama neva drama, galinti sukelti nebent homerišką juoką, – – „Įpėdinis“. Žinoma, 5 kanalas gali ir pats prikrėsti tradicinių pokštų, parodyti tokio pavadinimo kito „chaltūrininko“ juostą – taip būna. Bet jeigu tai bus Vladimiro Liubomudrovo 2002 metų pasakojimas apie partinį auksą pagrobusį, o dabar jį parceliuojantį stambų veikėją, kadaise sprogdinusį cerkves, o dabar atstatinėjantį, – – vadinasi, tas. Bet ar verta atstatinėti cerkves, gal geriau į jas brautis džipais ir pagal roko muziką ten prievartauti pilnakrūtes jaunuoles, gal ten atidaryti lošimo namus? Tokioms idėjoms su savo dvivamzdžiu kategoriškai pasipriešina „batiuška“, protingai ignoruojantis Dievo įsakymą: „Nežudyk“. Apskritai „Įpėdinis“ – toks kvailas ir neprofesionalus filmukas, kad greta jo Pavelo Lungino „Oligarchas“, kuriam irgi esu turėjęs nemažų pretenzijų, atrodo kone gili kai kurių rusų turtėjimo proceso analizė.
Tokiame fone Wimo Wenderso ne pats reikšmingiausias filmukas „Milijono vertas viešbutis“ (The Million Dollar Hotel, 2000), pretenduojantis į trilerio aistras, bet galintis tik patraukti kiek keistesne, nei iki šiol, Melo Gibsono, Millos Jovovich, Jeremy Davieso vaidinama fauna, irgi iškyla ne pagal nuopelnus. Na, bet šiandien jau reikia ruoštis darbo dienoms, nėra čia ko kinus žiūrėti.
Trečiadienis
Mažai, mažai tikros geros klasikos. Tokiai priklauso šiandien lenkų rodoma 1962 metų amerikiečių juosta „Užmušti strazdą giesmininką“ (To Kill a Mockingbird, 1962). Iš pradžių buvo rašytojos Harper Lee bestseleris, pelnęs Pulitzerio premiją. Paskui režisierius Robertas Mulliganas jį ekranizavo, susilaukdamas prizų lietaus (trys „Oskarai“ – už geriausią scenarijų, dailininko darbą ir aktoriui Gregory Peckui).
Kadangi H.Lee buvo teisininko duktė, ir jos kūrinys klostosi tokioje aplinkoje, o pagrindinę vietą užima byla. Realistiškame nespalvotame kūrinyje Peckas kuria Depresijos laikų Pietų teisininką, ginantį juodaodį, kaltinamą prievartavimu. Ir ta vaidyba, ir atmosfera nepaseno iki mūsų dienų: filmo reitingai ir šiandien visur labai aukšti.
Kritkų asociacija FIPRESCI 2003 metais Kanuose suteikė savą prizą Aleksandro Sokurovo juostai „Tėvas ir sūnus“ (Otec i syn, 2003), nors, kita vertus, gal net dar daugiau kritikų paneigė kolegų sprendimą ir iš filmo nepaliko akmens ant akmens. Čia tikrai yra dėl ko ginčytis, nors viskas paprasta – bet tik iš pažiūrų. Kultinis rusų režisierius šįkart renkasi keistą šeimą, kurioje – tik tėvas ir sūnus (motina mirė). Jie drauge gyvena, myli ir neapkenčia kits kitą (daugiau myli). Pats Sokurovas teigia norėjęs perfrazuoti Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus įvaizdį. Bet, kadangi juosta prasideda šešėlių šiek tiek dengiamais nuogais dviejų vyrų kūnais, sunkiu alsavimu, nekonkretizuotais judesiais, kyla ne tokia jau dieviška asociacija.
Ar ponas A.Sokurovas filme „Tėvas ir sūnus“ kiek nepersistengė?
Daug kam „Tėvas ir sūnus“ pasirodė kino himnas homoerotikai, maža to, incestui. Paaiškinimas, kad sūnų kamuoja nakties košmarai, suskamba labiau kaip pasiteisinimas. Ir pati kūrinio, filmuoto pietų mieste (kažkur Portugalijoje, nors herojai – tikri rusai) optimistiška intonacija, sakytum, deklaruoja pritarimą šiam grynai vyrų pasauliui, kuriame moteriai nėra vietos. Siekto (ar tik imituoto) universalumo ekrane nedaug, „Tėvas ir sūnus“ žiūrimas griečiau kaip visai konkreti istorija, kurią žiūrovas turbūt vertins pagal savo požiūrį į dalykus, apie kuriuos paprastai nešnekama viešai.
Ketvirtadienis
Švedas Lasse Hallströmas, gana produktyviai dirbantis ir Holivude, ir Europoje, 1999 metais pastatė ir Lietuvoje parodytą dramatišką filmą „Sidro namų taisyklės“ (The Cider House Rules, 1999) – – apie našlaičių namus, juose išaugusį pretenzingo vardo Homerą (Tobey Maguire’as), truputį sentimentalios ir net – gerąja prasme – literatūriškos išraiškos kino kūrinį, visur nepaprastai šiltai sutiktą.
Pasirodo, „jausmų ugdymo“ stiliaus kūriniai neprarado ir gal nepraras traukos jėgos. Juolab, kad čia – ne tik jauni herojai (greta pagrindinio – ir Charlize Theron), bet ir tragikomiškas daktaras Lančas (Michaelis Caine’as už jį pelnė „Oskarą“), ne tik besirūpinantis našlaitukais kaip savais, ne tik rodantis jiems seną senutėlę „King Kongo“ kopiją, bet dar ir darantis abortus vietinėms nusidėjėlėms. Homeras jį už tai smerks, bet gal kada nors ir jis supras situacijas be išeičių. Kažkokioje šalyje „Sidro namų taisyklės“, atrodo, vadinosi „Obuolio skoniu“, o tai šifruojama ne tiktai konkrečiu veiksmą gaubiančiu senu obelynu, bet ir jau pačiomis tikriausiomis, ne tokiomis reliatyviomis, kaip vakarykščiame Sokurovo filme, biblinėmis aliuzijomis.
Hallströmas – tikras profesionalas, o amerikinis „Drąsuolis“ (The Brave, 1997) kurtas žmogaus, supratusio, kad režisūroje jis tik mėgėjas, ir todėl nuo 1997 metų šio bandymo nebekartojančio. Įveikti save, narsiai pažvelgti į veidrodį teko visų mėgiamam aktoriui Johnny Deppui.
J.Deppo režisuotame ir suvaidintame „Drąsuolyje“ apstu nuoširdumo, bet amato kiek stinga.
Vis dėlto pažiūrėti „Narsuolį“, jei nematėt, aš rekomenduočiau. Nepaisant nesugebėjimo išrišti esminę scenarijaus duobę (kažkoks neaiškus turtuolis siūlo didelius pinigus už herojaus, jauno indėno, gyvybę), čia yra ir įdomių dalykų. Indėnas Rafaelis (pats Deppas) su žmona ir dviem vaikais gyvena be galo skurdžiai, geria, vis patenka į kalėjimą, taigi, jis mano, kad pinigai šeimai – vis kažkas realaus, o jo gyvenimas iš esmės jau praloštas. Iš ekrano juntama autentiška autoriaus užuojauta ir šiam personažui, ir nelaimingai jo tautai. Geriau jau jis leisis kankinamas iki mirties prieš kamerą (mat, pasitaiko ir tokių sadistinių autentiškų filmų gerbėjų), įkvėptas irgi mirties alsavimo paliesto storulio prodiuserio Makarčio.
Pastarąjį vaidina gyvenimo labai pakeistas didysis amerikiečių aktorius Marlonas Brando. Tai vienas paskutinių jo vaidmenų, sukurtų prieš mirtį, ir tas faktas turėtų irgi paskatinti „už“ žiūrėjimą.
Penktadienis
Šį rytą demonstruojamo nematyto negirdėto filmo „Kaip prastumti vakarą?“ pavadinimas man yra vien tik simboliškas šiai televizinei dienai.
Aliaskos grožybes, sako, išaukštinančios komedijos „Sniego šunys“ neteko matyti irgi. „Merės Šeli Frankenšteiną“ kaip tik mačiau, ir nesyk, tad dar vieno seanso kaip nors išvengsiu, nemanydamas, jog tai geriausias Kennetho Branagh režisuotas kūrinys, kad siaubo kino naujoji klasika (1994), ar kad Robertui De Niro labai tinka Pabaisos (Būtybės) vaidmuo. „Imbierinis žmogeliukas“ (The Gingerbread Man, 1998) privers geru žodžiu paminėti praeitą mėnesį pasitraukusį režisierių Robertą Altmaną, per 81 gyvenimo metus sugebėjusį pastatyti ne vieną tikrai puikų filmą („Tą šaltą dieną parke“, „M.A.S.H“ – bet ne televizinė, o kino versija, „Nešvilis“, „Trys moterys“, „Bafalo Bilas ir indėnai“ ir t.t.), bet trilerį stačiusį pirmąkart. Paaiškėjo, kad senam ironistui – ne visai tas žanras.
Dvi televizijos susigalvojo pademonstruoti klasikinį lenkų režisieriaus Jerzy Kawalerowizciaus 1961 metų kūrinį „Angelų motina Joana“ (Matka Joanna od aniolów, 1961). Sovietų sąjungoje ši niūri viduramžių vienuolyno, „velnio varymo“, natūralių jausmų ir dogmos susidūrimo istorija, plastiškai bei aktorių darbais tiesiog pribloškianti, buvo vadinama antireligine. Iš tiesų juosta anaiptol nėra tiesmuka, jos personažų sutrikimas labai neblogai suvokiamas ir mums, šiandieniniams.
Viena Vakarų kino diskus leidžianti firma sumanė sąmojingą reklaminį sloganą, klasikos ciklą pavadindama: „1001 Movies You Must See Before You Die“ (1001 filmas, kuriuos privalai iki mirties pamatyti). Būtų mano valia, įtraukčiau į jį ir stilingą, trikdančią amintį lenkų juostą.
Nors atžygiavę 2007–ieji vargiai žada kokių pastebimų permainų kino per televiziją fronte, palinkėsiu, kad Metai būtų jums sėkmingi bent visais kitais atžvilgiais.