Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-01-26

Atėjo tikrai įvairių bei įdomių filmų savaitėlė. Ir dažnai anksčiau nerodytų. Bet esi, žmogau, sugedęs tiek, kad jau dabar bauginiesi: vadinasi, kitą savaitę visai nebus apie ką rašyti. Šeštadienis Šioji diena, deja, ne ką tvirtina mano optimizmą. Apskritai savaitė – – kaip ir praėjusi: tai įdomybių sankaupa, tai – – tuštuma. Štai amerikiečių politinio kino („Septynios gegužės dienos“ ir kt.) 70–mečiam metrui, dabar jau mirusiam Johnui Frankenheimeriui vargu bau vertėjo lįsti į jaunučių kalinių, jų „dalykinių“ sąskaitų bei emocinių problemų terpę, pavadintą „Azartiniais žaidimais“. Bet koks jaunas nepriklausomas kūrėjas būtų susidorojęs su ta užduotimi turbūt natūraliau. Tais pačiais 2000 metais jaunesnio Paulo Verhoeveno statytas „Žmogus be šešėlio“ (Hollow Man, 2000) atrodo kiek tikresnis, nors objektas – nematomas žmogus (Lietuvos kinuose filmas taip ir vadinosi), o man daug įdomiau žiūrėti į aktorių Joshą ...

2007-01-19

Jei visi filmai per TV būtų tik geri ar bent tik įdomūs, kas gi dirbtų, kas miegotų? Atsirastų toks truputį apdujusių piliečių klanas. Aš – jau iš ten... Šeštadienis Prieš porą savaičių netyčia šventėme aktoriaus Jeffo Bridgeso minifestivalį. Šįkart, panašu, taip bus su kai kurių numylėtuoju Tomu Hanksu: vien šiandien – net du senesni jo vaidmenys filmuose „Džo prieš ugnikalnį“ (Joe Versus the Volcano, 1990) ir „Jums žinutė“ (You've Got Mail, 1998). Abukart Hanksas „suporuotas“ su nebloga 10–ojo dešimtmečio aktore Meg Ryan, bet man čia svarbiau – jis pats, jo įvaizdis, kas ten žino, ar atitinkąs žmogų. Apskritai šią savaitę nemažai juostų, leidžiančių pasvarstyti žmogaus–aktoriaus svarbą kine, judančiojo meno indėlį į istoriją, labiausiai ir pasireiškiantį štai tokiais tipologiniais dalykais. Gal ir neminėčiau abiejų tų savaime ne tokių jau reikšmingų kūrinėlių. Bet ir pirmasis, Spielbergo finansuotas (režisieriaus ...

2007-01-05

Kuo gi jums užsiimti šią savaitę? Jei apvils kino repertuaras, bet jau nepulkit žiūrėti naujametinių koncertų kartojimų: tai renginiai su zombiais ir zombiams skirti. Šeštadienis Metai prasidėjo, o mes šimtas dvidešimt pirmą kartą svarstome, kaip čia „Nužudyti Bilą“, niurname drauge su „Senais bambekliais“ (Grumpy Old Men, 1993). Dėl Bilo viskas seniai aišku, o „bambekliai“ – su Jacku Lemmonu ir Walteriu Mattheau – nors ši miela komedija irgi ne kartą matyta, rytoj bus pratęsta antra dalimi, taigi įmanoma pamatyti iškart visą linksmą dilogiją, kurios dalys viena kitai, kaip paprastai būna, visai nenusileidžia. Dramą „Tėvai ir sūnūs“ (Fathers & Sons, 1992) miniu tik tam, kad nesupainiotumėt su praėjusią savaitę demonstruotu rusų genijaus (?) Aleksandro Sokurovo „Tėvu ir sūnumi“. Rusų artimiausi giminaičiai gal net truputėlį per daug mylėjo vienas kitą, o nusivylęs amerikietis našlys (Jeffas Goldblumas) niekaip neranda bendros kalbos ...