Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-05-25

Anąkart abejojau dėl didelės rašinio apimties: šiandien tokių drobių nebeskaito. Bet graužė ir nerimas: o jeigu greit nebeliks filmų? Ilgai laukti nereikėjo. Šeštadienis Ateina nykūs laikai. Pirmiausia esame vejami iš kino teatrų, nes įdomesni Lietuvai įsigyti filmai (S.Soderbergho „Geras vokietis“, P.Lungino „Sala“ ir kt.) pradėti leisti vien diskais. Atėję į namų užuolanką, – – bent jau šiuo prasidedančiu vasaros sezonu – susiduriame su idiotiškais serialais ir seniai, šimtą kartų matytomis juostomis. Kartais ima rodytis, kad tai jau valstybės politika – išnuodyti bet kokį profesionalesnį požiūrį į kiną, kaip į meną. Nemeluosiu, kad mačiau (greičiausiai ir nematysiu) dienos premjerą – niekam nežinomo, nors dirbančio kine jau seniai prancūzų režisieriaus Jeano–François Davy „Raudonąsias smailes“. Taip vadinasi Alpių kalnų masyvas, į kurį filme ropščiasi vaikai. Ir filmas, sprendžiant iš visko, vaikiškas. TV3 kanalas, ...

2007-05-18

Mūsų ramų kampelį buvo trumpam apipuolę dvikojai virusai, tuoj pabandę „pavadovauti“. Manau, įsivaizduoju, kaip elgtis, kad jiems čia paprasčiausiai nebūtų įdomu. Šeštadienis Kaip visuomet, šeštadieniais ir sekmadieniais filmų per TV daugiausia – tiek, kad juose nelengva ir nepaskęsti. Ką gi, kepurnėsimės. Krūva neblogų, bet dažniausiai jau ne kartą matytų amerikinių filmų. Naujausias – pernykštis „Metų žmogus“ (Man of the Year, 2006) – aišku, žada malonų susitikimą su aktoriumi Robinu Williamsu – o kada toks būdavo nemalonus? Bet režisierius Barry Levinsonas, sendamas, aiškiai praradinėja formą, todėl pasakojimas apie TV vedėją, nutarusį balotiruotis į prezidentus (kažkas girdėta, ar ne?), – – pernelyg rimtas komedijai ir pernelyg paviršutiniškas dramai. Lieka melodrama – ne pats geriausias variantas. Steveno Spielbergo „Terminalas“ (The Terminal, 2004), kur pavadinimo tarptautinėje erdvėje įstringa nebeegzistuojančios Rytų ...

2007-05-11

Taip nelengva suieškoti filmų apie realius, nesintetinius žmones. Ir ne apie „Killing Machines“. Šeštadienis Savo gėdai turiu prisipažinti, kad jau seniai atsisveikinusios senelės gimimo datą taip tiksliai prisimenu, kadangi 1895–ieji – dar ir kino gimimo metai. Šis faktas atėjo į galvą, stebint vieną TV laidą, kurioje pagyvenusi rusų poetė mikliai išsisuko nuo vedėjo klausimo: jei galėtumėt, ką rinktumėtės gyventi, – – dabartį ar sovietų metus? Manau, aš būčiau už kokią XIX amžiaus pabaigą, – – svajingai atsakė senyva moteris. Net cyptelėjau iš malonumo, tik staiga susizgribau: juk tada kino taigi nebuvo... Gyvenau verbalinės ir vizualinės kultūros sandūrų laikais, jos viena kitą gražiai papildė, paskui XX amžiaus 7–ajame dešimtmetyje kinas išgyveno paskutinįjį savo visuotinį „aukso amžių“ – tam, kad dabar, atmetęs bet kokį padorumą, atakuotų jau visus mūsų sąmonės plotus. Tai liūdna. Ir šios dienos repertuaruose atsispindi ...