Didieji ekranai mažame ekrane
Savaitės režimas, užsikrautas keliems metams: antradienį baigti rinkti iš tuomet gausios televizijų pasiūlos vertingiausius ar bent kiek dėmesio vertus kitos savaitės filmus, drauge atrasti jų pavadinimus (nes tie pavadinimai būdavo kaitaliojami pagal TV programų vadovų (ne)išsilavinimą), suskirstyti juos dienomis ar sugrupuoti pagal kokią nors temą, tegul ir siūtą baltais siūlais. Mažiausia dvi dienos kruopštaus ir nuobodaus darbo, ir gal tik tas, kas bandė tai daryti, gali suprasti, kiek jėgų, nervų ir kantrybės šis darbas reikalauja. O po to – lauk, kiek tavo pagarsintų filmų ir kuri televizija neparodys, nes kabelinių televizijų priešaušryje kultūringas žiūrovas rūpėjo mažiausiai. Saulius Macaitis keikdavosi, bet vilkdavo tą jungą, auklėjo televizijas – arba džiaugdavosi kokia retrospektyva, atsikvėpdavo, kad savaitė nebus beviltiška ir nereikės filmų tempti ant kokio kurpalio – arba vėl piktindavosi, nes per vieną dieną bus parodyta tiek filmų, kad vienas dengs kitą. Tobula nebūdavo. Tiksliai įvertino savo poziciją vienu sakiniu: „Dėl ko dar pasidžiaugti ar paurgzti?“ – saviironija gelbėdamasis nuo nuobodybės. „Tu pats to norėjai, Žoržai Dandenai“, – paties kartojama fraze dažnai „paguosdavome“, ir jis neprieštaraudavo, nes iš tiesų – reto idealizmo vedinas – toliau registruodavo kinematografo perliukus eteryje, tikėdamas ir tikėdamasis, kad kam nors tai bus naudinga, kad kas nors ne tik perskaitys, bet ir pažiūrės.
Visiškai visuomeninė vieno žmogaus kino mokykla, savotiškas „likbezas“, konstatuodavome, nes nei valstybė, nei juo labiau pačios televizijos nebūdavo suinteresuotos kino meno propagavimu. Juk iš tiesų dažnai jos net pačios nelabai žinodavo, ką nusipirko: anonsuose koks nors „Amerikietiškas pyragas“ ar kitos „romantinės komedijos“ (ko gero, nemėgstamiausias Sauliaus Macaičio žanras, vertintas kaip kraštutinai kvailas, kvailesnis net už propagandinį „trešą“ a la Michailo Čiaureli „Berlyno žlugimas“ – iš šio, beje, mėgo pasijuokti) ramiai „sanguliauja“ su „Taksistu“ ar bet kokiu kitu kino šedevru, ir abi bus pateiktos žiūrovui lygiomis teisėmis. Ak, ta demokratija ir politinis korektiškumas – dar vienas, bene mirtiniausias Sauliaus priešas, nes perdėm dirbtinis („nekorektiškas kinas – sena mano silpnybė“, prisipažino).
Todėl televizijos vėjų malūnai buvo ta sritis, į kurią Saulius Macaitis (1940-2007), dėl asmeninio gyvenimo peripetijų pasirinkęs Strolios pavardę ir pridūręs Stepoką, savanoriškai nukreipė savo ietis. Ne nugalėti, labiau – tiesiog prusinti žiūrovą, informuoti jį. Antra vertus, negalima manyti, kad tai buvo žvilgsnis vien į žiūrovo pusę ir asmeninė auka – anaiptol, pats irgi daugelį juostų žiūrėjo, sekė, įsirašinėjo vidury nakties, atradinėjo įvairius nematytus šedevrus. Nes žydrasis ekranas buvo ir tas vienintelis, kuriame – be festivalių užsieniuose – galėjo pats kamšyti savo spragas, o retais filmais džiugindavo Lenkijos ar keletas dabar nebeveikiančių Rusijos kanalų. Pirmiausia buvo „Lietuvos ryto“ priedas „TV antena“, kur jis pasisiūlė kas savaitę rinkti „Savaitės filmą“, vėliau – dėlioti ir kiekvienos dienos kino akcentukus. O po to atėjo ilgas omni.lt (vėliau – balsas.lt) laikas: Sauliui nebuvo vis vien, su kokiu redaktorium bendrauti, o Ernestui Parulskiui jautė simpatiją, ir pirmas 2002 m. birželio 14 d. rašinys tapo ilgos „kinematografinės“ draugystės pradžia. Jis rašė matydamas didžiulę prasmę, ir tinklapio komentarai tai tik patvirtindavo, virsdami diskusijų apie kino meną vieta. Reta vieta net lyginant su šiandienos internetinėmis obsesijomis.
Sumanę išleisti Sauliaus Macaičio – Stepoko Strolios „savaitraščius“ su aprašytais kino kūriniais, sėkmingai tebesukamais TV eteryje, vadovavomės keletu sumetimų.
Pirma – tai būtų tarsi pakaitalas neišleistos lietuviškos vieno autoriaus kino enciklopedijos (kurių pilna kitose šalyse, pradedant Leonardu Maltinu). Kaip pats Macaitis rašė apie informacijos stoką – „jau paprasčiau tiesiog pasiimti kokia nors vengrų ar aramėjų kalba – nes Lietuvoje tokio leidinio nėra ir nenusimato – išleistą kino žinyną“. O čia tą filmų žinyną sudarė populiariausias kino kritikas, daug kam buvęs (ir tebeliekantis) kino vertinimo etalonu. Suprantama, tai nėra jo mėgiamiausių filmų sąvadas, o simpatijos ir tiesiog informacija apie tai, ką siūlė pačios televizijos. Tiesa, Macaitis išleido knygą „100 žymiųjų pasaulio filmų“ (Vaga, 2000) – bet ir tai buvo „istorija, kurią būtina žinoti“, o ne jo mėgiamiausios juostos. Tačiau ši daugybė filmų, išdėstytų per penkerius metus, gali būti naudinga norintiems kiek daugiau sužinoti apie filmą, ir iš nevaržomai subjektyvios pusės: vienur bus tik trumpas fabulos nusakymas, kitur – detalios nuorodos, kaip filmą reikėtų žiūrėti. Jei kam nepatinka toks auklėjimas, kuris tiesiog „užveda ant bėgių“ – prašome, Saulius nebūdavo prieš individualų žvilgsnį. Tik žiūrėkite.
Antras pamąstymas, kodėl šis ilgas apžvalgų sąvadas galėtų būti įdomus, daugiau būtų skirtas analizuojantiems medijas (ir čia pirmiausia galima buvo įsivaizduoti neprilygstamą televizijos entuziastą, dabar, deja, taip pat išėjusį Skirmantą Valiulį). Tai nemažas televizijos puslapis, kuriame fiksuota, kaip per keletą metų buvo pateikiami filmai, kaip jie būdavo dėliojami, kaip keitėsi programos ir direktorių preferencijos. Keitėsi, deja, ne į gerą, nes šiandien peržvelgiant kiekvienos savaitės filmų sąrašą, gali iš nuostabos aikčioti: kiek per savaitę būdavo parodoma gerų filmų (nors tada rodėsi mažai) – tokia dozė šiandien išdėliojama mažiausia per mėnesį! Todėl rašiniuose palikome savaičių datas, išbraukdami televizijų valandas, kad jos neapsunkintų skaitymo ir kad kas nepamanytų, kad šiandien tai rodoma. Beje, apžvalgos įdomiai išduoda ne tik televizinę pusę, jos atskleidžia ir kai kurias aktualijas, kuriomis gyveno Lietuva, ir tai yra nemažiau įdomu. Reakcija į ultra-tautiškumą (nors kritikos nusipelnydavo bet koks perspaudimas): „Patriotizmo, Stepokai, patriotizmo! – sukliks koks putotas kaip kumelys, paklaikusių akių trispalvis sovietas“. O filmas „Visa prezidento kariauna“ vertinamas Lietuvos prezidento atstatydinimo kontekste: „Aš nežinau, ar į LNK programą kūrinys pateko atsitiktinai, ar jis specialiai išleidžiamas šiuo Lietuvai dramatišku metu. Šiaip ar taip, sąsajų tarp lietuviškojo ir istorinio Votergeito neįmanoma nepastebėti ir šio profesionalaus, rimto filmo atradimas gali veikti mūsų pilietį stipriai. Menas kartais stebėtinai nuovokiai atsako į tokius klausimus, kurie neturinčius vaizduotės politikus įvaro tiesiog į aklikelį.“
Ir pagaliau – ši elektroninė knyga ir tinklapis gimė iš meilės ir pagarbos pačiam Sauliui Macaičiui ir jo darbui. Tai – tik nedidelė jo rašinių dalis, ir net ne pagrindinių – recenzijų, apžvalgų, kino istorijos puslapių, kuriais buvo dalijamasi dosniai su visais, nes taip buvo aiškiai suvokta kino kritiko misija. Čia jau galime sekti ir jo simpatijas ar ironiją, autoironiją. Be abejo, žaidimus su pačiu savimi, klaidinančius skaitytoją: „Įdomu, kaip jį (Raimondo Vabalo „Marš, marš, tra-ta-ta“ – red.past.) bandys reabilituoti ponas kritikas Macaitis, kuriam, išskyrus „Marytę“, visa, kas pastatyta Lietuvos kino studijoje, – neginčytinai puiku.“ O šalia – ir užšifruoti ar visai atviri mirktelėjimai draugams ir kitiems kino kritikams („Filmas „Nuskendusi Mona“ leis įsitikinti, ar Izolda Keidošiūtė tikrai taip panaši į komikę Bettę Middler, kaip pati giriasi. Aš tai apie kiekvieną jų pasakyčiau „Ji tokia miela‘“.).
Todėl, jei kas kada nagrinės Sauliaus Macaičio kūrybą (ar čia ne per idealistinė svaja?), manome, kad šios apžvalgos leis aiškiau pajusti ir jo atviresnius kritinius argumentus, ir nemenką jo skonių apimtį, ir jo paties gyvenimo nuostatas, – pirmiausia kinas jas ir išduoda.
„Po kelių minučių – Naujieji metai.“ Rašoma pačiose 2004-ųjų išvakarėse. Ir tai ne literatūrinis pasažas, o realybė – likus kelioms minutėms iki (kitų žmonių) šampano šūvių, jis sėdėjo ir rašė. Nes ir nemėgdavo visuotinių švenčių ir isterijų, ir rašymas teikdavo jam kur kas daugiau stabilumo ir patikimumo nei skaičiai kalendoriuje. Ar ne tai ir turėjo mintyse, kai rašė apie vieną mėgstamiausių filmų – Wayne‘o Wango „Dūmą“: „Aš niekada negalėsiu pamiršti tabako parduotuvėlės Odžio (Harvey Keitelis) nelengvai suvokiamo pomėgio. Kas rytą jis fotografuoja vis tą patį Bruklino kamputį priešais parduotuvę. Kitas gal bandytų tapti vadinamosios meninės fotografijos žvaigžde, bet Odžiui to nereikia: iš oro kaitos, iš nepažįstamų figūrų, pereinančių gatvę, iš užfiksuotų kažkokių, atrodo, visai nereikšmingų atsitiktinumų, mikrostebėjimų jo fotoalbumuose metais formuojasi tai, kas ir vadinama ne – niekinama prasme – Kinu, bet pačiu Gyvenimu.“
Saulius Macaitis stebėjo kiną ir pagal jo scenarijus žvelgė į gyvenimą. Kinas jį gelbėjo – ne kaip būdas užsimiršti, bet kaip tikslesnių įžvalgų teikiantis menas. Todėl ir savą jis mėgo parežisuoti, visuomeninį – nuspėti. Stebėtina, bet dažnai būdavo itin tikslus.
Leidinio sudarytojai
Angelė Gurklytė
Vaidas Jauniškis