Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2006-09-22

Sumuštinio dėsnis tikrai egzistuoja. Reikėjo trumpam pranykti iš šių puslapių, kad LTV kaipmat pradėtų reikšmingą čekų „Prahos pavasario“ kino ciklą. Atsiprašau. Šeštadienis Keisti dalykai: nesu fantastinių siaubų gerbėjas, man visai nereikia, kad paskui sapnuotųsi visokie į kūną įlindę ateiviai – savų ligų pakanka. Bet, žiūrėdamas Johno Carpenterio 1982 metų „Padarą“ (The Thing, 1982), vis dėlto pasiduodi galingai režisieriaus fantazijai, supranti, kad būtent iš šio sugestyvaus kūrinio, na, gal dar iš kiek ankstesnio „Svetimo“, idėjų sėmėsi visa gvardija tolesnių žanro juostų – gal net ir Werneris Herzogas, kurio naują juostą „Žydrynė“ matysime šiandien Vilniuje prasidedančioje vokiečių filmų savaitėje. Žinoma, Carpenteris nėra filosofas, kaip žymusis europietis, tačiau postūmį mene kartais sugeba teikti netgi paprasčiausias trešas („trash“). TV1000 kanalas reguliariai vis parodo įsimenančią turkų dramą „Vienišius“ ...

2003-05-16

Matyt, nedaug atsirastų naivuolių, kurie, išgirdę pavadinimą „Malonumų gatvė“ (Rue des plaisirs, 2002), pamanytų apie kokį Disneilendą. Naujos lietuviškos licencinės vaizdajuostės viršelis tokiems atima bet kokias iliuzijas. Erotika – graži ir nelabai „Malonumų gatvėmis“ Prancūzijoje (o gal ir ne joje vienoje) būdavo vadinamos tos, kuriose įsikūrė viešnamiai. Dabar Rytuose, o ir Olandijoje, klesti specifinis „raudonųjų žibintų“ įvaizdis. Tačiau populiaraus prancūzų režisieriaus Patrice'o Leconte'o filmas – visai ne apie tas rimbais apsiginklavusias nimfas, ir dienomis, ir naktimis sėdinčias specialiose didmiesčių vitrinose. Tai juosta, greičiau poetizuojanti – ne, ne patį amatą, o tą specifinę jo aurą, kuri Prancūzijoje kadaise buvo ypač stipri. P. Leconte'as turbūt nėra iš „didžiųjų“ savo krašto režisierių. Bet jis neprastas stilistas; žiūrovai gal dar prisimena jo dailų „Tango“, istorinę atšiaurią „San Pjero salos našlę“ ...