Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2005-12-23

Tik užsimink, kad nori šventės, ir štai ji užlipina tau akis, ausis, net nosį sacharinine mase. Viešpatie, kokia mąstymo inercija!.. Šeštadienis Viskas prasideda jau nuo pavadinimo – lenkai Kūčių rytą atveria kino puslapį „Mažasis angeliukas“. O tada jau viskas lekia vis didesniu greičiu, kaip ir privalo būti visuomenėse, per pusamžį išmokytose mąstyti vienodai. „Kalėdų karštinė“ su Švarcu, „Kalėdiniai namų džiaugsmai“, „Profesija – Kalėdų senis“, net siaubingo skonio (tiksliau, beskonybės) „Peliukas Stiuartas Litlis“, nes per Kalėdas priimta kalbėti, tegul net meluoti, kaip jautriai mes mylime mažuosius savo brolius. Aptarinėti tokių proginių juostų neįmanoma, su jomis galima nebent susitaikyti, perjunginėjant kanalus ir regint vis tą patį. Jeigu ekrane – ne tiesioginės Kalėdų emocijos, tai dažniausiai filmai, išsikovoję šeimyninių, visuomet džiugiai laukiamų, reputaciją: guvi fantastinė komedija „Vyrai juodais drabužiais“, ...

2003-07-04

Miniatiūrinė Julianne Moore nuo licencinės vaizdajuostės „Toli nuo dangaus“ mažytės viršelio reprodukcijos šį kartą specialiai skiriama šios aktorės didžiam gerbėjui ir mūsų skaitytojui Aurelijui. Geras skonis. Vaizdelis, kuris išsiskiria Nors toks Aurelijus realiai egzistuoja ir tikrai domisi geru kinu, čia, žinoma, pokštauju. Toddo Hayneso „Toli nuo dangaus“ (Far from Heaven, 2002) aktorė iš tiesų pelnė Venecijos „Liūtą“, bet man norisi pakalbėti pirmiausia apie kažką kita, ne tiek apie jos herojės – 6–ojo dešimtmečio Amerikos provincijos damutės, kurios netikra egzistencija mūsų akyse subyra, – pasaulėlį, nelauktai virstantį dramatišku, bet pasauliu. „Toli nuo dangaus“ pirmiausia išsiskiria stilizuotu grožiu. Kadre, atrodo, – vis tie patys pažįstami objektai, bet rudens lapų spalvų siutas dailučių plytinių kotedžų fone, juodos ir auksinės, žydros ir tamsiai rudos deriniai stiliaus vientisumu, nelauktais disonansais ar trapia, ...