Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2004-06-11

Žodis „gausa“ nebūtinai naudotinas vien tik teigiama prasme. Būna – na, dukart per metus – tokių dienų, kai įdomūs retoki filmai tiesiog braunasi viens per kitą, reikalauja dėmesio, o pagal laiką gali pasižiūrėti nebent jų fragmentus. Birželio 12–oji – ne visai tas atvejis. Filmų, ir tokių, kurie ne kas savaitę demonstruojami, tikrai apstu, žanrai kuo įvairiausi, bet ar yra tokių kūrinių, dėl kokių atsisakytum, pavyzdžiui, pasimatymo? Na, tokių primityvų, kaip TV serialo apie Olimpą išspaudos – „Jaunasis Heraklis“, irgi nedaug, bet likusieji vargiai peržengia tiesiog normalų profesinį lygį. Man, pavyzdžiui, patinka amerikiečių postmodernisto Timo Burtono nekasdieniška vaizduotė. Jo mažiukai piktdžiugiški marsiečiai, įvarę galvos skausmą prezidentui Jackui Nicholsonui, vis ieškančiam oficialiai, pagal Žemės tradicijas apiforminto kontakto, triukšmingai tyčiojasi iš mūsų, žemiečių, smagioje fantastinėje komedijoje „Marsas atakuoja“ ...

2002-10-05

Liūdno, nedrąsaus žvilgsnio aktorius Kevinas Spacey, kurio „Amerikietiškų grožybių“ personažas jau nuo pirmo kadro yra pasmerktas myriop, nėra linksmuolis ir naujoje fantastinėje juostoje „K–PAKS“ (arba „Planeta K–PAKS“). Mūsų ekranuose jos nebuvo, galima tik pirkti ar nuomoti vaizdajuostę. Fantastikos spalvos Regis, per dešimtmetį lietuvių kino platintojai galėjo ir įsigyti šiokios tokios patirties. Bet nuomonės jie taip ir nesusikūrė. Pasiskaito kur nors apie naują fantastinę juostą „Ženklai“, na, ir čiumpa, nors nuobodu neišpasakytai. Tuo tarpu Iainas Softley, „K–PAKS“ (K–PAX, 2001) režisierius, į, atrodytų, visiškai realistinę nūdieną (šeimyninis gyvenimas, psichiatrijos institutas, irgi jau tapęs banalybe, mokslininkų buitis) įlieja vieną tik vieną fantastikos elementą. Tačiau filmą žiūrint nepalieka dėmesys, net pavirstantis nekantrumu: na, kas gi jis iš tikrųjų tas Kevino Spacey Proutas, besisakantis esąs ateivis iš ...