Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-04-13

Po velykinės filmų griūties atėjo serialų metas. Jiems tiesiog negaliu persiplėšti. Šeštadienis Nors iš pat pradžių atsiribojau nuo televizinių darbų, čia pat negaliu nepasakyti, kad Marko Zacharovo televizinis – bet ne serialas, tik dviejų serijų filmas „Tas pats Miunhauzenas“ (Tot samyj Miunhauzen, 1979) su Olegu Jankovskiu (Miunhauzenas) bei Ina Čiurikova (jo išmintinga žmona) – bene geriausias iš visų kine matytų didžiojo melagio istorijos variantų, kurių prisirinktų apie 20. Net už Terry Giliamo juostą, jau nekalbant apie sunkiasvorę vokiečių 1943 metų versiją, pernai pamatytą „Skalvijoje“. Zacharovo – protinga linksmybė, pro kurią vis atsargiai prasišviečia sovietinės realybės 1979 metų neviltis. TV3 kanalas kažkodėl pabūgo duoti populiarų laiką geriausiam iš paskutiniųjų Kinijos kino atnaujintojų Zhango Yimou filmų, 1999 metų nuoširdžiai, liūdnai ir, nepaisant nieko, gyvybingai dramai „Kelias namo“(Wo de fu qin mu qin, angl.The ...

2006-04-28

Išskyrus tris keturis retesnius (nebūtinai naujus) ir žiūrėtinus filmus, namų kino žiūrovų laukia atostogos. Liūdina nuojauta, kad ateityje bus tik prasčiau... Šeštadienis Nosį nukabinti pirmiausia verčia beveik vienodas žiūrovo gąsdinimas ar toks pat primityvus juokinimas, ašarų spaudimas. Galima pradėti žiūrėti vieną juostą, tęsti kitos viduriu, baigti trečiosios finalu. Niekas nesikeis: matysite tik tą patį vieną nesibaigiantį B klasės filmą. Kas iš to, kad vienur gąsdins lavinos, meningitas, kitur – liūtai žmogėdros, juokins (turėtų juokinti) kung fu kovotojų nesėkmės ar graudins indai. Nors geografija skiriasi – vienas ir tas pats infantilumas. Mano laikais tokiu vaizdu džiaugdavosi nebent kokie trečiokėliai. Profesionalus Rytų kovų filmas „Skraidantys durklai“ gal ir vertėtų būti akcentuotas, bet atpuola vėl todėl, kad jau rodytas ir rodytas. Be to, Kinijos kino pirmasis atnaujintojas Zhangas Yimou kadaise (kad ir „Raudonajame gaoliane“, ...

2006-02-18

Šioji žiemos sportų savaitė sudavė kinui per TV jei ne mirtiną smūgį, tai labai rimtą. Sporto fanai laimingi, o mūsų bent akys pailsės. Šeštadienis Ne, iš tikrųjų, kinui savaitė tokia nepalanki, kad net žadančios rubrikos šį kartą pasuoja, o „Elito kino“ nebus apskritai. Gal kam labai elitinė atrodo anglų melodrama „Vyro ašaros“? Pirmiausia perspėsiu, kad daug kas ją matė pavadinimu „Žmogus, kuris verkė“ (The Man Who Cried, 2000) – nesupainiokit. Režisierė Sally Potter turi avangardistės reputaciją, o jau aktorių pavardės – nuo Christine'os Ricci iki Olego Jankovskio ir Johnny Deppo, epizodinį čigoną vaidinančio. Bet filmui, reklamuojamam kaip tikra istorija, katastrofiškai stinga būtent autentiškumo. Žydų bėgimas iš ankstyvosios sovietų Rusijos ekrane atrodo kaip pramoginė (ir, žinoma, boheminė) kelionė. Autentiškumą žada ir komedijos „Lopas“ Adamsas“ (Patch Adams, 1998) autoriai, netgi kišdami į filmo titrus kažkokio ...

2005-12-23

Tik užsimink, kad nori šventės, ir štai ji užlipina tau akis, ausis, net nosį sacharinine mase. Viešpatie, kokia mąstymo inercija!.. Šeštadienis Viskas prasideda jau nuo pavadinimo – lenkai Kūčių rytą atveria kino puslapį „Mažasis angeliukas“. O tada jau viskas lekia vis didesniu greičiu, kaip ir privalo būti visuomenėse, per pusamžį išmokytose mąstyti vienodai. „Kalėdų karštinė“ su Švarcu, „Kalėdiniai namų džiaugsmai“, „Profesija – Kalėdų senis“, net siaubingo skonio (tiksliau, beskonybės) „Peliukas Stiuartas Litlis“, nes per Kalėdas priimta kalbėti, tegul net meluoti, kaip jautriai mes mylime mažuosius savo brolius. Aptarinėti tokių proginių juostų neįmanoma, su jomis galima nebent susitaikyti, perjunginėjant kanalus ir regint vis tą patį. Jeigu ekrane – ne tiesioginės Kalėdų emocijos, tai dažniausiai filmai, išsikovoję šeimyninių, visuomet džiugiai laukiamų, reputaciją: guvi fantastinė komedija „Vyrai juodais drabužiais“, ...