Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2006-03-10

Lietuvos kino teatrai tikina, kad kinas gimsta vien Holivude. Liūdna, kai prisideda televizijos, kai iš viso turtingo kino pasaulio užklysta tik reti nestandartiniai kitų šalių filmai. Šeštadienis Amerikietiškai lietuviško repertuaro diena. Kodėl lietuviško – aišku, juk vis dėlto Kovo 11–oji, antroji iš eilės Nepriklausomybės diena! Skamba gana absurdiškai, kaip ir reikia nereikia vis iškabinėjamos ir tuo nuvertinamos nacionalinės trispalvės. Dar kas nepatriotu apšauks. Bet ką aš kaltas, kad Vasario 16–oji įaugo sąmonėn tuomet, kai apie ją nė prabilti nebuvo galima, ir man jos visai pakanka, tada jaučiu tęstinumą, o kai analogiškos šventės dvi, atrodo, susikūrė kažkokia Lietuva–2. Na, baigsiu postringauti ne į temą, tik pasidžiaugsiu, kad ta proga vėl galima pakvailioti su Tadu Blinda, o labai surimtėjęs BTV kanalas ta proga parodys visą dokumentinių filmų programą: ir „Baladę apie Daumantą“, ir juostą apie Stasį Lozoraitį („Vilties prezidentas“), ...

2004-01-16

Sprendžiant pagal televizijų repertuarą, jos po truputį ima busti iš Naujųjų metų karštinės ir grįžta į kasdienybę, sakančią kad nauji metai vis dėlto atėjo, reikia vėl dirbti ir ieškoti filmų. Nes tiek, kiek filmų kaip fejerverkų buvo „iššaudyta“ per šventes, normaliu tempu rodant galėjo užtekti iki kokių nors Velykų. Tačiau televizijos, atrodo, nelabai turi specialistų, kurie geriau apskaičiuotų visą verslą net ne kino meno, bet paties verslo požiūriu: juk per šventes parodyti geri – ar nelabai, tegul ir muilas, bet taip pat padoresnis – filmai traukia reklamą. Tačiau ar protingas verslininkas dėtų savo reklamą būtent prie to filmo, kai kitais trimis kanalais eina ne prastesni, o reklamos minutės žiūrovų ir „panaudojamos“ tam, kad kuo skubiau persijungtų kanalą, norėdami įsitikinti, „ar ten nerodo geresnio?“ Todėl jei „supratingas“ verslininkas norėtų, jis gali dar ir šiandien „pasivyti“ šventes ir užsakyti reklamą ...

2003-11-21

Gana turtinga savaitė. Ypač namuose per teledėžę žiūrimais filmais, nors vaizdajuosčių leidėjai irgi bent jau žada nemažai įdomaus. Vaizdajuostės Tie, kurie patingėjo nueiti į kino teatrus pasižiūrėti Romano Polanskio plačiai išgarsėjusio „Pianisto“ (The Pianist, 2002 – pernykštė Kanų „Auksinė palmės šakelė“, net keli „Oskarai“), dabar pasiskolins arba įsigis lietuvišką licencinę vaizdajuostę. Bet ar efektas bus tas pats? Seniai žinoma, kad filmai, turintys masinių scenų (o čia – ir žydų tremties į fašistų okupuotos Lenkijos konclagerius vaizdai, ir garsusis Varšuvos sukilimas), namų ekrane, kad ir koks didelis jis būtų, vis dėlto smarkiai pralošia. Ir svarbu ne tik detalėmis įžiūrėti masinę sceną, svarbus psichologinis jos visavertiškumo komponentas – pilna žmonių salė, vieningas žiūrovų minios alsavimas. Kita vertus, namie žiūrėdami „Pianistą“, jūs galėsite neblogai įsijausti į prisiekusio individualisto ...

2002-09-14

Dieviškos Tomo Cruise'o šypsenos ir pietietiško populiarių merginų Cameron Diaz, Penelopės Cruz grožio bei temperamento gerbėjams ir gerbėjoms „Melofanas“ siūlo naują licencinę lietuviškai įgarsintą „Vanilinio dangaus“ vaizdajuostę. Mistika, trilerio elementai ir dar seksas – kokie masinantys dalykai! Ne mano kinas Tiesą pasakius, „Vanilinį dangų“ (Vanilla Sky, 2001) traktuoju tik kaip prastesnį ispanų režisieriaus Alejandro Amenabaro filmo „Atmerk akis“ plagiatą. Ne, žinoma, visi juridiniai veiksmai čia buvo įvykdyti ir „Vanilinis dangus“ turi visišką teisę vadintis miglotu „perdirbinio“ („remake“) terminu. Miglotu, nes kitose šalyse perdirbiniai paprastai nekuriami, juos pamėgo tik Holivudas, stokodamas savų originalių idėjų ir spekuliuodamas kone patologišku amerikiečių nenoru girdėti svetimą kalbą, skaityti subtitrus. Mistikai jei ir reikalinga logika, tai savotiška. Ispanų filme ji atitiko gero kino reikalavimus, o amerikiečių ...