2004-05-28
Retai įsijungiu televizorių. Jau ką žiūrėti visokių lietuvių politinių apsišaukėlių, prastai vaidinančių mąstančius žmones, šou, verčiau koks filmas. Įvairus šeštadienis Mūsų politikieriai, nepaisant jų tariamų „programų“ skirtumo, jau tokie vienodi, kad pasigaili tokių monotoniškų stebuklų šalyje užgimęs. Patriotizmo, Stepokai, patriotizmo! – sukliks koks putotas kaip kumelys, paklaikusių akių trispalvis sovietas. Kad daugiau pasitaikytų tikrų filmų, gal nebūtų ir to nuolatinio diskomforto. Pasislėptume. Bet ir čia, žinoma, nelengva apsieiti be aliuzijų. Kažkodėl man atrodo, kad kovingas neprofesionalas, Napoleono karų kapitonas, vien per užsispyrimą pražudęs „Medūzos“ fregatą, buvo lietuviškų šaknų pilietis. Prancūzų filmas „Medūzos plaustas“ (Le radeau de la Méduse, 1998), pavadintas pagal garsųjį alegorinį T. Jericot paveikslą, matyt, rodomas taip vėlai, kad mes – šiukštu – ko nors neatpažintume. Kaip sparčiai ...