Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-03-30

Nors yra ir premjerų, ir gerokai (nors nepelnytai) primirštų juostų, vis dėlto šią savaitę daugiausia tokių, kurios kartojamos dar kiek per anksti. Šeštadienis Derlinga žanrinių filmų diena. Daugiausia, aišku, komedijų. Ne paskutinę vietą tarp jų užima parodijinio atspalvio „Žmogus, kuris žinojo per mažai“ (The Man Who Knew Too Little, 1997) – net pavadintas beveik kaip sero Hichcocko dusyk filmuotas (nespalvotas ir sumodernintas) šnipų trileris „Žmogus, kuris žinojo per daug“. Užuomina aiški. Tik tiek, kad mieląjį Billą Murray, kurį galėsim matyti dar ir rytoj, vargiai kas pavadintų superagentu. O gal čia toks specialus pragariškas sumanymas? – svarsto gana juokingos juostos fone veikiantys rusų ir anglų „vanagai“. Rono Howardo 1999–ųjų „Edo televizija“ (Edtv, 1999), man regis, kur kas menkesniu lygiu varijuoja tik prieš metus sukurtos, o jau klasikinės Peterio Weiro „Trumano šou“ erdvėje užprogramuotus dalykus, pagrindinis kurių – privataus ...

2006-07-14

Užmetęs akį į programas, pasijunti lyg kartojamų filmų kino teatre. Bet kitų kraštų televizijos irgi nelepina premjeromis. Šeštadienis Diena – tarsi po geriausio žmogaus draugo vilko ženklu. Jis puikuojasi net dviejų filmų pavadinimuose. Dokumentinio pagrindo trileryje „Vilkas“ (El Lobo, 2004) – toks pagrindinio herojaus pseudonimas. Ispanija, 8–asis dešimtmetis, paskutinės Franco režimo dienos šiame ispanų filme atkurtos visai neblogai. O dailiosios lyties žiūrovės greičiausiai įsidėmės jauno, ne tik gražaus, bet ir vaidinti sugebančio aktoriaus Eduardo Noriegos vardą: jis čia kuria neva darbininką, o iš tikrųjų – į stambią teroristų organizaciją įdiegtą slaptąjį agentą. Kita tokia juosta – „Žmogus vilkas“ (Beowulf, 1999) arba tiesiog „Vilkolakis“ lyg ir teikė daugiau meniškumo vilčių, nes sukurtas pagal anoniminę VI amžiaus saksų legendą. Deja, žiauriam veiksmo filmui šis faktas liko tiesiog nevykusiu alibi, nes iš masės ...

2005-03-21

Pastarojo meto spaudą, TV laidas ir ypač pokalbių svetaines užplūdo vienintelė tema: lietuvių kino finansavimas. Visi supranta viską. Pasirodo, kiekvienas lietuvis – potencialus kino režisierius. Tapęs juo, maudausi svetimuose piniguose, nieko nedirbu, o kad kas nors stogą bankui užstato, filmą baigti norėdamas, tai čia netipiškas reiškinys. Tegyvuoja meno saviveikla! Šeštadienis Kadaise Lietuvoje buvo išleista literato ir gamtininko Farley Mowato knyga „Nebijok vilko“ („Never Cry Woolf“) (Never Cry Wolf, 1983). Labai patraukli, patrauklus – ne tik vaikams – ir filmas, nukeliąs žiūrovą į Kanados tundrą, kurioje mokslininkas (Charlesas Martinas Smitas), turėjęs išankstinę užduotį sukompromituoti vilkus kaip nepaprastai žalingus gyvūnus, visiškai pakeitė nuomonę ir tapo karštu jų gynėju. Šiandien repertuaruose galima rasti ir tokių prasmingų, ir labai linksmų juostų, ir neblogos pramogos. Prie pastarosios priskirčiau ne du banalius veiksmo filmus ...