Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-07-27

Tokio nykaus vaizdelio senokai neteko regėti. Tik išnaršius visų įtartiniausių kanalų programas, kažkas – be ypatingo įsitikinimo – dar užkibo. Šeštadienis Pagrindiniai mūsų kanalai, tarsi pamiršę šeštadienio nuostatas, šįkart suformavo programas daugiausiai iš tokių juostų, kurios, paeiliui pažiūrėtos, galėtų nebent stumtelėti į depresiją. Net profesinio linksmintojo Steveno Spielbergo meistriškai sukaltas „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report, 2002), herojumi pasirinkęs Tomą Cruise'ą, kurio pati išraiška gali kelti, atrodo, vien tik pakilias emocijas, iš esmės įkvepia nepasitikėjimą visokiomis nusikaltimų prevencijomis, objektyviai „nuramina“: kaip gyvename tarp kasdienių beprasmiškiausių pavojų, taip ir gyvensime. Ką jau tada kalbėti apie filmus, kurių programa ir buvo tokia – kuo negailestingiau įtempti publikos nervus? Čia ir naujas (tiesa, momentais kiek vaikiškas) kanadiečių pasakojimas „Negyvųjų šnabždesiai“, ir ...

2006-02-10

Žiemos olimpiada mums, kino mėgėjams, – ne kliūtis. Juk šią savaitę – ir Vasario 16–osios šventė, ir dar Valentino diena. Vadinasi, priderinti filmai. Šeštadienis Norisi banaliai atsidusti: kaip bėga laikas... Iš tiesų, atrodo, tik vakar (iš tikrųjų 2001–aisiais) visiems buvo didžiulė staigmena jauno britų režisieriaus Stepheno Daldry drama „Bilis Eliotas“ (Billy Elliot, 2000) apie berniūkštį iš Šiaurės Anglijos kalnakasių miestelio, nelauktai sau atradusį klasikinio baleto grožį, o autorius jau pastatė puikias „Valandas“, baigia „Everestą“. Jamie Bellas, tada vaidinęs atkaklųjį paauglį, atrodė atsitiktinai rastas vunderkindas, o šiandien jis jau brandus jaunas aktorius, kurį dėl pavardės kviečia ne tik į naująjį „King Kongą“, bet kuris savaip įprasmina ir visą sunkų ką tik matytos „Brangiosios Vendi“ psichologiškumą. Į kitą – šįkart airių – mažą miestelį nukelia linksmas filmas „Visai šalia“. Izoliuotame ...

2004-09-17

Asmeniniai mano planai šią televizinę savaitę – minimalūs: pažiūrėsiu dar vieną puikų ankstyvą Milošo Formano filmą, ir pakaks. Deja, priedermė verčia šlaistytis po visų dienų programas, nors naujų atradimų jos nepadovanos nei autoriui, nei, manau, jums. Šeštadienis Panašu, kad LNK perėmė estafetę iš „RenTV“ kanalo, aną savaitę rengusio Jackie Chano festivalį. Šiandien LNK rodo net du – senesnį ir naujesnį – filmus su mikliuoju honkongiečiu. „Girtas meistras“ – jau beveik klasika, tačiau šis mūsų dienomis mėgstamas valkioti žodis nereiškia universaliosios kino klasikos, ji neperžengia Jackie ir jo galimybių ribų. „Kas aš esu?“ naudoja vis dar madingą atminties praradimo temą. Aišku, Jackie Chano herojus ją praranda ne dėl bendro fizinio neįgalumo, ne dėl senatvės (žvaigždė negali senti, tai būtų tiesiog šventvagystė!), o dėl visokius pavojus žadančių slaptosios tarnybos veiksmų. Gerą naują dramą „21 gramas“ apie širdies ...

2003-10-17

„Čikaga“ (Chicago, 2002) buvo sutikta pavydėtinai ir net kiek, įtartum, nesuprantamai, – penki „Oskarai“... Šiandien nuo Niujorko Brodvėjaus iki Londono Vest Endo muzikinių teatrų moterys traukia daineles apie tai, kaip jos užmušė savo niekingus vyrus, ir vietoj teisingumo triumfuoja šou ir šlovė scenoje. Moteris su kalašnikovu ir jei ji – ne Lara Kroft, – naujas akcentas pramogų sferoje. Bet apdovanojimai ir populiarumas suprantami. Pats siužetas nebūtų labai originalus, išskyrus minėtą akcentą: vyrus sudorojusios moterys (lyg ir pelnytai, nes – už tai, kad jas mušė, ilgus amžius nuo Ievos laikų jos kentė pažeminimą, už vyrų girtuokliavimą ir visas kitas nuodėmes) pakliūva į kalėjimą, bet jas išgelbsti populiarumas, o su juo – ir atidesnis žioplų teisėjų įsigilinimas į bylas. Kadangi Amerikos svajų fabrikus valdo šlovės troškulys, čia jis apima ir socialinį, jei ne buitinį teisingumą. Pakliuvusi į kalėjimą Roksi Hart (Renee Zellveger)... ...

2002-08-17

Pagaliau ant „Melofano“ prekystalių – spalvinga licencinė lietuviškai įgarsinta vaizdajuostė su vienu triukšmingiausių pastarųjų metų filmu „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge!, 2001). Triukšmo apstu ir ekrane, ir aplink jį. Žinau, yra beatodairiškų entuziastų, yra tokių pačių kategoriškų skeptikų, tačiau viena aišku tikrai: tokia dovana gėdos nepadarytų. Siaučiantis vaizdas Ne dėl kokio „aukso vidurio“ ieškojimo, o visiškai nuoširdžiai prisipažinsiu: australų kilmės režisieriaus Bazo Luhrmanno „Mulen Ružas“, atsispirdamas garsiojo Paryžiaus kabareto istorinio egzistavimo, kuria ekrane atvirą modernią improvizaciją šia tema, pirmojoje filmo pusėje nuoširdžiai imponuodamas humoru, dinamika, muzikalumu, ironiškomis epochų samplaikomis, tačiau kūrinys bandomas visą laiką išdainuoti aukščiausia gaida, o tai į antrą jo pusę paprasčiausiai ima varginti. Nenoriu būti kranklys, bet jeigu Luhrmannas ir toliau eksploatuos savąjį temperamentą ...