Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2005-07-18

Galima žiūrėti. Galima tinginiauti. Galima tinginiauti žiūrint – o tai, kiek man žinoma, – daugelio idealas. Šeštadienis Tiesą pasakius, būtų galima įdėti per visą puslapį vulkaniškojo būtųjų laikų prancūzų komiko Louiso de Funeso portretą ir tuo šią apžvalgą užbaigti. Mat šiandien rodoma komedija „Žandaras pramogauja“ (Le gendarme en balade, 1970) nėra vienintelis Funeso pasirodymas šią savaitę, jo bus ir kituose kanaluose. Gal ir prasminga: dinamiško komiko ir mūsų, tingiai susmukusių prie TV, kontrastas. Juk de Funesas toks – jis suvaidins už save, mane ir dar tris. Amerikiečiai juokauja kiek kitaip, be to pamišusio žydiškai prancūziško tempo. Johnas Travolta nori praturtėti (ar bent jau išvengti bankroto) „Laiminguose skaičiuose“ per loterijas, o Adamas Baldwinas – trokšdamas Vašingtone įkurti savą taksi firmą. Tai gana koloritingas – tiesa, labiau antraplaniais personažais – filmas „Kolumbijos apygardos taksi“, irgi išsaugantis ...

2004-05-28

Retai įsijungiu televizorių. Jau ką žiūrėti visokių lietuvių politinių apsišaukėlių, prastai vaidinančių mąstančius žmones, šou, verčiau koks filmas. Įvairus šeštadienis Mūsų politikieriai, nepaisant jų tariamų „programų“ skirtumo, jau tokie vienodi, kad pasigaili tokių monotoniškų stebuklų šalyje užgimęs. Patriotizmo, Stepokai, patriotizmo! – sukliks koks putotas kaip kumelys, paklaikusių akių trispalvis sovietas. Kad daugiau pasitaikytų tikrų filmų, gal nebūtų ir to nuolatinio diskomforto. Pasislėptume. Bet ir čia, žinoma, nelengva apsieiti be aliuzijų. Kažkodėl man atrodo, kad kovingas neprofesionalas, Napoleono karų kapitonas, vien per užsispyrimą pražudęs „Medūzos“ fregatą, buvo lietuviškų šaknų pilietis. Prancūzų filmas „Medūzos plaustas“ (Le radeau de la Méduse, 1998), pavadintas pagal garsųjį alegorinį T. Jericot paveikslą, matyt, rodomas taip vėlai, kad mes – šiukštu – ko nors neatpažintume. Kaip sparčiai ...