Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2006-08-04

Pasiimi programą, emocingai reaguoji: ne, niekada! O paskui, žiūrėk, vis dėlto iškapstai kažką vertingesnio, reto, apie ką nepranešti kitiems negali... Šeštadienis Nemažai gana paviršutiniškų kino juostų, kurios tuoj pat ir pasimiršta. Iš tokių, kaip man atrodo, – melodraminė komedija „Kietas tėtušis“ (Big Daddy, 1999) su Amerikoje mėgstamu, o Lietuvoje – nepripažįstamu komiku Adamu Sandleriu. Čia jis sentimentalus tipas, prisirišantis prie įsūnyto vaiko, bet pats, kaip teigia kai kurie recenzentai, pagal protinį išsivystymą sustojęs ties 12–kos metų riba. Oi, nenorėkite iš Sandlerio intelekto, jo privalumas – kaip tik naivumas. Vaikų įsūnijimai – turbūt tikra amerikiečių manija, nes kitame dienos filme – veiksmo juostoje „Ketvirtadienis“ (Thursday, 1998) – šis motyvas irgi pasigirsta. Bet trankiau čia girdimi narkotikų prekeivių šūviai: ne veltui kai kuriose šalyse net šio filmo pavadinimas yra sukonkretinamas į „Kruvinąjį ...

2005-04-22

Pilkoka savaitė su retais žybsniais. Anokia čia naujiena, blogiau, kad tokios vis gausėja. Ir žmogaus, mėgstančio normalų kiną, arba tokio, kuris, pavyzdžiui, bėdos yra prie televizoriaus prikaustytas, man nuoširdžiai gaila. Šeštadienis Iš pradžių, paviršutiniškai peržvelgus šeštadienio repertuarus, pasirodė, kad visi geresni filmai ir vėl – tik iš nesuskaičiuojamų pakartojimų sferos. Turbūt taip galima pasakyti apie „Bėgantį taikinį“, bene reikšmingiausią Jeano–Claude'o Van Damme'o trilerį, kurio pobūdį rodo jau vien pavadinimas, apie žavingos kelionės, kurią temdo šantažuotojas, istoriją filme „Žinau, ką veikei aną vasarą“, pagaliau apie išvien demonstruojamą „Talentingąjį misterį Riplį“, iš dalies tarsi kartojantį anksčiau paminėtos juostos formulę: išorinis grožis ir nusikaltimo siaubas. Ekrano siaubas – įvairiausiomis formomis – šeštadienį užtikrintai dominuoja. Negi gali ir vėl rimtai siūlyti šiek tiek apipelėjusį ...

2004-07-16

Cha cha! 1 Baltijos kanalas pagaliau, ilgai kvailinęs, parodė, kad ir kupiūruotą, Marco Ferreri įžymųjį filmą „Sudie, patine“. Pasitvirtino vienas manųjų spėliojimų. Sprendžiant iš įžanginio televizijos titro, gąsdinančio žiaurumu bei erotika, Maskva pasidarė labai padori. Tiesa, rusiški kanalai tyli, rodydami kito italo Tinto Brasso „pornuchas“, jų pačių reklama dažnai net stebina brutaliausiu „liaudišku“ chamizmu, o Ferreri, liūdnai ir sarkastiškai aptaręs ateities moteriškos visuomenės pavojus, pasirodė pavojingas. Mat žiūrint reklamą reikia žvengti ir tikėti, o klasiko antiutopija skatina dar ir mąstyti. Vėl totalitarėjančiose platumose tai aiškiai nepageidautina. Šeštadienis Pilkųjų ląstelių darbo reikalaujančių filmų šį šeštadienį – mažiau, negu įprasta. Patikėkit, ne iš gero gyvenimo tenka jums priminti žiūrėtą nužiūrėtą 1985 metų erotinę juostą „9 1/2 savaitės“ (Nine 1/2 Weeks, 1986) ar kiek vėlesnį trilerį ...