Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2006-02-24

Turino sportai sekmadienį baigiasi, bet nuo to nelengviau: geri nauji (o tokių apskritai nedaug) filmai sunkiai prieinami arba dėl beprotiško laiko, arba dėl kanalo, o vidutinybė klesti kaip visada. Šeštadienis Šiandien galime įsitikinti, kad Prancūzijoje damos baigia užkariauti kiną. Jeanne Labrune pasirašė neatsakingą komediją „Jums puokštė“ (C'est le bouquet!, 2002), kurioje nesusipratimų dėl gėlių puokštės virtinė primena gal tik prancūzų bulvarinio teatro tradicijas. Rimtesnė juosta – „Karaliaus dukterys“ (Saint–Cyr, 2000), kurios jauna kūrėja Patrizia Mazuy tėvynėje netgi pelnė 2000 metų Jeano Vigo prizą, duodantį jaunimui tarsi kokį pasitikėjimo avansą. Tiesa, ten filmas – kaip ir visur pasaulyje – vadinasi „Sen Syras“, pagal vietovę, kurioje dar XVII amžiuje buvo įkurtas kilmingų merginų pensionas. Šią idėją realizavo Liudviko XIV favoritė madam de Mantenon, kurią kaip visuomet išraiškingai kuria Isabelle Huppert. Nors kūrinys ...

2004-06-26

Turiu atsiprašyti už rusų „1 Baltijos kanalą“, aną savaitę nelauktai pakeitusį mano aprašytą puikią futurologinę fantaziją „Sudie, patine“ nutrintu „Žaisliuku“. Žinoma, jeigu Maskvos scenarijai šiomis dienomis klestės per lietuviškus rinkimus, tokie pokštai netruks atrodyti tik labai nekalti. Šeštadienis Po panašių triukų baisoka siūlyti kad ir įdomius kanalo filmus: o gal kas specialiai susiplanuos dieną ir gaus kaip mazgote? Bet nelengva apsispręsti ir dėl lietuviškos kabelinės televizijos „Vinita“, kurios reklamos keičia viena kitą šauniai, o štai filmų kadrai nuolatos ima drebėti, gadindami regėjimą. Maloni šios įstaigos moteris, kurią painformavau, berods, prieš dvi savaites, atsiduso: „Jūs ne vienas skundžiatės...“ Bet situacija kol kas nekinta. Gal ji bus pakitusi bent šeštadienį, kai „Vinita“ rodys skandalingai pagarsėjusį Larry Clarko „Keną Parką“ (Ken Park, 2002). Ne, nesu koks pornografijos gerbėjas, nors dėl ...

2003-08-18

Nieko čia taip labai naujo, bet visuomet pasitaiko didelių ir mažaūgių žmonių, kaip filmų – net neskirstau į prastus ir gerus, – kurie remiasi išskirtiniais įvykiais bei herojais, ir tokių, kurie tik atspindi nepagražintą realybę. Pastarojo tipo filmus šiandien kurti reikia nemažai drąsos, ir kaip tik tokiems priklauso Kanuose pernai premijuotas suomių vunderkindo Akio Kaurismäkio „Žmogus be praeities“ (Mies vailla menneisyyttä, angl. The Man Without a Past, 2002), sulaukęs lietuviškos vaizdajuostės. Ne iš kelmo spirti „Pianistui“, pelniusiam „Auksinę palmės šakelę“, Kanuose mandagiai paplojo. „Žmogui be praeities“, apdovanotam Didžiuoju žiuri prizu (Kanuose juo tenkindavosi ir Bergmanas, ir Tarkovskis, ir Bressonas, todėl jį visi priprato laikyti tikruoju žymiojo festivalio pripažinimu, na, o „šakelė“ tekdavo – nes reikia), sukėlė audringą ovaciją. Nesvarbu, kad režisierius, net tokią akimirką aiškiai papiktnaudžiavęs rusų vodka, ...

2002-11-22

  Naujos vaizdajuostės viršelyje – dvi žmonių grupės. Tai, kaip ir apibūdina pavadinimas, „Miestelėnai ir garsenybės“. Kam neįdomu pasižiūrėti, kaip filmuojamas kinas? Šią nenaują situaciją puikus komediografas Davidas Mametas sprendžia visai šmaikščiai. Ansambliai Naujame filme „Miestelėnai ir garsenybės“ (State and Main, 2000), kai kuriose šalyse vadinamame ir „Gyvenimu už kadro“, vaidina daugybė gerų, bet gal nepasiekusių žvaigždžių statuso aktorių. Kartais tokia situacija išeina kūriniui tik į naudą: žvaigždės dažnai kaprizingos, joms jau nusibodo vaidinti, jos neretai stengiasi visaip nustelbti partnerius, o tokie aktoriai, kaip sąlyginai žinomiausias Alecas Baldwinas (čia jis – aktorius, linkęs į nepilnametes), Williamas H. Macy (galite jį prisiminti iš brolių Coenų „Fargo“ tragikomiško nevykėlio), kuriantis režisierių, Charlesas Durningas (provincijos miestelio standartinis meras), Philipas Seymouras Hoffmanas (jaunas scenaristas), ...